Transcript kultūra - I
Įvadas į vaiko globą ir sociokultūrinį ugdymą 1 kursas Dėst. lekt. Auksė Petruškevičiūtė 2010 m. ĮŽANGA Iki XIX amžiuje žmonės mėgino prisitaikyti prie aplinkos XX amžiuje žmonės mėgino pritaikyti aplinką savo poreikiams XXI amžiuje žmonės gyvens tokioje aplinkoje, kurią sukurs inovatoriai Visuomenių vertybių skirtumai Senoje valstiečių bendruomenėje dominavo: Pasikartojimas, Stropumas, Nuosaikumas, Prisitaikymas, Suvaržymas. Industrinėje visuomenėje: Tvarka, Kompetencija, Racionalumas, Pagarba, Kontrolė. Dabartinė visuomenė: Chaosas, Atsakomybė, Užsidegimas, Išsilaisvinimas, Kūrybiškumas XXI a. Visuomenės iššūkiai: Būtinybė tiesti tiltus tarp žmonių; Socialinė ir ekologinė atsakomybė; Troškimas daryti tai, kas teisinga; Degti tuo, ką darai; Individualiai ieškoti galimybių gyvenime bei realizuoti jas su draugais; Turėti drąsos žengti į nežinomybę. Pagrindiniai asmens įgūdžiai XXI a. kūrybinis mąstymas, naujos idėjos, pasitikėjimas savimi, drąsių sprendimų priėmimas, rizikos valdymas, drąsių klausimų kėlimas. Socialinis pedagogas dalyvauja vaiko ugdymo procese Ugdymas ir kultūra susiję. Kultūra veikia ugdymą , o ugdymas – kultūrą (papildoma, tobulinama). Kultūros padariniai yra objektyvios vertybės. Kultūros vertybėmis remiamasi ugdymo procese. Pedagoginis darbas yra ir kultūrinės veiklos sfera (L.Jovaiša, 2007). Žmogaus ugdymas susijęs su visa žmonijos kultūra. Ugdymas – svarbiausias žmogaus tapsmo veiksnys (V. Jakavičius, 1998) Ugdymas- tai mokslas ir kartu menas. Norint būti ugdymo menininku (kaip paveikti kiekvieną asmenį), reikia išmanyti ugdymo mokslą (V. Jakavičius, 1998). Ugdymas- tai asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka ir kultūros vertybėmis. (L.Jovaiša, 2007) Ugdymas vyksta konkrečioje istorinėjekultūrinėje situacijoje, klasėje, mokykloje, individualiai. Ugdymas vyksta per mokymo turinį, metodus, kurie priklauso nuo vyraujančios kultūros . Skiriamos dvi ugdymo pusės: išorinė (pedagoginiai ugdymo veiksmai) ir vidinė (ugdymosi vyksmai). Ugdymo procese kultūra perteikiama ir periimama. Ugdymas atlieka įvairias funkcijas: (Ugdymo terminą įvedė S.Šalkauskis (1886-1941) AUGINIMAS ŠVIETIMAS MOKYMAS LAVINIMAS FORMAVIMAS Švietimas realizuojamas per mokymą; tačiau mokymas turi ne tik mokyti, bet ir lavinti, auklėti. Auklėjimas turi ne tik perteikti kultūros vertybes, bet ir pagal jas formuoti asmenybę bei elgesį. Grupinis darbas. Atsakykite į klausimus. Ar iš esmės visi žmonės vienodi? Ar dar negimę mes papuolame į tam tikrą kultūrinę terpę? Kodėl kitų tautų žmonių elgesys, papročiai mums atrodo keisti, kartais ekscentriški? Biologiškai visi žmonės yra panašūs, tačiau kas skiria vieną žmogų nuo kito? KULTŪRA Kultūra – tai žodinis fantomas, kuris įvardija labai daug skirtingų reiškinių ir prieštaringų procesų (labai daug šios sąvokos apibrėžimų). JAV antropologai ir kultūros teoretikai A.L. Kroeberis ir C. Kluchhohnas nurodė, kad egzistuoja daugiau nei trys šimtai kultūros apibrėžimų, todėl kultūrą skirtingos teorijos, įvairiuose kontekstuose apibrėžia labai įvairiai. KULTŪRA Žodis kultūra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio colere (apgyvendinti, lavinti, gerbti). lot. cultura – (žemės) dirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas. Tarptautinių žodžių žodyne (Vilnius 2008, p. 416) „kultūra apibrėžiama kaip žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje ( Vilnius 2007, t. XI, p. 224–225) kultūra įvardijama kaip <...> “žmogaus santykis su savimi, visuomene ir aplinka, apimantis individo ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą, kosmologines ir ontologines pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą, vaizduotės, proto ir sielos ugdymą“. Kultūra (dabartinės lietuvių k. žodynas) Visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu (dvasinė k., senovės graikų k., nacionalinė k.) Išsiauklėjimas, išprusimas Pasiektas tobulumo laipsnis (kalbos k., darbo k., kūno k.) Kultūra (dabartinės lietuvių k. žodynas) auginami, kultivuojami augalai kurios nors srities žmonių išprusimas, tobulumo laipsnis, pasiektas moksle ar veikloje; biol. ląstelių, audinių, organų ar jų dalių, paimtų iš žmogaus, gyvūnų arba augalų organizmo, laikymas ir auginimas specialiose mitybinėse terpėse; archeol.: archeologinė kultūrà – vieno laikotarpio tos pačios teritorijos architektūros paminklų bendri bruožai. Autorė Valerija Vaitkevičiūtė ( Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius 2001, p. 616 ) mano, kad „kultūra – socialinė sistema, garantuojanti materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės raidos lygį“. Dažniausiai cituojamas ir naudojamas ,pirmojo antropologijos vadovėlio autoriaus sero Edward Burnett Tylor, pasiūlytas kultūros apibrėžimas. „Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir papročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūros padėtis įvairiose visuomenėse, kiek ją galima tyrinėti bendraisiais principais, yra dalykas, kurį galima tyrinėti kaip žmonių minties ir veiklos dėsnius.“. ( The Dictionary of Human Geography / ed.R.J Johnston, D.Gregory & D.M Smith.- Blackwell 1994, p. 570.) KULTŪRA Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) iš gamtos. Tai elgesio ir bendravimo formos, visi materialios ir dvasinės veiklos produktai, teoriniai požiūriai ir meno kūriniai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. „Kultūra yra laikoma kaip vienas iš socializacijos veiksnių. Ji padeda žmogui prisitaikyti visuomenėje, palaiko visuomenės tęstinumą. Ji taip pat suteikia šaltinius identiteto konstravimui“. (Krukauskienė E. Trinkūnienė I. Žilinskaitė V. Jaunimo kultūrinis identitetas: prioritetai, nuostatos, etninė kultūra. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 42. ISBN 9955-501-61-8). Kultūra yra tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti. KULTŪRA Kultūra yra sudėtinė visuma apimanti: žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys. Kultūra Tai kolektyvinis proto užprogramavimas, atskiriantis vienos kategorijos žmones nuo kitos. Pastoviais laikais kultūra tampa arba tradicija, arba „sveiku protu“, t.y. tuo, kas yra nekvestionuojama, natūralu. Populiariausias kultūros apibrėžimas Tai elgesio taisyklių ir mąstymo normų rinkinys, kuris padeda kiekvienam žmogui prisitaikyti ir išgyventi. O visai žmonijai – padeda išlikti. Kitaip sakant, kultūra reikalinga tam, kad mes vieni kitų nesunaikintumėme. KULTŪRA – žmogaus veikimo apraiška. KULTŪRA- tai sąmoningas žmogaus veikimas , kuriuo keičiamas pirmykštis kokio nors dalyko stovis pagal aukštesnę idėją. KULTŪRA - yra sąmoningas žmogaus poveikis kokiam nors objektui apipavidalinti, toks apipavidalinimas turi atitikti aukštesnę idėją. Kultūra siauresne prasme – visuomenės dvasinė būklė, kurią lemia buities, ideologijos, mokslo, meno, technikos ir gamybos laimėjimai. Kultūra siauriausia prasme- meno kūrėjų (rašytojų, dailininkų,muzikų ir kt.) veiklos rezultatas ir tų rezultatų kaupimas (muziejai, bibliotekos, teatrai). KULTŪRINIS VEIKSMAS PAGAL KULTŪRINIŲ VEIKSMŲ OBJEKTĄ KULTŪRA GALI BŪTI: Realinė arba materialinė: veikimo objektas – pasaulio daiktai. Fizinė – veikimo objektas – žmogaus kūnas. Idealinė arba dvasinė - veikimo objektas - žmogaus siela. Kultūra Mūsų kultūroje kolektyvinis programavimas prasideda nuo gimimo, sustiprinamas darželyje, mokykloje, darbe ir mus įtikina, kad esame normalūs, o kiti yra “keistuoliai”. Subkultūra Kultūrinis identitetas yra labai svarbus ir aktualus kalbant apie jaunimą, kuris yra nepastovus, siekiantis atrasti save bei suformuoti save kaip asmenybę. Anot Kiddo ( 2002, p. 114 ), „kurdami savo identitetą vyraujančioje kultūroje, jaunimas identifikuojasi su tam tikrų idėjų, vertybių, veiklos, ritualų ar materialinių gėrybių kultūrinėmis grupėmis“. Šios įvairios grupės ir jų nariai yra įvardijami kaip subkultūros atstovai. Juos vienija bendri, tam tikri kultūros elementai, kurie būdingi tik tai žmonių grupei tai: pasaulėžiūra, pomėgiai, socialinė padėtis bei kiti ypatumai. Subkultūra 1. 2. Leonavičius J. ( Sociologijos žodynas. Vilnius 1993, p. 148) pateikia dvi subkultūros sampratas: socialinės ir demografinės grupės kultūra; gyvenimo būdas, kuris aiškiai skiriasi nuo vyraujančios kultūros, bet turi ir daug bendrų su ja bruožų. socialinės bendrijos apribota kultūra, atsiradusi dėl menkų jos socialinių ryšių arba negalėjimo pasinaudoti kultūriniu paveldu. Subkultūra – papročių, elgesio normos, principai, priimti ir privalomi kurioje nors grupėje, sudarančioje didesnės bendrijos dalį ir nesutampantys su visos bendrijos normomis. Taip pat subkultūra įvardijama kaip tam tikra žmonių visuma, kuri skiriasi nuo didžiosios kultūros, tam tikrais elgsenos ypatumais, tikėjimais, nuostatomis, pomėgiais, vertybėmis ir kt. (Tarptautinių žodžių žodynas ( Vilnius 2008, p. 710) Pagal atliktus autorių Romano Kaffemano ir Dariaus Gerulaičio tyrimus (2002) buvo nustatyta, kad neformalių grupių nariai susiduria su nesėkminga socializacija ir tik mažiau nei trečdaliui būdinga normali socializacija. „Visi kiti patiria didesnių ar mažesnių nesėkmių: komunikacijos sunkumai, saugumo poreikiai, ryškus agresyvumas“. (Kaffemanas R., Gerulaitis D. Alternatyvaus jaunimo subkultūros visuomenėje. Iš straipsnių rinkinio Lietuvos psichologijos akiračiai. Vilnius 2002, p. 155. ISBN 9986-19-487-3). Sociokultūra – tai visuomenės kultūra plačiąja prasme. Tai: visuomenės bendravimo normos, kalbos etiketas, papročiai ir (prietarai), tradicijos, svarbiausios visuomeninės vertybės, kasdienis gyvenimas (buitis) , žmonių tarpusavio santykiai, gyvenimo būdas, neverbalinės raiškos savitumai ir pan. tarpkultūrinių santykių panašumai ir skirtumai. Kodėl siekiama geresnio kultūros pažinimo ir tarpkultūrinių santykių suvokimo? Tai galimybė lengvai ir laisvai bendrauti, natūraliau, jautriau, tolerantiškiau reaguoti į tarpkultūrinius skirtumus, geriau juos įžvelgti ir atviriau priimti kaip naudingą patirtį. Globalėjančio pasaulio kontekste socialiniai pedagogai ateityje dažnai susidurs su daugiakultūriškumo problema. Ką daryti, kad kiti žmonės mums neatrodytų keistuoliai? Žmonės, valgantys rankomis; Žmonės, vėluojantys į susitikimą pusė valandos ir daugiau? Žmonės, neslepiantys savo nuogumo arba slepiantys net savo veidą ir pan.? Bendraudami su savo tėvynainiais įsitikiname, kad kuo tiksliau laikomės savo visuomenės taisyklių, tuo esame populiaresni. Apibrėžkite sąvokas: Kultūrinis šokas Kultūriniai akiniai Daugiakultūriškumas (multikultūriškumas) Tautinės mažumos. Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis (2009 m. Statistikos Departamento apskaičiavimai): www.stat.gov.lt lietuviai – 84 % (2815,7 tūkstančiai) lenkai – 6,1 % (205,5 tūkst.) rusai – 4,9 % (165,1 tūkst.) baltarusiai – 1,1 % (36,1 tūkst.) ukrainiečiai – 0,6 % (20 tūkst.) vokiečiai - 0,1 % (3,1 tūkst.) žydai – 0,1 % (3 tūkst.) totoriai - 0,1 % (2,5 tūkst.) latviai – 0,1 % (2,2 tūkst.) čigonai - 0,1 % (2,3 tūkst.) kitų tautybių žmonės - 0,2 % (7,6 tūkst.) Žmogaus sociokultūrinė raida Urvinis žmogus ir kuoka Pasakojimas, kad žmogus nupiešė beždžionę – skamba banaliai. Pasakojimas, kad pati intelektualiausia beždžionė nupiešė žmogų – skamba juokingai. MENAS – YRA ŽMOGAUS PARAŠAS. Žmogaus išskirtinumas- impulsas menui. Žmogus- būtybė, kuri skiriasi iš kitų, nes ji ir KŪRĖJAS, IR KŪRINYS. Mes nieko negalime sukurti kitaip, nei pagal žmogaus atvaizdą. Žmogus yra kūrėjas, stebuklingų rankų ir pirštų savininkas. Jis vienintelis jaučia poreikį nukreipti savo mintį nuo pagrindinių savo kūno reikmių, slėpti jas, patirti gėdos jausmą. Piešiniai urvuose parodo, kad urvinis žmogus buvo daugiau gamtininkas nei dailininkas. Asmens socializacija Socializacija- vaikystėje prasidedantis procesas: išmokdamas visuomenės normų, dėsnių, gyvenimo būdų, asmuo tampa visuomenės nariu. (G.Kvieskienė (2003), Socializacija ir vaiko gerovė) Asmens socializacija Socializacija antropologijoje vadinama inkultūracijos (enculturation)terminu. Tai procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. (Kvieskienė G. (2003), Socializacija ir vaiko gerovė). Kitų kultūrų bruožų priėmimas vadinamas akultūracija. SOCIALIZACIJA Individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Žmogaus socializacija vysta jam patekus į tam tikras aplinkybes. Šios aplinkybės vadinamos žmogaus socializacijos veiksniais. Skiriamos trys grupės veiksnių. Žmogaus socializacijos veiksniai Makroveiksniai (Kosmosas, šalis, visuomenė, kas būdinga visos planetos gyventojų socializacijai) Mezoveiksniai (pagal tautinį požymį, gyvenąją vietą: KAIMAS, MIESTAS) Mikroveiksniai (Šeima, bendraamžiai, socialinės instucijos). Socialinės pedagogikos užduotis Išsiaiškinti asmens socializacijos tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje, Nustatyti jos teigiamas ir neigiamas savybes, Surasti būdus, kaip išnaudoti ir sustiprinti teigiamąsias socializacijos tendencijas neigiamųjų kompensavimui. Kiekvienoje visuomenėje objektyviai susiklosto specifinės sąlygos žmogaus socializacijai įvairiuose amžiaus tarpsniuose. Šias sąlygas sudaro visuomenės ekonominis, socialinis politinis ir kultūrinis išsivystymo lygis. Teoriniai socializacijos modeliai Visuomenės kultūros perdavimas jaunesniajai kartai Valstybinių ir visuomeninių institucijų dalyvavimas socializacijos procese (aktyvėjanti tendencija) Kapitalo ir atsakomybės perdavimas socializacijos modelius kuriantiems kolektyvams Literatūros sąrašas 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. Anhony Giddens“‘Sociologija“.-UAB „Poligrafija ir informatika“, 2005.( apie bendruomeniu viešosios tvarkos palaikymą, kur įtraukiami patys piliečiai). Almonaitienė J. Ir kt. 2006: Bendravimo psichologija, Kaunas : KTU . Baršauskienė V., Leliūgienė I. „Sociokultūrinis darbas bendruomenėje“ . – Kaunas „Technologija“, 2001. Bitinas B. „Ugdymo filosofijos pagrindai“._Vilnius, 1998. Berdiajev N. „ Kultūra ir religija“.-Vilnius,1999. The Dictionary of Human Geography / ed.R.J Johnston, D.Gregory & D.M Smith.Blackwell 1994, p. 570.) Jacikevičius A. “Žmonių grupių socialinė psichologija”.-Vilnius,1995. James C.Humes “Čerčilio iškalba, Linkolno tvirtybė”, Vilnius, 2007. (Kaffemanas R., Gerulaitis D. Alternatyvaus jaunimo subkultūros visuomenėje. Iš straipsnių rinkinio Lietuvos psichologijos akiračiai. Vilnius 2002, p. 155. ISBN 9986-19-487-3). Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė, Vilnius, 2003. Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija“.- Vilnius, 2005. Kjaergaard E., Martinėnienė R. “Penki sveikinimai demokratijai”. Danija, 1996. Krukauskienė E. Trinkūnienė I. Žilinskaitė V. Jaunimo kultūrinis identitetas: prioritetai, nuostatos, etninė kultūra. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 42. ISBN 9955501-61-8 Leliūgienė I. “Žmogus ir socialinė aplinka”.-Kaunas, 1997. Literatūros sąrašas Leonavičius J. “Sociologijos žodynas” .- V:Academia, 1993 Nefas S. “Mokyklos bendruomenės svarba vietos bendruomenėje:8 tarptautinė mokslinė konferencija/ugdymas ir informacinės visuomenės kūrimas/” -Vilnius, 2001. Podgorecki J. “Socialinė komunikacija mokytojams”, Vilnius VPU, 2005. Pizas.A., 1994, Judesių kalba. Vilnius: Politika. Johnson L. C. 2001: Socialinio darbo praktika, Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Richard D.Levis “Kultūrų sandūra”, Vilnius, Alma Littera, 2002. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius 2008, p. 710. “Žmogaus socialinė raida”(vadovėlis aukštosioms mokykloms).-Homo liber.Vilnius, 2001 http:// www.bendruomenes.lt. http:// www.stat.gov.lt.