Transcript Feministinis požiūris - Mykolo Romerio universitetas

SDK R.Jančaitytė


Kas yra feminizmas.
Kokie yra feminizmo terapijos principai.

Kas yra feminizmas?

„Feminizmas yra tęstinis socialinis, istorinis ir
kultūrinis procesas, kai skirtingos kilmės, rasės, įvairių
kultūrų ir laikotarpių moterys prabyla savo balsu,
pradeda apibūdinti pačios save ir imasi iš naujo
apibrėžti savo vaidmenį, savo santykius gyvenime.“
(Gruodis, 1995: 13).

Feministinė teorija – tai filosofinis požiūris, kuris
svarsto moterų išnaudojimo problemas (Collins, 1986).

Pagal Kirst-Ashman ir Hull - tai lygybės tarp moterų ir
vyrų filosofiją, kuri apima požiūrį ir veiksmą,
prasiskverbiančius į visus gyvenimo aspektus bei
mokymą ir advokatavimą moterų labui ir vertina
individualius skirtumus ir laimėjimus nepriklausomai
nuo lyties .



Feminizmas yra tradicinės visuomenės modernėjimo
išdava.
Tradicinės visuomenės kasdieniniame gyvenime individai
turėjo aiškiai apibrėžtus vaidmenis, tuo tarpu modernioje
visuomenėje individas pats turi susikurti sau vaidmenis.
Feminizmo išryškintos problemos, kaip netolygus darbo
pasidalijimas namuose bei galios santykių netolygumas ir
iškeltos lygybės idėjos, sudrebino vyrų pasaulį, laužydamos
nusistovėjusius stereotipus ir keldamos naujus vyriškosios
ir moteriškosios tapatybės klausimus.




Individai turi atsakyti sau į klausimus: ką daryti? kaip
elgtis? kuo būti?
Nykstančios tradicijos nebesuteikia tinkamo atsakymo,
pavyzdžiui, į tokį klausimą: ką reiškia būti vyru
šiuolaikinėje visuomenėje?
Be feministinio požiūrio nebūtų įmanoma suprasti vyrų
ir jiems padėti.
“Jei norim suprasti, kodėl vyro vaidmuo yra toks
neįveikiamas ir universalus, mes turim gilintis į
feminizmą“. (Rowan. 1997: 9)




sąmoningumas,
lygybė (lygios teisės),
pasirinkimas,
skirtingumas.



liberalusis,
radikalusis
socialistinis


Feministinė terapija imta taikyti maždaug
prieš 40 metų siekiant padėti nuolatinį stresą
patiriančioms moterims (Enns, 1997).
Šiais
laikais
feministinė
terapija
yra
naudojama tiek moterų, tiek ir vyrų problemų
sprendimui.


Feministinė terapija – tai psichosocialinė
pagalba, kur profesionalas padeda klientui
individuliai ar grupėje įveikti psichologines ir
socialines problemas, kylančias dėl lyčių
diskriminacijos
ir
su
lytimi
susijusių
stereotipų (Zastrow, 1999).
Terapeutas padeda klientui padidinti savo
pajėgumą, ypač per sąmoningumo kėlimą,
atmetant stereotipus ir padedant pamatyti
bendrumus, kurie būdingi visoms moterims.

Socialinį darbą, taikant feministinį požiūrį,
galima apibrėžti kaip socialinio darbo ir
feministinio požiūrio vertybių, įgūdžių ir žinių
integraciją, kad padėti individui įveikti
emocines ir socialines problemas, kurios kyla
dėl lyčių diskriminacijos.

feministinio požiūrio objektas socialiniame
darbe:







socialinė, ekonominė ir politinė nelygybė,
smurtas,
bejėgiškumas arba galios neturėjimas,
išnaudojimas,
seksizmas,
seksualinis priekabiavimas,
stereotipinis lyčių vaidmenų traktavimas (pavyzdžiui,
darbo santykiuose, žiniasklaidoje ir reklamoje, teikiant
pagalbą ar ieškant pagalbos išteklių).

Feministinis požiūris turi būti taikomas:
tiek mikro lygmenyje, dirbant tiesiogiai su klientu,
tiek ir makro lygmenyje, imantis veiksmų kliento
labui.

padedėti klientui:
pakelti savivertę ir pasitikėjimą savimi,
didinant sąmoningumą,
atmesti stereotipus
padedėti
pamatyti
bendrumus,
moterims ar vyrams.
būdingus



inicijuoti įvairius projektus ir programas, kurios padėtų
spręsti diskriminacijos, išnaudojimo, lyčių nelygybės
problemas;
vykdyti švietėjišką veiklą apie neigiamus lyčių
stereotipus (ypač žiniasklaidoje ir reklamoje) ir jų
poveikį berniukų ir mergaičių socializacijai;
analizuoti ir vertinti lyčių lygių galimybių užtikrinimo
situaciją viešojoje ir privačiojoje sferoje, teikti
pasiūlymus valdžios institucijoms.

Matyti klienčių problemas matomos sociokultūriniame bei
politiniame kontekste.

Padrąsinti ir įgalinti klientes išlaisvinti save iš tradicinių
lyčių vaidmenų pančių.

Įgalinti klientę/klientą.

Padidinti klientės savivertę.

Padrąsinti klientes vystyti savo asmenybę remiantis savo
stiprybėmis, gebėjimais ir pasiekimais.

Padėti klientėms sukurti savipagalbos sistemą su kitomis
moterimis, kad galėtų pasidalinti patirtimi , galėtų
išventiliuoti jausmus, rastų sprendimus bendroms
problemoms.

Mokyti rasti balansą vyrų ir moterų tarpusavio santykiuose,
dalintis darbais namuose .

Terapeuto ir klientės santykis turi būti kiek įmanoma
grindžiamas lygybe.

Mokyti atkaklumo.

Kokios yra smurto rūšys?






Fizinis
Psichologinis
Emocinis
Seksualinis
Apleistumas
Institucinis




Išprievartavimas – pirmiausia agresijos, o antra
seksualinio akto veiksmas.
Išprievartavimas yra seksualinė agresijos išraiška, o ne
atvirkščiai agresyvi seksualumo išraiška.
Žmonės klaidingai mano, kad prievartautojas nesugeba
kontroliuoti savo seksualumo arba taip išreiškia per
didelį norą lytiškai save patenkinti.
Priešingai – tai agresijos nesuvaldymas, kur
pasitenkinimas atsiranda ne dėl lytinio akto, bet dėl
agresijos ar kontrolės išreiškimo prievarta verčiant
paklusti kitą žmogų.
 supykęs/įpykęs prievartautojas
 galingas/valdingas prievartautojas
 sadistiškas prievartautojas


Aštrioji fazė,
Ilgalaikės reorganizacijos fazė





Prasideda iš kart po išprievartavimo (ar bandymo
išprievartauti) ir gali tęstis keletą savaičių.
Aukos reakcija į tai, kas įvyko pasireiškią ašaromis, ir
įvairiais jausmais: pykčio, baimės, pažeminimo, įtampos,
nerimo ir troškimo atkeršyti. Šioje fazėje būna laikotarpiai,
kada auka kontroliuoja savo reakciją, slėpdama ar neigdama
savo jausmus ir atrodo rami, santūri, prislopinta.
Taip pat šiuo laikotarpiu auka išgyvena daug fizinių
organizmo reakcijų: skrandžio skausmus, pykinimą, galvos
skausmą, , nemigą, gyvumą/judrumą.
Aukos, kurios buvo išprievartautos oraliniu būdu, gali
jausti erzinimą ar skausmą burnoje.
Kitos, išprievartautos analiniu būdu, gali jausti skausmą
tiesiojoje žarnoje, taip pat kraujuoti.

Ažniausia pasireiškia du jausmai:
◦ baimė ir
◦ savęs kaltinimas


Daugelis aukų bijo ateityje patirti fizinę prievartą ar net būti
nužudytomis. Savęs kaltinimas susijęs iš dalies su aukos
pačios, o taip pat ir aplinkinių kaltinimu.
Aukos daug galvoja apie tai, ką jos padarė ne taip, kad
susilaukė prievartos ir, kaip galėjo apsiginti. Savęs
kritikavimo pavyzdžiai gali būti tokios mintys, kaip “jei
nebūčiau ėjusi viena..”, “jei tik būčiu uždariusi duris...”,
“jeigu nebūčiau dėvėjusi tokio aptempto megztinio’, jeigu
nebūčiau buvus tokia kvaila ir nepatikėjus tuo vaikinu”...





auka išgyvena daugybę nuosmukių. Tie nuosmūkiai
įvairioms aukoms būna skirtingi.
Aukos, kurios buvo išprievartautos lauke, įsibaimina išeiti į
lauką; ir atvirkščiai, kurios buvo išprievartautos patalpoje,
bijo būti patalpoje.
Kai kurios nebesugeba grįžti į darbą, ypač, jei buvo
išprievartautos darbe. Kai kurios išeina iš darbo ir ilgą laiką
būna bedarbėmis.
Daugelis bijo, kad prievartautojas vėl jas susiras ir
išprievartaus dr kartą. Kai kurios keičia gyvenamąją vietą,
telefoną ir pan.
Kai kurios išvysto lytinių santykių fobiją ir nebegali turėti
normalių lytinių santykių net su savo partneriu. Kartais
užtrunka keletą metų, kol auka gali sugrįžti į normalų
gyvenimą.







galvoja, kad pranešusios policijai, niekuo sau nepadės,
kadangi jau yra nukentėjusios;
bijo, kad bus pažemintos, kai reikės atsakinėti į
teisėsaugininkų klausimus;
bijo aplinkinių reakcijos ir ypač artimiausių žmonių:
sutuoktinių ar partnerių;
bijo, kad jeigu praneš policijai, tai prievartautojas dar kartą
išprievartaus;
kai kurios bando užsimiršti niekam nieko nesakydamos;
nenori duoti parodymų teisme;
pati svarbiausia priežastis – tiki, kad pačios yra kaltos dėl
to, kas įvyko (tai pati dažniausia priežastis, kada
prievartautojas yra pažįstamas žmogus).







Policijos tyrimas ir teismas yra dar viena krizė aukai.
Pats procesas pasižymi smurtu ir beširdiškumu.
Kartais policija nepasitiki auka, ir mano, kad auka sufabrikavo
užpuolimą arba, kad iš pradžių sutiko turėti lytinių santykių, bet
paskui apsigalvojo.
Pareigūnai užduoda nemalonius klausimus apie įvykio detales,
nerodydami jokio simpatijos, empatijos ar supratimo.
Teisme labai dažnai prievartautojo advokatai įrodinėja, kad auka
suviliojo ginamąjį ir tada nusprendė tai įvardinti išprievartavimu.
Aukos kartais priverčiamos jaustis taip lyg pačios būtų teisiamos.
Amerikoje yra specialiai apmokytų darbuotojų padalinys policijoje,
kurie dirba su išprievartavimo ir smurto aukomis (suaugusiais ir
vaikais), jie dirba daug supratingiau ir jautriau, o aukos nėra
kaltinamos.





Aukoms turi būti suteiktos konsultavimo/terapijos
paslaugos tam, kad:
suteiktų palaikymą ir padėtų išventiliuoti jausmus;
suteiktų palaikymą ir priežiūrą medicininių testų ir
pareigūnų apklausos metu;
suteiktų palaikymą teisme;
pratęstų konsultavimą emocinių reakcijų į prievartą
klausimais.



Atspindi esmines socialinio darbo vertybes
Pasisako prieš bet kokią diskriminaciją, susijusia su
lytimi, amžiumi, klase, rase, tautybe, religija, mąstymu
ir pan.
Moko išlaisvinti požiūrį iš visuomenėje nusistovėjusių
stereotipų,
trukdančių
lygiaverčiams
individų
santykiams.


Nepakankamai informuoja visuomenę apie tikrąjį
feministinį požiūrį
Neįveikia nusistovėjusio stereotipo, kad feministės yra
nusistačiusios prieš vyrus, juos niekina ir siekia
nugalėti visose gyvenimo sferose.

Badinter E. (2003). XY. Apie vyriškąją tapatybę. Vaga. Vilnius.


Collins B. G. (1986). “Defining Feminist Social Work”. Social Work 3l, p.p. 214-219.


Edelman M. (2002). Politinio spektaklio konstravimas. Vertė. A.Degutis. Vilnius: Eugrimas.



Enns C. Z. (1997). Feminist theories and feminist psychotherapies: Origins, themes, and variations.
New York: Haworth Press.
Feminist Therapy Code Of Ethics Revised, 1999. Copyright 2000, Feminist Therapy Institute, Inc.


Gruodis K. (sudarytoja) (1995). Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki
postmodernizmo. Antologija. Pradai. Vilnius.


Rowan, J. (1997). Healing the Male Psyche. New York: Routledge Press.

Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. Mykolo Romerio universiteas: Vilnius,
2010.

Zastrow C.H. (1999).The Practice of Social Work. Brooks/Cole Publishing Company.