Transcript Daugiakalbystės ir vaikų pažintinės raidos sąsajos bei jų

Dvikalbystės pakopos
Dvikalbystė
ikimokykliniame/mokykliniame amžiuje
Ilona Tandzegolskienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Edukologijos katedros
lektorė, “Lituanistinio modelio” ekspertė
Dvikalbystė 1
• Dvikalbystė (angl. bilingualism). Dvikalbystės termino
apibrėžtys įvairuoja. Anksčiau laikytasi nuomonės, kad
dvikalbystė – tai:
▫ „vienodai geras dviejų kalbų mokėjimas“ (cituojama iš S.
Karaliūnas 2008: 330),
▫ gebėjimas mokėti dvi kalbas kaip gimtąją kalbą (L.
Bloomfield 1933: 56).
• Panašią šio termino definiciją pateikė ir M. Hintas.
Pasak jo, dvikalbystė – tai individo gebėjimas „vienodai
arba beveik vienodai gerai kalbėti (ir mąstyti) dviem
kalbomis. Tikras dvikalbis gali laisvai, net ir nuo pusės
sakinio pereiti iš vienos kalbos į kitą. Tikruoju dvikalbiu
tampama tik mokantis kalbos šeimoje (iki penkeriųšešerių gyvenimo metų) arba kitos kalbos aplinkoje, bet
ne pagal užsienio kalbos mokymosi metodiką“
(cituojama iš M. Hintas1987: 50–51).
Dvikalbystė 2
• Tačiau, pasak Butler ir Hakuta (2006: 114), toks
griežtas termino dvikalbystė apibrėžimas atsiriboja nuo
daugybės individų ir grupių, kurie gali būti priskiriami
dvikalbiams Šio požiūrio šalininkai linksta manyti, kad
dvikalbystės „nereikia suprasti kaip gero dviejų kalbų
mokėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju dviejų kalbų
mokėjimo lygis skirtingas“ (S. Karaliūnas 2008: 359).
• Taigi dvikalbystė šiuo atveju laikoma kelių kalbų
kontinuumu, kuriame vienodai geras dviejų kalbų
mokėjimas nėra toks svarbus bruožas kaip gebėjimas
mokėti tam tikros socialinės grupės kalbą tiek, kad
būtų galima dalyvauti svarbiausiuose
komunikaciniuose aktuose.
Skirstymas pagal kriterijus 1
remiantis L. Vilkie ne, 2011 ir A. Mazolevskiene, 2010
1. pagal kalbos išmokimo laiką: „ankstyvoji“ (early) ir
„vėlyvoji“ (late) dvikalbystė. Ankstyvoji dvikalbystė - kai abi kalbas
vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena,
tiek kita kalba vaikui yra gimtoji kalba. Vėlyvoji dvikalbystė – kai
antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios gimtosios
kalbos įgūdžiams. Antrosios kalbos mokymasis paremtas kalbėjimu gimtąja
kalba.
2. „pasyvioji“ (dormant) dvikalbystė. Grįžus į vieno iš tėvų gimtinę
aktyviau vartojama viena kalba, po to vėl primirštama.
3. pagal kalbinius gebėjimus – „receptyvioji“ (receptive) ir
„produktyvioji“ (productive) dvikalbystė ir pan. Receptyvioji
išugdytas mokėjimas suprasti, klausyti ir skaityti antrąja kalba,
tačiau nekalbama ta kalba. Produktyvioji tuo tarpu apima ne tik
supratimą, bet ir mokėjimą atkurti tai kas buvo pasakyti ir
savarankiškai atpasakoti istoriją.
Skirstymas pagal tam tikrus kriterijus 1
• Dar vienas dvikalbystės tyrimo aspektų ir šio reiškinio
skirstymo į tipus kriterijus būtų – kalbos vartotojo
sąsaja su viena (gimtąja) kultūra ar keliomis (gimtąja
ir kita, kitomis) kultūromis. Pagal šį kriterijų asmenys
yra skirstomi į :
▫ “Dviejų kultūrų gimtakalbius“ (bicultural L1), kurių kultūrinę
tapatybę formuoja dvi (gimtoji ir kita) kultūros,
▫ Ir „vienos kultūros negimtakalbius“ (monocultural L2), kurių
kultūrinis identitetas susijęs su viena kultūra – gimtąja, nors
komunikuojant vartojama ir kuri nors svetimoji kalba.
• Neabejotina, kad kalba yra svarbi kultūros dalis, tačiau
asmens gebėjimas vartoti kelias kalbas savaime
nelemia kelių kultūrų individo tapatybės.
Kelių kalbų mokėjimo nauda
• Pažindamas kelias kalbas vaikas pirmiausia
apdovanojamas ypatinga dovana – be didelių
pastangų mokėti ne vieną kalbą.
• Moksliniai tyrimai rodo, jog vaikai, kurie
ankstyvoje vaikystėje auga daugiakalbėje
aplinkoje yra nuovokesni ir intelektualiai
lankstesni. Šiuo atveju lavinami vaiko
analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai.
• Mokėdamas daugiau nei vieną kalbinę sistemą
vaikas be ypač didelių pastangų suvokia kitas
kalbas, lengviau išmoksta naujų užsienio kalbų ,
plačiau žvelgia į pasaulį, kitų šalių kultūras.
Įdomus pastebėjimas iš vykdytų tyrimų
1(JAV)
• Vaikai pagal mokslinėje literatūroje išskiriamas
dvikalbystės vystymosi pakopas skirstomi į šias
amžiaus grupes (skirstyta pagal smegenų
vystymosi stadijas):
▫ Nuo gimimo iki 3 metų (dominuoja mamos kalba,
į klausimus pateiktus kita kalba atsako mamos
kalba);
▫ Nuo 4 iki 6 metų (vis daugiau išmoksta antrosios
kalbos, gali tęsti pokalbį abiem kalbom);
▫ Nuo 7 iki 9 metų (abi kalbas moka vienodai,
dvikalbystė galutinai susiformuoja būtent šioje
pakopoje);
Įdomus pastebėjimas iš vykdytų
tyrimų 2 (JAV)
• Tyrimai parodė, kad vaikui suėjus 12 mėnesių
susiformuoja vaiko klausos žemėlapis, o
maždaug iki 6 metų mentalinis fonetinis
žemėlapis užpildomas visiškai.
• Mokslininkai pastebėjo, kad kuo vėliau vaikas
yra supažindinamas su antra kalba, tuo mažiau
galimybių,kad jis ją išmoks taip puikiai kaip
pirmąją. Šį praradimą iš dalies gali kompensuoti
stropumas, tačiau gebėjimas formuoti garsus
nuo to negerėja.
Pastebėjimai (1)
• Jei abiejų tėvų kalba yra ne ta pati arba jei vaikas
nuo gimimo girdi šeimoje vieną kalbą, o už namų
ribų tenka kalbėti kita kalba:
▫ Tarp savęs tėvai gali šnekėtis kaip jiems yra patogiau.
▫ Iki keturių metų vaikai painioja kalbas, todėl atrodo,
kad vaikas nesuvokia nuolat girdintis dvi skirtingas
kalbas.
▫ Kartais viename sakinyje pasakomas žodis yra vienos
kalbos, keli kitos. Daugelį tėvų tai gąsdina, bet tai yra
išties normalu. Juk ir viena kalba kalbantys vaikai nuo
2 iki 4 metų kalba “sava” kalba ir šie metai vadinami
“autonominiu vaikų kalbos periodu”.
▫ Apie ketvirtuosius metus vaikas puikiai jau atskirs dvi
kalbas ir atsakys į klausimus ta kalba , kuria į jį bus
kreipiamasi.
Pastebėjimai (2)
▫ Mokytis dviejų kalbų yra papildomas darbas tėvams,
reikalaujantis daugiau kantrybės ir įsipareigojimų.
▫ Tėvai pastebi, kad kelias kalbas nuo gimimo girdintis
vaikas kalbėti pradeda 3-6 mėnesiais vėliau nei
įprasta. Nuogąstauti tikrai nėra pagrindo, kadangi
vaikas turi išmokti dvigubai daugiau žodžių, o
smegenys įsisavinti dvi skirtingas kalbines sistemas.
▫ Paprastai vaikas vartoja dvi kalbas skirtingose
situacijose ir kalbos viena kitos neužgožia.
▫ Vaikas dar ikimokykliniame amžiuje nesunkiai
įsisąmonina dvi kalbas, bet visa kita –išmokti jas
taisyklingai vartoti, integruotis į dvi kultūras –
užtrunka kiek ilgėliau.
Palankiausios situacijos harmoningai
dvikalbystei
• Laikomasi pricipo: vienas asmuo - viena kalba, viena
aplinka – viena kalba;
• Vyrauja tolerancija ir pagarba abiem kalboms, bei
kultūroms;
• Siekiama perduoti vaikui šeimoje puoselėjamas
kultūrines tradicijas;
• Mokomas vaikas nuo pat mažens nepriklausomai
nuo jo kilmės ir tikėjimo pozityviai reaguoti į
kultūrinius visuomenės skirtumus ir įvairoves;
• Nepamiršti, kad šeimos įtaka begalinė – padedanti
vaikui formuotis kaip asmenybei;
Veiksniai, lemiantys vaiko kalbų
išmokimą
• Lemia daugybė veiksnių, vieno teisingo
atsakymo nėra:
▫
▫
▫
▫
▫
▫
▫
Charakteris;
Vaiko intelektas;
Mokymosi intensyvumas, stilius;
Temperamentas;
Vaiko komunikacinės ir kalbinės patirtys;
Amžiaus ypatumai;
Norų, aplinkybių ar gyvenimo sąlygų sąvadas;
Keletas pavyzdžių
• J. T. Ramonaitė (2011) pristato vaikų iš Lietuvos,
atsidūrusių Italijoje kalbos perėmimo patirtys:
▫ Apibendrinti rezultatai parodė, kad vaikai nuo 1,5 iki 14 metų,
kurie dalyvavo tyrime, kalbėti naujoje aplinkoje (galėjo pasakyti
viską ko nori) po 3-4 mėnesių buvimo Italijoje.
▫ Sparčiausiai mokėsi vaikai 5-6,5 metų vaikai (apie mėnesį),
kadangi labai daug šneka, klausinėja, nori įsilieti į naująją kultūrą
ir bendrauti.
▫ Vaikai iki 4 metų taip pat nedaug atsilieka savo smalsumu ir noru
bendrauti, mokosi greitai ir noriai.
▫ Kiek sunkiau sekėsi vyresniems nei 9 metų amžiaus vaikams.
Teigiama, kad šie vaikai kalbą išmoko puikiai per metus.
▫ Visi šios grupės vaikai mokėsi daugiausia bendraudami su šeima,
kitais šeimos nariais, bei papildomai su italų kalbos mokytoju.
Taip pat padėjo įsiliejimas į ugdymo įstaigą, televizija, noras
pritapti naujoje aplinkoje.
Literatūra
• Balžekienė A. ir kt. Daugiakultūrio ir daugiakalbio ugdymo prielaidos bei problemos
etniškai mišriame regione. Etniškumo studijos 2008/1-2.
• Bloomfield L. 1933. Language. University of Chicago Press.
• Bulajeva T. ir kt. 2009. Lietuvos švietimo politikos transformacijos. Užsienio kalbų
mokymas: daugiakalbystės ir mokymo ankstinimo politikos link. Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 209-221.
• Butler,Y. G., Hakuta K. 2006. Bilingualism and Second Language Acquisition. The
Handbook of Bilingualism. T. K. Bhatia and W. C. Ritchie (eds.). Blackwell Publishing.
114–119.
• Common European Framework of Reference for Languages: Learning, teaching,
assessment. 1991. Cambridge University Press.
• Hintas M. 1987. Be rožinių akinių žvelgiant į dvikalbystę. Mintys apie gimtąją kalbą.
Vilnius: leidykla „Mokslas“, 50–70.
• Karaliūnas S. 2008. Kalbos vartojimas ir socialinis kontekstas. Vilnius: Lietuvių kalbos
institutas.
• Mathews P. H. 1997. Concise Dictionary of Linguistics. Oxford: Oxford University Press.
• Mazolevskienė A. Šeimoje dvikalbis vaikas. Straipsnis parengtas internetinėje erdvėje
ikimokyklinis.lt.
• Ramonaitė J. 2011. Į Italiją įvaikintų vaikų kalba įtėvių žvilgsniu. Kalbotyra 63(3).
• Šernas V. 2006. Glotoedukologija T. 2. Kaunas: VDU leidykla.
• Vilkienė L. 2010. Daugiakalbystė didžiuosiuose Lietuvos miestuose. M. Ramonienė (red.),
Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 27–68.