Transcript Pasakų terapija vaikų asmenybės ugdymui. Lietuvos

Snieguolė Mažeikienė
Jurbarko “Ąžuoliuko” mokyklos
priešmokyklinio ugdymo pedagogė,
auklėtoja-metodininkė
[email protected]
2013 03 27

«Pasakos – tai vaistai.<...>Jos turi gydomųjų galių,
neversdamos mūsų daryti, būti, veikti - užtenka jų tik klausyti.
Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti bet
kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos sukelia liūdesį,
jaudulį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti.
Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per
gyvenimo sunkumus ». ( Pasakų tyrėja Klarisa Estes)





Jei reikėtų išrinkti seniausią pedagogikos metodą, juo
neabejotinai taptų pasakos. Būtent per jas, nuo seniausių laikų
keliaujančias iš lūpų į lūpas, būdavo perduodamos žinios apie
pasaulį ir gyvenimo filosofiją, o kiekviena pasakos klausytojų
karta visas šias universalias istorijas permąstydavo savaip,
perimdama
reikšmingiausius
patarimus.
Pasakos
pasitelkiamos, sprendžiant:
asmens problemas,
siekiant asmenybės integracijos,
ugdant kūrybiškumą,
tobulinant sąveiką su aplinka.
Toks psichoterapijos metodas vadinamas pasakų terapija.
Pasakos tampa tarpininku, padedančiu žmogui kalbėti apie
save.




Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius:
relaksacinės(skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką)
psichoedukacinės (skirtos keisti vaikų elgesį)
psichoterapinės (ilgos, kuriose išplėtota vaizduojamųjų įvykių
seka)
Pagal „socialinį charakterį“ pasakos skirstomos:
 liaudies,
 literatūrines,
 didaktines,
 meditacines,
 psichokorekcines ,
 psichoterapines .
Pagrindinė vieta tenka liaudies ir literatūrinėms pasakoms,
kuriose galima įžvelgti ir didaktinių, ir psichokorekcinių, ir
psichoterapinių, ir netgi meditacinių aspektų.


Iki 4 metų( vaiko “aš “ nesusiformavęs, žaidimas su daiktais)
4 – 9 metų (formuojasi vaiko “aš”, vaidmeniniai žaidimai)
Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaikams nuo 4 iki
12 metų patraukliausios stebuklų pasakos, (atitinka žmogaus
tapsmo asmenybe momentus)
Psichokorekciniais tikslais pasakų terapijos būdai padeda
susidaryti vientisą asmenybės paveikslą, o taip pat rasti
atskirus probleminius ar potencinius elementus. Vaikas
susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir
teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami
per save“ t.y. per patį vaiką.


Vaikai, patiriantys gyvenimo krizę (tėvų skyrybas, ankstyvas
netektis ar atstūmimą), jaučia baimę, kalbėdami apie savo
jausmus, svajones ir norus. Jiems sunku išsakyti savo mintis,
nusivylimus ir grėsmes. Jie bijo parodyti savo tamsiąsias
puses. Pasaka gali tapti neutralesniu būdu kalbėti apie
skausmingus dalykus, vidinius konfliktus.
Pasakos, naudojamos terapiniais tikslais, įkvepia vaikus
žygdarbiams, skatina pasitikėjimą savimi, taip pat didina jų
atsparumą negandoms, stresams. Juk pasakos herojus dažnai
padaro daug klaidų, kol pasiekia savo tikslą. Pasak analitinės
psichologijos atstovų, tai rodo augimo, brendimo procesą.






Psichokorekcinės pasakos yra skirtos vaikų iki 11–13 metų
elgesio stiliui pakeisti produktyvesniu, efektyvesniu.
Parenkamas herojus, panašus į vaiką lytimi, amžiumi ir
charakteriu.
Veikėjo gyvenimo pasakų šalyje apibūdinimas vaikui primena
jo gyvenimą.
Personažas patenka į probleminę situaciją, panašią į tą, kurioje
yra vaikas; jam tenka visi vaiko išgyvenimai.
Herojus pradeda ieškoti išeities. Per pasakos įvykius jo
situacija parodoma iš kitos pusės, pateikiami alternatyvūs
elgesio modeliai.
Veikėjas supranta klaidas ir padeda keistis.


Pasaka pradedant spręsti konkrečias vaiko problemas, svarbu
remtis ne vien moraliniais principais, bet ir emocijomis, kurias
vaikas patiria. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nuolat pykstasi su
grupės draugu, kuris tikrai negerai elgiasi vaiko atžvilgiu, jį
žemina ir skriaudžia, gera sukurtos pasakos pabaiga būtų
tokia: vaikas (ar herojus-gyvūnėlis) susideda į krepšelį visus
savo žaislus ir sako: „Daugiau su tavimi nežaisiu ir
nedraugausiu, jeigu tu manęs neatsiprašysi!“. Visai nesvarbu,
kad pedagoginiu požiūriu reikėtų mokyti vaiką dalytis su
draugais žaislais, būti švelniam ir draugiškam. Pirmiausia, jis
turi išmokti apsiginti ir nesileisti skriaudžiamas.
Tokios pasakos yra ypač naudingos hiperaktyviems ir
nedėmesingiems mažyliams, pavyzdžiui, šešiamečiams.
Dažnai jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų
žaidimams ir elgesiui.

Praktika ir tyrimai rodo, kad su vaiku kasdien reikia
pabendrauti bent penkiolika minučių. Ne pjaustant bulves ar
šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant
pasakas. Tiek laiko visiškai pakanka, kad vaikas lavintųsi – ir
socialiai, ir emociškai. Pasakų sekimas, skaitymas ar jų
kūrimas su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiką kartu.


Pasakos – vienas linksmiausių būdų mokytis. Vaikai ne tik
išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino, kur juos taikyti, kaip
vartoti. Vaiko žodynas pasipildo įvairias „spalvingais“
žodžiais, pavyzdžiui, sliūkinti, vilktis, pirkelė, troba, įniršti ir
pan.
Vaikų dėmesys dar selektyvus ir linkęs veikti malonumo
principu (susikaupia tik imdamasis tos veiklos, kuri jį
sudomina), todėl pasaka tampa gera dėmesio lavintoja. Jei
mažylis pasakos viduryje nutraukia sekėją ir pats pradeda
sekti, tai rodo, kad vaikas ne tik įdėmiai klausosi, bet ir
įsimena, lavina savo atmintį.

Vaikai į šį pasaulį ateina nieko nemokėdami ir per pirmuosius
savo gyvenimo metus skuba išmokti judėti, kalbėti. .
Socialinių vaidmenų ir normų perdavimo vaidmenį atlieka ir
pasakos. Vaikai sužino, kad ne visi žmonės yra gero linkintys,
išmoksta atsargumo, bendraujant su nepažįstamaisiais.
Išgirsta, kaip kalba piktoji ragana, kaip ji apgaudinėja, o kaip
bendrauja gerasis personažas. Jie susipažįsta su žmogaus
gimimo, augimo, brendimo ir senatvės reiškiniais. Įsisąmonina
šeimos vaidmenis ir reikšmę. Mokosi bendravimo taisyklių,
gali įsikūnyti į personažo vaidmenis.

Būtina atkreipti dėmesį į vaiko amžių, patirtį, sunkumus.
Pasaką siūloma sekti ar skaityti ne vienąkart, geriausia jai
skirti visą savaitę. Mažam vaikui kartojimas labai svarbu, juk
ir jis pats kartoja vieną ar kitą veiksmą, kol jį išmoksta ar įgyja
patirties. Sekant pasaką, reikia stebėti, ar vaikas įsitraukia
emociškai. Tai – svarbiausias rodiklis, ar pasaka „veikia“. Jei
vaikas nuobodžiauja, dažnai pertraukia sekėją, gali būti, kad
pasaka vaikui netinkama.


3–5 metų amžiaus vaikams, kai jiems sunkiau susikaupti,
neramu, kas bus, trūksta tvarkos ir drausmės, tinka formulinėsgrandininės pasakos. Mažyliams įdomu „O kas bus po to...?“(
„Vištytė ir gaidelis“, „Pagrandukas“, „Dangus griūva“, „Maša
ir lokys“, „Žmogus, meška ir lapė“, „Saldi košė“).
2,5–5 metų amžiaus vaikams patinka pasakos, kuriose veikia
gyvūnai (Jaučio trobelė“, „Pirštinė“, „Lapė, strazdelis ir
varna“, „Žvirblis ir vilkas“, „Kiškis ir ežys“, „Brėmeno miesto
muzikantai“ )

3–7 metų amžiaus vaikams buitinės pasakos atskleidžia
šeimyninį gyvenimą, parodo konfliktų sprendimų galimybes,
šeimas aplankančias negandas, formuoja humoro jausmą,
pasakoja apie mažas šeimynines gudrybes („Dešimt vyrų
dykaduonių“, „Gudrus ponas, žmogus dar gudresnis“,
„Tinginė pati“, „Pasaka apie jaunikaitį, ėjusį baimės ieškoti“,
„Išmintingoji Elzė“, „Tinginio darbai pragare“).

4–7 mažylio gyvenimo metai – aukso amžius stebuklų
pasakoms. Stebuklų pasakos pateikia gyvenimiškos patirties
„koncentratą“ ir informuoja apie dvasinį žmogaus augimą.
Stebuklų pasakose bet kas ir bet kuriuo metu gali atgyti,
prakalbėti. Ši pasakų ypatybė labai aktuali vaiko psichikos
vystymuisi. Jis gali save identifikuoti su bet kuriuo pasakos
personažu. Taip vystosi vaiko gebėjimas decentralizuotis,
„veikti“ vietoje personažo, aktyvėja jo fantazija ir intuicija.
Todėl pasakos klausytojas ima suvokti, kuo ir kiek personažas
skiriasi nuo jo paties, o toks supratimas padeda lengviau rasti
vienovę su pasauliu(„Gyvybės vanduo“, „Lekiantis laivas“,
„Šimtas zuikučių“, „Karalaitė gulbė“, „Miegančioji gražuolė“,
„Stiklo kalnas“).

Baisios pasakos (šiurpės) tinka vaikams nuo 7 metų. Tai –
pasakos apie blogąsias jėgas: raganas, vampyrus, vilkolakius ir
kt. šiurpinančius personažus. Vaikams, daug kartų
išgyvenantiems baisią situaciją, sumažėja įtampa, pakinta ar
net atsiranda nauji reagavimo būdai. Rekomenduojamos
pasakos: „Bildukas“, „Giltinė kūma“, „Kaukai“ .

Vaikai, kuriems buvo sekamos ar skaitomos pasakos, užauga
kūrybiškesni. Vaikystė be pasakos ir būtinos stebuklų dozės
palieka nepataisomos žalos įspaudą visam žmogaus
gyvenimui: jam sunkiau išsaugoti viltį, jis gali jaustis
nelaimingas ir vienišas. Kuo ilgiau vaikas tiki geraisiais
burtininkais ir stebukladariais, fėjomis, kad piktadarius,
raganas ir slibinus galima nugalėti, tuo ryškesnis ir
džiaugsmingesnis būna jo gyvenimas. Pasakos suteikia
tikėjimą ir viltį, kad kovojantis už gėrį žmogus, įveikęs daug
pavojų, galų gale pasiekia pergalę – jis nugali blogį.



1. Kilkuvienė A. Pedagoginė pasakų terapija papildomojo ugdymo pamokose / Magistro darbas. Šiaulių
universitetas, 2006.
2. Erikson E. Vaikystė ir visuomenė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2004.
3. Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius: Tyto Alba, 2001.
4. Meslinienė G. Po pasakos sparnu // Aš ir psichologija. 2009 sausis.
5. Molicka M. Pasakų terapija. Vilnius: Vaga, 2010
6. I. Kuginytė-Arlauskienė. Pasakos reikšmė vaikystėje, 2011
Ačiū už dėmesį 