Transcript Document

Šiaulių lopšelio-darželio
“Žirniukas” logopedė-metodininkė Jurgita Lendraitienė,
Iš avelių debesų
Vėjo siūlu vilnoniu
Mezga pasaką senelė,
Deda pasakų skrynelėn.
Atsisėsk ir paskaityk,
Pasakų šalin sugrįžk.
Pasakos yra neįkainojama sritis, kai vaikas mokosi
rišliai pasakoti.
Daugelyje šiuolaikinių šeimų vaiko auklė televizorius arba kompiuteris. Pasekmė: vystosi jo regimoji
atmintis, tačiau informacija, gaunama žodžiu, suvokiama
prasčiau. Todėl vaikams kyla problemų mokantis,
įsisavinant perteikiamą informaciją, bendraujant su
bendraamžiais. O pasakos - vienas linksmiausių būdų
mokytis. Vaikai ne tik išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino,
kur juos taikyti, kaip vartoti. Vaiko žodynas pasipildo
įvairiais "spalvingais" žodžiais, pavyzdžiui: asla, velkė,
troba, pirkelė ir pan. Dar vienas dalykas, kurio moko
pasaka, - tai teksto suvokimas ir rišli kalba. Jau trimetis
vaikas pradeda analizuoti pasakas - jis žino, kad turi būti
pradžia, kulminacija ir pabaiga, "gerietis" ir "blogietis".
Pabandykite kurį nors dalyką praleisti - vaikas visada
pataisys.
Skaitymas balsu padeda sukurti tvarką vaiko pasaulyje.
Vaikas pradeda geriau suprasti, kas yra gėris ir kur yra riba
tarp jų. Pasakos sukelia jaudulį, liūdesį, užuojautą, iškelia
klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų,
padedančių brautis per gyvenimo sunkumus. Na ir kas,
kad pasakose aprašytos situacijos yra išgalvotos. Vaikui
svarbiausia, kad jose būtų gausu įvykių. Psichologai tvirtina,
kad šiuolaikiniai vaikai yra agresyvesni. Priežastis labai
paprasta - ilgas sėdėjimas priešais televizoriaus ar
kompiuterio ekraną. Pasakos skatina vystytis vaiko
teigiamoms savybėms, o televizorius ar kompiuteris dažnai
pravokuoja apatiją ir žiaurumą. Nors pasakų herojai
dažniausiai būna išgalvoti, nerealūs ir stebuklingi, visgi jų
atitikmenis lengvai galime rasti žmonėse. Nebūtina paversti
ko nors varle ar rūpuže norint būti ragana ar bloguoju
burtininku. Pasakų pasaulis vaikams suteikia naudingų
detalių apie asmenybes. Vaikai sužino, kad ne visi žmonės
yra gero linkintys, išmoksta atsargumo bendraujant su
nepažįstamaisiais.
Kaip pasirinkti pasaką?
Tinkamai parinkti pasaką yra labai svarbu.
Būtina atkreipti dėmesį į vaiko amžių, patirtį,
sunkumus. Pasaką siūloma sekti ar skaityti ne
vienąkart, geriausia jai skirti visą savaitę. Mažam
vaikui kartojimas labai svarbu, juk ir jis pats kartoja
vieną ar kitą veiksmą, kol jį išmoksta ar įgyja
patirties. Sekant pasaką, reikia stebėti, ar vaikas
įsitraukia emociškai. Tai – svarbiausias rodiklis, ar
pasaka „veikia“. Jei vaikas nuobodžiauja, dažnai
pertraukia sekėją, gali būti, kad pasaka vaikui
netinkama.
 3–5 metų amžiaus vaikams, kai jiems sunkiau
susikaupti, neramu, kas bus, trūksta tvarkos ir
drausmės, tinka formulinės-grandininės pasakos.
Šio amžiaus mažyliams įdomu „O kas bus po
to...?“. Rekomenduojamos pasakos: „Vištytė ir
gaidelis“, „Pagrandukas“, „Dangus griūva“, „Maša
ir lokys“, „Žmogus, meška ir lapė“, „Saldi košė“ ir
pan.
 Penkių metų vaikas atsimena beveik visą liaudies
pasakos tekstą, įsimena veiksmų seką. Mokyti
vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis
vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į
suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba
visą sakinį: „Gyveno kartą senelis ir...“ „Senelė...“ - „Jie turėjo...“- „Vištytę ir gaidelį“.
Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal
klausimus: „Ką sutiko pagrandukas?“ - „Kiškutį“. „Kokią dainelę jis jam padainavo?..“ Labai
padeda mokytis atpasakoti įvairūs scenos
vaizdeliai - lėlių teatras, multiplikaciniai filmai. Jie
sukelia vaikui daug emocijų.
 3–7 metų amžiaus vaikams buitinės pasakos
atskleidžia šeimyninį gyvenimą, parodo konfliktų
sprendimų galimybes, šeimas aplankančias
negandas, formuoja humoro jausmą, pasakoja
apie mažas šeimynines gudrybes. Buitinės
pasakos yra nepakeičiamos, sprendžiant
šeimynines problemas ir formuojant santykius tarp
šeimos narių. Rekomenduojamos pasakos:
„Dešimt vyrų dykaduonių“, „Gudrus ponas,
žmogus dar gudresnis“, „Tinginė pati“, „Pasaka
apie jaunikaitį, ėjusį baimės ieškoti“, „Išmintingoji
Elzė“, „Tinginio darbai pragare“, „Laimingasis
Ansas“ ir pan.
 4–7 mažylio gyvenimo metai – aukso amžius stebuklų
pasakoms. Stebuklų pasakos pateikia gyvenimiškos
patirties „koncentratą“ ir informuoja apie dvasinį žmogaus
augimą. Stebuklų pasakos itin vertinamos Valdorfo
pedagogikoje – ugdymo procese, besiremiančiame
vieninga dvasios, sielos ir kūno lavinimo idėja. Anot
valdorfiečių, būtent pasakoje atsispindi nuoseklus
asmenybės transformacijos procesas. Stebuklų pasakose
bet kas ir bet kuriuo metu gali atgyti, prakalbėti. Ši pasakų
ypatybė labai aktuali vaiko psichikos vystymuisi. Jis gali
save identifikuoti su bet kuriuo pasakos personažu. Taip
vystosi vaiko gebėjimas decentralizuotis, „veikti“ vietoje
personažo, aktyvėja jo fantazija ir intuicija. Todėl pasakos
klausytojas ima suvokti, kuo ir kiek personažas skiriasi nuo
jo paties, o toks supratimas padeda lengviau rasti vienovę
su pasauliu.

Priešmokyklinukai nuolat turi girdėti gražią,
taisyklingą kalbą, patys turi būti skatinami kalbėti ir,
žinoma, būti išklausomi. Suaugusiųjų kalba,
tampanti vaikui pavyzdžiu, modeliu, yra viena
svarbiausių ugdymo priemonių. Ugdant rišliąją
monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti
papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas
ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas
nesudėtingo siužeto pasakas („Pupa“,
„Pagrandukas“, „Vištytė ir gaidelis“). Kartu jis
mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į
suaugusiųjų klausimus, įterpti į suaugusiojo
pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam
padėdamas. Taip mažasis pratinamas
savarankiškai atkurti literatūrinį kūrinį.
Pasakose nėra negalimų dalykų, čia nėra protinių
apribojimų, egzistuojančių kasdienybėje, čia negalioja
atsakymas „Ne, šito aš nepadarysiu...“.
Pasakose galima svajoti, fantazuoti, piešti norimą
ateities paveikslą. Taip jos sužadina žmogaus gebėjimą
veikti, aktyvina vidines galias. Įgijęs problemų sprendimo
pasakiškais būdais patirtį, vaikas tą patirtį ateityje perkels į
realias situacijas. Stebuklų pasakos tinka vaikams, kurie
išgyvena įvairias traumas, serga, tampa apatiški, sutrikę,
nerimauja ar bijo.
Pasakos skatina vaidmeninio žaidimo vystymąsi ir
kūrybiškumą. Rekomenduojamos pasakos: „Gyvybės
vanduo“, „Lekiantis laivas“, „Šimtas zuikučių“, „Karalaitė
gulbė“, „Miegančioji gražuolė“, „Stiklo kalnas“ ir pan.
Pasakojant ar skaitant pasaką svarbu vėl ją
pakartoti. Kartojimas sėkmingesnis ir
naudingesnis, kai tekstas iliustruojamas
paveikslėliais, padedančiais atkurti pasakos turinį.
Iliustracijos padeda vaikams suvokti, kad jų įgytas
žodynas yra taisyklingas.
Rekomenduojame keletą kūrinių, kuriuos
galima raiškiai perskaityti. Prieš skaitant naudinga
būtų apgalvoti, ar siūlomi pasakos atitinka vaikų
amžių, turimą kalbinę patirtį, pakankamą lietuvių
kalbos suvokimo lygį. Prasminga pasakos
skaitymo pradžioje užduoti vieną klausimą, į kurį
atsakymą vaikai išgirs pasakoje. Toks būdas
motyvuos ugdytinius atidžiau klausytis skaitomo
kūrinio.
Dirbdama lopšelyje – darželyje. Pastebėjau,
kad šiuolaikiniai vaikai nemoka rišliai pasakoti,
nežino , nemoka sekti pasakojimų, pasakų.
Kaip ne keista tai negeba net vaikai, kurie
neturi kalbos kalbėjimo, komunikacijos sutrikimų, o
ką jau kalbėti apie tuos , kuriems reikalinga
logopedo pagalba.
Vaikas natūraliai išmoksta kalbos, kai žaidžia
kalbinius gebėjimus ugdančius žaidimus, kuria istorijas
ir jas pasakoja, dainuoja dainas, deklamuoja
eilėraščius.
Komunikuodamas su įvairiais personažais,
bendraamžiais, suaugusiais, vaikas susipažįsta su
kalba, ją geriau supranta ir ima vartoti kasdieniame
gyvenime. Klausydamas ir kalbėdamas vaikas tobulina
kalbos garsų, žodžių tarimo gebėjimus, pritaiko kalbos
ritmą bei intonaciją, panaudoja kūno kalbą. Tai leidžia
suvokti kalbos dėsningumus ir prasmingai ją vartoti
realiose komunikacinėse situacijose, pavyzdžiui, kai
reikia užmegzti kontaktą, gauti ir perduoti informaciją,
išsakyti savo įspūdžius ir patirtį, išreikšti jausmus ir
pageidavimus.
Todėl vaikus mokau sekti pačių paprasčiausių,
pagrindinių pasakų “Vištytė ir gaidelis”, “Trys paršiukai”,
“Pagrandukas”, “Vilkas ir septyni ožiukai” ir daugelį kitų.
Sekdami pasakas naudojame paveikslėlius, veikėjų
figūrėles, magnetinę lentą. Vaikai iš užsiėmimų grįžę į grupes
vaidina šias pasakas savo draugams, kuria naujas,
naudodami jiems žinomų pasakų elementus. Kaip mums
sekasi kviečiu pažiūrėti, o kartu ir pasidžiaugti vaikų
gebėjimais.
Žmonės sako: „Jo (ar jos) gyvenimas – kaip pasakoje“..
Tačiau juk ir pasakose būna visko – herojai išgyvena ne vien
„pasakiškus“ jausmus. Tiesą sakant, mūsų visų – ir mažų, ir
didelių – gyvenimai yra kaip pasakos, pilnos išbandymų,
ieškojimų, atradimų ir laimės. Pasakos pripildo gyvenimą
prasmės, saugumo ir stebuklo jausmo.