Transcript SAUGOKIME VAIKŲ PSICHINĘ SVEIKATĄ

SAUGOKIME VAIKŲ PSICHINĘ
SVEIKATĄ
Genovaitė Černiauskienė
Panevėžio lopšelis-darželis “Ąžuoliukas’
Graikiškai psyche — siela.
Psichika — graikiškai psichykos — sielos —
tam tikra vidinė savybė atspindėti objektyviąją
tikrovę, žmogaus elgimosi kokybinis savitumas.
Žmogaus sąmonė yra aukščiausia psichikos
forma, susijusi su kalbos išsivystymu. Taip
rašoma „Tarptautinių žodžių žodyne“.
Vadinasi, pranešime bus kalbama apie elgesio
savitumus, elgesį ir emocijas, gebėjimą valdyti
savo elgesį. Ieškosime, kokius įgūdžius ir
gebėjimus diegti, kad padėtume vaikams
jaustis laimingesniems, geriau valdyti
emocijas, sutarti su pasauliu. Aiškinsimės, kaip
saugoti vaikų psichinę sveikatą.
Sveikas žmogus sukuria apie save jaukią, šiltą aplinką,
maloniai veikiančią visus. Jau 1992m. Lietuvos švietimo
koncepcijoje pasiūlyta sveikatos švietimo priedermę laikyti
svarbiausia vertybe.
Tenka kaskart ieškoti būdų sveikatai išsaugoti. Antai jau
Sokrato laikų jaunieji atėniečiai buvo auklėjami gimastika
ir mūza. Gimnastika grūdindavo ir stiprindavo kūną tol,
kol šis pasidarydavo paklusniu dvasios įrankiu.
Gydytojų nuomone, sveikatos bėdos glūdi ne žmogaus
prigimtyje, o jo netikusiame gyvenimo būde. Iš būtinų
sveikatos sąlygų paminėtina : fiziniai krūviai, teisinga
mityba, mokėjimas laiku pailsėti ir laimingas gyvenimas.
Pastaraisiais dešimtmečiais psichologai, pedagogai ir
psichiatrai atkreipė dėmesį į tai, kad ikimokyklinio
amžiaus vaikai „išauga“ ne visas bėdas, kad ir vėlesniame
amžiuje išlieka nemaža dalis vaikystėje išryškėjusių elgesio
ir emocinių problemų, kurios daro neigiamą įtaką
asmenybės savijautai ir adaptacijai.
Kita vertus, labai svarbu laiku atpažinti, įvertinti ir
bandyti įveikti vaiko ir jo šeimos gyvenimą trikdančias
elgesio ir emocines problemas. Bet kokia vaiko problema
turi ir emocinę, ir elgesio sudedamąją dalį. Pavyzdžiu gali
būti atvejai, kai viduje glūdinti baimė ar nesaugumo
jausmas (emocinės priežastys) verčia vaiką elgtis
priešiškai, agresyviai.Labai judrūs vaikai dažnai išgyvena
liūdesį, kai bendraamžiniai nepriima žaisti drauge,
atstumia.
Ir mes, pedagogai, ir, aišku, tėvai privalome svarstyti,
kaip saugoti vaikų dvasinę sveikatą, mąstyti plačiau, ne tik
apie netinkamo elgesio kontrolę. Svarbu vaikams suteikti
psichologinių gyvenimiškų įgūdžių, kad sustiprėtų vaikų
pasitikėjimas savimi, savivertės pojūtis ir pilnatvės
jausmas, padedantis jiems atskleisti savo gebėjimus.
Sakoma, kad kompiuterinių žaidimų karta yra mažiau
disciplinuota už anksčiau gimusius vaikus. Dažniausiai
žodis „disciplina“ asocijuojasi su bausme ir korekcija, nors
iš tikrųjų lotynų kalbos žodžio disciplina šaknis nusako
mentorišką santykį, kai mokinys (disciple) paklūsta
nurodymams, kuriais siekiama puoselėti jo įgūdžius ir
padėti atskleisti jo galimybes.
Kuo anksčiau pradėsime mokyti vaikus
pažinti ir valdyti savo mintis bei jausmus,
tuo mažiau dilemų visiems kels
„problematiškas elgesys“. Nedarykime
klaidos, manydami, kad vidinis vaiko
gyvenimas — tai impulsai, troškimai ir
refleksai, kuriuos turime suvaldyti. Vaiko
vidinį gyvenimą turime vertinti kaip aštraus
proto siekimą suvokti aplinkinį pasaulį.
 privalome
įprasminti tą vaiko siekimą
žinojimu, ko galima imtis, o kas nevalia
 padėti vaikams spręsti iškilusias
problemas
 valdyti pyktį ar baimę
 tikslingus paramos būdus sieti su
kasdieninėmis situacijomis ir natūraliu
poreikiu.
Žymus britų psichologas Stephen Briers teigia:
„Vaikai yra ypač priklausomi nuo jausmų. Jie
nuo mažens jau yra įpratę skaityti emocijas
žmonių veiduose. Vaikų emocijos teikia mums
informacijos apie jų poreikius“.
Esama labai daug emocinės patirties atspalvių.
Mūsų emocinio gyvenimo šerdį sudaro šešios
pagrindinės emocijos (laimė, nuostaba, baimė,
liūdesys, pasibjaurėjimas ir pyktis). Nors šalių
kultūra ir tradicijos skiriasi, visame pasaulyje
šių pagrindinių emocijų raiška žmonių
veiduose yra tokia pati.
DFDGFGFGFGF
Mums taip įdomu, mes nustebę!...
Aš tokia laiminga, kaip ir tu...
Svarbu vaikus mokyti jausmus apibūdinančių
žodžių (jau yra jausmų kortelių), o bendraudami
turėtų atpažinti kito vaiko veide, kūno kalboje
tuos jausmus. Išmokyti vaikus pavadinti jausmus
jau yra gera pradžia. Nauda čia dvejopa: emocijos
įvardijimas ją suvaldo ir sumažina, o perprasta
sąvoka paaiškina aplinkybes, kuriomis kilo
netikėta emocija.
Paaiškinkime vaikui, kad jis turi teisę jausti bet ką,
tačiau negalima visų savo jausmų paversti
veiksmais.
Pirmiausia tinkamai parinktais žodžiais
pavadinkime savo jausmus. Kai jausime, kad ir
veido išraiška, ir kūno judesiai paveikti kokios
nors emocijos — įvardinkime ją. Pasakykime
vaikams, kada jaučiamės laimingi, liūdni,
susižavėję, sutrikę ar žaismingai nusiteikę. Jei
norime, kad vaikai gebėtų apibūdinti emocijas,
nuolat kalbėkime apie savo jausmus.
Neatkreipkime pernelyg daug vaiko dėmesio į savo
neigiamas emocijas. Vis dėlto tokios emocijos kaip
baimė, pyktis, sielvartas, neviltis kaip tik
reikalingos didžiausio atidumo, nes jas atpažinti
ir įvardyti ypač svarbu.
Pyktis turi keletą keletą pavidalų: agresyvumą,
priešiškumą, įsiūtį, neapykantą, irzlumą, įniršį,
pagiežą ir smurtą. Tai emocinės reakcijos,
kuriomis pasireiškia širdgėlos ir baimės sukeltas
smarkus vidinis išgyvenimas. Žodis pyktis
vartojamas įvardyti frustracijai (lot. frustratio —
nusivylimas, nemaloni, įtempta emocinė būsena,
atsirandanti dėl tikro ar manomo negalėjimo
patenkinti kokio nors poreikio, realizuoti tikslo,
įveikti sunkumų), kurią mums sukelia
skausmingos emocijos, kai nepajėgiame jų išreikšti
kitaip.
Kaip padėti? Remiuosi Luizos Reid — psichologės iš Kanados
— patarimu.
Kai jau vaikas bus ramus:
 pyktį ar sielvartą geriau paverskime objektais, apie
kuriuos galima galvoti, jiems priešintis ar juos valdyti.
Taip padėsime vaikui „prisijaukinti pabaisas“
 padėkime suvokti blogybes, kurias jam atneša pyktis (tave
bara, nemalonu, išgyveni kaltę, bejėgiškumą, jautiesi
nelaimingas, baudžia, kiti tave atstumia, tave atskiria nuo
kitų vaikų)
 paaiškinkime, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba.
 pasiūlykime įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių
laidelių , kurių vienas yra raudonas (jei nori, gali bombą
nupiešti.




kad padarytų bombą nekenksmingą, pasiūlykime
nukirpti raudonąjį laidelį — tai jis gali padaryti
kiekvieną kartą supykęs. Pasakykime: „Būtų
gerai, kad nukirptum tą laidelį, kitaip teks srėbti
prisivirtą košę. Tikrai būtų gaila“ (Vaikas įgyja
aiškią veiksmingą priemonę pykčiui kontroliuoti)
netiesioginėmis pastabomis skatinkime jį patį
įvardyti, ką jis jaučia
labai tinka aptarti piešiniuose ar nuotraukose
vaizduojamų žmonių emocijų raišką
emocijų paveikslėlius galima grupuoti, palyginti,
rasti atitinkantį skaitomo kūrinio veikėjo emocinę
būseną.
Skaitymas labai svarbus vaikų emocinio išprusimo
raidai. Mylimiausi knygelių veikėjai patiria
emocingų išgyvenimų. Gera grožinė literatūra
skatina aprašytas emocijas rastis tikrovėje. Jos
siejasi su vaikui suprantamomis situacijomis ir
įvykiais. Skaitymas ramina, suteikia saugumo
jausmą.
Pasakojimo klausančio vaiko smegenys yra aktyvios,
mat nelieka prabangos vien absorbuoti tai, kas
regima priešais save, pavyzdžiui, žiūrint televizijos
filmuką. Klausydamiesi vaikai turi būti aktyvūs —
ne tik nusipiešti vaizdą, bet ir nuspalvinti jį savo
emocijomis.
Įsitikinau, jog pedagogamas ir tėvams būtina rasti
laiko kalbančiam, rašančiam, dainuojančiam
vaikui, nepalikti jo televizoriui, kompiuteriui.
Susitikimas su gera knyga, palanki dvasinė
aplinka, auklėtojos kalbėjimo tonas, emocijos,
išgyvenimai, nustebimai, skatina vaiko kūrybinę
raišką, fantaziją, pomėgį svajoti, paskui kalbėti
apie savo jausmus. Kalbėdamasis vaikas išsako ir
švelnumą, ir nerimą, ir džiaugsmą, ir liūdesį. Nuo
galimybių kalbėti, laisvai kurti, bendrauti
priklauso vaiko savivertė. Vaiko kalba atspindi jo
dvasią, kai dvasią atliepia laisva komunikacija.
Mano ilgametė pedagoginė praktika rodo, jog
sėkmingai vaiko saviraiškai, fantazijai
pabusti reikia sudaryti sąlygas. Svarbu
atsakingai parinkti vertingas knygas.
Vaikystės knygos kuria vaiko vidinio
pasaulio žodyną, yra jo vaizduotės
enciklopedijos. Vaikas susitapatina su
knygos veikėju. Kalbamės su vaikais, koks
to veikėjo požiūris į aplinkinį pasaulį ir patį
save, kokiais jausmais jis vadovaujasi, ko
siekia, ką suteikia jo elgesys aplinkiniams —
džiaugsmą, pasigėrėjimą ar liūdesį.
Kiek gėrio vaikams dovanoja V.V.Landsbergio literatūrinių
pasakų knygos, harmoningo džiaugsmo kupinos, su
humoru, su netikėtumais. Pastebėjau, kad nonsensinės
pasakos labai patrauklios vaikams. Jau keletą metų mano
priešmokyklinukai džiaugiasi geruoju baltu arkliuku
Dominyku, su juo mokosi rūpintis kitu, padėti kitam,
suprasti kitą, taikiai susitarti, spręsti problemas, ugdosi
drąsą su pelyte Zita.
Rašytojas vaiką gerbia, myli, dovanoja jam grožį ir gerumą.
Po vertingos knygos skaitymo vaikai pasakoja, savitai
išreiškia save, improvizuoja. Taip turtėja, skaidrėja vaiko
dvasinis pasaulis. Pasaka leidžia vaikui atsikratyti vidinės
įtampos. Tariamoji realybė, sąlygiškumo situacija jam
padeda lengviau išspręsti vidinius konfliktus.
Nonsensinė pasaka - tai žaidžianti ir žaidinanti
Pasaka padeda atsikratyti baimės.
Manau, kad netinkamo vaikų elgesio problemas
padeda spręsti empatija — gebėjimas įsijausti į
kito asmens emocinę būseną. Užuojauta —
moralumo pagrindas — gebėjimas įvertinti
savo veiksmų poveikį kitiems žmonėms. Vis
paklausiu vaikų: „Kaip jis jausis, jei tu
pasielgsi vienaip ar kitaip?“. Jei stiprinsime
empatijos įgūdžius, socialiai priimtinas elgesys
įsitvirtins labiau, nei veiktų bausmės ar
apdovonojimai už gerą elgesį.Empatiškumas
susijęs su savikontrole. Emocijų pakilimus
geriau valdyti gebantys vaikai galės įsijausti į
kitų būseną, nes patys geriau valdo savo
emocinius atoveikius. Abu šie veiksniai vienas
kitą papildo.
Kaip puoselėti šį ypatingą žmogiškąjį gebėjimą?
Pagrindinis būdas yra pavyzdys. Daugumai vaikų
santykiai su mumis, suaugusiais, leis jiems įvertinti
empatijos svarbą, priklausys nuo mūsų gebėjimo jį
išklausyti — ne tik pasikalbėti, bet ir išklausyti.
Būtinai ieškokime atsipalaidavimo minučių.
Kurkime ritualus, nevadovaukime pokalbiui.
Parodykime dėmesį žvilgsnių kontaktu, galvos
linksėjimu, žodeliu „taip“.
Pagirkime ir pasidžiaukime.
Jeigu elgesys netinkamas — parodykime, kad tai
mus stebina.
Padėkime įgusti pastebėti ir interpretuoti
neverbalinę kūno kalbą.
Neverbaliniai ženklai atskleidžia jausmus.
Rusų psichologės Zariana ir Nina Nekrasovos teigia,
kad svarbu įsisąmoninti tik vieną paslaptį:
vaikams reikalingas vienintelis dalykas —
besąlygiška meilė. Ji nepriklauso nuo elgesio, kitų
nuomonės ir visokių smulkmenų.
Labiausiai vaikams reikia trijų paprastų dalykų:
pagarbos, pasitikėjimo, saugumo.
Visada sau priminkime:
Bet kokie sunkumai — laikinas reiškinys.
Su vaiku galima susitarti. VISADA!
Iš bet kurios situacijos visada galima rasti išeitį —
ir netgi ne vieną.
Viską galime gydyti besąlygiška meile.
Mylime tiesiog tokį, koks yra: aikštingą,
murziną, užsispyrusį (kartais netenkame
kantrybės, kartais nemalonu, bet tikram
ryšiui tai įtakos neturi). Kantriai mokom,
palaikom, padedam ir mokomės patys —
suprasti vaiką ,rasti su juo bendrą kalbą —
besąlygiškos meilės kalbą: „Aš myliu tave,
nes tu esi.“ Nuo to priklauso savojo AŠ
įvaizdis, vaiko nuomonė apie save patį,
savęs paties vertinimas.
Vaikai iš prigimties yra nepaprastai kūrybingi.
Atėjus įkvėpimui, jam pasiduoda čia ir dabar.
Spontaniškumas. Drąsa būti savimi. Noras
išsiskirti ir nesekti minia. Jam įdomus pats
procesas. Piešinys iš dalies atskleidžia sąmonę, bet
daug labiau—pasąmonę. Piešinių simbolika ir jais
perduodamos žinutės padės suvokti vaiko
jausmus, padės ieškoti, kaip saugoti jo dvasinį
pasaulį. Vaikas ,to net nesuvokdamas, perkelia ant
lapo savo dvasinę būseną ir nuotaiką.
Ką kalba apie vaiko dvasinį pasaulį jo piešinys, man
padeda suprasti Nikole Bedar, prancūzų
psichologės tyrinėtojos aprašomi galimi piešinių
simbolių paaiškinimai. Ji sako, kad piešinys—tarsi
langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų.
Vaikas dažnai piešia namą.Namas atspindi socialinį
jausmą,atskleidžia, ar vaikas atviras, ar uždaras.
Didelis namas—daug emocijų. Mažas namas
atspindi susitelkusio vaiko būseną. Mažos durys—
vaikas į savo pasaulį įsileidžia ne visus. Didelės
durys rodo svetingumą. Langai rodo vaiko
smalsumą. Kuo langų daugiau, tuo smalsiau
vaikas domisi,kas vyksta aplink.
Platūs langai rodo, kad vaikas labai domisi gyvenimu, kartu yra
ambicingas ir reiklus, jaučia poreikį aprėpti plačiau, trokšta
patirti daugiau.
Žmogaus piešinys tobulėja su amžiumi. Atspindi patį
vaiką arba jį supančius žmones. Žmogus, tarsi
sudėtas iš degtukų, sako, kad vaikas save laiko
nelabai svarbiu. Didelės apvalios akys gali atspindėti
didelį domėjimąsi, bet ir —išgąstį, baimę. Labai
mažos akys—vaikas nenori nieko žinoti.
Saulė nupiešta kairėje reiškia motiną,dešinėje—tėvą,
centre—patį vaiką (jis jaučiasi atsakingas už abu
tėvus; gal šeima nedarni). Kuo spinduliai stipresni,
tuo didesnė motinos ar tėvo įtaka.
Jautrus socialinei atmosferai vaikas piešia debesis.
Viršuje mėlynas brūkšnys—vaikas saugomas tėvų.
Vaikas panašus į piešiamo medžio kamieną. Kuo
kamienas prie pagrindo storesnis, tuo vaikas labiau
“įsišaknijęs”, jis lengvai prisipildo energijos.
Rankos į viršų — nori būti išgirstas; rankos nuleistos —
nesiekia užmegzti socialinio ryšio; rankos horizantaliai —
rodo bendravimo poreikį.
Analizuojame piešinį, kad pažintume ir
suprastume vaiką. Ir sugebėtume prireikus
jam padėti.
Gėles piešiantis vaikas trokšta patikti. Gėlės
— meilės simbolis. Rodo džiaugsmą arba
laimės paieškas. Vaikas gėles išgražina, net
žiedlapius skirtingai nuspalvina. Jei gėlės
piešiniuose kartojasi, vaiko ego reikia peno
ir būti padrąsintam, vaikas ieško laimės ir
džiaugsmo.
Ką kalba vaikų piešinių spalvos psichologine
prasme ?
Raudona — aktyvumas, energija, bet ir agresija.
Geltona — pažinimas, smalsumas, džiaugsmas.
Vaikas yra ekstravertas, optimistas, labai
ambicingas.
Oranžinė — socialinio kontakto poreikis. Vaikas
linkęs į naujoves, greitai padaromus dalykus.
Mėlyna — taika, darna, ramybė, bet ir lėtumas.
Vaikas uždaras, nor gyventi savo ritmu.
Žalia — smalsumas, pažinimas, gerovė. Vaikas
rodo esąs brandus, turi gerą intuiciją.
Juoda vaizduoja pasąmonę, nematomus dalykus.
Vaikas pasitiki savimi, prisitaiko prie staigmenų.
Tačiau kartais juoda spalva gali siųsti
dviprasmišką ir labai blogą žinią, rodančią„juodas
mintis“.Vaikas slepia savo sumanymus. Tai
savotiška savisauga. Kai juodą lydi mėlyna—
vaikas yra prislėgtas.
Rožinė—vaikas siekia švelnumo ir meilumo.
Pažeidžiamas nemaloniose situacijose.
Violetinė — vaikas ir įsitraukia į veiklą, ir aktyvus, o
vėliau nusprendžia palikti grupę, kuri jam atrodė
palanki.Toks vaikas ir ekstravertas, ir
intravertas—šios savybės keičiasi.
Spalvų liejimas, skambant muzikai—vaiką veda
jausmai, jis atsipalaiduoja, atsiskleidžia, jaučia,
kad muzikos garsai, kaip ir spalvos—taip pat
susilieja. Vaikas išmargina lapą tomis spalvomis,
kurios jam patinka, kokia jo nuotaika.Vaikas taip
geriau išreiškia save, gauna teigiamų emocijų,
džiaugiasi sukurtu spalvų pasauliu.Džiugina ir
bendras darbas dideliame lape. Taip iš mažų
atskirų spalvų pasaulėlių sukuriamas vienas
didelis ir labai savitas spalvų pasaulis.
Natūralus bendravimas su gamta sušildo
vaiko dvasinį pasaulį, pripildo mažą širdelę
džiugesio, švelnumo. Mažasis žmogus
nustemba, akytės spindi, jį užvaldo šilti
jausmai, gerumas. Vaikas nori globoti,
rūpintis, rodo savo šiltus jausmus, jaučiasi
atsakingas už mažą trapią gyvybę.
Kalbamės su vaiku, kaip rūpestingai
turime saugoti savo mažuosius gamtos
brolius. Ir meilės daigeliai sudygsta...
IŠVADOS
Saugome vaikų psichinę sveikatą, jei:
•
•
•
•
•
•
Stipriname vaikų pasitikėjimą savimi, savęs paties
vertinimą
Mokome vaikus pažinti ir valdyti mintis bei jausmus
Rimtai pasakome sau,kad vaiko vidinis gyvenimas—tai ne
impulsai, troškimai ir refleksai, kuriuos turime suvaldyti, o
aštraus proto siekimas suvokti aplinkinį pasaulį
Mokome vaikus žodžiais nusakyti savo būseną,perprasti
ją, pavadinti jausmus; mokome valdyti pyktį
Skaitome vaikams vertingas knygas; pasaka pabudina
vidinę kalbą, suteikia galimybę išsipasakoti, padeda
išspręsti vidinius konfliktus
Paaiškiname vaikams, kad jie turi teisę jausti bet ką,
tačiau nevalia negerų ketinimų paversti veiksmais






Stipriname empatijos įgūdžius ir savikontrolę
Ne tik kalbamės su vaikais, o, svarbiausia, juos
išklausome
Vaikus mylime besąlygiškai„Aš myliu tave, nes tu
esi“.Juos gerbiame, jais pasitikime, suteikiame
jiems saugumą
Tvirtai tikime, kad su vaiku visada galima
susitarti
Nemanipuliuojame„Aš tave mylėsiu, jeigu tu...“
Suprantame, kad vaikai tiesiog nepajėgia įvykdyti
gausybės suaugusiųjų reikalavimų, o tada išorėn
išsilieja pyktis, kaprizai







vadovaujamės:„Poelgis gali būti blogas, bet vaikas—geras
visada
Leidžiame vaikams piešti laisvai.Piešinys—tarsi langas,
leidžiantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų
Žinome, kad piešimas, spalvos, spalvų liejimas išlaisvina
vaiko vaizduotę; vaikas eina ten, kur jį veda kūryba.Ir
skaidrėja vaiko vidinis pasaulis...
Analizuojame piešinį, kad suprastume ir padėtume vaikui
Žaidžiame su vaikais, skatiname žaidimą su draugais
Dainuojame su vaikais, nes daina sielą kelia į dangų
Nustatome vaikams ribas ir gerbiame juos; ribos
nukreipia, veda, padeda, skatina.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1980
2.Dr.Stephen Briers, Laimingos vaikystės psichologija,
Vilnius, 2011
3.Nicole Bedard, Vaikų piešiniai, Vilnius, 2009
4.Zariana ir Nina Nekrasovos, Liaukitės vaikus auklėti—
padėkime jiems augti, Kaunas, 2008
5.Dailidėnienė J. J, Vaiko kalba—vaiko dvasia, Klaipėda,
1998
6.Landsbergis V.V, Fiktyvi vaikų ir suaugusiųjų literatūros
takoskyra/ Rubinaitis, 2003
7.Louise Reid, Vaikų nerimas, Vilnius, 2009
8.Jan – Uwe Rogge, Vaikams reikia ribų, Vilnius, 2004
9.Nasvytienė D. ,Vaiko elgesio ir emocinės problemos,
Vilnius, 2005
10.Landsbergienė A. , Kaip mokyti vaikus kūrybiškumo/
„Žvirblių takas “, 2009 Nr. 1
11.Marcinkevičienė R. , Ikimokyklinukų kūrybiškumo ugdymas
spalvomis/ „Žvirblių takas, 2009 Nr. 1
12.Pūrienė J. ,Kelionė į žavų knygos pasaulį/ „Žvirblių takas“
,2008 Nr. 5
13.Kučinskienė R. ,Bendravimas pasakomis/ „Psichologija
tau, 2009 liepa- rugpjūtis
14.Dr. Petrikienė Z.S. ,Sveikos gyvensenos kompetencijų
ugdymas/ „Žvirblių takas“, 2008 Nr. 3
15.Borisovienė D. , Žaidimas kaip natūralus ugdymo ir
ugdymosi būdas, formuojant skaitymo motyvaciją/ „Žvirblių
takas“, 2009 Nr. 5