Transcript Document
J. V. Gėtės “Faustas” – filosofinė drama. Glaustai. Kas svarbiausia. “FAUSTO” SUKŪRIMO ISTORIJA • • • • Pradeda rašyti apie 1790 ir baigia 1831 m., - rašo apie pusę savo gyvenimo. Rimtai prie dramos I dalies Gėtė prisėdo būdamas beveik 50-ies metų; II dalis baigta sulaukus 80-ies. Kūrinio pagrindas yra ne tik jausmai (kuriuos lengva tuojau pat užrašyti), o ir idėjos, brandinamos visą gyvenimą. Palyginkime: „Jaunojo Verterio kančias" (meilės romaną) Gėtė jaunystėje parašė per vieną mėnesį, o „Faustą" kūrė apie penkiasdešimt metų. FAUSTO TEMA SENA, TAD KODĖL JĄ PASIRINKO J. V. GĖTĖ? • Tema apie mokslininką alchemiką germanų kultūroje labai sena, nuo Viduramžių gyvuojanti legendose ir literatūriniuose siužetuose. • Kuo patraukė jį šis siužetas? Galėtume spėti, kad jaunystės grąžinimo idėja, sutartis su velniu, noras galynėtis, pergudrauti savo žmogiškąjį likimą. SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS SENAS KAIP PASAULIS. • Jis gyvuoja įvairių tautų mituose, pasakose, patarlėse. • Skandinavų rašytojos Selmos Lagerliof romanas „Sakmė apie Gestą Berlingą" (išverstas ir į lietuvių kalbą). • Lietuvių rašytojo Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas“. • Vokiečių rašytojo Otfrydo Proislerio kūrinys „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“. • Sutarties su velniu motyvą ir šios sutarties pasekmes Gėtė apmąsto pridėdamas daug dalykų iš savo patirties, iš nugyventų metų, suvoktų prasmių. “FAUSTO” ŽANRAS - filosofinė tragedija. • Gėtė pavadino tragedija. Bet tai nėra įprastinis tokio žanro kūrinys: nėra kylančios draminės įtampos, nuoseklaus artėjimo į kulminaciją. • Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją - 5 veiksmai. • Kūrinyje daug lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. • Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktas. Todėl paprastai “Faustas “ vadinamas filosofine tragedija. Kartais jis vadinamas poema, vokiečių epu. Pagrindinė kūrinio tema - faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. • Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. • Dėl to nebaisus ir sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti toks žavus akimirksnis. Pagrindinės kūrinio problemos • • • • • • • pasaulio pažinimas, žmogaus prigimtis, jo galia ir jos ribotumas, kaltė ir kančia, būties esmės, pasaulio sandaros dalykai, prieštara tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių (žemės kirmino skirtis). Svarbiausia problema - kaip surasti gyvenimo prasmę? “FAUSTO” IDĖJOS • P.S. Atsakyti į problemas (ir į pagrindinę) aptarus ištraukas, veikėjus ir kt. Laikas – viduramžiai pagal keliamas idėjas galime manyti Faustą esant Renesanso ar net Švietimo epochos žmogumi. “Fausto” įžangos • Kūrinys turi 3 įžangas: “Paskyrimą”, “Prologą teatre”, “Prologą danguje”. • “Prologas teatre” sukurtas kaip 3 veikėjų ginčas, vykstantis teatre ir apie teatrą. • Du menininkai - poetas bei aktorius - ir teatro direktorius kalbasi apie tai, koks turėtų būti spektaklis, svarsto meno apskritai, meno kūrinio ir jo suvokėjo ( žiūrovo) santykių problemas. “Prologas Danguje”. Ką mano apie žmogų dievas, ką – velnias? • Dievo ir velnio dialoge žmogus iškyla kaip nuolat pažinimo siekianti būtybė, kuriai niekada negana to, kas pasiekta. • Dievo ir velnio pokalbis virsta ginču dėl žmogaus prigimties ir galimybių bei derybomis. • Dievas leidžia blogį norėdamas išbandyti žmogų, neišvaduoja jo iš gyvenimo sunkumų. • Gėtė tai suvokė kaip žmogaus skirtį ir bandė patikrinti, kiek žmogus pajėgus pats tvarkyti savo likimą, įsiskverbti į pasaulio paslaptis.