Transcript Marcelijus Martinaitis

Marcelijus Martinaitis
g. 1936 m.
Biografija
Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras
Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d.Paserbentyje
(Raseinių r.). 1964 m. baigė Vilniaus universitetą,
dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980
m.dėsto Vilniaus Universitete. 1989 m. nuo Sąjūdžio
išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
1992-1997 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų
komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos
laureatas(1998).
Poetas vertė Ch.
Marti, P.Nerudos,
Ch.R.Chimeneso,
M.Cvetajevos,
E.P.Rumo, ir kt.
eilėraščius. Martinaičio
poezijos knygos
išleistos anglų, švedų,
norvegų, prancūzų,
lenkų, rusų, latvių,
estų, ukrainiečių
kalbomis; stambesnės
publikacijos - ispanų,
vokiečių, italų, čekų,
slovakų, rumunų,
baltarusių kalbomis.
Vilniaus Universiteto
Kiemo teatras pastatė
spektaklį Kukutynė
(1989), Vilniaus "Lėlės"
teatras - pjeses
vaikams Pelenų antelė
(past. 1971), Avinėlio
teismas (past.1976),
Žemės duktė (past.
1981, 1982).
Vaikystėje su šeima
Rašytojų sąjungos suvažiavime Lietuvos mokslų akademijos
Didžiojoje salėje
Prie savo sodybos
Vilniaus senamiestyje
Knygos
Poezija
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
Balandžio sniegas (1962)
Debesų laiptais (1966)
Saulės grąža (1969)
Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974)
Tie patys žodžiai (1980)
Vainikas (1981)
Toli nuo rugių (1982)
Kukučio baladės (1986)
Amžinas tiltas (1987)
Gailile raso (1990)
Atmintys (1995)
•
•
•
•
•
Atrakinta (1996)
Sugrįžimas (1998)
Pareisiu su paukščiais (2002)
Tolstantis (2002)
K.B. įtariamas (2005)
Eseistika
•
•
•
•
•
Poezija ir žodis (1977)
Papirusai iš mirusiųjų lapų
(1992)
Prilenktas prie savo gyvenimo
(1998)
Laiškai Sabos karalienei (2002)
Lietuviškos utopijos (2003)
Literatūros kryptis
• M. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai
poezijos pakraipai. Netiktų nei tradicionalisto, nei
eksperimentatoriaus etiketė.
• Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės
primena klasikinės minties lyrikos tradicijas.
•Kalbos lankstumu, asociatyvumu, ironija jos artimos kitų
poeto bendraamžių kūrybai.
•Poetas savo gimimo metais ir kūryba įsiterpia tarp dviejų
poetų kartų -1930 –ųjų metų gimimo J. Marcinkevičiaus,
A. Maldonio, A. Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius
jaunesnių J. Strielkūno, S. Gedos.
• Šių laikų lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo
perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi
jai savitą stilių.
Kūrybos temos
• Žemdirbių kultūra ir pasaulis
• Tautinės vertybės – Tėvynė, žemė,
motina, kalba, žodis
Dažniausi eilėraščių tipai
1. Lyrinis Jis reiškiamas:
elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta
nuotaika ar jausmas (eil. „Nakties motulė",
„Sugalvok man vakarą su žiburiu", „Lyg
džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu...");
sonetu, kuriam būdinga nuotaikas bei jausmus
suvaldyti griežta forma („Atminčių" ciklas);
2. Epinis tipas Jis reiškiamas balade, kuriai
būdinga epinio turinio ir lyrinės formos
sintezė („Kukučio baladės").
Kūrybos bruožai
• M. Martinaičio poezijos
kalbantysis susilieja su praeitimi
• Nuolat gręžiasi į savo valstietišką
kultūrą ir istoriją, mylėdamas,
gerbdamas, įsisąmonindamas
• Žodžio atmintis nuolat gaivinama
senųjų folkloro žanrų (rauda,
melų pasaka, sakmė, baladė,
mįslė, humoristinė dainelė) bei
ankstesnės lietuvių poezijos
stilizacija, paprastumo siekiu ir
primityvumo poetika.
Kūrybos savitumas
• M. Martinaičio poezijoje
ryškus atsiribojimas nuo
spontaniškos saviraiškos
• Orientuojamasi į epinę
tradiciją
• Poezijai būdinga pasakos
logika, tikroviškumo ir
netikroviškumo samplaika.
• M. Martinaičio poezijoje
nuolat grumiasi priešingi
pradai – skausmas ir
džiaugsmas, mirtis ir gyvybė
• Eilėse yra sielvarto ir
liūdesio
• Pažįstamos nevilties ir
vienišumo akimirkos
• Poezijoje nėra ribos
tarp to, kas asmeniška
ir kas bendra
• Kūrybos pasaulyje daug
kas netobula, netikslu,
deformuota, tačiau
sąmoninga
• M. Martinaičiui yra itin
būdinga netikėti
žodžių, veiksmų ryšiai.
• M. Martinaitis labai plačiai
įteisino netikslų rimavimą.
Taip rimuojama tik liaudies
dainose arba primityvioje
kūryboje.
• Poetui būdingas ramus
įsižiūrėjimas, įsiklausymas,
ramus vidinis kitimas, bet
kartu ir netikėtumas.
• Šio poeto kūryba dvinarė:
lyrinė, nuotaikos, tylos
prasmės, ir siužetinė, su
veikėjais, įvykiais, su itin
savita poetine logika.
,,Kukučio baladės’’
• Tai nedidelis Martinaičio rinkinys, išleistas 1977m.
• Kukutis yra savarankiškas veikėjas,kuris neturi
žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias
situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais.
• Žemaičių tautosakoje yra daug humoro ir ten yra
minimas Kukutis, o pats žemaitis retkarčiais
vadinamas kukučiu.
• Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri
kaskart vis kitokia. Veikėją galime vadinti kvaileliuišminčiumi.
• Kukučio poelgiuose kiekvieną kartą nereikia ieškoti
perkeltinės prasmės, juos kartais reikia palydėti su
šypsena ir vaizduotės išradingumu.
• Visgi Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės
kalbos variantų.
• Šiame rinkinyje rasime ne tik paradoksų, bet ir
ironiją, groteską.
• Baladėmis tekstai vadinami todėl, kad yra
aiškus siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš
tikrųjų vykti negali.
• “Kukučio baladės” yra daugiausia į kitas
pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga.
“K.B. įtariamas”-naujausia poeto
knyga
Poeto manymu, tokia
poezija kaip rinkinyje “K.B.
įtariamas” šiek tiek atspindi
dabartinio laiko žmones netikrus, neapsisprendusius,
nuolat kažko bijančius. Be
to, šiandien kultūroje yra
susidariusi tiesiog
kriminalinė atmosfera - ja
persismelkusi literatūra,
kinas, televizijos laidos
provokuoja ir visokias
baimes žmogaus
pasąmonėje.
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš vaikystės ir iš spindulių.
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau aš sugrįžt tuo keliu....
M. Martinaitis
Apsilankykite rašytojo svetainėje
http://rugelis.night.lt/martinaitis/