Transcript Darbo dainos
Slide 1
Lietuvių tautosaka
Darbo dainos
Parengė Klaipėdos Litorinos mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
Sigita Koroliovė
Slide 2
Liaudies dainos – tai dainuojamosios tautosakos
žanras, jungiantis poetinį tekstą ir melodiją.
Pagal santykį su apeigomis išskiriamos apeiginės ir
neapeiginės dainos. Apeiginėmis laikomos ryškią
funkcinę paskirtį turėjusios vestuvių, krikštynų,
kalendorinių apeigų ir iš dalies darbo dainos.
Lietuvių liaudies darbo dainos – tai vokalinio folkloro
kūriniai, kilę ir atliekami dirbant namų ir laukų darbus
ar susiję su kita ūkine žmonių veikla (medžiokle,
žvejyba).
Nors dauguma darbo dainų yra atitrūkusios nuo
darbo apeigų bei papročių, tačiau dalis šio žanro dainų
išlaikė praktinės ir maginės paskirties bruožų.
http://www.aruodai.lt
Slide 3
Darbo
dainos
daugiausia
buvo
dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis,
einant į laukus ir grįžtant. Tačiau buvo
nemažai ir tokių dainų, kurias žmonės
dainuodavo dirbdami: moterys verpdamos,
skalbdamos, maldamos, vyrai – ardami,
akėdami, šienaudami.
Slide 4
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su
fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos
skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje
plačiai žinomas jų rūšis:
arimo
rugiapjūtės
sėjos
šienapjūtės
avižapjūtės
linų ir kanapių darbų
grikių rovimo
ganymo
verpimo
malimo
skalbimo
medžioklės
audimo
žvejybos
Slide 5
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 6
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 7
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 8
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 9
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 10
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 11
Kanapių laukas
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 12
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 13
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 14
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 15
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 16
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 17
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 18
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 19
Tarp populiariausių darbo dainų, ypač
Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, yra šienapjūtės
dainos. Jų melodijos plačios, erdvios, pritaikytos
dainuoti lauke, būriu. Nuolat garbstomas dalgelis,
bernelis dobilėlis, mergelė grėbėjėlė. Šienapjūtės
dainą galima atskirti vien iš dažnai pasikartojančių
žodelių „valio“, „valioj“, todėl jos vadinamos
valiavimais.
Slide 20
Pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos
šėlsmas! Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai.
Išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustoja galulauky,
pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą.
Šienapjūtės dainos dainuojamos tęsiamai, lėtai,
kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu
nuo miško, paupio šlaitų: Valioj mano dalgeli,
valioj, valioj! Ir iš kito kaimo atsiliepia: Valioj,
valioj… Išties, valiavimas – tai tikra vyrų daina. O
šienavimas – tikras vyriškas darbas. Jei jau
paaugusį bernioką priims į šienpjovius – gali save
skaityti vyru (L.Klimka).
Slide 21
Trys broleliai pjovė šieną,
Ei valioj valioj,
Apie kelmą visą dieną,
Pievelėj žalioj.
Nei jie pjovė, nei valiojo,
Ei valioj valioj,
Pakrūmėj tinginiavo,
Pievelėj žalioj.
Trijų dienų jų pjovimo,
Ei valioj valioj,
Neprigrėbiau nė vežimo,
Pievelėj žalioj.
Trys broleliai pjovė šieną,
Ei valioj valioj,
Apie kelmų visų dienų,
Pievelėj žalioj.
Nuotraukos šaltinis
Slide 22
Gausiausios yra rugiapjūtės dainos. Jos buvo
paplitusios šiaurės rytų, rytų, pietryčių ir pietų
Lietuvoje ir dainuotos tik šio darbo metu. Vienos
rugiapjūtės dainos lydėjo patį darbo procesą ir
buvo dainuojamos įvairius dienos metu – rytą ir
vidudienį arba vakare. Kitos dainos buvo susijusios
su pabaigtuvėmis. Ryto ir vidudienio rugiapjūtės
dainose apdainuojamas pats darbas, pjovėjų
reikalai, atsispindi darbo organizavimas: išryškėja
kolektyvinis darbo pobūdis, jaučiamas siekis kelti
darbininkių nuotaiką, diktuoti darbo spartumą,
tempą.
Slide 23
Nemaža dalis rugiapjūtės ryto ir vidudienio
dainų turinys gerokai nutolęs nuo paties darbo,
jose vyrauja jaunų žmonių susitikimų, vilionių,
piršimosi, vestuvių, šeimos rūpesčių, marčios
dalios motyvai.
Rugiapjūtės vakaro dainose ryškėja nuovargio
nuotaikos, ima vyrauti neteisybės, skriaudos,
marčios kenčiamos priespaudos vyro šeimoje
motyvai.
Slide 24
Pabaigtuvių dainos susijusios su iškilminga,
šventiška rugių pjūties pabaiga. Jos lydėjo
apeigas, papročius, skirtus deramai užbaigti
rugiapjūtę, mat į rugius pjovėjai kreipdavosi
kaip į gyvas būtybes Rugiapjūtės pabaigtuvių
dainose atsispindi būdingi kiemų lankymo
apeigų momentai, jose poetizuojamas
vainikas – derliaus simbolis, skamba gerovės
linkėjimai šeimininkams (Lietuvių liaudies
dainynas, t. VI).
Slide 25
Ne viena dabar mums žinoma rugiapjūtės daina
siekia tolimiausią praeitį. Tokia yra ir „Bėkit, bareliai“.
Jos senumą rodo siauras melodijos diapazonas, labai
elementarus, tačiau ypač koncentruotas jos plėtojimas,
archaiškas skambesys. Dainą „Bėkit, bareliai“ labai
mėgo M. K. Čiurlionis, ją laikė lietuviškos tautiškos
melodijos šedevru, pritaikė chorui, pagal ją sukūrė
variacijas fortepijonui. Apie šią dainą jis rašė:
„Tokių melodijų yra daug. Gerai jas suprasti ir jausti
tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kai
dainininkas neprašytas, nelieptas, pats sau dainuoja.
Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgesys, širdies
ašaros girdėti. Tokios tos senosios mūsų dainos.“
Slide 26
Oi, aš pjaunu rugelius
Oi, aš pjaunu rugelius
An kalnelio, an aukštojo.
Atjojo bernelis,
Baltas gražus dobilėlis.
– Padėk dieve, mergele,
Rugius pjauti, rugeliai pjauti.
Oi, aš tave, mergele,
Nepamiršiu, ataminsiu,
Kai tu pjausi rugelius
Lygam lauke, pūdymėlin.
– Kai aš pjausiu rugelius,
Tai ne viena, tai ne viena.
Pjaus mano martelės
Tai devynios, tai devynios,
O aš jauna jų mošelė
Tai dešimta, tai dešimta.
– Oi aš tave, mergele,
Nepamiršiu, ataminsiu,
Kai tu grėbsi šienelį,
Lygioj lankoj dobilėlį.
– Nor aš grėbsiu šienelį,
Bet ne viena, bet ne viena:
Grėbs mano broleliai
Tai devyni, tai devyni,
O aš jauna jų mošelė
Tai dešimta, tai dešimta.
Slide 27
Lietuviai apdainuodavo ir avižapjūtės, linų ir
grikių rovimo darbus. Linų ir ypač grikių rovimo
dainose dažniausiai apdainuojama darbščioji
bitelė. Mat bitės skaniausią medų neša iš grikių
žiedų, todėl grikiai būdavo auginami kartais tik
dėl jų. Bitelė lyginama su mergele. Avižapjūtės ir
grikių rovimo dainos yra negausios. Jas pagal
turinį sunku atpažinti ir išskirti, nes neretai jose
nėra net užuominos apie darbą.
Slide 28
Arimo dainos atsirado dėl gana vienodo, monotoniško,
vieno žmogaus dirbamo darbo. Ardamas žmogus turėjo
laiko daug ką apmąstyti, įsijausti į gamtos, laukų grožį.
Tada daina lyg ir savaime iš širdies plaukdavo, kartais
savy, tyli, niūniuojama, kartais prasiveržianti visu balsu.
Dainuojant ir laikas greičiau bėgo, ir smagiau būdavo.
Sudainavai posmą – suarei vagą, sudainavai keletą dainų
– suarei lauką. „Kai užtrauki dainą, tai ir arkliai lengviau
eina, nesimėto į šalis, nereikia jiems botago, vis eina
pirmyn ir pirmyn“, – tokį paprasto valstiečio paaiškinimą
užrašė J. Čiurlionytė.
Slide 29
Ariau ariau
Ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Atnešė pusryčius.
Paleiski žirgelius,
Kad pasiganytų.
Ateiki pas mane,
Kad nieks nematytų.
Saulutė dėl dienos,
Mėnulis dėl nakties.
O mano mergelė –
Dėl ramumo širdies.
Ir vėl ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Ir nieks nematė jos.
Slide 30
Yra ir malimo, verpimo, audimo, skalbimo
dainų. Tuos darbus dirbo moterys, tad šiose
dainose dažniausiai atsispindi jų gyvenimo
džiaugsmai bei vargai.
Malimas, verpimas, iš dalies ir audimas bei
skalbimas yra ritmiški veiksmai, tad ir dauguma
tų dainų yra aiškaus, pastovaus ritmo.
Slide 31
Naktigonės dainos labiausiai buvo paplitusios
Žemaitijoje, mat čia jau nuo seniausių laikų
auginami žirgai, susiklostė su jais susijusios
tradicijos. Naktigonėn jodavo vaikinai. Daugelio
naktigonės dainų poetinio teksto siužetas artimas
meilės, jaunimo ir vestuvinėms dainoms, jose
dainuojama apie jojimą, meilę, laužų kūrenimą,
jaunystę, daugelio dainų tekstas humoristinis. Be
žirgų, ganydavo ir jaučius, bet tai paprastai
darydavo
merginos.
Vakarais
prie
laužų
susirinkdavo ir vieni, ir kiti, dažniausiai slapta nuo
tėvų. Skambėdavo dainos, juokavimai, būdavo
pasakojami įvairiausi, dažnai baugūs nutikimai.
Slide 32
Aukšti kalnai, kadagynai
Aukšti kalnai, kadagynai,
Lygios lankos, žalumynai,
Ten Ka ..., ten Ka ...,
Ten Kasiunė jaučius ganė.
Ganydama sublūdijo,
Šėmus jaučius patrotijo,
Šėmus ..., šėmus ...,
Šėmus jaučius patrotijo.
Ir sutiko šviesų Jasių,
Klausinėjo šėmų jaučių,
Klausi ..., klausi ...,
Klausinėjo šėmų jaučių.
– Tava jaučiai abariuosi,
Mes juos radom dobiluosi,
Mes juos ..., mes juos ...,
Mes juos radom dobiluosi.
– Aš tau duosiu du doreliu,
Išleisk jaučius iš abarių,
Išleisk ..., išleisk ...,
Išleisk jaučius iš abarių.
– Man nereikia piningų,
Aš bagotas iš namų,
Aš ba ..., aš ba ...,
Aš bagotas iš namų!
Slide 33
„Plaukė pylelė“, prof. J. Čiurlionytės
pamėgta, priskiriama medžioklės dainų
žanrui. Dainuojama apie tykojamą
nušauti antelę.
Plaukė pylelė
Plaukia antelė,
Plaukia raiboji
Per vidų ežerėlio.
– Neplauk, antele,
Neplauk, raiboji,
Per vidų ežerėlio.
Užmesiu tinklą
Raudono šilko,
Su aušra nepažinsi.
– Tinklą pakelsiu,
Vaikus paleisiu,
O pati paskrydėsiu.
Tinklą maurynėn,
Vaikus meldynan,
O pati karklynėlin.
Plaukia antelė,
Plaukia raiboji
Per vidų ežerėlio.
– Neplauk, antele,
Neplauk, raiboji,
Per vidų ežerėlio.
Užmesiu tinklą
Baltojo šilko,
Su diena nepažinsi.
Slide 34
– Tinklą pakelsiu,
Vaikus paleisiu,
O pati paskrydėsiu.
Užmesiu tinklą
Juodojo šilko,
Su nakčia nepažinsi.
Tinklą maurynėn,
Vaikus meldynan,
O pati karklynėlin.
– Tinklą pakelsiu,
Vaikus paleisiu,
O pati paskrydėsiu.
Plaukia antelė,
Plaukia raiboji
Per vidų ežerėlio.
Tinklą maurynėn,
Vaikus meldynan,
O pati karklynėlin.
– Neplauk, antele,
Neplauk, raiboji,
Per vidų ežerėlio.
šaltinis
Slide 35
Liaudies dainos, pasak M.K. Čiurlionio,
atplaukdavo iš anapus Nemuno, iš Baltašiškių,
Mizarų, Lipliūnų kaimų... Vakarais Nemuno
skardžiai nepaliaujamai skambėdavo jaunais
balsais – ten jaunimas po darbo dienos į būrius
susirinkęs skardendavo Nemuno slėnius skambia
daina. Tarpais šiai dainai pritardavo savo šūksniais
sielininkai, ritmingai pliuškendami didžiuliais
irklais. Ir jų daina skambėdavo liūdnai, tęsiant ilgą
kelionę iš Gardino į Kauną ir toliau – į Kuršių
marias.
Lietuvių tautosaka
Darbo dainos
Parengė Klaipėdos Litorinos mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
Sigita Koroliovė
Slide 2
Liaudies dainos – tai dainuojamosios tautosakos
žanras, jungiantis poetinį tekstą ir melodiją.
Pagal santykį su apeigomis išskiriamos apeiginės ir
neapeiginės dainos. Apeiginėmis laikomos ryškią
funkcinę paskirtį turėjusios vestuvių, krikštynų,
kalendorinių apeigų ir iš dalies darbo dainos.
Lietuvių liaudies darbo dainos – tai vokalinio folkloro
kūriniai, kilę ir atliekami dirbant namų ir laukų darbus
ar susiję su kita ūkine žmonių veikla (medžiokle,
žvejyba).
Nors dauguma darbo dainų yra atitrūkusios nuo
darbo apeigų bei papročių, tačiau dalis šio žanro dainų
išlaikė praktinės ir maginės paskirties bruožų.
http://www.aruodai.lt
Slide 3
Darbo
dainos
daugiausia
buvo
dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis,
einant į laukus ir grįžtant. Tačiau buvo
nemažai ir tokių dainų, kurias žmonės
dainuodavo dirbdami: moterys verpdamos,
skalbdamos, maldamos, vyrai – ardami,
akėdami, šienaudami.
Slide 4
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su
fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos
skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje
plačiai žinomas jų rūšis:
arimo
rugiapjūtės
sėjos
šienapjūtės
avižapjūtės
linų ir kanapių darbų
grikių rovimo
ganymo
verpimo
malimo
skalbimo
medžioklės
audimo
žvejybos
Slide 5
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 6
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 7
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 8
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 9
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 10
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 11
Kanapių laukas
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 12
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 13
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 14
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 15
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 16
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 17
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 18
Nuotraukos šaltinis
Atgal
Slide 19
Tarp populiariausių darbo dainų, ypač
Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, yra šienapjūtės
dainos. Jų melodijos plačios, erdvios, pritaikytos
dainuoti lauke, būriu. Nuolat garbstomas dalgelis,
bernelis dobilėlis, mergelė grėbėjėlė. Šienapjūtės
dainą galima atskirti vien iš dažnai pasikartojančių
žodelių „valio“, „valioj“, todėl jos vadinamos
valiavimais.
Slide 20
Pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos
šėlsmas! Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai.
Išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustoja galulauky,
pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą.
Šienapjūtės dainos dainuojamos tęsiamai, lėtai,
kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu
nuo miško, paupio šlaitų: Valioj mano dalgeli,
valioj, valioj! Ir iš kito kaimo atsiliepia: Valioj,
valioj… Išties, valiavimas – tai tikra vyrų daina. O
šienavimas – tikras vyriškas darbas. Jei jau
paaugusį bernioką priims į šienpjovius – gali save
skaityti vyru (L.Klimka).
Slide 21
Trys broleliai pjovė šieną,
Ei valioj valioj,
Apie kelmą visą dieną,
Pievelėj žalioj.
Nei jie pjovė, nei valiojo,
Ei valioj valioj,
Pakrūmėj tinginiavo,
Pievelėj žalioj.
Trijų dienų jų pjovimo,
Ei valioj valioj,
Neprigrėbiau nė vežimo,
Pievelėj žalioj.
Trys broleliai pjovė šieną,
Ei valioj valioj,
Apie kelmų visų dienų,
Pievelėj žalioj.
Nuotraukos šaltinis
Slide 22
Gausiausios yra rugiapjūtės dainos. Jos buvo
paplitusios šiaurės rytų, rytų, pietryčių ir pietų
Lietuvoje ir dainuotos tik šio darbo metu. Vienos
rugiapjūtės dainos lydėjo patį darbo procesą ir
buvo dainuojamos įvairius dienos metu – rytą ir
vidudienį arba vakare. Kitos dainos buvo susijusios
su pabaigtuvėmis. Ryto ir vidudienio rugiapjūtės
dainose apdainuojamas pats darbas, pjovėjų
reikalai, atsispindi darbo organizavimas: išryškėja
kolektyvinis darbo pobūdis, jaučiamas siekis kelti
darbininkių nuotaiką, diktuoti darbo spartumą,
tempą.
Slide 23
Nemaža dalis rugiapjūtės ryto ir vidudienio
dainų turinys gerokai nutolęs nuo paties darbo,
jose vyrauja jaunų žmonių susitikimų, vilionių,
piršimosi, vestuvių, šeimos rūpesčių, marčios
dalios motyvai.
Rugiapjūtės vakaro dainose ryškėja nuovargio
nuotaikos, ima vyrauti neteisybės, skriaudos,
marčios kenčiamos priespaudos vyro šeimoje
motyvai.
Slide 24
Pabaigtuvių dainos susijusios su iškilminga,
šventiška rugių pjūties pabaiga. Jos lydėjo
apeigas, papročius, skirtus deramai užbaigti
rugiapjūtę, mat į rugius pjovėjai kreipdavosi
kaip į gyvas būtybes Rugiapjūtės pabaigtuvių
dainose atsispindi būdingi kiemų lankymo
apeigų momentai, jose poetizuojamas
vainikas – derliaus simbolis, skamba gerovės
linkėjimai šeimininkams (Lietuvių liaudies
dainynas, t. VI).
Slide 25
Ne viena dabar mums žinoma rugiapjūtės daina
siekia tolimiausią praeitį. Tokia yra ir „Bėkit, bareliai“.
Jos senumą rodo siauras melodijos diapazonas, labai
elementarus, tačiau ypač koncentruotas jos plėtojimas,
archaiškas skambesys. Dainą „Bėkit, bareliai“ labai
mėgo M. K. Čiurlionis, ją laikė lietuviškos tautiškos
melodijos šedevru, pritaikė chorui, pagal ją sukūrė
variacijas fortepijonui. Apie šią dainą jis rašė:
„Tokių melodijų yra daug. Gerai jas suprasti ir jausti
tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kai
dainininkas neprašytas, nelieptas, pats sau dainuoja.
Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgesys, širdies
ašaros girdėti. Tokios tos senosios mūsų dainos.“
Slide 26
Oi, aš pjaunu rugelius
Oi, aš pjaunu rugelius
An kalnelio, an aukštojo.
Atjojo bernelis,
Baltas gražus dobilėlis.
– Padėk dieve, mergele,
Rugius pjauti, rugeliai pjauti.
Oi, aš tave, mergele,
Nepamiršiu, ataminsiu,
Kai tu pjausi rugelius
Lygam lauke, pūdymėlin.
– Kai aš pjausiu rugelius,
Tai ne viena, tai ne viena.
Pjaus mano martelės
Tai devynios, tai devynios,
O aš jauna jų mošelė
Tai dešimta, tai dešimta.
– Oi aš tave, mergele,
Nepamiršiu, ataminsiu,
Kai tu grėbsi šienelį,
Lygioj lankoj dobilėlį.
– Nor aš grėbsiu šienelį,
Bet ne viena, bet ne viena:
Grėbs mano broleliai
Tai devyni, tai devyni,
O aš jauna jų mošelė
Tai dešimta, tai dešimta.
Slide 27
Lietuviai apdainuodavo ir avižapjūtės, linų ir
grikių rovimo darbus. Linų ir ypač grikių rovimo
dainose dažniausiai apdainuojama darbščioji
bitelė. Mat bitės skaniausią medų neša iš grikių
žiedų, todėl grikiai būdavo auginami kartais tik
dėl jų. Bitelė lyginama su mergele. Avižapjūtės ir
grikių rovimo dainos yra negausios. Jas pagal
turinį sunku atpažinti ir išskirti, nes neretai jose
nėra net užuominos apie darbą.
Slide 28
Arimo dainos atsirado dėl gana vienodo, monotoniško,
vieno žmogaus dirbamo darbo. Ardamas žmogus turėjo
laiko daug ką apmąstyti, įsijausti į gamtos, laukų grožį.
Tada daina lyg ir savaime iš širdies plaukdavo, kartais
savy, tyli, niūniuojama, kartais prasiveržianti visu balsu.
Dainuojant ir laikas greičiau bėgo, ir smagiau būdavo.
Sudainavai posmą – suarei vagą, sudainavai keletą dainų
– suarei lauką. „Kai užtrauki dainą, tai ir arkliai lengviau
eina, nesimėto į šalis, nereikia jiems botago, vis eina
pirmyn ir pirmyn“, – tokį paprasto valstiečio paaiškinimą
užrašė J. Čiurlionytė.
Slide 29
Ariau ariau
Ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Atnešė pusryčius.
Paleiski žirgelius,
Kad pasiganytų.
Ateiki pas mane,
Kad nieks nematytų.
Saulutė dėl dienos,
Mėnulis dėl nakties.
O mano mergelė –
Dėl ramumo širdies.
Ir vėl ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Ir nieks nematė jos.
Slide 30
Yra ir malimo, verpimo, audimo, skalbimo
dainų. Tuos darbus dirbo moterys, tad šiose
dainose dažniausiai atsispindi jų gyvenimo
džiaugsmai bei vargai.
Malimas, verpimas, iš dalies ir audimas bei
skalbimas yra ritmiški veiksmai, tad ir dauguma
tų dainų yra aiškaus, pastovaus ritmo.
Slide 31
Naktigonės dainos labiausiai buvo paplitusios
Žemaitijoje, mat čia jau nuo seniausių laikų
auginami žirgai, susiklostė su jais susijusios
tradicijos. Naktigonėn jodavo vaikinai. Daugelio
naktigonės dainų poetinio teksto siužetas artimas
meilės, jaunimo ir vestuvinėms dainoms, jose
dainuojama apie jojimą, meilę, laužų kūrenimą,
jaunystę, daugelio dainų tekstas humoristinis. Be
žirgų, ganydavo ir jaučius, bet tai paprastai
darydavo
merginos.
Vakarais
prie
laužų
susirinkdavo ir vieni, ir kiti, dažniausiai slapta nuo
tėvų. Skambėdavo dainos, juokavimai, būdavo
pasakojami įvairiausi, dažnai baugūs nutikimai.
Slide 32
Aukšti kalnai, kadagynai
Aukšti kalnai, kadagynai,
Lygios lankos, žalumynai,
Ten Ka ..., ten Ka ...,
Ten Kasiunė jaučius ganė.
Ganydama sublūdijo,
Šėmus jaučius patrotijo,
Šėmus ..., šėmus ...,
Šėmus jaučius patrotijo.
Ir sutiko šviesų Jasių,
Klausinėjo šėmų jaučių,
Klausi ..., klausi ...,
Klausinėjo šėmų jaučių.
– Tava jaučiai abariuosi,
Mes juos radom dobiluosi,
Mes juos ..., mes juos ...,
Mes juos radom dobiluosi.
– Aš tau duosiu du doreliu,
Išleisk jaučius iš abarių,
Išleisk ..., išleisk ...,
Išleisk jaučius iš abarių.
– Man nereikia piningų,
Aš bagotas iš namų,
Aš ba ..., aš ba ...,
Aš bagotas iš namų!
Slide 33
„Plaukė pylelė“, prof. J. Čiurlionytės
pamėgta, priskiriama medžioklės dainų
žanrui. Dainuojama apie tykojamą
nušauti antelę.
Plaukė pylelė
Plaukia antelė,
Plaukia raiboji
Per vidų ežerėlio.
– Neplauk, antele,
Neplauk, raiboji,
Per vidų ežerėlio.
Užmesiu tinklą
Raudono šilko,
Su aušra nepažinsi.
– Tinklą pakelsiu,
Vaikus paleisiu,
O pati paskrydėsiu.
Tinklą maurynėn,
Vaikus meldynan,
O pati karklynėlin.
Plaukia antelė,
Plaukia raiboji
Per vidų ežerėlio.
– Neplauk, antele,
Neplauk, raiboji,
Per vidų ežerėlio.
Užmesiu tinklą
Baltojo šilko,
Su diena nepažinsi.
Slide 34
– Tinklą pakelsiu,
Vaikus paleisiu,
O pati paskrydėsiu.
Užmesiu tinklą
Juodojo šilko,
Su nakčia nepažinsi.
Tinklą maurynėn,
Vaikus meldynan,
O pati karklynėlin.
– Tinklą pakelsiu,
Vaikus paleisiu,
O pati paskrydėsiu.
Plaukia antelė,
Plaukia raiboji
Per vidų ežerėlio.
Tinklą maurynėn,
Vaikus meldynan,
O pati karklynėlin.
– Neplauk, antele,
Neplauk, raiboji,
Per vidų ežerėlio.
šaltinis
Slide 35
Liaudies dainos, pasak M.K. Čiurlionio,
atplaukdavo iš anapus Nemuno, iš Baltašiškių,
Mizarų, Lipliūnų kaimų... Vakarais Nemuno
skardžiai nepaliaujamai skambėdavo jaunais
balsais – ten jaunimas po darbo dienos į būrius
susirinkęs skardendavo Nemuno slėnius skambia
daina. Tarpais šiai dainai pritardavo savo šūksniais
sielininkai, ritmingai pliuškendami didžiuliais
irklais. Ir jų daina skambėdavo liūdnai, tęsiant ilgą
kelionę iš Gardino į Kauną ir toliau – į Kuršių
marias.