Transcript 12 paskaita

Gerovės ekonomikos
transformacijos.
Teisingumo (“justice”)
ekonomika. Amartya K. Sen’as
Doc. A. Maldeikienė
2010/2011 m.m
Utilitarizmas kaip vyraujančios gerovės
ekonomikos sampratos filosofinis pamatas
Utilitarizmas – etinė nuostata, kad veiksmo moralinė vertė
priklauso išimtinai tik nuo to veiksmo bendro
naudingumo visai žmonijai. Pati naudingumo sąvoka
skirtingų mąstytojų apibūdinama kaip laimė, malonumas
(tada neigiama nauda — kančia, skausmas) arba
prioritetų (preferencijų) patenkinimas. Utilitarizmą
apibūdina frazė „daugiausiai gėrio didžiausiam žmonių
kiekiui”.
Veiksmai utilitarizme vertinami tik pagal jų pasekmes, todėl
tai yra platesnės filosofinės pozicijos pasekmizmo
(consequentialism) forma.
Kaip ir bet kuri etikos teorija, utilitarizmas smarkiai
priklauso nuo juo besivadovaujančio žmogaus išminties,
patirties bei kitų pažiūrų.
2010.12.13
2
Jeremy Bentham’as
(1748 – 1832)
Utilitarizmo kaip specifinės
filosofinės mokyklos
atsiradimas siejamas su
britų filosofu Jeremy
Bentham’u.
Pasak jo, skausmas ir
malonumas yra
vienintelės gamtos
žmonijai duotos vidinės
vertybės, taigi, gėris yra
viskas, kas atneša
daugiausiai laimės
didžiausiam kiekiui
žmonių.
2010.12.13
3
John’as Stuart’as Mill’is
(1806 -1873)
Garsus Benthamo pasekėjas, kuris aiškiai
atskyrė laimę nuo malonumo ir parodė,
kad gėris ne visada yra tai, ko žmogus
nori. Pavyzdžiui, galima norėti primušti
vaiką ir tai net gali būti malonu, bet laimė
ateina vadovaujantis dorybėmis, o ne savo
norais.
Garsus dėl savo samprotavimų, kad
kultūriniai, intelektualiniai ir dvasiniai
malonumai yra vertingesni nei fiziniai, nes
abi malonumų rūšis patyrę žmonės teiktų
pirmenybę intelektualiniams. Viena
dažniausiai cituojamų jo minčių — „geriau
būti nelaimingu žmogumi negu
laiminga kiaule. Geriau būti
nepatenkintu Sokratu, negu patenkintu
kvailiu. Ir jei kvailys arba kiaulė turi
kitokią nuomonę, taip yra todėl, kad jie
žino tik savo klausimo pusę“.
2010.12.13
4
Gerovė neoklasikinėje tradicijoje
Vyraujančioje ekonomikos teorijoje gerovė (gerbūvis — wellbeing) tapatinama tik su tam tikru būdu apibrėžiama gerove
(welfare).
Čia gerovė sutapatinama su “racionalių” norų patenkinamu.
“Racionalus noras" yra noras, kuris atitinka sąlygą, kad
veikėjas, nuspręsdamas jį patenkinti, atsižvelgia į jam
prieinamą informaciją apie to noro patenkinimo pasekmes.
Tokia gerovės samprata yra:
1. radikaliai subjektyvistinė;
2. formali (norų turinys niekaip neapibrėžiamas)
3. liberali (veikėjas turi teisę patenkinti bet kokį savo norą,
jeigu tai nedaro žalos kitų veikėjų privačių norų
patenkinimui).
2010.12.13
5
Gerovės ekonomikos prielaidos
Gerovės ekonomikos atstovai priima prielaidą, kad
visuomenės gerovę didina ne bet kokių, bet
būtent “racionalių" norų patenkinimas.
Praktiniams tikslams patenkinamu gerovės (ir
gerbūvio) matu priimamas BVP arba vidutinės
pajamos vienam gyventojui: kuo labiau išvystyta
gamyba, tuo daugiau savo norų gali patenkinti
visuomenės nariai (kokie tie norai bebūtų).
2010.12.13
6
Subjektyvi gerovės dinamika
Ekonominė pažanga, matuojama BVP vienam gyventojui
augimu, koreliuoja su visuomenės subjektyviu gerbūviu,
matuojamu patenkintų savo gyvenimu ("laimingų")
žmonių procentu: pasiekus tam tikrą ekonominio
išsivystymo lygį, tokio pat didumo žingsniai dar didesnės
materialinių išteklių gausos link palydi vis menkesni ir
menkesni laimingų žmonių pagausėjimai.
Ši nelinijinė objektyvių ir subjektyvių visuomenės gerovės
momentų dinamiką aiškintina vertybių kaita: skurdžiose
visuomenėse dominuoja žmonės su "materialistinėmis"
vertybėmis (fiziologiniai ir saugumo poreikiai).
Kai tokie poreikiai patenkinami, daugėja postmaterialistų,
kurie labiausiai vertina savirealizaciją ir saviraišką.
2010.12.13
7
Arrow negalimumo teorema
Kenneth Arrow įrodė, kad iš individualių
pirmenybinių pasirinkimų išvesti
visuotinius matematiškai neįmanoma: nė
viena funkcija, kuri generuoja tranzityvią
visuomenės gerovės tvarką, tuo pat metu
negali tenkinti viso pagrįstų ir trokštamų
savybių rinkinio, nebent būtume pasiruošę
vienam individui, diktatoriui, leisti priimti
bent jau keletą visuomenės pasirinkimų.
2010.12.13
8
Gerovės koncepcijų iššūkiai
Gerovės ekonomikos rėmuose susiformavusias gerovės
sampratas jungia mintis, kad vertinant žmogaus gerovę
išeities tašku turi būti ne subjektyvūs, nepastovūs, kartais
"patologiški" individų norai, bet objektyvūs žmogaus
prigimties (socialinės gerovės atveju matyt "visuomenės")
poreikiai, kuriuos galima identifikuoti empirinio tyrimo arba
racionalios etinės diskusijos priemonėmis.
Vis dėlto net žmogaus fiziologiniai poreikiai įvairiose kultūrose
tenkinami skirtingai.
Bandymai sukonkretinti tų poreikių turinį atskleidžia atskiras
specifines "gero gyvenimo" vizijas arba etines doktrinas apie
tai, ko turėtų norėti ir siekti žmonės.
Tai potencialiai teisina paternalizmą - valstybės kišimąsi į
suaugusių žmonių gyvenimą, apribojantį jų pasirinkimo laisvę
vardan "tikrųjų" tų žmonių norų ar interesų, kurių jie dėl
vienokių ar kitokių priežasčių nesupranta.
2010.12.13
9
Gerovės ekonomikos kritika (1)
1. Gerovės negalima tapatinti su norų patenkinimu, nes
norai — gamybos ir reklamos produktai. Augančių
vartotojų norų tenkinimas nedidina visuomenės
gyvenimo kokybės, nes:
a) gamybos plėtimas gilina ekologines problemas;
b) radikaliai individualistinis piniginės naudos, būtinos
vartotojiškų norų tenkinimui, siekis “įprekina”
žmogiškuosius santykius..
Taigi, gamintojų, reklamos ir popkultūros palaikoma ir
skatinama norų plėtra viršija jiems patenkinti reikalingų
išteklių didėjimą ir ekonominė pažanga nedidina
pasitenkinimo gyvenimu.
2010.12.13
10
Gerovės ekonomikos kritika (2)
2. Subjektyvios atskirų individų naudos, kurios gerovės
ekonomikoje pasirodo kaip jų norų patenkinimo
kiekybinis matas, nepalyginamos. Taigi, mąstant
gerovės ekonomikos rėmuose vienintelę teoriškai
nepriekaištingą socialinės gerovės sampratą išreiškia
minimalistinė Pareto optimumo sąlyga. Tačiau pastaroji
neleidžia įvertinti, kaip socialinę gerovę paveikia tokie
pertvarkymai, kuriais vienų subjektų gerovė padidinama
kitų subjektų gerovės sąskaita. Būtent todėl:
a) libertarai atmeta pačią socialinės gerovės sąvoką;
b) oponentai pasigenda konkrečios gerovės politikos
teorinių pagrindų.
Gerovės ekonomikos logikai neprieštarautų paradoksali
idėja, kad individualų gerovę galima didinti, kai
prisitaikant prie mažėjančių išteklių mažėja ir subjekto
2010.12.13
11
norai.
Gerovės ekonomikos
alternatyvos
Gerovės ekonomikos kritika pastaruoju metu pagimdė eilę
socialinės ir individualios gerovės koncepcijų, kurios
išreiškia tam tikras etines individo ar visuomenės "gero
gyvenimo" sampratas.
Tokių koncepcijų pagrindu formuojami įvairūs indeksai,
kuriais siekiama išmatuoti visuomenės gyvenimo kokybę
ir jos pažangą.
Jungtinių Tautų Organizacijos naudojamas "žmogaus
išsivystymo indeksas – (Human Development Index)
apibendrina tris bazinius rodiklius — BVP vienam
gyventojui, raštingumą; gyvenimo trukmę.
Pastaraisiais metais populiarėja "subjektyvios gerovės"
rodikliai, kurie apibendrina sociologinių apklausų apie
pasitenkinimą gyvenimu apskritai bei atskiras jo sferas
(darbą, laisvalaikį, šeiminį gyvenimą, santykius su
2010.12.13
12
draugais ir pan.) rezultatus.
Žmogaus gebėjimų plėtra
kaip gerovės pamatas
Neoaristotelinė individualios gerovės
samprata (britų filosofė Martha Nussbaum,
indų kilmės britų ekonomistas Amartya
Senas).
Gerovė šių mąstytojų darbuose apibrėžiama
kaip žmogaus gebėjimų plėtra: gerovė gali
ir turi pasirodyti kaip žmogaus gebėjimų
rinktis plėtra.
2010.12.13
13
Amartya Kumar’as Sen’as (1933–
)
• Nobelio premijos
laureatas,
ekonomistas ir
plėtros ekspertas;
• 2010 metais “Time
magazine” įtraukė
A.Seną į 100
įtakingiausių pasaulio
asmenybių sąvadą.
2010.12.13
14
Pagrindinės idėjos
• Amartya Kumuras Senas yra Indijos (tautybė —
bengalas) ekonomistas, 1998 metais
apdovanotas Nobelio premija už indėlį į gerovės
ekonomiką ir viešojo pasirinkimo teoriją.
• Sen‘o galimybių prieiga (angl. „Capabilities
Approach“, toliau GP) apibūdinama kaip naujas
požiūris į gerovės ekonomiką. Šį požiūrį aprašo
viename žymiausių savo darbų „Vystymasis kaip
laisvės plėtra” (“Development as Freedom“).
• Pagal Amartya Sen pagrindinis ekonominio
augimo ir vystimosi tikslas suteikti žmogui laisvę
rinktis savo gyvenimo būdą.
2010.12.13
15
Galimybė A.Seno koncepcijoje
Galimybė - žmogaus galėjimas patenkinti tam tikrą poreikį. Pavyzdžiui,
žmogus gali nuraminti savo alkį, bet gali vietoj to pasirinkti
pasninkauti ar badauti dėl kitų įsitikinimų. Galimybės atspindi kokius
poreikius žmogus gali patenkinti, t.y. kokią žmogus turi laisvę
pasirinkti kaip jis nori gyventi. Pavyzdys: badaujančiose šalyse
žmogus galimybės gerai maitintis ir kartu laisvės rinktis neturi, jis
priverstas badauti.
A. Seno galimybių prieigoje galimybė suvokiama, kaip alternatyvių
poreikių, kuriuos individas gali patenkinti, rinkinys.
Pasirinkimų vektorių sudaro tik vertingi poreikiai, o galimybės rinktis tai
pat laikomos turinčios vertę. Tokiu būdu rinkinio vertė gali būti
sumažinta, kai elementų skaičius rinkinyje sumažinamas (tai reiškia,
kad gal individas turi pasirinkimo galimybę, kuri yra neįtraukta į
rinkinį), bet rinkinio vertė negali būti padidinta pridėjus akivaizdžias
galimybes.
A. Senas pabrėžia, kad plėtra reikalauja panaikinti pagrindinius
šaltinius, kurie žaboja laisvę, tokius kaip skurdą, tironiją, mažas
ekonomines galimybes, netoleranciją, nesirūpinimą visuomenės
patogumais.
2010.12.13
16
Pasirinkimų vertinimas
A. Senas pabrėžia priežasčių, kodėl vertiname žmonių
pasirinkimus, analizės svarbą, nes bet kuriuo atveju
vertindami kitų žmonių gyvenimo būdą, mes į jį kišamės.
A. Senas kritikuoja normalų naudingumo vertinimą, kuris
atsižvelgia tik į naudą, pajamas ir išteklius, nes šis įprastas
vertinimas gali praleisti svarbius aspektus ir neteisingai
įvertinti individų skirtumus (pavyzdžiui: žmogus tradiciniu
požiūriu nusipirkęs automobilį turėtų tapti laimingu, bet
neatsižvelgiama į tai, kad gal jis yra silpnos sveikatos)
Galimybių prieiga veikia dviejuose lygiuose:
• Pasiektos gerovės lygis (vertinama, kiek individas patenkino
savo poreikių).
• Įmanomas ar potencialus gerovės lygis (vertinama, kokios yra
žmogaus galimybės patenkinti tam tikru poveikius).
2010.12.13
17
Pozityvūs Seno teorijos
momentai
A. Seno galimybių prieiga yra giriama būtent dėl to, kad
vertinant naudingumą įtraukiamos ir individo galimybės
bei poreikiai, be to, Senas žvelgia į individus ne tik kaip į
ekonomikos dalyvius, bet ir kaip į gebančius
savarankiškai pasiekti savo tikslus, vertinti savo
poreikius bei galimybes.
A. Senas praplėsdamas nelygybės ir skurdo vertinimą taip
pat įvertina individų skirtingumą ir įvairiapusiškumą,
žmonių grupių skirtumus (rasė, lytis, religija, amžius),
įtraukia žmonių įtaką šalies politikoje, bei atkreipia
dėmesį į tai, kad skirtingi žmonės, kultūros ir
bendruomenės gali turėti skirtingas vertybes ir siekius.
2010.12.13
18
Metodologinės problemos
Sudėtinga pasirinkti tinkamus poreikius. Dažniausiai dar prieš
patikrinant empiriškai yra įtraukiami poreikiai ir galimybės,
kurie, kaip manoma, turėtų būti svarbiausi, tačiau dažnai
atlikus namų ūkių apklausas paaiškėja kiti svarbūs žmonių
poreikiai, kurie nebuvo įtraukti. Dėl šios priežasties, jei
neatsižvelgtume į šias apklausas bei kitus tyrimus, galime
netiksliai įvertinti gerovę.
Sunku vertinti atskiro individo patenkintus poreikius. Susiduriama
su dviem problemomis: Pirmoji - sunku įvertinti kiek poreikių
pavyko individui patenkinti, o antroji- sunku sujungti
patenkintus poreikius į visumą ir įvertinti individo pasiektą
gerovę, nes nėra sugalvotos skalės, kaip vertinti ar poreikis
visiškai patenkintas ar ne.
Problematiškas individų sujungimas į visumą. Jei norime įvertinti
visos visuomenės gerovę reikia apjungti visų individų gautas
naudas į vieną visuminį gerovės matą (pvz.: skurdo ar
nelygybės indeksą), o tai padaryti sunku dėl skirtingų individų
2010.12.13
19
vertybių ir tikslų.
A. Seno teorijos kritika
Pagrindinis kritikų klausimas — O kokiu laipsniu Seno sistema gali būti
laikoma veikiančia? Esminiai momentai, kurie sulaukia kritikos:
1. kaip identifikuoti vertingus poreikius:
a) Seno sistemą esą labai sudėtinga papildyti svarbiomis
galimybėmis, nes akivaizdžių galimybių ir poreikių, nors ir svarbių,
įvedimas gali nepadidinti rinkinio vertės
b) Seno reikalavimas, kad galimybės turi turėti vertę yra per
griežtas.
2. Abejojama galimybių prieigos nauda tarpasmeniniam gėrovės;
3. Kai gerovė vertinama taikant galimybių prieigą, gali prireikti
informacijos, kurią sudėtinga išmatuoti. Kai kuriose situacijose
tampa labai sunku rasti tinkamą socialinio gyvenimo rodiklį, kurį būtų
galima naudoti vertinime. Taip pat yra sudėtinga stebėti individų
pasirinkimus, kurie yra būtini vertinant tiek ir galimybes, tiek ir
poreikius.
2010.12.13
20