Balys Sruoga. „Dievų miškas”

Žanro specifika

• • • Dokumentinė knyga apie dvejus metus , pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje.

Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės, laikomasi įvykių chronologijos (1943- 1945 metai) Tai memuarų knyga.

Pasakotojas

• • • • Yra ir kūrinio veikėjas, ir lagerio kalinys.

Į save nežiūri rimtai, nedramatina likimo.

Kad skausmas nebūtų toks atviras, pasakojama ironiškai.

Pasakotojas- išsilavinęs, plataus akiračio, pažįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir apibendrinti. Atsiminimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį.

Faktai iš rašytojo gyvenimo

• Baigiantis karui, rašytoją rado leisgyvį, nuo bado išsekusį patvoryje, paskui dar du mėnesius gydė Torūnėje. 1945 m. gegužės tryliktą pagaliau grįžo į Vilnių, ir iškart, siekdamas numaldyti klaikius išgyvenimus, vienatvę ir pesimizmo graužatį, ėmėsi plunksnos. „Dievų mišką“ rašė Birštone, gavęs kelialapį vasarai iš Rašytojų sąjungos, rašė po 8-12 valandų per parą. Didžiulės (apie 450 puslapių) apimties tekstas buvo sukurtas per keletą mėnesių. Tikriau - ne „sukurtas“, bet tiesiog išspinduliuotas, išblokštas vaizdais, mintimis, emocijomis užpūliavusio vulkano. O jis tvenkėsi per keletą siaubingų metų.

Faktai iš rašytojo gyvenimo

• Balandžio mėnesį jis buvo paskirtas dirbti raštinėje. Tačiau nuožmi realybė sekino ir fizines, ir dvasines jėgas, širdį dilgino ilgesys, nerimas dėl šeimos. Artėjant frontui lagerį evakavo, išsekęs rašytojas vos galėjo paeiti ir galop susmuko Godentovo dvaro kieme, kur jį ir aptiko sovietų kariai.

...Grįžęs į Vilnių, į butą Tauro gatvėje, jis neberado nei žmonos, nei dukros, jos buvo pasitraukusios į Vakarus. Nebepamatys jų jau niekad. <...> • Ilgai, per dešimt metų, sovietinė cenzūra neleido spausdinti šio kūrinio - ne tik dėl ironiško „ruskelių“ apibūdinimo, bet turbūt ir dėl nesunkiai atpažįstamų paralelių su lietuvių lemtimis Stalino Siberijos gulaguose

Faktai iš rašytojo gyvenimo

• Nors Stutthofo konclageryje lietuviai turėjo būti traktuojami tarsi „politiniai garbės kaliniai“, tačiau tai buvo tik formali paguoda. Jau pirmąjį įkalinimo mėnesį keturi lietuviai buvo mirę. Kaip rašo A. Samulionis, žymiausias B. Sruogos kūrybos tyrinėtojas, „miško darbuose rašytojas ištvėrė tik savaitę; paskui su 39,6 laipsnių temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, paskui vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“. Laikomi pusbadžiu, vos paeinantys sutinusiomis kojomis, nuolat daužomi prižiūrėtojų ir kitų išgamų, lietuvių inteligentai siekė ne tik išgyventi, bet ir išlikti orūs.

Lageris- žlugdanti žmogų sistema

• • • Humanizmo požiūriu lageris- žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Žmogus, pakliuvęs į jį, pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus.

Užduotis: Argumentuotai pagrįskite teiginį (įrodykite), kad lageris- žlugdanti žmogų sistema.

Įprastinė vertybių sistema lageryje apsiverčia „aukštyn kojom“. Įrodykite

Surašinėja įstaiga, vadinama Arbeitseinsatz – į darbus paskirstymo įstaiga. Vardas, pavardė, bobutės mirimo metai. Svarbiausia gi: kokį darbą moki dirbti? Čia – ypatingai svarbus klausimas, lemtingas katorgininko buičiai, sprendžiąs: gyventi jam ar mirti.

Kurpiai, siuvėjai, staliai, dailidės, kalviai, šaltkalviai, monteriai, elektrikai, stikliai, mechanikai, mūrininkai, tinkuotojai, barzdaskučiai ir kitokie amatininkai profesionalai gauna darbą dažniausiai pagal savo specialybę, beveik visuomet pastogėj. Iš pat pradžios jie atsiduria privilegijuotoj padėty. Jie gali pradėti šiaip taip verstis, kol pripras lagery. O apsipratę – gauna pašalinių darbų ir pajamų, darosi lagerio aristokratai.

Mūsų tarpe atsirado du ar trys buhalteriai – jie veikiai buvo pareikalauti į lengvą darbą pastogėje. Atsirado vienas ekonomistas, kainų kalkuliatorius, – ir tam neblogai išėjo: gana greitai gavo vietą raštinėje, kurioje vertėsi anekdotų pasakojimu. Gydytojas, vidaus ligų profesorius – tiktai po penkių savaičių buvo pareikalautas į ligoninę kalinių gydyti. O visi kiti inteligentai – teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai, gamtos mokslininkai, gimnazijų direktoriai, inžinieriai, ekonomistai – ko jie visi gali būti verti koncentracijos lagerio požiūriu?

Mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pasisakė mokąs gerą alų daryti. Samagonas jam taip pat neblogai išeinąs...

Nusijuokė valdžios atstovai, išgirdę tokią specialybę. Į bendrą lapą nieko neįrašė, bet vis dėlto ją pažymėjo – atskiroje privačioje knygutėje. Ilgainiui mano bičiulio gabumai buvo valdžios vyrų plačiai panaudoti – ir tai išėjo jam į sveikatą.