Slide 1

MANO MAŽOJI TĖVYNĖ
PROJEKTINIS DARBAS

PARENGĖ 12 KLASĖS MOKINĖ SABINA BOGDANOVIČ
PROJEKTO VADOVĖ:
LIETUVIŲ KALBOS VYRESN. MOKYTOJA
IRENA ZACHAREVSKIENĖ
ZUJŪNAI, 2006


Slide 2

Turinys

Įžanga
Buivydiškės
Buivydiškių istorija
Buivydiškių parkas

Zujūnai
Zujūnų istorija

Zujūnų vidurinė mokykla
Pilaitė
Pilaitės istorija
Pilaitės parapija

Vilniaus verbos
Iš ko gimsta verbos?
Pasiruošimas darbui

Verbų pynimas

Darbopabaiga

2


Slide 3

Įžanga
Pradžioje buvo klausimai:
1. Kiek metų Zujūnų mokyklai?
2. Kas yra žinoma apie Zujūnus ir jų apylinkes (Buivydiškes,
Pilaitę)?
3. Vilniaus verbos – ar tai retas liaudies meno pavyzdys?
Kruopštus, kūrybinis darbas.

Rezultatas - pristatomas darbas.

Į turinį

3


Slide 4

Vietovių žemėlapis
Kimsinė

Bieganka

Vilniaus r.
Zujūnų vid.
m-kla

Šaltochnė

Buivydiškių
dvaras

Į turinį

Spanguolinė

Pilaitės dvaras

4


Slide 5

Buivydiškės





Buivydiškės, arba Budziviškės minimos XII a. kryžiuočių
kronikose.
Dvarvietė yra dirbtinai supiltoje kalvoje.
Šiandieną tai besiplečiantis virš 1500 gyventojų miestelis
Vilniaus rajone, prie pat Vilniaus miesto šiaurės
vakarinio krašto, greta Zujūnų.

Į turinį

Žemėlapis
5


Slide 6

Buivydiškių istorija
Buivydiškių dvaras








Priklausė Pilaitės pilies valdomai teritorijai (galėjo būti
vadinamos Šventaragio Suderve).
XVa. antrojoje pusėje arba XVI a. pirmojoje pusėje dvarai
suskilo.
Po bevaikio Vaitiekaus Šventaragio mirties, iki 1790m.,
Buivydiškės priklausė Radviloms.
Paskutinis Buvydiškių dvaro savininkas - Dmitrijus
Baturlinas ir jo duktė Liudmila (valdė 1900-1940 m.).

Į turinį

Žemėlapis
6


Slide 7







Dvaras dažnai buvo perpardavinėjamas.
1953 m. buvusiame dvare įsikūrė tarybinis ūkis.
1961 m. įsteigtas Buivydiškių žemės ūkio technikumas.
1990 m. tarybinis ūkis privatizuotas, nuo 2001-09-01
žemės ūkio technikumas įtrauktas į Vilniaus kolegijos
struktūrą.

Buvęs Buivydiškių žemės
ūkio technikumas, dabar –
Vilniaus kolegija

Į turinį

7


Slide 8

Buivydiškių parkas
XVII a. formuojamam parkui įtakos turėjo triaukštės terasos.
Jos kartu su tvenkiniais sudarė pagrindinius parko akcentus.
Medžiai sodinti eilėmis, bet ne alėjomis. Jie buvo karpomi.
Nuo terasų parko centre takai vedė į pastatus, sodus,
gėlynus. Iki šiol parke yra išlykę tvenkinys, trys kalnai su
tilteliais.

Į turinį

8


Slide 9

Senajame
parke
išlikęs
geometrinis
komponavimas.
Dabar parke auga 19 vietinių rūšių medžių ir
krūmų. Senojoje parko dalyje stūkso du
stambūs ąžuolai, auga klevai, liepų eilės, ošia
vinkšnos. Išradingiau susodinti 6 liepų ir 6
klevų lizdai.
Naujasis parkas mišraus plano. Čia žaliuoja
gražus paprastųjų eglių medelynas, jaunas
pušynas ir beržynas. Auga net 5 rūšių
lanksvos. 1960 m. naujojo parko projektą
sukūrė architektas A. Tauras.
Į turinį

9


Slide 10

Zujūnai

Zujūnai — gyvenvietė Vilniaus r. (apie 1500 gyv.), vakarinis
Vilniaus priemiestis, seniūnijos centras.
Yra vidurinė mokykla, dvi maisto prekių parduotuvės, viena
ūkinių prekių parduotuvė, degalinė-parduotuvė, motelis,
kuriame yra pirtis, biliardinė.
Į turinį

Žemėlapis
10


Slide 11

Zujūnų istorija









Manoma, kad šiandieniniai Zujūnai – tai buvusi Bieganka.
Iki 1750 m. Bieganka, Gineitiškės, Dūkštos priklausė
Daratai Daubarienei (iš kunigaikščių Giedraičių giminės).
1750 (1743) m. pagal D. Daubarienės testamentą šios
vietovės atiduotos pijorų globai.
Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje Gineitiškių palivarkas bei
Bieganka buvo konfiskuotos ir atiteko kažkokiam valstybės
tarnautojui Porembskiui.
Pirmą kartą Zujūnai yra minimos XIX a. pabaigoje.

Į turinį

Žemėlapis
11


Slide 12









Pirmosios žinios apie Zujūnų kaimą aptiktos tik XIX a.
pabaigoje. Tai buvo mažas kaimelis.
I-ojo pasaulinio karo metais Zujūnai buvo sudeginti. Buvo
likusi tik viena pirtelė prie Kimsinės.
Po II-ojo pasaulinio karo čia buvo nedidelis kaimelis, viena
eilė namų abipus kelio Buivydiškės — Pustalovka. Stovėjo
apie 30 namų.
Nuo 1960 metų Zujūnai pradėjo plėstis, kai norintiems statyti
namus Buivydiškių ūkio-technikumo darbininkams ir
tarnautojams čia buvo skiriami sklypai statybai.

Į turinį

Žemėlapis
12


Slide 13

Vilniaus r. Zujūnų vidurinė
mokykla

2004-2005 mokslo metais mokykloje mokėsi 198 moksleivių,
juos mokė 26 mokytojai.
Žemėlapis
Į turinį
13


Slide 14

Senoji mokykla
Senos mokyklos pastatas (1974 m.).

•Pirmos žinios apie mokyklą šioje vietovėje yra LCV archyve 192512-1.
•Mokykla buvo Riešės apygardos Buivydiškių kaime. Joje dirbo du
mokytojai, kiek tuomet mokėsi mokinių neparašyta.
•Ją įkūrė vienuoliai. Manoma, kad apie 1910-1920 metus iš
Buivydiškių dvaro savininko D. Baturlino Dominikonų vienuolynui
buvo nupirkta 6 ha. žemės.
•Buvo pastatyti du mediniai pastatai. Tai buvo vienuolės Marios
Gryniewicz kraitis vienuolynui.
•Mokyklos įrengtoje koplyčioje sekmadieniais ir per šventes vykdavo
šv. mišios, kurias aukodavo Dominikonų bažnyčios kunigas.
•1968 m. pastatyta nauja mokykla Zujūnų kaime.
Žemėlapis
14
Į turinį


Slide 15

Vietinio jaunimo šokių ansamblis
mokyklos kieme (1935 m.)

Šiandieninis Zujūnų jaunimas dainuoja ir šoka naujosios mokyklos salėje
Į turinį
2005-2006mm.
15


Slide 16

Pilaitė
Pilaitė – tai pats jauniausias Vilniaus miesto mikrorajonas,
viena iš svarbiausių Vilniaus miesto plėtros teritorijų, kurioje
intensyviausiai plėtojama statybų, komercinė ir gamybinė
veikla. Gyvena daugiau nei 16 tūkst. žmonių.

Į turinį

Žemėlapis
16


Slide 17

Pilaitės istorija
Pilaitės prūdai
Pilaitė - kryžiuočių kronikoje minima
Visvaldės pilis (Wissenwalde - Stumbrų giria).
 Manoma, kad čia gyveno Lizdeikos įpėdinis
Gintautas (1350-1387).
 Nuo XV a. piliakalnis ir šalia jo buvusi
gyvenvietė priklausė Viršilų dvarui.
 XVI a. antroje pusėje atiteko Hlebavičių,
paskui Kukievičių šeimai.
 Nuo XVII a. pradžios iki 1773 m. Pilaitė
priklausė jėzuitams.
 1773-1827 - Kukievičių šeimai.
Pilaitės dvaras

Į turinį

Žemėlapis
17


Slide 18

Pilaitės vandens
malūnas
1827-1832 m dvaras priklausė Vilniaus Universitetui.
1832-1880 m. M. Fričinskis liko Pilaitės ūkio valdytoju, o
vėliau ir nuomininku (ūkis jam atiteko amžinam činšui).
1880 iki II-jo pasaulinio karo priklausė rusų turtuoliui
Pimenovui.
Po antrojo pasaulinio karo čia įsteigtas Žemės ūkio
technikumo mokomasis ūkis,
1961-1965 – Buivydiškių žemės ūkio technikumas,
 1965 pervardintas į Buivydiškių tarybinį ūkį-technikumą.
1990 m. tarybinis ūkis buvo privatizuotas, įsikūrė kelios
žemės ūkio bendrovių. Ūkio bendrovės žlugo.
18
Į turinį



Slide 19

Pilaitės parapija
1782m. Pilaitėje buvo pastatyta medinė Šv. Archangelo Rapolo
bažnyčia, o 1784 m. - įkurta Pilaitės parapija. (Manoma, kad
anksčiau čia buvo jėzuitų koplytėlė).
Bažnyčia buvo sunaikinta 1794 m. sukilimo ar prancūzų žygio į Rusiją
1812 m.
1999-02-17 buvo įsteigta Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) parapija. Kol
buvo statomi parapijos namai ir koplyčia, Šv. Mišios būdavo
aukojamos Martyno Mažvydo mokyklos sporto salėje.
2001 rugsėjo 8-ąją buvo iškilmingai pašventinti Vilniaus Pilaitės
parapijos namai ir koplyčia. Naująją Šv. Juozapo koplyčią ir
parapijos namus suprojektavo arch. R. Krištopavičius. Vitražus –
arch. M. Šaliamoras.

Į turinį

19


Slide 20

Vilniaus verbos






Minėtosios apylinkės žymios tuo, kad iki 1987 m. tai buvo
vienintelė vieta, kur pinamos savitos, įvairiaspalvės sausos
puokštės - plačiai žinomos Vilniaus verbos.
Pačios puošniausios verbos buvo paplitusios maždaug 50
kilometrų spinduliu aplink Vilnių, Pilaitės-Sudervės pusės
link.
Vilniaus verbos – išskirtinė tautodailės rūšis, neturinti
analogų pasaulyje. Tai vienas retesnių liaudies meno
pavyzdžių. Tai mano, mūsų krašto paveldas.

Į turinį

20


Slide 21

Pirmasis šias verbas 1847 m. paveiksle
„Lietuvaitė su verbomis" nutapė
dailininkas Kanutas Ruseckas.

Jono Bulhako nuotrakoje
Vilniaus palmės Kaziuko
mugėje. (Apie 1928-1930m.)

Į turinį

21


Slide 22

Šis amatas perduodamas iš kartos į kartą.
Mokamasi jų subtilybių, papildant turimą patirtį.

Zujūnų seniunyjos jaunoji
verbų pynėja

Į turinį

Salotės gyventoja, VGTU studentė
(Zujūnų mokyklos absolvėntė),
I. Kozlovska su savo pintomis
verbomis.
22


Slide 23

 Tradicinės Vilniaus verbos buvo trejopos: apvaliosios, vienpusės
plokščiosios arba tik sausų gėlių žiedų puokštelės, pinamos derinant
ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą.

Dabar jos dažnai išplatinamos į šonus, pripinant
tarsi medžio šakas, daromos dažnai iki metro ir
aukštesnės, dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų
raštas komponuojamas paprasčiau.
Dabartinės verbos prarado buvusį tradiciškumą,
kompozicijos subtilumą bei liaudiškumą, tačiau
labiau atspindi gamintojo fantaziją.


Į turinį

23


Slide 24

Trečiajame dešimtmetyje paplito rykštelinės verbos,
rišamos iš motiejukų ir kultūrinių šlamučių, rugių
varpų, o ketvirtajame – iš avižų šluotelių. Jos būna
su smulkiomis viršūnėmis ir be jų, kartais apačioje
arba tarp vainikėlių įterpiant motiejukų galvučių,
kilpų, pataisų, katpėdėlių, avižų kuokštelių ir kt.
1970 metais pradėtos daryti plokščiosias verbas, savo
forma primenančias paukščio plunksną. Nuo viršūnės
iš vienos ir kitos virbo pusės rišama motiejuko ar
rugio varpa, ir taip kartojama iki verbos kotelio. Prie
virbo, tarp varpų, įterpiama sausučių arba šlamučio
žiedų. Iš abiejų pusių dedami skirtingų spalvų žiedai,
todėl vienaip ar kitaip verbą pasukus, atrodo kaip kita
atmaina. Dažnai pririštų varpų viršūnės prilenkiamos
prie koto, jos primena širdelės formos rėmelį.
Į turinį

24


Slide 25

Iš ko gimsta verbos?
Verbų rišimui pradedama ruoštis dar pavasarį, sėjant žolynus, o vasarą
juos renkant.
Verbos rišamos iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų, iš samanų,
bruknienojų, pataisų, gluosnio, katpėdėlių ir šlamučių, rausvųjų
sausučių, smiltyninių šlamučių, paprastųjų ir pievinių kraujažolių,
kiškio ašarėlių.
Ypač žolynų paįvairėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Paplito jonažolės
ir kraujažolės, karšulis.
Devintajame dešimtmetyje ypač paplito figūrines, susuktos iš rugių varpų
verbos, jos dažnai primena karūną, todėl vadinamos karališkosiomis.
1990 m. verboms jau buvo renkamos 45 įvairių lauko ir kultūrinių augalų
rūšys. Viršūnėms iš jų panaudojama 11 augalų rūšių.

Į turinį

25


Slide 26

Pasiruošimas darbui








Pilaitės, Buivydiškių apylinkių verbų pynėjos ir pynėjai (dažnai tuo
užsiima ir vyrai) augalų važiuoja į Dūkštas, į Trakų, Varėnos
rajonus.
Surinkti augalai sukabinami kuokšteliais pastogėje arba
paskleidžiami ant namo aukšto. Svarbu, kad džiūdami jie
nesusirangytų. Neišlyti vasaros žiedai būna tvirtesni, skaistesnių
spalvų, iš jų padarytos verbos gražesnės ir patvaresnės.
Antrajame mūsų XX a. dešimtmetyje augalai jau buvo dažomi
aniliniais dažais.
Miško augalai ir nendrės verbų viršūnėms renkamos jau prasidėjus
gamybos sezonui.

Į turinį

26


Slide 27

Verbų pynimas
Seniau pats verbų gamybos sezonas
prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo
penketą savaičių iki Verbų sekmadienio.





Dabar verbų pynėjos darbą pradeda ir anksčiau.
Prie 20-60 cm ilgio lazdelės rišami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai
augalai. Sausi žolynai prieš rišimą, kad netrupėtų, apipurškiami
vandeniu.
Verbų gamybai tereikia peilio ir žirklių.

Į turinį
27


Slide 28









Į turinį

Aplinkui tiesaus lazdyno virbo viršų dedama
lendrūno arba nendrių, smilgų ar dar kitokių
augalų kuokštelių ir stipriai apvyniojama
siūlu. Tai viršūnė.
Suformavus viršūnę ir dešine ranka pamažu
sukant virbą su kaire prie jo klostomi žiedai ir
renkamas raštas.
Dirbant svarbu, kad siūlas būtų gerai
įtemptas. Kartais jį meistrės prilaiko dantimis,
kartais kita ranka.
Sukant virbą, gėlių žiedai prie jo privyniojami
siūlu, rugių ir motiejukų varpų pritvirtinamas
vienas galas, o kai viršūnės atlenkiamos
žemyn, abu galai.
28


Slide 29









Į turinį

Dažnai varpos vyniojamos apie virbą arba iš jų
daromos kilpelės.
Motiejukai virbą apjuosia tvirtai ir lygiai, tuo
tarpu rugių varpų akuotai susišiaušia.
Rišėjai, įvairiai derindami augalų rišimo prie
virbų būdus, padaro be galo įvairių verbų.
Kaitaliojant žiedelių spalvą, surišama vis kitokią
verbą.
29


Slide 30

Mūsų kultūrai, taip pat ją išlaikiusių protėvių kapams
greitai bus pusšešto tūkstantmečio. Cheopso piramidžių
dar nebuvo, o prie Baltijos rytinių krantų gyvenančios
tautos žinojo gimtosios žemės, kultūros ir žmogaus
vienybės principus ir tais principais ugdė žmonių
vienybės struktūrą – gimtinę. Tautinėmis gimtinės
formomis pulsuojantis praeities kartų patyrimas yra
vertinga informacija, padedanti suvienyti dabartyje
praeitį ir ateitį, padeda gyvuoti tautai.
Į turinį
30


Slide 31

31