Transcript Logopedinė pagalba mikčiojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams

Logopedinė pagalba mikčiojantiems
ikimokyklinio amžiaus vaikams
Pagal dr. V. Makauskienę parengė
logopedė metodininkė E. Stanulienė
Kognityvinių gebėjimų raida




Vaiko protiniai gebėjimai priklauso nuo įgimtų ir aplinkos
veiksnių (sparčiausiai lavėja 1,6-3 m);
Nėra visiškai aiški paveldimumo ir aplinkos įtaka intelekto
raidai, egzistuoja dideli individualūs skirtumai, tačiau tikslingo
lavinimo dėka galima paspartinti gebėjimų raidą (Santrock,
2001);
2-4 m. vaikams būdingas pažintinių procesų ribotumas: siaura
aktyvaus dėmesio apimtis, lengvai išblaškomas dėmesys, silpna
loginė atmintis;
Vienos funkcijos plėtojimas ir kitimas, paspartina kitos funkcijos
tobulėjimą (Newcombe, 1996);
Mąstymo raidos stadijos


2 iki 4 m – ikisąvokinis mąstymas: suvokia simbolius, vartoja
žodžius ir naudoja objektų vaizdinius, kurių nėra šalia. Įvaldę
simbolinį mąstymą vaikai labai greitai išmoksta naujų žodžių
ir gali daiktus priskirti tam tikrai kategorijai ( dėžutė – mašina,
lėlė – vaikas);
4-7 m intuityvusis mąstymas: labai smalsūs, domisi įvairiausiais
reiškiniais, dažnai klausia „kodėl“.
Tačiau mąstymas gana ribotas, nes dėmesys koncentruojamas į
vieną situacijos ar užduoties aspektą, sunkiai suprantami
priežasties – pasekmės ryšiai (Santrock, 2001);
Ikimokyklinukų mąstymo ypatumai




Egocentrizmas – nesugebėjimas suprasti įvairius reiškinius kitu
aspektu, nesutampančiu su vaiko nuomone. Supantį pasaulį
suvokia tik remdamasis savo paties požiūriu;
Centracija – vaikas fiksuoja tik vieną savybę ir nesugeba
įvertinti visos situacijos ( sunkiai supranta, kad mama gali būti
duktė, teta, sesuo, apie 7 m. suvokia vienas kitą papildančius
faktus);
Klasifikacija – objektų rūšiavimas į tam tikras klases ir
kategorijas. Daugelis vaikų naudoja apibendrinančias sąvokas,
tačiau nepilnai suvokia kategorijas;
Laipsniškų pasikeitimų nesutapimas- vaiko mąstymas yra
statiškas ir jis geriau suvokia pastovius, nejudančius dalykus nei
procesus, sukeliančius pasikeitimus.
Ikimokyklinukų mąstymo ypatumai



Realybės ir fantazijos painiojimas – gyviems organizmams
būdingų požymių priskyrimas daiktams ar žaislams;
Vaikai samprotauja ryškiausiomis daiktų savybėmis, o ne
esminiais jų požymiais ( Flavell, 1986);
Ilgalaikėje atmintyje vaikai remiasi informacijos išlaikymo
schemomis ( asociacijomis), tačiau užduotis atlieka klaidųbandymų keliu ( Magill, 1996).
Asmenybės ir socialinių gebėjimų
raida




Savo „aš“ vaikas kuria remdamasis kitų žmonių reakcijomis, jei
suaugusieji teigiamai vertina vaiko gebėjimus, jis įgyja
pasitikėjimo savimi jausmą ( Cole, 1996);
Vaikas vis tikslinčiau atsirenka žmones, kurie atlieka „ socialinio
veidrodžio“ funkcijas ir labiau atsižvelgia į jų nuomones ( tėvai,
seneliai, auklėtoja);
Dominuoja teigiamas savęs vertinimas, vaikai neskiria savo
norų ir galimybių, kognityvinis pažinimo lygmuo nesujungia
neigiamų asmenybės savybių;
Poreikis suderinti asmeninius siekimus su egzistuojančiomis
taisyklėmis lemia vaiko savikontrolės atsiradimą: 1) mokosi save
kontroliuoti; 2) organizuoti ir numatyti įvykius artimiausioje
aplinkoje;
Asmenybės ir socialinių gebėjimų
raida





2 m. geriau suprantama aplinka, bendravimo normos, taisyklės;
3 m. pradeda įžvelgti maskuojamas ir slepiamas emocijas;
4 m. susiformuoja naujos vaiko savybės: supranta kito žmogaus
jausmus, mintis, skiria „gera“, „bloga“, „teisinga“, „neteisinga“,
atsiranda gėdos jausmas;
5 m. pradeda jungti praeities-ateities įvykius. Numatydamas
būsimus faktus gali nerimauti dėl galimos nesėkmės,
nepritarimo.
Vaiko savęs vertinimo formavimuisi didelę reikšmę turi
suaugusiųjų vertinimas ir vaiko gimimo eiliškumas.
Vyriausias vaikas





Būdingas atsakomybės jausmas, linkę į konservatyvumą,
mėgsta tvarką ir stabilumą;
pirmaisiais gyvenimo metais yra vienturtis, patiria „visą“ tėvų
meilę, gimus antram vaikui, išgyvena pavydo jausmą, jaučiasi
atstumti ( į trečio vaiko gimimą reaguoja džiaugsmingai);
daug ką turi atlikti pirmi, juo pasitikima labiau nei kitais vaikais;
užaugę dažniausiai būna: 1) paklusnūs žmonės, norintys
visiems patikti; 2) kovotojai –turintys tvirtą nuomonę ir
siekiantys savo tikslų;
stereotipinis požiūris į šį vaidmenį – vyriausias vaikas yra lyderis
ir atsako už jaunesnius brolius ir seseris.
Vidurinysis vaikas



Susiduria su „konkurentu“, turi pirmaujantį brolį ar seserį, kurie
daugelį dalykų daro geriau, ypač jei tėvai linkę lyginti savo
vaiku, ieško būdų kaip pralenkti vyresnįjį;
būdingos didesnės ambicijos ir gebėjimas konkuruoti esant
įtampai, moka prisitaikyti, kovoti, nusileisti, derėtis);
Tėvai turėtų reaguoti į lenktyniavimo problemas, nes viduriniai
vaikai linkę varžytis su vyresniaisiais.
Jauniausias vaikas




Šeimoje užima ypatingą padėtį;
išryškėja dvi jauniausio vaiko elgesio tendencijos: vieni nori būti
panašūs į vyresniuosius, o kiti nori išlikti mažais vaikais;
vaikystėje gauna labai daug dėmesio, tai kuria palankias
nuostatas apie žmones ir skatina tikėtis, kad jį mylės
kiekvienas, nepatiria traumos dėl to, kad gimė jaunesnis;
tėvų elgesys su šiuo vaiku yra atlaidesnis, jam keliami mažesni
reikalavimai, todėl dažnai jis būna optimistas, dažnai laukia
pagalbos iš kitų, pritarimo, lengvai pasiduoda kitų įtakai.
Žaidybinė veikla



Ikimokykliniam amžiui apibūdinti naudojamas terminas „
žaidimų metai“, pabrėžia ypatingą svarbą vaiko raidai
( Žukauskienė, 1996);
žaisdami vaikai įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės
patirties, ugdo motorinius ir kognityvinius sugebėjimus,
įsisąmonina elgesio normas;
išskiriami trys žaidimų tipai: vaidmeniniai, socialiniai, didaktiniai.
Vaidmeniniai žaidimai




Pasižymi lankstumu, skatina vaiko kūrybiškumą bei socialinius
įgūdžius;
augant vaidmeniniai žaidimai tampa vis sudėtingesni, vaikai gali
sugalvoti ilgas istorijas ir jas vaidinti, laikydamiesi tam tikrų
siužetų;
žaidimai susiję su realiomis gyvenimo situacijomis ir padeda
mokytis įvairių vaidmenų, išreikšti
savo emocijas skatina bendrauti su kitais vaikais;
žaidimas grupėje – aukščiausia žaidimo pakopa, sugebėjimas
sėkmingai įsiterpti į bendraamžių grupę priklauso nuo socialinės
ir emocinės vaiko kompetencijos.
Didaktiniai žaidimai



Padeda lengviau įsisavinti mokomąją medžiagą, sudominti
vaikus, paįvairina naujų dalykų mokymąsi;
supažindina su moralės normomis, moko savarankiškumo,
savikontrolės, padeda kaupti moralinį patyrimą, formuoja
kūrybingumą, moko bendrauti su kitais, sukaupti ir išlaikyti
dėmesį, laikytis žaidimo taisyklių, nuoseklumo, ugdomi
bendradarbiavimo ir bendravimo įgūdžiai;
naudojami įvairūs žaidimo veiksmai: lenktyniavimas, vaidmenų
atlikimas, daiktų slėpimas, fantų ėmimas ir išpirkimas.
Mikčiojimo atsiradimą skatinantys
veiksniai


Ikimokykliniame amžiuje mikčiojimo atsiradimą gali nulemti
įvairios socialinės aplinkos sąlygos, vaiko kalbiniai ir
kognityviniai gebėjimai, jo temperamento ir asmeninės savybės;
kalbėjimo sklandumą gali veikti viena ar kelios veiksnių grupės,
todėl svarbu išsamiai įvertinti anamnezės duomenis, ankstyvąją
psichomotorinę raidą, surinkti kuo daugiau informacijos apie
vaiką supančią aplinką, bendravimo pobūdį namuose, auklėjimo
– ugdymo sąlygas.
Vaiko savybės






Genetinė predispozicija;
intensyvi kalbos, motorikos ir socialinių
gebėjimų raida;
temperamento ypatumai;
aukšti paties vaiko sau keliami reikalavimai;
impulsyvus poreikis kalbėti;
raidos sutrikimai.
Bendravimo ypatumai




Greitas kalbėjimo tempas „laiko spaudimas“;
dažnas vaiko pertraukimas;
kalbėjimas vienu metu;
sudėtingi klausimai skatinantys kalbėti apie praeities ir ateities
įvykius.
Aplinkos gyvenimo sąlygos






Greitas gyvenimo tempas;
šeimos sudėties pasikeitimas;
nenuoseklus dienos režimas;
nenuoseklus auklėjimas;
dideli aplinkinių keliami reikalavimai;
ilgalaikis stresas ar nuolatiniai šeimos narių konfliktai.
Mikčiojimo pradžia






Remiantis tam tikrais požymiais galima numatyti tolimesnę
mikčiojimo dinamiką; išskiriami veiksniai rodantys, kad vaikas
priklauso rizikos grupei:
lytis;
vaiko amžius mikčiojimo pradžioje ( kuo vyresnis vaikas
pradeda mikčioti , tuo mažesnė savaiminio problemos įveikimo
tikimybė);
mikčiojimo trukmė;
kiti mikčiojantys šeimos nariai;
greitas vaiko ar šeimos narių kalbėjimo tempas.
Mikčiojimo pradžia



Daugelio ikimokyklinukų mikčiojimas prasideda laipsniškai , gali
trumpam išnykti ir vėl atsinaujinti;
pirmieji nesklandumai pasireiškia epizodiškai, tam tikrose,
emocinę įtampą skatinančiose situacijose ar atliekant
sudėtingas kalbines užduotis (pvz.: pasakojant įspūdžius,
kalbant apie praeities ir ateities įvykius);
ilgainiui nesklandumai sustiprėja ir vis dažniau trukdo vaikui
bendrauti.
Mažesnė pastovaus mikčiojimo
tikimybė







Vaikas mikčioja trumpiau nei 12 mėn;
mikčiojimas prasidėjo iki 3,5 m.;
užsikirtimai epizodiški;
lytis (mergaitė);
tėvai nėra susirūpinę dėl vaiko mikčiojimo;
nėra kitų raidos sutrikimų;
šeimoje nėra kitų mikčiojančių.
Didesnė pastovaus mikčiojimo
tikimybė







Mikčiojimo trukmė 12-18 mėn.;
problema pasireiškia vėliau nei 3,5m.;
užsikirtimai pastovūs, būdingi skiemenų pakartojimai, garsų
tęsimas;
lytis (berniukas);
tėvai pergyvena dėl vaiko kalbos ir vaikas pastebi kalbos
problemą, jaudinasi;
stebimi kiti raidos sutrikimai;
šeimoje yra kitų mikčiojančiųjų.
Mikčiojančių vaikų asmenybės
savybės



ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai nurodo, kad jų vaikas
nepastebi savo kalbos sunkumų ir į juos nereaguoja;
pirmosios vaiko reakcijos į mikčiojimą yra akių kontakto su
pašnekovu praradimas, varžymasis, nerimas;
vaikas savo nerimą dėl mikčiojimo gali išreikšti komentarais ( aš
negaliu kalbėti, aš negaliu ištarti, man neišeina pasakyti).
Mikčiojančių vaikų kalbiniai
gebėjimai



Tyrimai rodo, kad mikčiojantiems vaikams dažniau nei sklandžiai
kalbantiems būdingi garsų tarimo ar foneminės klausos
sutrikimai;
jei mikčiojantis vaikas turi kitų kalbėjimo sutrikimų, logopedinė
pagalba trunka ilgiau;
pratybose taikomi tiesioginiai ir netiesioginiai sklandaus
kalbėjimo ugdymo metodai, o mikčiojimui susilpnėjus,
pamėgdžiojimo būdu vaikai mokomi taisyklingai tarti ir
diferencijuoti garsus.
Tėvų charakteristika





Kognityvinis - skirtingai supranta vaiko kalbos problemą,
dažniau nei sklandžiai kalbančių vaikų tėvai, kritiškai vertina
vaiko asmenybės savybes, būdinga hipergloba;
emocinis - dažnai jaučiasi kalti dėl mikčiojimo, būdingas didelis
jautrumas, nerimastingumas, gali nekantriai reaguoti, kai vaikas
mikčioja; negatyvios reakcijos į užsikirtimus;
motorinis - gali būti mikčiojančių kitų šeimos narių; linkę
priminti vaikui, kad jis kalbėtų lėtai ir kitais būdais kontroliuoti
vaiko kalbą, nurodydami klaidas;
lingvistinis - šeimoje vyrauja greitas kalbėjimo tempas, kalbama
sudėtingais ilgais sakiniais, trumpos frazės prieš atsakant į vaiko
klausimus;
socialinis - nedarnūs santykiai, mažiau linkę bendrauti su kitais
žmonėmis (uždaresni), linkę perkrauti vaiką įvairia veikla ir
nerimauti, kai vaikas neužimtas prasminga veikla.
Mikčiojančių vaikų charakteristika





Ikimokyklinio amžiaus vaikai puikia jaučia aplinkinių emocinę
būseną, atspindi suaugusių emocijas, kurių jie patys
neįsisąmonina;
pozityvaus vaiko požiūrio į bendravimą palaikymas yra pats
svarbiausias mikčiojimo prevencijos veiksnys;
skirtingai reaguoja į logopedines pratybas: nemaža dalis vaikų
eidami pas logopedą jaučia nerimą;
negatyvių emocijų priežastys: traumuojantys prisiminimai apie
apsilankymus pas įvairius gydytojus (stomatologą, šeimos
gydytoją), tėvų susirūpinimas;
logopedas turi atsižvelgti į vaiko emocinę būseną ir siekti su
vaiku užmegzti artimus ryšius.
Mikčiojančių ikimokyklinukų
įvertinimas




Anamnezės duomenų, pedagoginė – psichologinės ir
medicininės surinkimas bei analizė padeda pasiruošti pokalbiui
su tėvais;
mikčiojimo požymių įvertinimas ( pokalbis su vaiku): vertinama
kiekybiniai ir kokybiniai kalbos nesklandumų požymiai, tėvų ir
vaiko reakcijos į užsikirtimus;
ankstyvasis mikčiojimas nustatomas remiantis tėvų pasakojimu;
kartais reikalingi pakartotini susitikimai, siekiant patvirtinti tėvų
pastebėjimus kasdieninėje aplinkoje.
Pokalbis su tėvais




Kalbant su tėvais siekiama surinkti kuo daugiau informacijos
apie ikigimdyminį laikotarpį, gimdymą, vaiko raidą pirmaisiais
gyvenimo metais, jo elgesio savybes;
pateikiami atviro tipo klausimai;
atkreipiamas dėmesys į vaiko kalbos ir motorikos raidą,
mikčiojimo pradžią ir pirmuosius mikčiojimo požymius;
pokalbis su tėvais yra pradinis santykių su šeima kūrimo etapas,
kuris lemia logopedinio darbo sėkmę ir tėvų įsitraukimo į
pagalbos procesą ypatumus.
Pokalbis su tėvais









Kartais tėvai nurodo, kad vaikas mikčioja ir nepateikia specifinių
nesklandumų apibūdinimo;
todėl svarbu, kad tėvai identifikuotų nesklandumus ir paaiškintų kiek laiko
juos pastebi;
surenkami duomenys apie vaiko kalbos ir pažintinės veikos vystimąsi ,
mikčiojimo atvejus šeimoje, vaiko pomėgius, asmenybės savybes, santykius
su bendraamžiais, šeimos nariais;
išsiaiškinti tėvų ir įvertinti jų nerimo lygį, požiūrį į mikčiojimą;
sužinoti kaip tėvai reaguoja į vaiko užsikirtimus, kokiais būdais jam bando
padėti ( ką sako ir daro kai vaikas mikčioja);
aptariamos mikčiojimo priežastys, siekiant panaikinti tėvų kaltės jausmą;
rekomenduojama literatūra apie mikčiojimą, kad daugiau įgytų žinių apie
mikčiojimą, užsikirtimus ir sklandų kalbėjimą skatinančius veiksnius;
pateikiamos išsamios įvertinimo išvados apie vaiko kalbą ir mikčiojimą;
Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę ir bejėgiai, nes nežino kaip sustabdyti
mikčiojimą, todėl svarbu parodyti, kad jų reakcija ir jausmai yra natūralūs,
kad mes tai priimame ir tik vėliau kalbėti apie tai kaip tėvai gali padėti savo
vaikui.
Stebėjimas ir mikčiojimo įvertinimas





Pagrindinis stebėjimo tikslas- įvertinti kalbos problemas, dėl
kurių nerimauja tėvai;
mikčiojimo įvertinimas pradedamas stebint, kaip kalba vaikas su
tėvais ar žaisdamas pasirinktą žaidimą;
ši veikla padeda vaikui apsiprasti kabinete, o logopedas gali
pamatyti kaip tėvai bendrauja su savo vaiku;
po 5- 10 min. logopedas pats pradeda žaisti kartu, jei vaikas
jaučiasi saugiai tėvai gali atsitraukti ir stebėti pokalbį;
pastebima, kai tėvai dalyvauja vertinime, tada jie geriau
supranta pateikiamas išvadas apie vaiko kalbą, mikčiojimo
požymius, rekomendacijas.
Stebėjimas ir mikčiojimo įvertinimas







Įvertinamas vaiko žodynas, gramatinė kalbos sandara, garsų tarimas;
vėliau atliekamos įvairios kalbinės užduotys bendraujant su logopedu;
naudinga šiuos pokalbius įrašyti į vaizdo grotuvą ir išanalizuoti
nesklandumus;
kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikų mikčiojimas skirtingai pasireiškia
įvairiose situacijose, naudinga paprašyti tėvų įrašyti jo kalbą namuose,
kai jis mikčioja;
ikimokyklinio a. vaikų mikčiojimas sustiprėja tariant daugiaskiemenius,
rečiau vartojamus žodžius, ar ilgus sakinius ir susilpnėja, sulėtinus
kalbėjimo tempą bei pateikiant lengvesnes kalbines užduotis;
vaiko kalbos vaizdo įrašai išsamiai analizuojami lyginami su įrašais,
padarytais namuose;
rekomenduojama įrašyti spontaniškos vaiko kalbos pavyzdį, kurį sudaro
apie 500 – 1000 skiemenų arba 3-5 min. pasakojimas ( Yairi, Ambrose,
2004).
Mikčiojimo ir kalbos įvertinimo
išvados
1. Mikčiojimo požymiai pasireiškia labai retai
( arba kalba
sklandžiai), kai vaiko kalbos vystymasis atitinka amžiaus
normas;
2. Pasireiškia nepastovūs mikčiojimo požymiai, kuriuos siekiama
patikslinti, numatant pakartotinius susitikimus;
3. Mikčiojimo požymiai stebimi mažiau nei vienus metus ir vaikas į
juos emociškai reaguoja;
4. Mikčiojimo požymiai vaiko kalboje pasireiškia nuolat, būdingi kiti
kalbos ir kalbėjimo sutrikimai.
Logopedinės pagalbos strategijos








Remianti gautais įvertinimo rezultatais numatomas tolimesnis logopedinės
pagalbos planas;
logopedinė pagalba turi būti grindžiama moksliniais duomenimis apie
mikčiojimo požymius, jo pradžią ir eigą ankstyvame amžiuje;
pabrėžiama mikčiojimo prevencijos svarba;
labai svarbi vieta dirbant su mikčiojančiais ikimokyklinio amžiaus vaikais
skiriama žaidybinei veiklai;
logopedas privalo sudaryti tinkamas sąlygas sklandžiam kalbėjimui ( pvz. gali
būti taikoma lydimoji kalba, vaikas skatinamas pakartoti logopedo tariamus
žodžius ir sakinius);
darbe su mikčiojančiais vaikais ypatingas dėmesys skiriamas logopedo
intonacijai ir elgesiui (švelnus kalbos tonas nuramina vaikus, skatina jų
pasitikėjimą savo jėgomis);
logopedo kalbos ir elgesio maniera turi būti pavyzdžiu visuose mikčiojimo
įveikimo etapuose;
logopedinėse pratybose numatomas sklandaus kalbėjimo formavimas
įvairiose situacijose – kabinete, grupėje, namuose.
Logopedinės pagalbos strategijos
•
Išskiriamos trys ankstyvojo mikčiojimo įveikimo strategijos
( Bennet 1997);
1) tiesioginiai logopedinės pagalbos metodai;
2) netiesioginė pagalba;
3) tiesioginės ir netiesioginės pagalbos metodų derinimas.
Taikant tiesioginės pagalbos metodus vaikas mokomas keisti
savo kalbėjimą, naudojant įvairius darbo būdus ( mokoma
taisyklingai kvėpuoti, kalbėti lėtu tempu, lengvai tarti pirmą
žodžio garsą).
Logopedas, tėvai ir kiti asmenys, supantys vaiką nuolat pateikia
grįžtamąjį ryšį apie vaiko kalbėjimą.
Logopedinės pagalbos strategijos


netiesioginės pagalbos metodams priskiriamas kalbinės aplinkos
ir bendravimo su vaiku keitimas, tėvų, pedagogų mokymas ir
mikčiojimo mažinimas, pateikiant sklandaus kalbėjimo pavyzdį;
išskiriami 5 šio a. vaikų mikčiojimo sunkumą lemiantys
veiksniai:
1) kalbos sudėtingumas; 2) vaiko kalbia keliami reikalavimai; 3)
kalbėjimo tempas;
4) emocijų, elgesio ypatumai; 5) šeimos gebėjimai keisti
kalbėjimo aplinką ir bendravimo pobūdį.
Logopedinės pagalbos strategijos


derinant tiesiogines ir netiesiogines mikčiojimo įveikimo
strategijas, gali būti komentuojama vaiko kalba ( suteikiamas
grįžtamasis ryšys, pozityviai vertinant sklandų kalbėjimą),
keičiamas bendravimo su vaiku pobūdis, sudaroma tinkama
kalbinė aplinka bei mokoma įvairių mikčiojimo įveikimo technikų
( Harrison, Meneles, 2004);
atsižvelgiant į vaiko amžių mokoma atsipalaiduoti , atlikti
kvėpavimo, logopedinės ritmikos pratimus, ugdomi
savikontrolės įgūdžiai;
Šia strategija grindžiama daugelis ikimokyklinio a. vaikų
mikčiojimo įveikimo programų.
Pagalbos ikimokyklinio amžiaus
vaikams schema
1. Kalbos raidos ir nesklandumų įvertinimas:
a) normaliai kalbos raidai būdingi nesklandumai – I STRATEGIJA
– prevencinis tėvų konsultavimas;
b) ribini mikčiojimas ir kalbos sutrikimai – II STRATEGIJA –
sklandaus kalbėjimo ugdymas keičiant kalbinę aplinką;
c) mikčiojimas su/be kitų kalbos sutrikimų - III STRATEGIJA –
sklandaus kalbėjimo pratybos, aplinkos keitimas.
Pirmoji strategija




Rekomenduojama kai vaiko kalboje išryškėja mažiau nei 10 %
normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų ( žodžių, garsų
pakartojimų, susimaišymų); mažiau nei 2 % nesklandumų
sudaro mikčiojimo požymiai;
nėra kitų kalbos ir komunikacijos sutrikimų,. Svarbus tėvų
patvirtinimas, kad vaiko kalbėjimas yra toks, kaip natūralioje
aplinkoje;
tėvai supažindinami su kalbos sklandumą trikdančiais veiksniais
aptariami vaiko ir tėvų bendravimo stebėjimo duomenys,
paskatinant [pozityvų tėvų elgesį;
numatomas pakartotinas vaiko kalbėjimo įvertinimas po 3-6
mėn.
Antroji strategija




Taikoma tada, kai vaiko kalboje pasireiškia 2-3 % mikčiojimo
požymių ir daugiau nei 10 % normaliai kalbos raidai būdingų
nesklandumų;
tėvai mokomi stebėti vaiko kalbos pokyčius įvairiose situacijose,
skirti natūraliai kalbos raidai būdingus nesklandumus ir
mikčiojimo požymius;
remiantis gautais duomenimis, keičiami bendravimo su vaiku
būdai namuose;
pratybų metu logopedas modeliuoja lėtą ir sklandų kalbėjimą.
Trečioji strategija





Taikoma kai pasireiškia daugiau nei 3 % mikčiojimo požymių ,
stebimi kiti kalbos – kalbėjimo sutrikimai;
tėvai skatinami stebėti sklandumą trikdančius veiksnius
natūralioje aplinkoje, dalyvauti pratybose ir įgyti praktinių
įgūdžių, kuriuos gali panaudoti namuose bendraujant su vaiku;
vaikas ir tėvai dalyvauja logopedinėse pratybose, kurių metu
logopedas pateikia sklandaus kalbėjimo modelį, siekiama ugdyti
sklandų kalbėjimą per žaidybinę veiklą;
logopedinės pagalbos tikslas – yra įveikti mikčiojimą, šalinti
kitus kalbėjimo ir kalbos sutrikimus bei skatinti teigiamą vaiko
požiūrį į bendravimą;
intensyvios pagalbos periodas baigiamas, kai vaiko kalba išlieka
sklandi apie 10 savaičių. Laipsniškai mažinamas pratybų
skaičius, sudaromas sklandų kalbėjimą palaikantis planas,
kuriuo tėvai vadovaujasi savarankiškai.
Logopedinės pagalbos procesas





Logopediniame darbe svarbu, kad bendravimas atitiktų
mikčiojančio vaiko kognityvinį lygį, jo gebėjimus ir būtų įdomus;
nuoseklus aplinkos ir kalbinių užduočių sunkinimas, įgūdžių
taikymas įvairiose situacijose;
rekomenduojama nuosekliai keisti pašnekovo reakcijas (
bendraujant su vaiku prarandamas akių kontaktas, logopedas
kartais kalba greitesniu tempu;
fizinę veiklą ( kalbama ne tik sėdint, bet ir stovint, vaikštant,
žaidžiant);
pakviesti dalyvauti pratybose ir kitus šeimos narius.
Lydimoji kalba




Dažnai logopedinės pratybos pradedamos mokantis kalbėti
kartu su logopedu;
vaikas klauso logopedo tariamus žodžius ar trumpus sakinius, o
po to juos ištaria
( unisonu);
vaikas imituodamas logopedo kalbą, mokomas išlaikyti lėtą
kalbėjimo tempą, jungti skiemenis ir žodžius.
Kartojamoji kalba



Šiame etape logopedas taria nesudėtingus žodžius, o vaikas
juos kartoja;
dirbant naudojami paveikslėliai ar stalo žaidimai. Logopedas
lėtai ištaria nupieštą daiktą ar gyvūną ir skatina vaiką jį
pakartoti tokiu pačiu tempu;
vėliau galima pereiti prie žodžių, junginių, sakinių mokymo.
Atsakymai į klausimus





šis kalbėjimo mokymas reikalauja didesnio vaiko
savarankiškumo;
iš pradžių vaikas atsako į klausimą, pakartodamas dalį logopedo
ištarto sakinio ir pridėdamas vieną savarankišką žodį;
mokantis atsakyti į klausimą naudojamos įvairios vaizdinės
priemonės ( logopedas rodo paveikslėlį ir klausia „kas laka
pieną?“, vaikas atsako „pieną laka katė“);
vėliau pateikiami sudėtingesni klausimai, į kuriuos atsakydamas
vaikas turi parinkti tinkamus atsakymus;
šiame etape vaikai mokomi išklausyti pašnekovą, palaikyti akių
kontaktą, kalbėti lėtai, atsakyti pilnu sakiniu.
Savarankiškos kalbos etapas




Savarankiška kalba mikčiojantiems vaikams yra daug
sudėtingesnė, todėl šis etapas trunka ilgiausiai;
skirstomas į du periodus: pasakojimo ir atpasakojimo;
mokantis atpasakoti logopedas pateikia išsamų pasakojimo
turinį ( paseka trumpą, vaikui žinomą pasakėlę);
dirbant su ikimokyklinio a. vk., rekomenduojama kalbėti
trumpais sakinusias ir išlaikyti pauzes. Naudinga pateikti
iliustracijas, siužetinius paveikslėlius, kurie padėtų atpasakojant
laikytis tam tikro įvykių nuoseklumo.
Spontaniška kalba





Spontaniškos kalbos etape įtvirtinami sklandaus kalbėjimo ir
lavinami bendravimo įgūdžiai;
tai savarankiška, iniciatyvi klaba žaidybinėse ir kasdieninėse
situacijose;
mikčiojantiems vaikams pateikiamos įvairios užduotys, kurias
atlikdami jie skatinami paprašyti, klausti, išreikši savo norus;
rekomenduojama žaisti vaidybinius žaidimus, imituojant
kasdieninių situacijų pokalbius;
leidžiama. kad pratybose dalyvautų draugai, tėvai.
Ką daryti kai vaikui sunku kalbėti
sklandžiai?





Pakartokite užduotį. Padėkite vaikui suprasti ko iš jo tikimasi;
paskatinkite susikaupti ( paklausyk kaip aš kalbu, prisimink šio
žaidimo taisykles, prieš atsakydamas – pagalvok);
naudokite verbalinius ar daiktinius paskatinimus, apibūdinančius
vaiko elgesį;
būkite nuoseklūs;
sudarykite galimybę rinktis.
Logopedinė ritmika




logopedinės ritmikos tikslas- apjungti įvairius pratimus su
logopedinės pagalbos mikčiojantiems vaikams strategijomis;
ritmikos pratybų medžiaga pasirenkama atsižvelgiant į
mikčiojančiojo amžių, sutrikimo pobūdį, sunkumą;
dirbant su 4-6 m., mikčiojančiais vaikais rekomenduojama vesti
kiekvieną dieną apie 30 min, derinant jas su muzikine veikla;
logopedinės ritmikos pratybas sudaro dainavimas, įvadiniai
pratimai, raumenų tonusą reguliuojantys pratimai, kalbiniai,
dėmesio lavinimo pratimai, muzikinio ritmo ugdymo pratimai,
žaidimai ir baigiamieji pratimai.