Transcript Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa

LOGOPEDINĖ PAGALBA MIKČIOJANTIEMS
IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAMS
Parengta pagal Dr. V. Makauskienę
RAUMENŲ ATPALAIDAVIMO PRATYBOS
• Atsipalaidavimas sudaro palankias sąlygas emocinės
įtampos mažinimui bei įtaigumo didinimui. Vaikas
nusiramina, atsiranda pasitikėjimas, įtvirtinamas
taisyklingas, sklandus kalbėjimas.
• Relaksacija nėra specifinis mikčiojimo įveikimo metodas, o
sudaro tik vieną dalį visame logopedinės pagalbos
procese.
• Atsipalaidavimo mokymas skirstomas į 3 etapus
(Vygodskaja, Pelinger, Uspenskaja) :
1) Raumenų atpalaidavimas lyginant su įtampa;
2) Raumenų atpalaidavimo įtvirtinimas ir įtaiga remiantis
vaizdiniais;
3) Raumenų ir emocinė relaksacija su taisyklingo kalbėjimo
taisyklėmis.
RAUMENŲ ATPALAIDAVIMO PRATYBOS
•Kiekvieno etapo trukmė priklauso nuo įstaigos,
kurioje vaikas mokomas.
•Atitinkamo etapo pratybų skaičių numato
logopedas, atsižvelgdamas į tai, kaip vaikas
išmoksta ir įvykdo keliamus reikalavimus.
•Raumenų atpalaidavimo mokymui kiekvienose
pratybose skiriama apie 10 minučių.
Rekomenduojama, kad su vaiku dirbtų tas pats
asmuo 1- 2 k./ d., tuo pačiu laiku.
•Atsipalaidavimo pratimus tėvai turėtų atlikti drauge
su vaiku. Jie privalo kalbėti aiškiai, ramiai, naudoti
atitinkamą kalbėjimo intonaciją. Nurodymai
pakartojami po 2- 4 kartus.
RAUMENŲ ATPALAIDAVIMO PRATYBOS
• Pradžioje vaikai mokosi atpalaiduoti raumenis sėdėdami,
o antrame ir trečiame etape, jei yra galimybė, gulimoje
padėtyje.
• Rekomenduojama kiekvienas pratybas pradėti
nurodymais, kurie padėtų sukoncentruoti vaikų dėmesį.
• Logopedas paaiškina ir parodo vaikams, kokia turi būti
ramybės poza.
• Vaikai atsisėda ant kėdučių, truputį pasislenka į priekį,
nugara atsiremia į kėdutės atlošą. Rankos delnukais
laisvai padėtos ant šlaunų arčiau kelių. Praskėstos kojos
pastumtos į priekį. Pečiai laisvai nuleisti, galvytė šiek tiek
palenkta žemyn.
• Jeigu pratybose dalyvauja suaugusieji, jie, kaip ir vaikai,
sėdi pradinėje pozoje ir vykdo logopedo nurodymus.
RAUMENŲ ATPALAIDAVIMO PRATYBOS
• Kiekvienos pratybos pradedamos nuo ankstesnių užduočių
pakartojimo, kad vaikai palaipsniui išmoktų atsipalaiduoti.
• Kai vaikams parodoma ramybės poza, logopedas paaiškina, kaip
įsitempia ir atsipalaiduoja raumenys (vaikai skatinami pajusti
kontrastą).
• Pereiti prie kitų pratimų mokymo galima tada, kai vaikai išmoksta tai,
ko atitinkamame etape reikalauja logopedas.
• Logopedas kalba ramiu, tyliu balsu, lėtu tempu su ilgomis pauzėmis.
Rekomenduojama, kad visus pratimus vaikai atliktų klausydami
eiliuoto teksto.
Mes išmokome bėgioti,
Šokti ir dainuoti
Ne visi vaikučiai moka
At- si- pa- lai- duo- ti!
I etapas
• 1 etape vaikai mokomi atpalaiduoti rankų, kojų, liemens,
pilvo ir kaklo raumenis.
• 1- 3 pamokėlėje atpalaiduojami rankų raumenys.
• Po ramybės pozos logopedas parodo, kad pirštai labai
stipriai suspausti į kumštį. “Štai taip įsitempia rankutės!
Mums nemalonu jas laikyti. Ištieskite pirštelius, juos
atpalaiduokite. Pirštukai ilsisi. Mums gera ir malonu”.
Pratimas kartojamas 3 k.
• Atliekami kvėpavimo pratimai. Ramus įkvėpimas ir
iškvėpimas (2- 3 k.). “Rankos ant keliukų, kumščiai
stipriai suspausti ir įtempti”. Didysis pirštas (nykštys)
suimamas tarp kitų pirštų. “Pirštukus stipriai
suspaudžiam, juos atleidžiam”.
I etapas
• Pratimas “Briedžiukai”. Virš galvos pakeliamos sukryžiuotos
rankos, pirštai plačiai išskėsti. Mums sunku taip laikyti
rankeles, nuleiskime jas ant keliukų. Rankos atsipalaidavo,
jos ilsisi.
• Pratimas “Spyruoklės”. “Vaikai, įsivaizduokime, kad kojos
padėtos ant spyruoklių. Spyruoklės mūsų kojas stumia ir
kelia pėdą į viršų, o kulnai nepasiduoda, spaudžia
spyruokles atgal. Kojos stipriai įsitempia.”
• Pratimas “Pasideginkime”. Įsivaizduok, kad tu kaitini kojas
saulėje. Ištiesk jas ir pakelk į viršų. Ištiestos kojos yra
vienodame aukštyje su sėdimąja kėdės dalimi. Rankomis
vaikas prilaiko kojas iš apačios. Pėdos ištemptos į priekį. Kai
kojos pavargsta, vaikas jas nuleidžia žemyn ir atpalaiduoja.
• Akcentuojamas vaikų dėmesys į malonią raumenų
atpalaidavimo būseną.
I etapas
• 7- 9 pratybose atpalaiduojamos rankos, kojos ir liemuo.
• Pratimas “Sportininkas”. Vaikai įsivaizduoja, kad kelia
sunkią štangą. Jie pasilenkia, stipriai suspaudžia
kumščius ir iš lėto atsitiesdami kelia ją aukštyn. “Rankos
labai pavargo, numeskime štangą ant grindų. Galva
pakelta, rankos laisvai karo prie šonų, jos visiškai
atsipalaidavusios”.
• Pratimas “Laivelis”- liemens atpalaidavimas. Vaikai
prašomi įsivaizduoti, kad plaukia laivu. Įsivaizduojama,
kad laivas pakrypo- dešinė koja prispaudžiama prie
grindų ir įtempiami raumenys. Kairė koja šiek tiek
palenkta per keliuką atsipalaiduoja. Kai laivas pakrypsta
į kitą pusę, kairę koją prispaudžiame prie grindų, o
dešinė atsipalaiduoja. Liemuo svyruoja minimaliai.
I etapas
• 10- 12 pamokose vaikai mokomi atpalaiduoti pilvo
raumenis.
• Pratimas “Balionėlis”. Vaikai deda dešinę ranką ant
diafragmos ir išpučia pilvą taip, kad pasidarytų didelis
kaip balionas.
• Ramiai įkvepiama taip, kad jaustųsi nežymi raumenų
įtampa. Stebima, kad pečiai nesikeltų į viršų. Logopedas
vieną vaiko ranką gali padėti sau, o kitą- vaikui ant
diafragmos ir kartu įkvėpti bei iškvėpti.
• Vaikai mokomi pajusti pilvo raumenų įtampą ir
atsipalaidavimą. Įkvėpimas ir iškvėpimas tolygus, be
trūkčiojimų.
I etapas
• 13- 15 pratybose mokoma atpalaiduoti kaklo raumenis.
• “Smalsutis”. Galva pasukama į kairę (dešinę) pusę taip,
kad butu galima kuo daugiau pamatyti. Po to galva
atsukama į pradinę padėtį ir žiūrima tiesiai. Kaklo
raumenys atsipalaiduoja.
• Vaikai stipriai atverčia galvas atgal ir žiūri į lubas (stipriai
lenkia žemyn). Pajutus įtampą, galva laikoma tiesiai.
II etapas
• II et. pradedamas 16 pamoką (I et. gali būti trumpesnis).
• Mokoma atpalaiduoti lūpų, apatinio žandikaulio ir liežuvio
raumenis, laikantis to paties kontrasto principo.
• Pratybas sudaro 2 dalys. Pirmoje pratybų dalyje
atpalaiduojami artikuliacinio aparato raumenys, o
antroje- vedama įtaiga.
• Įtampa geriausiai pajaučiama be balso tariant balsius ‘ū,
y, e”. Raumenys įtempiamai trumpam, o atpalaidavimo
būsena trunka ilgiau.
• Atpalaidavimo būsena: burna pusiau pravira, lūpos
laisvos, minkštos, liežuvis ramiai guli burnoje.
• Vaikai mokomi pajusti, kad atpalaidavus kalbėjimo
aparato raumenis lengva kalbėti ir kvėpuoti.
II etapas
• Įtaigos tikslas- pašalinti emocinę įtampą, skatinti pasitikėjimą savimi,
įtvirtinti taisyklingo kalbėjimo taisykles.
• Emocinę įtampą galima sumažinti tada, kai vaikai išmoksta
atpalaiduoti raumenis. Tokioje būsenoje jie yra labiau įtaigūs.
• Dirbant su ikimokyklinio amžiaus mikčiojančiais vaikais įtaigos
pratybos vyksta žaidimo forma.
• Vaikai po raumenų atpalaidavimo pratimų sėdi savo vietose,
atpalaidavimo pozoje. Jiems siūloma užmerkti akis, atidžiai klausytis
ir mintyse kartoti tai, ką sako logopedas.
• Sėdime ramiai, atsipalaidavę. Vokai nusileidžia... Akys užsimerkia...
Mes ramiai ilsimės. Kvėpuojame lengvai ir giliai... Mūsų rankos
ilsisi... Mūsų kojos ilsisi... Kaklas atsipalaidavęs... Burnytė pravira.
Visas mūsų kūnas ilsisi... Mes kvėpuojame giliai”.
III etapas
• 3 et. tikslas- įtvirtinti raumenų ir emocinės relaksacijos
įgūdžius, pateikti sklandų kalbėjimą skatinančius
nurodymus.
• Pratimai raumenų įtampai pajusti neatliekami. Vaikai
atsipalaiduoja remiantis vaizdiniais, sakomos įtaigos
frazės, skatinančios sklandžiai kalbėti.
• Vaikai sėdi atsipalaidavimo padėtyje, užmerkę akis.
“Kojytės, rankytės ir veidas atsipalaidavo. Burna pravira,
liežuvis laisvai guli burnoje. Kvėpuojame giliai ir ramiai.
Mintyse pakartokite: Aš esu ramus. Aš giliai kvėpuoju. Aš
moku lėtai kalbėti. Aš galiu ištarti visus žodžius...”
Taisyklingo kvėpavimo mokymas
• Didelis dėmesys dirbant su mikčiojančiais vaikais
skiriamas kvėpavimo įgūdžių formavimui (Weis,
Zebrovski, 1993; Ramig, Bennett, 1997). Dažniausios
kvėpavimo klaidos yra paviršutiniškas, staigus
įkvėpimas, oro sulaikymas ar kalbėjimas trūkstant oro.
• Mokoma pamėgdžiojimo būdu. Logopedas ištaręs
trumpą sakinį sustoja, išlaiko pauzę, lengvai įkvepia pro
burną ir kalba toliau.
• Vaikai skatinami išlaikyti pauzes, ilgai ir vienodai iškvėpti.
Atkreipiamas vaikų dėmesys į tai, kad kalbant
kvėpuojame pro burną.
• Mokant ilgai iškvėpti imituoti baliono pūtimą, karštos
arbatos vėsinimą ar gilų atodūsį.
Kvėpavimo pratimai
• Įvairiu garsumu, tęsiamai tarti balsius: a, e, y, ė, o, ū ar jų
junginius;
• Popieriaus juostelės, vatos gumulėlio pūtimas, ilgas
iškvėpimas pučiant pro šiaudelį į vandens stiklinę;
• “Kamuolys”. Pratimas atliekamas atsigulus. Įkvepiama
pro burną išpučiant pilvą ir lėtai iškvepiama, pilvą
įtraukiant. Pilvo judesius rekomenduojama kontroliuoti
ranka.
• “Balionas”. Pratimas atliekamas atsisėdus arba
atsistojus. Rankas keliant virš galvos įkvepiama (pirštai
suglaudžiami aukštai virš galvos, rankos šiek tiek
sulenktos, jų forma panaši į balioną), lėtai nuleidžiant
žemyn- iškvepiama.
Kalbos komunikacinės funkcijos ugdymo metodas
• Metodo esmė- nuoseklus perėjimas nuo situacinės
dialoginės kalbos prie kontekstinės rišliosios kalbos
(teorinius ir praktinius pagrindus pateikė Levina, 1981).
• Per logopedines pratybas vaikui sudaromos sąlygos
užpildyti kalbos spragas- lyg iš naujo pereinamos kalbos
raidos pakopos, padedančios sėkmingiau planuoti ir
reguliuoti savo kalbėjimą.
• Prieš pradedant pratybas nustatoma kokio lygmens
vaiko situacinis kalbėjimas yra sklandus.
• Išskiriami 5 logopedinių pratybų etapai.
Kalbos komunikacinės funkcijos ugdymo metodas
1) Pirmas etapas- bendravimo pagrindų kūrimas
• Mokoma klausytis, suprasti ir įvykdyti instrukcijas. Pagrindinė veikla
yra piešimas, konstravimas, aplikavimas, dėlionės ir pan. Trunka
apie 2- 3 savaites. Apriboto kalbinio bendravimo trukmė priklauso
nuo vaiko elgesio, asmenybės ypatumų, mikčiojimo pobūdžio ir
sunkumo.
2) Antras etapas- savarankiškos situacinės kalbos pradmenų
ugdymas.
• Vaikai į logopedo klausimus mokomi atsakyti vienu žodžiu.
Pateikiami tikslūs, aiškūs klausimai, reikalaujantys tiesioginio
vienažodžio atsakymo, naudojamos vaizdinės priemonės,
komentuojami atliekami veiksmai (Pvz., ką tu iškirpai? Gėlę. Kiek
lapelių turi ši gėlė? Penkis).
• Gali būti naudojami stalo žaidimai ar paveikslėliai, kuriuos
matydamas vaikas pavadina vienu žodžiu.
Kalbos komunikacinės funkcijos ugdymo metodas
3) Trečias etapas- savarankiško vaikų kalbėjimo ugdymas.
• Vaikai skatinami apibūdinti atliktą darbą ar veiklą, remdamiesi savo
patirtimi. Vaizdumas sąlygiškai mažėja, nes vaikas kalba ne veiklos
metu, bet po to, kai darbas atliktas.
• Dėmesys skiriamas taisyklingai sakinių struktūrai ir pasakojimų
analizei.
4) Ketvirtas etapas- savarankiško kontekstinio pasakojimo įgūdžių
įtvirtinimas.
• Pasakojimo mokoma remiantis konkrečia situacija, vaizdinėmis
priemonėmis ir pateikiant pagalbinius klausimus.
• Etapo pabaigoje vaikai savarankiškai planuoja ir nusako būsimo
darbo eigą. Laipsniškai mažinamas vaizdumas.
Kalbos komunikacinės funkcijos ugdymo metodas
5) Penktame etape- įtvirtinami įvairaus sudėtingumo
savarankiško kalbėjimo įgūdžiai.
• Daug dėmesio pratybose skiriama žodyno turtinimui,
sakinių plėtimui, mokymui pasakyti kitaip, taikomi įvairūs
pasakojimo mokymo būdai:
 Logopedo perskaityto teksto atpasakojimas.
 Pasakojimas pagal siužetinius ir serijinius paveikslėlius.
 Pokalbis apie būsimus, buvusius įvykius ir pan.
• Logopedinės pagalbos procese svarbus tėvų ir
pedagogų dalyvavimas, padedantis užtikrinti darbo
tęstinumą grupėje ir namuose.
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Programa sudaryta remiantis duomenimis apie ikimokyklinio
amžiaus vaikų kalbinių gebėjimų raidą ir kognityvinius- emocinius
ypatumus (Karrass, Walden ir kt., 2006).
• Nurodoma, kad sklandžiai kalbantys ir mikčiojantys vaikai patiria
kognityvinių, emocinių ir elgesio sunkumų, jei suaugusiųjų
bendravimas ir aplinkos reikalavimai aplenkia jų gebėjimus.
• Netiesioginė mikčiojimo įveikimo programa yra skirta nustatyti
veiksnius neigiamai ir teigiamai įtakojančius vaiko kalbėjimo
sklandumą ir planuoti atitinkamus bendravimo stiliaus šeimoje
pokyčius.
• Išskiriami trys netiesioginio ikimokyklinio amžiaus vaikų mikčiojimo
įveikimo etapai: 1) pradinis; 2) įgūdžių pritaikymas kasdieninėse
situacijose ir 3) išlaikymas.
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Pradiniame etape vaikai lanko logopedines pratybas 1- 2 k./ sav.
• Antras etapas pradedamas atsižvelgiant į tėvų pastebėjimus ir
kiekvienose pratybose gautus mikčiojimo įvertinimo rezultatus.
• Prieš pradedant antrąjį etapą mikčiojimas turi pastebimai sumažėti
(užsikirtimų dažnumas yra 5% ar mažiau) keturis susitikimus iš
eilės.
• Įgūdžių perkėlimo etape laipsniškai mažinamas susitikimų
dažnumas (pratybos iš pradžių vyksta 1k./ 2 sav., vėliau 1k./ mėn.).
• Taikant netiesioginę sklandaus kalbėjimo ugdymo programą
numatomi ilgalaikiai (galutinis rezultatas) ir trumpalaikiai (etapai,
kuriais bus siekiama galutinio rezultato) tikslai.
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Programos pradžioje tėvai supažindinami su numatomos
logopedinės pagalbos eiga ir, stebėdami logopedo darbą, mokosi
savarankiškai teikti vaikui reikalingą paramą namuose.
• Conture (2001), Gregory (2003) nurodo, kad būtina atsižvelgti į
individualius vaiko gebėjimus ir tęsti intensyvų darbą, jei vaiko
kalbos pokyčiai nėra stabilūs.
• Programa taikoma derinant grupinį ir individualų darbą. Grupinėse
pratybose dalyvauja ne daugiau nei 5 ikimokyklinio amžiaus vaikai.
Nedidelis mikčiojančių ikimokyklinukų skaičius grupėje suteikia
kiekvienam vaikui galimybę aktyviai dalyvauti pokalbiuose.
• Siekiant stebėti vaiko kalbos pokyčius, tėvai mokomi įvertinti
mikčiojimo sunkumą tris kartus per dieną ir pateikia logopedui visos
savaitės duomenis per sekantį susitikimą.
Mikčiojimo sunkumo įvertinimas
Data
12345
Veikla
12345
12345
12345
12345
Mikčiojimo sunkumo įvertinimas
1- silpnas (užsikirtimai pasireiškia retai);
2- silpnas- vidutinis (pasireiškia kartais);
3- vidutinis (pasireiškia dažnai);
4- vidutinis- sunkus (pasireiškia kiekviename sakinyje);
5- sunkus (pasireiškia daugumoje žodžių).
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
•
1)
2)
3)
•
•
•
Vaikai mokomi laikytis šių taisyklių:
Klausyk, kai kiti kalba;
Sulauk savo eilės pokalbyje;
Būk ramus ir susikaupęs.
Taisyklių tikslas yra sukurti ramią bendravimo aplinką, padeda
ugdyti klausymo įgūdžius ir išlaikyti pauzes, vaikai skatinami
nepertraukti kito kalbos ir kalbėti po vieną.
Logopedas paskatina tinkamą elgesį pagyrimais (pvz., man labai
patinka, kai tu tyliai lauki savo eilės kalbėti).
Vaikai ir logopedas pasirinktą temą nagrinėja išsamiai, veikla
siejama su ankstesnių pratybų užduotimis. Tai padeda suteikti
dėmesį į pokalbio turinį, išlaikyti aiškią ir nuoseklią pratybų
struktūrą.
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Pirmoji veikla mokantis laikytis grupės taisyklių yra knygos
skaitymas.
• Pasirinkta knyga turi atitikti vaiko amžių ir aptariamą temą.
Naudinga, kad joje butu kartojami besirimuojantys žodžiai, kurie
padeda lavinti foneminę klausą (Justice, Schuele, 2004).
• Logopedas garsiai skaito knygą šiek tiek lėtesniu nei vidutiniu
tempu. Vaikai mokomi užduoti klausimus apie perskaitytą tekstą ir į
juos atsakyti lėtai, nepertraukdami vienas kito.
• Tinkamas elgesys nuolat paskatinamas žodžiais (pvz., “Tu
apgalvojai ką nori pasakyti ir neskubėdamas atsakei į mano
klausimą”. “Aš džiaugiuosi, kad tu moki sulaukti savo eilės”. Šie
būdai atitinka elgesio keitimo metodus (Cook, Tessier, Klein, 2000).
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Antroji veikla yra rankdarbiai.
• Vaikai mokosi kirpti, klijuoti, piešti ir pristatyti kitiems savo darbelius.
• Ši veikla siejama su knygos skaitymu, tęsiant pasirinktą temą. Pav.,
jei buvo skaitoma pasaka “Vištytė ir gaidelis”, vaikai spalvina,
iškerpa ar pagal pavyzdį suklijuoja gaidelio paveikslėlį.
• Pokalbiai grupėje skatinami dalijantis darbo priemonėmis, aptariant
atliktą užduotį. Vaikai gali būti mokomi sulaukti savo eilės, kai
pateikiama mažiau darbo priemonių, nei yra vaikų. Logopedas kalba
lėtai, paprastais, trumpais sakiniais.
• Likus 10 minučių iki pratybų pabaigos, į vaikų grupę kviečiami
vaikai.
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Trečioji veikla- bendravimas su tėvais- aptariami kiekvieno vaiko
pasiekimai, lyginant paskutinių ir ankstesnių pratybų stebėjimo
duomenis (analizuojamos mikčiojimo įvertinimo diagramos, kuriose
žymimas užsikirtimų skaičius, kiti kalbėjimo nesklandumai ir bendras
jų skaičius).
• Tėvai supažindinami su logopedinės pagalbos tikslais, darbo būdais
ir galimais rezultatais.
• Siekiama, kad tėvų grupėje dalyvautų visi asmenys, kurie su vaiku
praleidžia daugiausiai laiko (pvz., vyresni broliai, seserys, seneliai).
• Grupės dalyviai skatinami pasidalinti savo pastebėjimais ir
problemomis, kurios kyla namuose (kalbos/ mikčiojimo pokyčiai,
vaiko dienos režimas, auklėjimo klausimai ir kt.)
• Pokalbiai su tėvais padeda geriau suprasti šeimos santykius, jos
gyvenimo stilių, skatina tėvų ir specialisto pasitikėjimą bei tarpusavio
supratimą.
Netiesioginė sklandaus kalbėjimo ugdymo programa
• Kasdieninis vaiko kalbos vertinimas padeda tėvams
pastebėti, kaip jų kalba ir elgesys veikia vaiko
mikčiojimą. Pradžioje vaiko kalba gali pasikeisti tik
pratybose, o vėliau šie pokyčiai pasireiškia įvairiose
situacijose.
• Logopedinės pagalbos veiksmingumas šioje programoje
yra vertinamas pagal formulę (Conture, 2001; Gregory,
2003):
Pokytis % = (T2- T1/T1+ T2)x 100
T1- užsikirtimų vidurkis pirmose keturiose pratybose;
T2- užsikirtimų vidurkis keturiose paskutinėse pratybose.
• Neigiamas rezultatas rodo užsikirtimų sumažėjimą, o
teigiamas- mikčiojimo sustiprėjimą.
Lidcombe programa
• Lidcombe programa parengta Australijos mikčiojimo tyrimų centre
(Onslow, Packman, Harrison, 2003) www.fhs.usyd.edu.au/asrc
• Programa sėkmingai taikoma dirbant su ikimokyklinio amžiaus
mikčiojančiais vaikais Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje,
JAV, Anglijoje ir t.t.
• Lidcombe priskiriama tiesioginėms ikimokyklinio amžiaus vaikų
mikčiojimo įveikimo programoms.
• Pagrindinis dėmesys yra skiriamas kalbėjimo sklandumui, o ne
šeimos santykių, vaiko elgesio ar asmenybės savybių keitimui.
• Tėvai kasdien vertina mikčiojimo sunkumą ir dirba su vaikais
namuose.
• Pagalbos procesui vadovauja logopedas, moko tėvus kaip dirbti su
vaiku, atsižvelgiant į mikčiojimo pokyčius.
Lidcombe programa
• Programą sudaro dvi dalys: 1 dalies tikslas yra įveikti mikčiojimą ar
sumažinti jo stiprumą, o 2- išlaikyti teigiamus kalbėjimo pokyčius.
• Logopedinės pratybos pirmojoje programos dalyje vedamos
kiekvieną savaitę. Baigus pirmąją programos dalį, laipsniškai
mažinamas pratybų skaičius.
• Darbo rezultatai gali būti: 1) sklandus kalbėjimas, 2) kontroliuojamas
mikčiojimas, kai vaikai išmoksta atpažinti su įtampa tariamus
žodžius ir pasitaisyti po užsikirtimų.
• Tėvai mokomi stebėti vaiko kalbėjimo pokyčius ir juos komentuoti,
suteikdami grįžtamąjį ryšį (verbaliniai padrąsinimai).
• Tėvai skatinami atkreipti vaiko dėmesį į sklandų kalbėjimą (pvz.,
“Puiku, tau pavyko gražiai papasakoti savo įspūdžius”, “Šiuos
žodžius tu ištarei laisvai”). Toks elgesys padeda ugdyti vaiko
savikontrolę ir sugebėjimą įvertinti savo kalbėjimą be nerimo ir
nusivylimo.
Lidcombe programa
• Mikčiojimo sunkumas vertinamas kiekvieną dieną 10 balų skalėje (1reiškia sklandų kalbėjimą, 2- labai silpną, o 10- labai stiprų
mikčiojimą).
• Mikčiojimas gali būti vertinamas stebint vaiko kalbėjimą visą dieną ir
pažymint skalėje vidutinę išraišką arba 10 min. trunkantį pokalbį.
(Jei taikomas antras metodas, tėvai turi keisti pokalbio laiką ir
įvertinti mikčiojimą įvairiose situacijose).
• Mikčiojimo sunkumas vertinamas abejose programos dalyse, o
užsikirtimų skaičius yra papildomas įvertinimas, padedantis
patvirtinti ir/ ar patikslinti mikčiojimo pokyčių rezultatus.
• Užsikirtimų skaičius per minutę yra gaunamas padalinus užsikirtimų
skaičių iš pokalbio trukmės (vertinama apie 300 skiemenų arba 10
min. trukmės pokalbis).
I dalis: struktūruotas ir nestruktūruotas bendravimas
• Tėvai mokomi kaip skatinti vaiko susidomėjimą, motyvaciją, planuoti
pokalbius ir pakomentuoti tik kalbėjimo sklandumą (pvz.,
nevertinamas tarimo aiškumas, pasakojimo nuoseklumas ir pan.).
• Pozityvi vaiko patirtis.
• Planuojami 10- 15 min. pokalbiai, 1- 2 k./ d. Pasirenkama rami vieta
ir tinkamas laikas, kai vaikas nori bendrauti.
• Kalbėtis siūloma apie vaiko mėgiamas knygas ar žaislus, taikyti
įvairias kalbines užduotis (pvz., paveikslėlių pavadinimas, sakinių
sudarymas, atsakymas į klausimus), kurias atlikdamas vaikas kalba
sklandžiai.
• Pokalbiams vadovauja tėvai, pateikdami bendravimo pavyzdį.
Vėlesniuose etapuose taikomi mažiau struktūruoti pokalbiai.
I dalis: struktūruotas ir nestruktūruotas bendravimas
• Taikant nestruktūruotus pokalbius, vaikai dažnai pradeda
spontaniškai “pasitaisyti” po užsikirtimų (pagiriamos jų pastangos).
Ikimokyklinukai nėra specialiai mokomi pasitaisyti po užsikirtimų,
nenorint, kad jie pradėtų kreipti per didelį dėmesį į mikčiojimą.
• Kai mikčiojimo sunkumo įvertinimas yra žemesnis, nei 5- 4 balai,
daugelį trumpų sakinių ištaria sklandžiai struktūruotų ir
nestruktūruotų pokalbių metu.
• Kiekvienose pratybose logopedas su tėvais aptaria kaip dažnai ir
kokius verbalinius komentarus jie taiko namuose. Sumažėjus
mikčiojimui, tėvams gali būti rekomenduojama pereiti prie
nestruktūruoto bendravimo (4- 7 sav.)
• Tėvų žodinių komentarų skaičius nėra mažinamas, tačiau jie taikomi
vis įvairesnėse situacijose.
Kalbos vertinimo kriterijai
• Mažiau nei 1% mikčiojant ištartų skiemenų logopedinėse
pratybose;
• Kiekvieną savaitę vertinamo mikčiojimo sunkumo
vidurkis mažesnis nei 2.0 balai ir ne daugiau nei 3.0
balai, vertinant atskirų savaičių rezultatus;
• Mažiau nei 2 užsikirtimai per vieną pokalbio minutę
kasdieninėje aplinkoje (jei šis skaičiavimas yra
taikomas).
II dalis
• 2 d. tikslas- laipsniškai retinti logopedines pratybas ir
išlaikyti sklandų kalbėjimą;
• Logopedas gali keisti pratybų dažnumą ir kalbos
vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į individualius vaiko
poreikius, tačiau patartina laikytis nuoseklaus
logopedinių pratybų tvarkaraščio (Ingham, 1980).
• Kalba 2 d. vertinama remiantis tais pačiais kriterijais
(mažiau nei 1 % mikčiojant ištartų skiemenų
logopedinėse pratybose; mikčiojimo vidurkis mažesnis
nei 2.0 balai). Vertinami kalbos pavyzdžiai, kai vaikas
bendrauja su tėvais ar logopedu.
• Jei kalba neatitinka minėtų kriterijų, rekomenduojama
taikyti ankstesnę veiklą.
Sklandaus kalbėjimo taisyklių programa
•
Sklandaus kalbėjimo taisyklių programa (Runyan,
Runyan, 1999) yra skirta mikčiojantiems ikimokyklinio
amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams.
• Programą sudaro 3 dalys:
1. Universalios taisyklės, kurių laikytis mokomi visi
mikčiojantieji.
2. Pirminės taisyklės, kurių mokomi vaikai, turintys
kvėpavimo sutrikimų ir pasižymintys balso klosčių
įtampa.
3. Antrinės taisyklės, kurios taikomos, kai kartu su
mikčiojimu pasireiškia kiti kalbos ar kalbėjimo sutrikimai.
• Mokant laikytis taisyklių, naudojami įvairūs pirštais
rodomi gestai (ženklai), siekiant kuo mažiau taikyti
žodinius nurodymus ir įsiterpti į vaiko kalbą.
Programos tikslai
1) Nustatyti, kokios sklandaus kalbėjimo taisyklės (ar
taisyklių) yra nesilaikoma;
2) Supažindinti su kalbėjimą apibūdinančiomis sąvokomis
ir jas atitinkančiomis taisyklėmis;
3) Ugdyti sklandaus kalbėjimo įgūdžius, taikant
universalias taisykles ir jas atitinkančius rankų judesius.
4) Lavinti mikčiojančių vaikų savikontrolės įgūdžius,
mokant sutelkti dėmesį į lėtą kalbėjimą;
5) Mokyti taikyti universalias ir pirmines sklandaus
kalbėjimo taisykles pokalbiuose;
6) Mokyti antrines kalbėjimo taisykles, jei mikčiojimas
išlieka sulėtinus kalbėjimo tempą;
7) Mokyti pritaikyti įgytus įgūdžius grupėje/ klasėje ir
namuose.
Sklandaus kalbėjimo taisyklių programa
Taisyklė
Neverbalinis ženklas
Kalbėk lėtai
Ranka lėtai pakeliama ir nuleidžiama žemyn
Tark žodį 1 k.
Rodomas vienas pirštas
Tark žodį trumpai
Rodomas nykštys ir smilius, arti vienas kito
Taisyklingai
kvėpuok
Prieš tariant sakinį pirštas pakeliamas į viršų
Švelniai tark
žodžio pradžią
Suglausti abiejų rankų pirštų galai lėtai atitraukiami
ir viena ranka lėtai keliama į viršų
Kalbėk laisvai
Lengvai suliečiami nykštys ir smilius
Artikuliacinis
aparatas juda tik
kalbant
Nėra ženklo
1 taisyklė: kalbėk lėtai
• Kalbėjimo tempo sulėtinimas suteikia mikčiojantiems vaikams
daugiau laiko kontroliuoti artikuliacinį aparatą, veikia raminančiai,
padeda atsipalaiduoti ir geriau atlikti įvairias užduotis.
• Taikant lėto kalbėjimo taisyklę, vaikai mokomi klabėti natūraliai šiek
tiek sulėtindami savo tempą.
• Dauguma vaikų nepastebi, kokiu tempu jie klaba, todėl taikomi
įvairūs vizualiniai simboliai (pvz., sraigių, vėžliukų paveikslėliai,
žaisliukai), padedantys suprasti sąvoką “lėtai”.
• Paveikslėliai klijuojami į sąsiuvinį, renkama žaisliukų kolekcija
padeda vaikui namuose prisiminti ir pritaikyti mokomą taisyklę.
• Ramią atmosferą padeda sukurti relaksacinė muzika, logopedo
kalbos tempas.
• Lėto kalbėjimo taisyklė pradedama taikyti darbo pradžioje. Kai
vaikas kalba greitai, primenama rodant ženklą ranka.
2 taisyklė: tark žodį vieną kartą
• Taisyklė padeda įveikti dažniausius mikčiojimo požymius;
• Vaikas turi suprasti sąvoką “Ištarti vieną kartą”, atskirti pakartojimus
ir taisyklingą kalbėjimą;
• Supažindinant su taisykle galima naudoti du traukinukus (“veža”
vienodas ir skirtingas mašinėles). Remiantis šiuo pavyzdžiu
paaiškinama kaip žodžių, skiemenų ar garsų pakartojimai
pasireiškia kalboje;
• Kai vaikas pakartoja žodį ar skiemenį- rodomas į viršų pakeltas
vienas pirštas, primenant, kad žodžius reikia tarti tik vieną kartą;
• Pradžioje vaikas gali būti mokomas atpažinti pakartojimus logopedo
kalboje (pvz., išgirdęs pakartojimą vaikas turi pakelti vieną pirštą). Ši
veikla tęsiama, kol susiformuoja sąvoka “pakartojimas”;
• Jei vaikui nemalonu, kai pastebimos jo klaidos, paaiškinama, kad
įveikus pakartojimus, jo kalba bus suprantamesnė. Pratybose
suformuoti įgūdžiai taikomi kasdieninėje aplinkoje.
3 taisyklė: tark žodį trumpai
• Taisyklė skirta įveikti garsų tesimą, kuris atsiranda dėl padidėjusios
artikuliacinio aparato įtampos. Jei vaiko kalboje pasireiškia garsų
tęsimas, laikytis taisyklės mokoma pradėjus pratybas.
• Jaunesnio amžiaus vaikams šią taisyklę galima paaiškinti imituojant
grojimą pianinu, rodyti sąvokas “ilgas” ir “trumpas” atitinkančius
daiktus (pvz., skirtingų ilgių juostelės, pieštukai).
• Supažindinant su sąvoka “garsų tęsimas”, naudinga sieti vizualinius
ir taktilinius stimulus (pvz., kai logopedas ilgai taria tam tikrą garsą,
vaikas braukia ranka ilgą juostelę ar parodo ilgą pieštuką).
• Vaikai supažindinami su garsų tęsimą atitinkančiu rankos gestu. Jei
garsas tariamas per ilgai, logopedas rodo mažą tarpelį nykščiu ir
smiliumi, primindamas, kad žodį reikia tarti trumpiau. Lėtai
suglaudžiami išskėsti pirštai rodo, kad vietoje tęsimo turi būti
tariamas “trumpas”, taisyklingas garsas.
4 taisyklė: taisyklingai kvėpuok
•
•
•
•
•
Vaikai supažindinami, kad taisyklingą kalbinį kvėpavimą sudaro: ramus
įkvėpimas, lėtas iškvėpimas, žodžių tarimas iškvėpimo metu ir nuolatinis oro
srovės judėjimas. Paaiškinama, kad prieš pradedant tarti pirmą garsą
svarbu tyliai iškvėpti nedidelį oro kiekį, kuris padeda sumažinti balso klosčių
įtampą.
Kvėpavimo procesą galima pavaizduoti lenkta linija. Apatinis linijos kraštas
yra įkvėpimas, o lanko viršuje prasideda iškvėpimas. Šalia iškvėpimo
pradžios pažymima vieta, kur pradedama kalbėti.
Vaikai gali paliesti kaklą pirštu ir pajusti, kaip vyksta iškvėpimas.
Rekomenduojama atlikti skaičiavimo užduotis, vardinti savaitės dienas,
mėnesius, kad susiformuotų taisyklingo kvėpavimo ir tarimo įgūdžiai. Vėliau
mokoma tarti keturių, penkių skiemenų frazes ar žodžių junginius.
Skatinami įsivaizduoti kaip vyksta kvėpavimas ir sutelkti dėmesį į fizinius
pojūčius. Logopedas savo ranką laiko ant vaiko rankos, kad būtų galima
tiksliai pajusti diafragmos pakilimą ir nusileidimą kvėpavimo metu.
Kai mikčiojantysis išmoksta kontroliuoti kvėpavimą ir kalbėjimą, logopedas
primena kada turi būti pradedamas tarti žodis, parodydamas sukryžiuotus
pirštus.
5 taisyklė: švelniai ištark žodžio pradžią
• Švelnaus žodžio pradžios tarimo mokoma daugelyje mikčiojimo
terapijos programų (Guitar, Peters, 1999; Shapiro, 1999; Langevin,
Kully, 2003; Curlee, 2007).
• Švelnus žodžio pradžios tarimas apibūdinamas kaip laipsniškas
tarimo intensyvumo didinimas žodžio ar sakinio pradžioje.
• Kadangi balso klosčių matyti negalime, vaikams paaiškinama kur jos
yra ir kokias funkcijas atlieka. Balso klosčių veiklą galima imituoti
pučiant oro srovę pro suspaustas lūpas ir sukeliant jų virpėjimą. Kai
lūpos suspaudžiamos per stipriai, oro srovė ir kalba yra sulaikoma.
• Kad vaikai suprastų, kokiu stiprumu tarti žodžius, siūloma naudoti
vaizdines priemones: rodomos dvi horizontalios linijos, kur apatinė
linija reiškia tylą, o viršutinė- normalų, įprastinį kalbėjimą. Jas
jungianti lenkta linija vaizduoja, kaip pereinama nuo tylaus prie
įprastinio tarimo.
• Suprasti taisyklę padeda gestas, kai suglausti abiejų rankų pirštų
galai atitraukiami į šalis ir viena ranka lėtai keliama į viršų.
6 taisyklė: kalbėk be įtampos ir spaudimo
• Pradžioje vaikams paaiškinama kaip juda artikuliacinis
aparatas (lūpos ir liežuvis) tariant skirtingus kalbos
garsus.
• Rodoma, kad per stipriai įtempus artikuliacinį aparatą
sulaikoma oro srovė ir atsiranda užsikirtimai.
• Vaikai skatinami ištarti abilūpinius priebalsius (pvz., p, b)
stipriai suspaudus lūpas ir pajusti, kaip sunkiai ištariami
žodžiai.
• Ši veikla padeda suprasti, kad laisvi lūpų ir liežuvio
judesiai leidžia ištarti žodį sklandžiai.
• Dirbant su jaunesnio amžiaus vaikais, naudojami įvairūs
taktiliniai pojūčiai (pvz., kai mikčiojantis vaikas taria žodį
įsitempęs, logopedas švelniai, bet tvirtai suspaudžia jo
ranką).
7 taisyklė: artikuliacinis aparatas juda tik
kalbant
• Ši taisyklė skirta paaiškinti, kad kalbėjimo procese
dalyvauja tik artikuliacijos aparatas.
• Norint pašalinti lydimuosius judesius, dirbama prie
veidrodžio arba daromi kalbos vaizdo įrašai.
• Dažnai mikčiojantys vaikai nepastebi, kad norėdami
įveikti įtampą, jie atlieka įvairius papildomus kūno
judesius, todėl stebėdami save veidrodyje, juos gali
pamatyti ir panaikinti.
• Paskatinamas teigiamas vaiko elgesys.
Sklandaus kalbėjimo taisyklių programa
• Paskutinis programos etapas yra sklandaus kalbėjimo įgūdžių
pritaikymas kasdieninėje aplinkoje.
• Perkėlimas vyksta sėkmingai, jei vaikas sugeba prisiminti šias
taisykles visose kalbinėse situacijose. Ikimokyklinio amžiaus
vaikams dažnai reikalinga suaugusiųjų pagalba, todėl tėvai
supažindinami su sklandaus kalbėjimo taisyklėmis ir jas reiškiančiais
gestais.
• Baigiant programą, namuose ir grupėje turėtų išlikti vizualiniai
stimulai (pvz., lipdukai, žaisliukai). Vyresniems vaikams
rekomenduojama taisyklių sąrašą pakabinti savo kambaryje.
• Svarbu nuolat skatinti mikčiojančių vaikų motyvaciją laikytis
sklandaus kalbėjimo taisyklių, todėl gali būti naudojama prizų ir
paskatinimų sistema.
• Naudinga paskambinti vaikui. Telefoniniai pokalbiai ne tik primena,
kad reikia laikytis taisyklių, bet ir suteikia galimybę įvertinti jo kalbos
sklandumą.
Mikčiojančių vaikų kalbos tyrimai
• Garsų tarimo ir foneminės klausos sutrikimai neigiamai veikia
mikčiojančių vaikų kalbėjimą ir kalbos planavimą.
• Atlikta 241 Amerikos logopedų apklausa (Healey, Trautman, Susca,
2004). Rezultatai parodė, kad iš 467 mikčiojančių vaikų 56 % (N=
205) turėjo kitų kalbos ir kalbėjimo sutrikimų.
• Blood, Ridenhour ir kt. (2003) nustatė, kad 62,8 % mikčiojančių
vaikų turi kalbėjimo, kalbos ir raidos sutrikimų (33,5 % mikčiojančių
vaikų turi artikuliacijos sutrikimų, 12,7 %- fonologinių kalbos
sutrikimų).
• Beitchman, Nair, Clegg, Patel (1986) pažymi, kad mikčiojančių vaikų
tarpe kalbėjimo ir kalbos sutrikimai pasireiškia du kartus dažniau,
nei sklandžiai kalbančių vaikų populiacijoje.
• Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai dažniau pasireiškia vaikams, kurie
priklauso pastovaus mikčiojimo rizikos grupei.
Mikčiojimas ir kiti kalbos sutrikimai
• Kadangi apie 1/3 mikčiojančių vaikų turi kitų kalbėjimo
sutrikimų, svarbu skirti didelį dėmesį šių vaikų ugdymui.
• Žymiai sunkiau padėti mikčiojančiam vaikui, kuris turi du
sutrikimus. Logopedai susiduria su dilema: siekti įveikti
abu sutrikimus kartu ar dirbti su jais paeiliui, kurį
sutrikimą šalinti pirmiau.
• Byrd, Conture, Ohde (2006) nurodo, kad tėvai dažniau
labiau nerimauja dėl vaiko mikčiojimo, nei dėl
netaisyklingo garsų tarimo, todėl darbo pradžioje
dėmesys turėtų būti kreipiamas į užsikirtimus, o
mikčiojimui susilpnėjus- šalinami kiti kalbos ir kalbėjimo
sutrikimai.
Mikčiojimas ir kiti kalbos sutrikimai
• Jei pirmiau mokoma taisyklingai tarti garsus, mikčiojimas
bėgant laikui gali sustiprėti. Pirmiausia dirbant su
mikčiojimu, tarimo trūkumai nesustiprėja, tačiau
aplinkiniams gali būti sunku suprasti kalbą ir tai
neigiamai veikia bendravimą.
• Gregory, Campbel, Hill (2000), Conture (2001) pažymi,
kad dirbant su šiais vaikais, garsų mokymas vyksta
kitaip, nei teikiant pagalbą sklandžiai kalbantiems
ikimokyklinukams.
• Tradicinis garsų tarimo mokymas gali sukelti per didelę
artikuliacinio aparato įtampą ir sustiprinti užsikirtimus.
Garsų tarimo mokymas
• Didelis dėmesys pratybose skiriamas malonios, žaidybinės aplinkos
sukūrimui. Logopedas pratybose kalba lėtu tempu, modeliuoja laisvą
garsų tarimą, be įtampos artikuliaciniame aparate.
• Garsų tarimas kontroliuojamas švelniai, nesukeliant vaikui
spaudimo, kad jis kalbėtų greitai ir aiškiai ištartų garsus.
• Tarti garsus mokoma pateikiant pavyzdį. Nėra keliami reikalavimai
taisyklingai ištarti mokomą garsą, tačiau jo sėkmingi mėginimai yra
pozityviai įvertinami ir paskatinami (pvz., “tau pavyko ištarti taip, kaip
aš sakiau”; “šį kartą tu ištarei labai aiškiai”).
• Nėra nurodomas pratybų tikslas. Pradžioje mokoma išgirsti tam tikrą
garsą žodžiuose, lavinama foneminė klausa.
• Žaidžiant mokoma ištarti izoliuotą garsą (pvz., jūra, miškas,
šnypščianti gyvatė), vėliau pereinama prie skiemenų ir žodžių
mokymo.
Fonologinių procesų nuoseklumas
• Lavinama foneminė klausa ir vaikas supažindinamas, kaip
taisyklingai tariamas garsas (aptariama lūpų, liežuvio padėtis
būdinga mokomam garsui).
• Jei vaikas netaisyklingai taria daugelį garsų, pratybose mokomas tik
vienas, pasirinktas garsas.
• Mikčiojimui sustiprėjus, keletą pratybų gali būti lavinami bendri vaiko
kalbiniai gebėjimai: plečiamas žodynas, mokoma sudaryti sakinius
pagal paveikslėlius ir pan.
• Remiantis fonologinių procesų nuoseklumo principu laipsniškai
sunkinama kalbinė medžiaga. Rekomenduojama pradėti nuo
skiemenų ir trumpų žodžių kartojimo, vėliau pereinant prie sakinių ir
pasakojimo, mokant ištarti garsus įvairiose žodžio vietose.
Tiesioginiai sklandaus kalbėjimo ugdymo
būdai
• Daugelis autorių (Boodstein, 1995; Conture, 2001)
pažymi kalbėjimo tempo sulėtinimo reikmę dirbant su
mikčiojančiais ikimokyklinio amžiaus vaikais, turinčiais
kitų kalbėjimo sutrikimų.
• Kalbėjimas lėtu tempu suteikia vaikui daugiau laiko
suformuluoti mintis ir palengvina garsų tarimą. Lėčiau
kalbant susilpnėja ar visiškai išnyksta užsikirtimai ir
tiksliau artikuliuojami garsai.
• Logopedas kalbėdamas nesistengia pabrėžtinai tarti
mokomų garsų. Pratybose mokoma visus garsus tarti
švelniai, be įtampos ir spaudimo. Priebalsiai tariami
laisvai, o balsiai- nežymiai juos pratęsiant.
Kalbos ugdymo ir mikčiojimo įveikimo
derinimas
• Logopedinės pratybos trunka ilgesnį laiką, nes kalbos klaidos nėra
nuolatos kontroliuojamos.
• Conture (2001) rekomenduoja paaiškinti, kad bus mokoma kalbėti
lėtai ir atsipalaidavus, tačiau lavinant sklandaus kalbėjimo įgūdžius,
parenkama speciali kalbinė medžiaga ar stalo žaidimai, kur būtų
dažnai tariamas mokomas garsas.
• Svarbu atsižvelgti į kiekvieno vaiko galimybes ir nekelti per didelių
reikalavimų jo kalbai (Starkweather, Gottwald, Halfond, 1990).
• Rekomenduojama derinti individualias ir grupines pratybas. Dirbant
su keliais vaikais, mikčiojantieji mažiau varžosi dėl netaisyklingo
tarimo ar užsikirtimų, patiria daugiau teigiamų emocijų.
• Kai kuriems vaikams gali būti labai sunku kontroliuoti savo kalbėjimą
bendraujant su keletu pašnekovų, todėl pradžioje gali būti naudinga
individuali pagalba.
Dėkoju už
Jūsų dėmesį
vyr. logopedė Žaneta Stravinskaitė- Burbulevičienė
Lazdijai
2011