Transcript 2010 rugsėjo 13 d.

Merkantilizmas, fiziokratai.
Doc. A. Maldeikienė
2010/2011 m.m.
2010 rugsėjo 13 d.
I. Merkantilizmas (1500-1776)
Pasirodo tarp Viduramžių ir laissez-faire
epochos.
Skirtingu laiku skirtingose šalyse.
Pagrindiniai atstovai Mun’as, Malynes’as,
Davenant’as, Colbert’as, Petty.
Merkantilizmo istorinės šaknys
Viduramžiams paliekant istorijos areną stiprėja miestai, plečiasi
prekybos ir pinigų sfera, tad palaipsniui savo reikmes
patenkinantis feodalinis ūkis atveria duris naujam prekybiniam
kapitalui
Technologiniai navigacijos pokyčiai atveria geografinių
atradimų erą — didėja prekybos erdvė, rasti nauji aukso klodai
lengvina prekybą.
“Niekingas prekybininkas” tampa pagrindine verslo pasaulio
figūra.
Kita vertus, tuo pačiu metu stiprėja nacionalinės valstybės,
galingiausios iš jų “apauga” kolonijomis.
Formuojasi doktrina, kuri išstumdama feodalizmo vertybes:

skatina nacionalizmą;

prekybininką pripažįsta svarbia ir oria pasaulio dalimi;

įteisina ekonominės ir militaristinės ekspansijos politiką.
Doktrinos esminiai bruožai suformuoja pirmą ekonomikos mokyklą
— merkantilizmą.
Pagrindiniai merkantilizmo principai (1)
1. Auksas ir sidabras — geidžiamiausios turto
formos (prekybos perteklius būtinas, nes
generuoja mokėjimus tvirta valiuta);
2. Nacionalizmas. Michel de Montaigne (1580):
“Vieno žmoguas pelnas visada yra kito
nuostolis... Jokio pelno negalima padaryti,
neatėmus iš kito”. Militarizmas.
3. Laisva prekyba žaliavomis, kurių nėra vidaus
rinkoje, šalies pramonės gaminių ir žaliavų
apsauga, įskaitant šalies žaliavų eksporto
draudimus (protekcionizmas). Vartotojų
interesai aukojami prekybininkų labui.
4. Kolonializmas ir kolonijinės prekybos
monopolizacija.
Pagrindiniai merkantilizmo principai (2)
Pasipriešinimas įvairioms priemonėms (mokesčiams,
draudimams), kurie riboja prekių judėjimą. Tuo pačiu metu
rėmė monopolines išmokas ir prekybos privilegijas sau.
6. Stipri centrinė valdžia, kuri būtina palaikyti merkantilistų
siekiams;
7. Didelė darbščių gyventojų populiacija (didelė jų pasiūla,
kuri palaiko mažą darbo užmokestį). Labai kuklus darbo
užmokestis:
a) Mažina eksporto kainas, taigi didina įplaukas į šalį;
b) Mažina tinginystę ir didina darbo jėgos aktyvumą (jau 4
metų vaikas laikytas tinkama darbo jėga).
5.
Kam atstovauja merkantilizmas?
Išlošia prekybininkai, kapitalistai, karalius ir biurokratija,
ypač — tie, kurie galingiausi ir turi didžiausią įtaką.
Taip pat laimi karinis sluoksnis.
Manoma, kad tai yra ribinis rentos vaikymosi elgsenos
(rent seeking behavior) pavyzdys. Ekonominė renta
— pelnas, viršijantis tą, kuris būtinas, kad
prekybininkai neatsisakytų savo veiklos (t.y.
pakankamas, kad kompensuotų alternatyviąsias
sąnaudas) — paprastai sakant, tai privati veikla, kuria
siekiama padidinti pelną išsaugant palankias
privilegijas ir valstybės reguliavimus.
Kiek konkrečiu momentu merkantilizmas
buvo vertingas, naudingas ir teisingai
atspindėjo tikrovę?
Aukso sidabro lydinių naudojimas perėjimo
momentu buvo gana logiškas, įvertinus
itin to meto silpną finansų sistemą ir
didėjančią pinigų apyvartoje paklausą.
Brangių metalų naudojimas palengvina
mokesčių rinkimą, palaipsniui įtraukia į
prekybą vis daugiau namų ūkių.
Kurie merkantilizmo principai
išlaikė laiko išbandymus?
Svarbiausia — analizavo ir pabrėžė užsienio prekybos svarbą.
Mokėjimų balanso struktūra ir dabar yra praktiškai tokia, kaip
buvo tada sumanyta.
Vis dėlto tiesioginė teorinė įtaka santykinai menka, nes
nesuvokė vidaus rinkos plėtros, nesuprato, kad didesnės
algos nebūtinai reiškia tinginystės plitimą ir mažesnį darbą,
neįvertino užsienio prekybos naudos visoms prekiaujančioms
šalims.
Netiesioginė įtaka didesnė:
1) pakeitė požiūrį į prekybą ir prekybininkus;
2) parėmė nacionalizmą, stiprią vyriausybę ir tinkamus vidaus
įstatymus;
3) pagelbėjo ekonominių organizacijų plėtrai Europoje, ūkių
struktūrų organizacijų įforminimui;
4) Rėmė užsienio prekybos plėtrą ir jam būtinų institucijų
atsiradimą bei vystimąsi.
Ar galime rasti merkantilizmo mūsų
dienomis?
JAV, XX am. 9 -10 dešimtmečiai: JAV labai daug kas nerimauja dėl itin
didelio prekybos deficito. Baimė pagrįsta nuojauta, kad tai anksčiau ar
vėliau privers keisti padėtį. Ir ji, ta “gėrybių baimė” (“fear of goods”)
pagimdo siūlymus įteisinti tarifus, apmokestinti importo kvotas, teikti
subsidijas eksportuotojams, suteikti monopolines privilegijas JAV
kompanijoms-eksportuotojoms.
Japonija, XX am. pabaiga: šios šalies didelis to meto prekybos perviršis iš
dalies atspindėjo “gėrybių baimę”, t.y. eksporto skatinimo ir importo
varžymo politiką. Jis taip pat rodė šalies troškimą “užgrobti” pelningas
tarptautines rinkas. Palaikant tokią politiką, Japonijos vartotojai
negavo kai kurios potencialios vartojimo naudos, kurią gimdo
tarptautinė specializacija ir prekyba.
Lietuva, XX am. 10 dešimtmetis: neleidžiama steigti užsienio bankų, taip
bandant sustiprinti nacionalinį finansinį kapitalą.
Merkantilizmas ir darbo pasiūla (1)
Kai kurie merkantilistai teigė, kad žemas darbo
užmokestis naikina dykinėjimą ir skatina dirbti. Jie
tikėjo, kad didesnis darbo užmokestis sukels norą
dirbti trumpesnį laiką, o kai kuri papildoma darbo
jėga, pavyzdžiui, vaikai, gali net palikti darbą, jei
tėvai per valandą uždirbs daugiau. Modernia kalba,
merkantilistai nagrinėjo pajamų poveikį, kurį
sukelia augantis darbo užmokesčio lygis. Kadangi
didesnis darbo užmokestis didina valandines
pajamas, tai darbuotojai gali sau leisti “pirkti”
papildomą laisvalaikį. Pirkdami daugiau laisvo laiko
jie sumažina dirbamų valandų skaičių.
Merkantilizmas ir darbo pasiūla (2)
Vis dėlto merkantilistai nepastebėjo, kad darbo užmokesčio augimas
pasižymi potencialiu pakaitiniu poveikiu.
Lionel’is Robbins’as (1898-1984) 1930 m. paaiškino, kad didesnis darbo
užmokesčio lygis sumažina pajamų kainą. Norint gauti 1dolerio vertės
prekę, reikia dirbti trumpiau. Kadangi dabar darbo laiku išmatuotos
pajamos yra pigesnės, tai darbuotojas gali nusipirkti daugiau pajamų.
Jie perka tas pajamas dirbdami daugiau ir mažiau ilsėdamiesi.
Pakaitinis Robbins’o poveikis gali būti paaiškintas įvairiai. Darbo
užmokesčio augimas reiškia, kad dabar darbuotojas turi atiduoti
daugiau pajamų (prekių) už kiekvieną laisvalaikio metu suvartotą
valandą, o tai savo ruožtu reiškia, kad laisvalaikio kaina arba
laisvalaikio alternatyviosios sąnaudos auga. Kai prekių kainos auga,
žmonės jų perka mažiau. Šiuo atveju žmonės perka mažiau laisvalaikio
ir dirba ilgiau. Taigi, jie dabar pabrangusį laisvalaikį keičia darbu.
Pajamos ir pakaitinis darbo užmokesčio augimo poveikis juda priešingomis
kryptimis, tad nėra aišku, kaip elgsis darbuotojas.
Jei nusvers pajamų poveikis, tai darbo valandų mažės ir kris darbo jėgos
aktyvumas, o visuminės darbo jėgos pasiūlos kreivė žemės.
Jei išaugusių pajamų poveikį nusvers pakaitinis poveikis, tai darbo
užmokesčio padidinimas padidins darbo jėgos aktyvumą bei reikš
ilgesnes darbo valandas. Visuminės darbo pasiūlos kreivė kils aukštyn.
Merkantilizmas ir darbo pasiūla (3)
Kokie faktai gali patvirtinti šiuos teiginius? Šiuolaikiniai
tyrimai daugelyje šalių rodo, kad pajamų ir pakaitiniai
poveikiai apytikriai kompensuoja vienas kitą.
Istoriškai, didesnis darbo užmokestis vedė prie
trumpesnės darbo savaitės. Jei vertinti nuo
merkantilizmo laikų, tai darbo užmokesčio lygio
augimo pajamų poveikis viršijo pakaitinį poveikį.
Tačiau ar tikrai trumpesnės darbo valandos, kaip manė
merkantilistai, yra blogis? Dabar ekonomika
nesutiktų. Dabar ekonomikos tikslu laikomas ne
aukso ir sidabro kiekio valstybės biudžete
maksimizavimas, o jos dalyvių gerovės
maksimizavimas. Jei visuomenė papildomą
laisvalaikio valandą vertina labiau, nei papildomas
pajamas (prekes), kurias suteikia papildomos darbo
valandos, tai trumpesnės darbo valandos didina
visuomenės gerovę.
Jean Baptiste Colbert (1619-1683)
Kolbertizmas. Liudviko XIV finansų
ministras (1661-1683) Prancūzijoje.
Atspindi merkantilizmo širdį ir dvasią.
Pasak Colbert’o šalies galia priklauso nuo
jos finansų, kurių pagrindas —
mokesčių įplaukos, kurios, savo ruožtu,
yra didelės jei esama gausių pinigų
išteklių. Jis didino eksportą, ribojo
importą ir leido įstatymus, kurie sunkino
pinigų nutekėjimą iš šalies.
II. Fiziokratai (1756-1776)
Atsiranda Prancūzijoje merkantilizmo
saulėlydžio metais ir tęsiasi iki A. Smith’as
parašo “Tautų turtą” (1776).
Pagrindiniai atstovai Quesnay [tarti K(i)enė],
Turgot [tarti Tiurgo]
Fiziokratų istorinės šaknys (1)
Gimsta kaip opozicija merkantilizmui:
1.
Itin griežtos gaminių kokybės taisyklės, kurias taikė merkantilistai,
ribojo naujas technologijas, negalėjo patenkinti kintančių vartotojų
poreikių, naikino eksperimento ir kūrybos dvasią.
2.
Korumpuota ir išlaidi vyriausybė nepalaikė lygiateisių reikalavimų,
nors daugėjant verslo įmonių ir augant konkurencijai tai buvo
būtina.
3.
Pramonės plėtra stabdė vietinė valdžia, kuri apmokestindavo
įrankius, taikė mokesčius ir tarifus, kurie stabdė prekių judėjimą.
Fermeriai mokėjo žemės ir pelno mokesčius, o kilmingieji ir kleras
buvo nuo jų atleisti. Nestabilūs, nuo pajamų ir turto priklausantys
mokesčiai stabdė turto kaupimą.
4.
Buvo draudžiamas grūdų eksportas iš Prancūzijos — valdžia
labiau domėjosi atitinkama pasiūla, nei žemės ūkio interesų
palaikymu bei jo plėtra. Draustas laisvas grūdų judėjimas tarp
provincijų. Įstatymas nustatė grūdų kainą ir vietą, kur jie turi būti
parduoti. Siekiant išvengti atsargų kaupimo, stygiaus metais
pardavimai buvo priverstiniai. Reguliavimas stabdė prekybą
grūdais ir dažnokai visai šalia viena provincija sandėliuose kaupė
perteklių, o šalia žmonės badavo.
Fiziokratų istorinės šaknys (2)
5. Prekybininkų ir amatininkų gildijos kontroliavo
teisę mietuose gaminti ir prekiauti. Iki 1789 m.
gildijos stabdė laisvą darbo jėgos įėjimą į
verslą, ribojo ir reguliavo gamybą, nustatė
kainas, priešinosi kitų miestų ir užsienio
konkurencijai. Itin dažni ir labai brangiai
kainuojantys bylinėjimaisi tarp įvairių gildijų ir jų
viduje dar labiau varžė prekybos laisvę. Pvz.,
padėvėtų rūbų ir siuvėjų gildijos Prancūzijoje
bylinėjosi net 300 metų iki Didžioji Prancūzų
revoliucija panaikino pačias gildijas.
Pagrindiniai fiziokratizmo principai (1)
1.
2.
Natūrali (prigimtinė) tvarka. Fiziokratas — gamtos
valdomas. Pagal šią koncepciją, socialinį gyvenimą,
visai taip pat kaip gamtą, valdo gamtos dėsniai. Tad
visa žmonių veikla turi atitikti šiuos pačios gamtos
nubrėžtus principus. Mokslo tikslas — tik identifikuoti
šias (išorines) sistemos taisyklės. Ekonominiame
gyvenime gamtos dėsniai pripažįsta žmogui prigimtinę
teisę džiaugtis savo darbo vaisiais, jei ta veikla
suderinama su kitų interesais.
Laissez-faire, laissez-passer. Šį frazė nurodo idėją,
kad “žmogui leiskime daryti, ką jis nori, be vyriausybės
įsikišimo”. Vyriausybė niekada neturėtų įsiterpti į
ekonominius klausimus, išskyrus absoliučią būtinybę
saugoti gyvybę bei nuosavybę ir palaikyti kontraktų
laisvę. Tad fiziokratai griežtai priešinosi merkantilistų
palaikomiems ribojimams, paremdami verslo laisvę ir
laisvą prekybą viduje ir užsienyje.
Pagrindiniai fiziokratizmo principai (2)
3.
4.
5.
Akcentuojamas žemės ūkis. Fiziokratai manė, kad
pramonininkai, prekybininkai ir specialistai yra naudingi, bet
“sterilūs”, nesukuriantis vertės, bet viso labo ją
perdirbantys. Tik žemės ūkis (ir tikėtina kasyba) yra
produktyvūs, nes jie kurią perteklinę vertę, didesnį gaminių
kiekį, nei vien išteklių, suvartotų gamybos procese, vertė.
Žemvaldžių apmokestinimas. Fiziokratai manė, kad jie tik
žemė duoda pridedamąją vertę, kurią žemvaldžiai paima
rentos pavidalu, tai tik žemvaldžiai ir turėtų būti
apmokestinami. Visi mokesčiai, kuriuos moka kitos
gyventojų grupės, bet kokiu atveju vis tiek yra žemvaldžių
mokami mokesčiai. Tad tiesioginiai mokesčiai žemės
savininkui yra priimtinesni, nei netiesioginiai mokesčiai,
kurie vis tiek galiausiai atima žemvaldžio pelno dalį.
Ekonomikos susietumas. Fiziokratai apskritai ir Quesney
išskirtinai nagrinėjo prekių ir pinigų tekėjimo srautus ūkyje.
Kam atstovauja fiziokratai?
Vienareikšmiškai išlošia valstiečiai, kurie atpalaiduojami nuo itin didelių
prievolių žemės savininkams. Tiesa, jei fiziokratų logika pasitvirtintų, tai jie
palaipsniui būtų tapę samdiniais dideliuose ūkiuose.
Dėl visų prekių gamybos ir prekybos apribojimų panaikinimo išlošia verslas.
Laissez-faire idėja skatina pramonę, nors tai ir nėra jų tiesioginis tikslas.
Išties fiziokratai pasisako už laisvą grūdų judėjimą ir skatina žemės ūkio
gamybos eksportą bei pramoninių prekių importą.
Fiziokratai ypatingai palankūs kapitalistinėms fermoms, kurios įdarbina
samdomą darbą bei taiko modernias technologijas. Dideli gamintojai turi
produkcijos perteklių, tad gali prekiauti ir pasinaudoti laisvos prekybos
privalumais. Perteklinės produkcijos apmokestinimas mažina žemės
kainą ir pažeidžia kilminguosius bei klerą, vietoje esamų ir būsimų
fermerių, kurie moka rentą. Mokesčiai neišskaidomi, o vienas mokestis
visai žemei mokesčių naštą paskirsto logiškiau.
Fiziokratai bandė nuraminti žemvaldžius, teigdami, kad mokesčiai turi
sudaryti tik trečdalį pridėtos vertės. Tai, jų nuomone, neperskirstys turto iš
turtingųjų vargšams, nes žemvaldžiai bet kokiu atveju ir taip moka visus
mokesčius, tad tiesioginis apmokestinimas tik sumažins mokesčių rinkimo
sąnaudas ir bendrą mokesčių naštą. Jie tikėjo, kad aukštuomenė turėtų
paremti jų siekius, bet toks įsitikinimas buvo klaidingas, visų pirma dėl
klaidingos nuostatos, kad mokesčiai ir taip yra tik žemvaldžių priedermė.
Kiek konkrečiu momentu fiziokratizmas buvo
vertingas, naudingas ir teisingai atspindėjo
tikrovę?
Ikipramoniniu laikotarpiu gamybos našumas buvo itin menkas. Tad jis
logiškai galėjo atrodyti “sterilus”, t.y. nekuriantis pridėtinės vertės.
Žemės ūkis priešingai kartas nuo karto duodavo didelius derlius
nepaisant itin primityvių gamybos metodų. Tad žemės ūkis
kartkartėmis pateikdavo perteklių, kuris galėjo būti kaupiamas ir
skatino ekonominį augimą.
Remdami laisvą gamybą ir prekių judėjimą fiziokratai naikino
ekonominės plėtros kliūtis. Jie, patys to nenorėdami, buvo 1789
m. Prancūzijos revoliucijos, kuri ir sulaužė daugybę pažangą
lėtinusių draudimų, šaukliai. Atkeipdami dėmesį į žemės ūkio
našumą, jie neigė ankstesnę idėją, kad tik prekyba kuria pridėtinę
vertę ir didina turtą. Jie pabrėžė, kad turto šaltinis yra gamybos, o
ne mainų, pasekmė.
Parama tiesioginiams mokesčiams buvo adekvati reakcija į netiesioginį
apmokestinimą, kuris naikino tuometę Prancūzijos visuomenę. Jie
teigė, kad kapitalo kaupimas, kuris vyksta mažinant vartojimą,
didina turtą.
Kaip vertintini fiziokratų
suformuluoti principai? (1. Klaidos)
Kai kurios jų idėjos buvo aiškiai klaidingos:
1.
Jie klydo sakydami, kad pramonė ir prekyba sterilios. Kuo labiau
vystėsi pramonė, tuo toliau nuo tiesos buvo šis teiginys. Beje, jis
lėmė ir kitą, žemvaldžių apmokestinimo, klaidą.
2.
Jei ne tik žemė kuria vertę, tai neteisinga manyti, kad
apmokestinami turi būti tik žemvaldžiai. Turtingi pramonininkai
galėjo tik džiūgauti, kai buvo teigiama, kad jie neturi mokėti
mokesčių, mat nekuria jokios vertės. Anksčiau ar vėliau tokia
žemvaldžių apmokestinimo idėja turėjo didinti žemės kainą.
3.
Fiziokratai kaip pagrindinę Prancūzijos ekonomikos pažangos
figūrą iškėlė fermerius, bet mažiausiai du momentai buvo klaidingi:
a) Pramonininkai ir samdomi darbuotojai pramonei vystantis
palaipsniui tapo vis labiau įtakingomis figūromis, kai tuo tarpu
žemės ūkio reikšmė menko;
b) Ne turtingi fermerių ūkiai, o nedideli valstiečių ūkeliai buvo
tipiški Prancūzijoje, tad, kai po Revoliucijos jie gavo žemę savo
nuosavybėn, įgyvendintos fiziokratų idėjos galėjo juos
pasmaugti mokesčių našta.
Kaip vertintini fiziokratų
suformuluoti principai? (2. Indėlis)
Keletas pagrindinių laiko išbandymą išlaikiusių fiziokratų
idėjų:
1. Nagrinėdami visuomenę kaip visumą bei analizuodami
turto ir prekių cirkuliacijos mechanizmą, jie padėjo
ekonomikos kaip socialinio mokslo pamatus. Quesnay
ekonominė lentelė gali būti laikoma dviejų
fundamentalių modernios ekonomikos idėjų — kapitalo
apytakos ir nacionalinių sąskaitų —pranašu.
2. Turgot pirmas suformulavo nykstančios grąžos dėsnį.
3. Fiziokratų mokesčių tyrimai (ypatingai apmokestinimo
šaltinio ir jų lankstumo problemų išskyrimas) padėjo
pamatus šio klausimo analizei šiuolaikinėje taikomojoje
mikroekonomikoje.
4. Remdami laissez-faire idėją fiziokratai kėlė valstybės
vaidmens ribų ekonomikoje klausimą.
François Quesnay (1694-1774)
Manė, kad visuomenė fizinio kūno analogas.
Prekių judėjimas kaip kraujo tekėjimas.
Ekonominės lentelės (“Tableau Economique”)
1758 m. (revizuota 1766) parodė kapitalo ir
pinigų judėjimą idealioje, tobulos
konkurencijos visuomenėje. Pirmoji sisteminė
turto judėjimo analizė, kuri po keleto šimtų
metų taps makroekonomikos pamatu.
Ekonominės statistikos pradžia.
Pusiausvyros idėja.
Quesnay ir kapitalo apytakos schema
Quesnay parodo, kaip juda pajamos (išlaidos) tarp trijų klasių
— fermerių., žemvaldžių ir pramonininkų/prekybininkų.
Schema aiškiai rodo priešpriešinį judėjimą ir neišvengiamą
pusiausvyrą, pvz., prekybininkai ir pramoninkai gauna
pajamas, pinigų srautas, mainais už prekes, realus srautas,
kuris juda priešinga linkme.
Dabartinė schema, kurią sudarė Frank’as Knight’as ketvirtame
dešimtmetyje Čikagoje, aptinkame bet kuriame ekonomikos
vadovėlyje, irgi rodo du — pinigų ir prekių — srautus.
Vietoje 3 klasių turime 2 sektorius — namų ūkius ir verslą.
Yra dvi — išteklių ir prekių — rinkos. Namų ūkiai išteklių
rinkai teikia verslui reikalingus išteklius. Prekių rinkoje namų
ūkiai gauna gaminius, kuriuos tiekia verslas.