Transcript Document 7328234

Socialinio darbo teoriniai
modeliai
Psichoanalitinis modelis
Raminta Jančaitytė
SDK
Psichoanalitinės teorijos kūrėjai
 S. FREUD – psichoanalizės kūrėjas, apibrėžė žmogaus
psichoseksualinę
raidą,
atskleidė
gynybinius
mechanizmus.
 K.G.JUNG – išplėtė Freud psichoanalitinį požiūrį. Teigė,
jog ne tik instinktai yra psichikos varomoji jėga. Įvedė
kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Psichikoje
jis išskiria 3 lygmenis: sąmonė, individuali pasąmonė ir
kolektyvinė pasąmonė. Kolektyvinėje pasąmonėje yra
užfiksuota žmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė
perima
kolektyvinės
pasąmonės
turinį,
vyksta
individualizacija ir tuo ji save realizuoja. 1921 m. išleido
savo pagrindinį darbą „Psichologiniai tipai“, kuriame
aprašė sąryšį tarp sąmonės ir pasąmonės, taip pat
pasiūlė žmogaus asmenybės tipus, ekstravertus ir
intravertus.
E. Erikson - praplėtė Freud teoriją,
akcentavo, asmenybė formuojasi
visą gyvenimą. Žmogaus raidą į
stadijas skirstė pagal kiekvieno
asmens ryšį su socialine aplinka,
pabrėždamas socialinių ir kultūrinių
veiksnių poveikį žmogaus raidai.
Sigmund Freud (1856-1939)
 Gyveno
Viktorijos
laikų
pabaigoje
(seksualumo suvaržymo epocha)
 Sukūrė psichoanalizės teoriją 1924 m.
 S. Freud orientacija į seksualines problemas
yra
sąlygota
gyvenamojo
laikotarpio
situacijos ir Freud vidinių problemų
(nesutarė su tėvais, sunkiai sutardavo su
kolegomis).
Psichoanalizė
 Psichoanaizė
davė
postūmį
kitų
psichologijs teorijų atsiradimui.
 1924-1950
m.
psichoanalizės
klestėjimas.
 Psichoanalitinė teorija pabrėžia, kad
įgimti potraukiai (instinktai) ir į
pasąmonę išstumti prisiminimai lemia
žmogaus elgesį ir emocijas.
Freud proto samprata
Žmogaus psichika yra dviejų matmenų
(Zastrow,1999):
I matmuo
 Sąmonė
 Pasąmonė
 Ikisąmonė
II matmuo
 Id
 Ego
 Superego


Sąmonė, pasąmonė, ikisąmonė
Protą sudaro:
 Mintys
 Jausmai
 Instinktai
 Troškimai
 Konfliktai
 Motyvai
Sąmonė
 Sąmonė – susideda iš pojūčių,
išgyvenimų,
kuriuos
žmogus
suvokia tam tikru momentu.
 Žmogus sąmoningai suvokia tik
mažą dalį savo minčių, jausmų,
konfliktų, troškimų.
Ikisąmonė
 Ikisąmonė – susideda iš patirties, kuri
tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali
lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ir
valingai.
 Ikisąmonėje esantys dalykai – laikinai
nesąmoningi, nes sąmoningoje veikloje
vienu metu jų dalyvauja nedaug. Jie gali
būti suvokti kiekvienu sąmonės veiklos
momentu.
Pasąmonė
 Pasąmonė – tai primityvių instinktų,
emocijų ir atsiminimų talpykla, kurie yra
nepriimtini sąmonei ir todėl buvo
išstumti į pasąmonę. Pasąmonėje nėra
logikos, iškreiptas laikas, iškreipta
erdvė. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia
sapnuose – simbolių pasaulyje, kur
daugybė idėjų gali tilpti viename žodyje.
 Pasąmonėje
glūdintys
elementai
nedalyvauja
sąmonės
psichinėje
veikloje, bet gali į ją sugrįžti tik
ypatingomis aplinkybėmis.
Išstūmimo barjerai
 Išstūmimo barjerai – sritis, kur nerimą
keliantys dalykai (pvz., mintys ir jausmai) yra
patalpinami gynybinių mechanizmų.
 išstūmimas
yra
svarbiausias
gynybinis
mechanizmas,
keliantis
daugiausia
psichologinių problemų.
 išstūmimas
yra
procesas,
kurio
metu
nepriimtini norai, prisiminimai, ar mintys yra
siunčiami į pasąmonę už išstūmimas barjerų.
 Kai tik nerimą keliantys dalykai patenka į
pasąmonę, jie įgyja energiją ir sukelia
nepageidaujamas
emocijas,
keistą
elgesį
(pyktis, naktiniai košmarai, haliucinacijos,
šlapimo nelaikymas).
Svarbiausios Freud idėjos, su
kuriomis sutinka šiuolaikiniai
mokslinnkai
1. Geriau atpažinti, įsisąmoninti savo
norus, mintis, baimes, negu jas
neigti;
2. Tėvų įtaka yra lemiantis veiksnys
formuojantis asmenybei.
 Tėvai turi didžiulę įtaką vaikui
mokantis formuoti tris asmenybės
teorinius komponentus:
 Id
 Ego
 Superego
Id, ego, superego
Id, Ego ir Superego atstovauja
sąmoningoms ir nesąmoningoms
jėgoms mūsų psichikoje.
 Id –paklūstanti „malonumo“ principui,
kuris reiškia, kad asmuo nori to, kas atrodo
malonu ir nori to dabar. Tai
mūsų
pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis
patenkinti mūsų poreikius.
 Ego – tai vykdomoji asmenybės dalis,
besiremianti „realybės“ principu, t. y.
elgiasi pagal tai, koks pasaulis yra iš tiesų,
o ne pagal tai, kokio norėtų Id. Ego yra lyg
centras šių struktūrinių tarpusavio ryšių.
 Superego – tai moralioji asmenybės dalis,
kuri vadovaujasi moralės principais. Tai yra
tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri
skiria gera nuo blogo. Ji susideda iš 2 dalių:
 1. Iš sąžinės – tai tėvų draudimai, t.y.
elgesys, už kurį tėvai bausdavo, versdami jį
jaustis kaltu. Dažnai Superego tampa daug
griežtesnis, negu buvo tėvai.
 2. Iš Ego idealų, kuriais individas nori sekti
ir į kurios stengiasi būti panašus. Idealas
žmogų apdovanoja ir jis gali savimi
didžiuotis.
Konfliktai ir Ego
 Ego – Psichinio aparato sritis, kurios konfliktinių
reikalavimų šaltiniai yra tikrovė, Id ir Superego.
 Tikrovė sukelia išorinius (realius) konfliktus.
 Id sukelia neurotinius konfliktus. Dėl valdžios kaunasi
priešingos jėgos – tikrovė, Id ir Superego.
 Ego turi paklusti ir kontroliuoti Id, Superego ir išorinę
realybę.
 Kai Ego yra baudžiamas sąžinės, kyla moralinis
konfliktas.
 Ego asmenybės sąmoningasis aš, atsiduria prieštaringų
reikalavimų tinkle. Visus reikalavimus stengiamasi
patenkinti kompromisais, kurie dažniausiai įgauna 3
formas: sapnų, neurotinių simptomų ir gynybinių
mechanizmų.
Gynybos mechanizmai
 Konfliktai tarp Id, Ego ir Superego sukelia
kančią ir įtampą, vadinamą nerimu.
 Kai Ego nebegali suvaldyti Superego ir id,
žmogus nevalingai pradeda save ginti,
naudodamas gynybos mechanizmus.
 Gynyba pasireiškia tam tikrais simptomais:
mintimis ir veiksmais (fobijos, įkyrios
mintys, depresija, agresija).
Gynybos mechanizmai
 Represija – mintis arba atsiminimai yra išstumiami iš
atminties, jei per sunku su jais gyventi. Pvz., žiauriai
baudžiamas vaikas įsitikinęs tvirtina, kad jį tėvai labai
myli.
 Regresija – asmuo pradeda elgtis kaip jaunesnis
asmuo. Pvz.: suaugęs žmogus tampa pernelyg
priklausomas nuo savo tėvų.
 Sublimacija – trokštamo, bet nepasiekiamo ar
draudžiamo potraukio pakeitimas socialiai priimtinu.
Pvz., kai iš mažo vaiko atimamas čiulptukas, jis
pradeda čiulpti nykštį, vyresnis vaikas kramto nagus,
o suaugęs daug rūko.
Gynybos mechanizmai
 Projekcija – siekimas matyti nemalonų,
keliantį kaltės ir gėdos jausmą savo
asmenybės bruožą kituose žmonėse.
 Introjekcija – kitų žmonių vertybių
perkėlimas į save, siekiant sumažinti savo
nerimą.
 Racionalizacija – įvykis, dėl kurio asmuo
jaučia kaltę, aiškinamas pseudo protingai,
tai padeda nuslėpti savigarbai kenkiančius
savo norus ir poelgius.
Gynybos mechanizmai
 Kompensacija – apima tikrų ir išgalvotų trukumų
kompensavimą
sukuriant
tikrus
ar
išgalvotus
pasiekimus ir pranašumus. Išsiskyręs tėvas gali
mėginti suminkštinti vaiko skausmą pirkdamas jam
brangius žaislus.
 Neigimas – individas bando pabėgti nuo psichologinio
skausmo
neigdamas
realybę.
Dažniausiai
šis
mechanizmas veikia, kai netekties atveju. Taip pat
alkoholikai neigia, kad turi priklausomybės problemą.
 Identifikacija – kai kurie žmonės tam tikrose
situacijose slepia savo jausmus ir vietoj to, kad būtų
savimi, imituoja kažką kitą. Žmonės kuriems
identifikacija fiksuojasi, nebegali tinkamai reaguoti į
situacijas. Jie neigia savo tikruosius jausmus, o vietoj
to elgiasi taip kaip elgtųsi jų garbinamas herojus.
Gynybos mechanizmai
 Fantazija – tikrovės skausmą galima sumažinti
fantazijos pagalba. Pvz.: vaikų globos namuose
gyvenantys vaikai teigia, kad juos tėvai myli ir
savaitgalį atvažiuos jų aplankyti.
 Apatija ir emocinė izoliacija – individai gali ginti
savo
savigarbą
paprasčiausiai
neįsitraukdami,ar
apsimesdami, kad jiems tai nėra svarbu. Pvz., žmogus
pasakoja apie nusikaltimą, kurį įvykd.ė nerodydamas
jokių emocijų.
 Perkėlimas – pasireiškia tada, kai priešiški ar
agresyvūs jausmai išreiškiami prieš “silpnesnius”
objektus ar žmones, o ne prieš tuos, kurie sukėlė tuos
jausmus. Pvz., vaikas, kurį pastoviai muša tėvai, savo
įtampą gali išlieti mušdamas mažesnius arba
silpnesnius vaikus.
Psichoseksualinės raidos teorija
 Kiekviena asmens psichologinė raidos
stadija apibudinama pagal tai, į kurią kūno
vietą fokusuojamas seksualinis malonumas
ir patiriamas malonumas.
 FIKSACIJOS – jei kurioj nors stadijoje
susižadinama
per
daug
intensyviai,
pasireiškia fiksacija, t.y. vaikas priešinasi
perėjimui į kitą stadiją. Fiksacija pasireiškia
kai vaikas patiria per daug ar per mažai
malonumo.
individo raida pereina 5 stadijas:
1. ORALINĖ stadija (iki 1m.)
2. ANALINĖ stadija (1 – 3m.)
3. FALINĖ stadija (3 – 5m.)
4. Latentinis periodas (nuo 5m.
iki lytinio brendimo pradžios)
 5. GENITALINĖ stadija
(paauglystė)




1. ORALINĖ stadija (iki 1m.) –
 Malonumas
patiriamas
burna,
tenkinant
oralinius potraukius(čiulpimas, kandžiojimas,
valgymas;
malonūs
pojūčiai
lūpose,
liežuvyje, burnos viduje).
 Be malonių akimirkų kūdikis gali patirti
nusivylimą ir nerimą.
 Nerimo pradžia – kūdikio gimimas.
 Malonumo
trūkumas
(fiksacija)
gali
pasireikšti
jau
suaugusiam
žmogui
alkoholizmu, depresija, perdėtu optimizmu
ar pesimizmu.
2. ANALINĖ stadija (1 – 3m.)
 Malonumų
šaltinis
–
išangė.
Svarbiausia veikla – mokymasis
naudotis tualetu.
 Vaikas
pradeda
konfliktuoti
su
suaugusiais.
 Gali patirti nerimą ir nusivylimą.
 Fiksacijos gali pasireikšti – šykštumu,
tvarkingumu, užsispyrimu.
3. FALINĖ stadija (3 – 5m.)
 Tiesioginiu malonumų šaltiniu tampa lytiniai
organai.
 Atsiranda
Edipo
kompleksas,
kai
seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti
priešingos lyties tėvui.
 Prasideda Superego ir sąmonės raidos
pradžia.
 Superego visiškai susiformuoja išsprendus
Edipo kompleksą.
 Fiksacijos – pasipūtimas, pagyrūniškumas.
4. Latentinis periodas (nuo 5m. iki lytinio
brendimo pradžios)
 Edipo komplekso krizės simptomai išnyksta
arba nublanksta.
 Seksualiniai poreikiai ramūs ir vaikas visą
energiją kreipia mokymuisi ir žaidimams su
tos pačios lyties vaikais.
 Vaikas jaučia malonumą užsiiminėdamas
nauja
veikla
ir
laisvai
reikšdamas
kūrybiškumą.
 Vyksta tolesnė Ego ir Superego raida.
5. GENITALINĖ stadija (paauglystė)
 Tiesioginio malonumo šaltinis yra
lytinių organų formavimasis.
 Gali atsinaujinti Edipo komplekso
konfliktai,
jei
anksčiau
nebuvo
išspręsti.
 Paauglys bando nutraukti emocinius
ryšius su tėvais.
 Jo
tikslas
–
subrendimas,
suaugusiems būdingas seksualumas.
Psichoanalizės technikos




Hipnozė
Laisvų asociacijų metodas
Sapnų analizė
Perkėlimas
PSICHOSOCIALINĖ
TEORIJA
 ATSTOVAS: Z. Freud mokinys Erick
Erikson.
 Eriksonas teoriją pavadino:
„ŽMOGAUS RAIDOS
PSICHOSOCIALINĖ TEORIJA“.
 Praplėtė Freud teoriją.
 Erikson raidą į stadijas skirstė pagal
kiekvieno asmens ryšį su socialine
aplinka, pabrėždamas socialinių ir
kultūrinių veiksnių poveikį žmogaus
raidai.
 Akcentuoja, kad vaikystė nėra viso
žmogaus gyvenimo pagrindas, o
asmenybė formuojasi visą gyvenimą.
Asmenybės vystymasis ir krizė
 Asmenybės tapatumas pradedamas suvokti
tais
laikotarpiais
kai
pergyvenamos
psichosocialinio vystymosi krizės.
 KRIZĖ – tai laikotarpis, kai žmogus pasidaro
labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių
psichosocialinių nesklandumų
 Krizės skatina asmenybės tobulėjimą ar
regresavimą.
Krizės samprata ir reikšmė
 Dėl jų gali padidėti ar sumažėti mūsų
asmenybės vientisumas.
 Žmogus realizuoja save tik tada, kai priimtinu
būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia
esmines psichosocialines problemas.
 Brendimas ir visuomenės laukimas kartu
sukelia 8 gyvenimo krizes, kurias vaikas ar
vyresnis žmogus turi įveikti.
 Visos krizės yra viena su kita susijusios.
 Kiekviena asmenybės raidos fazė turi
teigiamų ir neigiamų komponentų.
 Žmogaus
psichosocialinė
raida
vyksta,
reaguojant į krizes, su kuriomis susiduriame
įvairių amžiaus tarpsnių laikotarpiais.
 Kiekviena iš jų vienokiu ar kitokiu pavidalu
egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento,
bet geriau pastebima tam tikroje stadijoje.
 Šių krizių įveikimo būdas turi įtakos mūsų
asmenybei.
 EGO stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarbą
sau ir kitiems yra visų 8 krizių pozityvaus
įveikimo padarinys.
Žmoguas raidos aspektai
 1. SOMATINIS. (somatinį aspektą
sudaro fizinės raidos stipriosios ir
silpnosios pusės).
 2. ASMENINIS (žmogaus gyvenimo
istorija ir stadijos, kurioje dabar yra
žmogus analizė).
 3. SOCIALINIS (jis apima kultūrines,
istorines ir visuomenines jėgas).
 3 aspektai sąveikauja kiekvienoje raidos
stadijoje. Tai, kaip asmeniui pavyksta
įveikti 8 raidos krizes, labai priklauso ir nuo
kultūrinės aplinkos, kurioje jis gyvena.
 Vienas pagrindinių Erikson teorijos teiginių
- kiekviena kultūra sukuria skirtingus raidos
būdus,
nes
kiekviena
visuomenė
funkcionuoja geriau, jei jos suaugusiems
nariams
būdingi
tam
tikri
bruožai,
ypatybės.
 Esminė
teorijos
prielaida
–
bręsdami mes esame priversti vis
daugiau suprasti ir sąveikauti su vis
platesne socialine bendruomene.
 Sąveikaudami mes turime galimybę
suformuoti „sveiką“ asmenybę –
tokią, kuri tvarko aplinką, kuriai
būdinga darni veikla, sugebėjimas
tiksliai suvokti pasaulį ir save.
ERIKSONO PSICHOSOCIALINĖS
RAIDOS STADIJOS.
1. KŪDIKYSTĖ. (0 -1m.)
2. ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ. (1 – 3m.)
3. VIDURINIOJI VAIKYSTĖ. (3 -6m.)
4. PRADINĖS MOKYKLOS AMŽIUS.(7 11m.)
5. PAAUGLYSTĖ.
6. JAUNYSTĖ (ANKSTYVOJI BRANDA)
7. VIDUTINIS AMŽIUS (BRANDA).
8. SENATVĖ
1. KŪDIKYSTĖ. (0 -1m.) Pasitikėjimas ar
nepasitikėjimas/ suagumas-nesuagumas
 Vyksta svyravimo tarp pasitikėjimo ir
nepasitikėjimo krizė.
 Kūdikio gyvenimo ypatybės – meilė,
dėmesys, prisilietimai ir santykiai maitinimo
metu – turi įtakos esminiams vaiko
pasitikėjimo ar nepasitikėjimo aplinka
jausmams.
 Pasitikėjimo vyravimas yra psichosocialinės
stiprybės forma; tai sudaro tokių bruožų,
kaip optimizmas, vilties turėjimas pagrindą.
 Jautrios ir pareigingos motinos kūdikis
pasitiki ja, o kartu ir kitais žmonėmis.
2.ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ. (1 – 3m.)
Savarankiškumo ar gėdos ir abejojimo savimi
krizė.
 Jos baigtis labai priklauso nuo tėvų elgesio su
vaiku.
 Vaikas tikrina tėvus ir aplinką, norėdamas
sužinoti, ką jis gali valdyti, tvarkyti, o ko ne.
 Per didelė tėvų kontrolė sukelia ilgalaikius
abejonės dėl savo sugebėjimų, gėdos dėl kai
kurių savo poreikių ar kūno jausmus.
 Savarankiškumo jausmo pradžia – pirminis
išsilaisvinimas
iš
motinos
globos.
Jis
išsirutulioja iš ankstyvesniojo pasitikėjimo
pojūčio
(kai
pasitikėjimas
viršija
nepasitikėjimą).
3.VIDURINIOJI VAIKYSTĖ. (3 -6m.)
Iniciatyvumas ar kaltės jausmas.








Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka
suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir
jaučiasi kaltas.
Pasitikintis ir savarankiškas vaikas gali tapti iniciatyvus. Jis
gali neriboti smalsumo.
Realus pareigos jausmas atsiranda kartu su siekių
užuomazgomis.
Sėkmingai įveikus prieštaravimus, šiame amžiuje atsiranda
pareigos jausmas.
Būtent dabar iniciatyvumo sustiprėjimas ir su juo atsiradęs
kaltės potyris pradeda formuoti sąžinę.
Vaikas sužino ką reiškia „Ne!“ Pažeidęs šiuos draudimus –
tikrovėje ar vaizduotėje – jis jaučiasi kaltas.
Tėvas ir mokytojas, per dažnai blokuojantis iniciatyvą, gali
užauginti nuolat jaučiantį kaltę, suvaržytą vaiką.
Per retai priekaištaujantys – nepakankamai sąžiningą vaiką.
4.PRADINĖS MOKYKLOS
AMŽIUS.(7
-11m.) Meistriškumas ar menkavertiškumas.
 Vyksta
priešpriešos
tarp
sugebėjimo
atlikti
ir
menkavertiškumo krizė.
 Vaikas turi galėti kai kuriuos dalykus padaryti gerai, net
tobulai.
 Jeigu jis nesijaučia galįs daug ką atlikti gerai, tai
susiformuoja menkavertiškumo jausmas.
 Vaikas įsivaizduoja esąs nevykėlis.
 Mokytojų pareiga šiame amžiuje sudaryti sąlygas
kiekvienam vaikui patirti sėkmę, užkirsti kelią nevykėlio
jausmui. Tam reikia žinoti kiekvieno mokinio gabumus,
kontroliuoti jo mokymosi aplinką.
 Reikia vengti tik darbu grindžiamos savo vertės jausmo.
 Teigiamai įveikus šią krizę atsiranda sugebėjimo
jausmas.
5. PAAUGLYSTĖ. Identiškumas (tapatumas)
ar vaidmenų neaiškumas (sumaištis).
 Šiam periodui yra suteikta ypatinga reikšmė.
 Visuomenė pripažįsta, kad ši stadija yra unikali, ji
leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą,
kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo
tapatumo krizę.
 Nesugebėjimas suprasti, kas aš esu – tapatumo stoka
– sukelia sumaištį.
 Jeigu nesiseka šią krizę sėkmingai įveikti, paauglystė
užtrunka, ir dėl to vėliau atsiranda veikimo suaugusių
vaidmenyse ribotumai.
 Šie žmonės nesugeba efektyviai įveikti ir tolimesnių
gyvenimo krizių.
 Sėkmingai įveikus šią krizę atsiranda pasitikėjimas
savimi ir saugios ateities jausmas.
 Berniukai ir mergaitės neišvengiamai ima virsti vyrais
ir moterimis, bet nejaučia tarpusavio artumo ir
prieraišumo.
 Nepatyręs jaunas žmogus patiria artumą su priešingos
lyties asmeniu ir tai dar labiau sustiprina sumaištį.
 Pagrindinė šio laikotarpio problema – įtvirtinti
tapatumo jausmą.
 Identiškumo krizė bus išspręsta, jei pats vaikas priims
sprendimą kuo jis nori būti.
 Kyla daugybė klausimų: Kas aš: ar vaikas ar
suaugęs? Kokį darbą aš dirbsiu? Ar man seksis?
 Paaugliams labai rūpi, kaip jie atrodo (žiūrint) kitų
akimis.
6.JAUNYSTĖ (ANKSTYVOJI BRANDA)
Intymumas ar vienuma (izoliacija).
 Ar gali jaunuolis dalytis savo tapatumu su
kitu taip, kad „mes“ užimtų „aš“ vietą,
galvojant apie dabartį ir ateitį.
 Nesugebėjimas užmegzti artimus santykius
sukelia psichologinę vienumą, kuri nelabai
naudinga asmenybei.
 Šios krizės tinkamo įveikimo rezultatas –
žmogaus sugebėjimas tikrai mylėti ir būti
mylimam.
 Žmogus, kuris sugeba intymiai bendrauti su
kitais asmenimis, pajunta, kad yra
subrendęs.
7.VIDUTINIS AMŽIUS (BRANDA).
Atsinaujinimas ar sąstingis.
 Atsinaujinimas
yra
susijęs
su
kūrybiškumu.,
produktyvumu ir noru vadovauti naujai kartai.
 Brandai reikia priklausančiojo žmogaus, kurio
atžvilgiu būtum subrendęs.
 Ji reikalauja puoselėti tai kas yra aplink mus: mintis,
daiktus, žmones.
 Jei nėra tam tikro kiekio atsinaujinimo reakcijų,
suaugusysis patiria nuobodulį, apatiją, pseudoartumą,
skurdžius tarpasmeninius santykius ir tolydžio
įsivyraujantį sąstingio jausmą.
 Tinkamo šios krizės įveikimo rezultatas - sugebantis
globoti, dalyvaujantis visuomenės gyvenime žmogus.
Jis jaučiasi esąs produktyvus.
8.SENATVĖ
Neviltis.
Pilnatvė (integracija) ar
 Stengiasi suvokti, ar jo gyvenimas
buvo prasmingas.
 Nusivylimo jausmą senatvėje patiria
tas
žmogus,
kuris
jaučiasi
nepakankamai
panaudojęs
savo
talentą.
 Šaltiniai:
1. Žukauskienė R. (2007). Raidos psichologija. Vilnius:
Margi raštai.
2. Zastrow C.H. The Practice of Social Work. Brooks/Cole
Publishing Company, 1999.