Transcript PARLAMENTO TEISĖ

PARLAMENTO TEISĖ
1
LEKT. KRISTINA GRIGIENĖ
Informacija apie kursą
2

Žinių ir gebėjimų įvertinimo tvarka: egzaminas raštu (du atviri klausimai). Egzamino metu galima naudotis LR
Konstitucija ir Parlamento teisės programa.

Dalyko egzaminui ruoštis pagal 2009 m. balandžio 30 d. Teisės fakulteto tarybos patvirtintą Parlamento teisės
programą.

Už egzamino darbą maksimalus pažymys – 6 balai.

Kaupiamojo balo dydis 0-4 balų. Kaupiamasis balas susideda iš:

1 balas – studentas dalyvavo seminaruose;

1 balas – studentas labai aktyviai dalyvavo ir argumentuotai reiškė savo nuomonę seminaruose;

1,5 balo už rašto darbą

0,5 balo už rašto darbo pristatymą.

Kaupiamasis balas taikomas, jei atsakymai į egzamino klausimus įvertinami ne mažiau kaip 5 balais.

Kaupiamasis balas skaičiuojamas, jeigu studentas dalyvavo daugiau kaip pusėje seminarų.

Už praleistus seminarus studentams atsikaityti dėstytojų priėmimo laiku neprivaloma. Praleidus seminarą dėl ligos arba
dėl kitos svarbios priežasties ir pateikus tai patvirtinantį dokumentą, studentas nelaikomas praleidęs seminarą.

Kaupiamasis vertinimas taikomas ir perlaikant studijų dalyko egzaminą. Kartojant studijų dalyką kaupiamasis balas turi
būti renkamas iš naujo.

el. paštas : [email protected]
Literatūra:
3
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
Lietuvos Respublikos Konstitucija,
Lietuvos Respublikos Seimo statutas ,
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas,
K. Jankauskas, E. Jarašiūnas, V. Staugaitytė. Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993 –
2009. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 2010, p.135–157,
616–634, 636–720.
Sinkevičius V. Parlamento teisės studijos. Vilnius: UAB “Baltijos kopija”, 2011.
Birmontienė T., Sinkevičius V. ir kt. Parlamentas ir valstybinės valdžios
institucijų sąranga: Liber Amicorum Česlovui Juršėnui – Vilnius: Mykolo
Romerio universiteto Leidybos centras, 2008.
Birmontienė T., Jankauskas K., Jarašiūnas E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė:
raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija. –
Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007, p. 164–225.
Sinkevičius V. Byla Paksas prieš Lietuvą arba mėginimas įveikti Konstitucinio
Teismo nutarimą // Socialinių mokslų studija. 2012, 4(1), p. 193-213.
4
9. Sinkevičius V. Ar Konstitucija leidžia Seimo nariams šokti, arba kai kurie
10.
11.
12.
13.
14.
Seimo nario teisinio statuso aiškinimo probleminiai aspektai // Socialinių
mokslų studija. 2010, 4(8), p. 183–198.
Sinkevičius V. Respublikos Prezidento pašalinimas iš pareigų: kai kurie
konstitucinio delikto teoriniai aspektai (straipsnis anglų kalba) //
Jurisprudencija. 2010, 4(122), p. 71–94.
Sinkevičius V. Kovo 11-oji: nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija //
Jurisprudencija. 2010, 3(121), p. 55–71.
Sinkevičius V. Seimo ir Vyriausybės įgaliojimų atribojimas: kai kurie
konstitucinės doktrinos aspektai (straipsnis anglų kalba) // Jurisprudencija.
2010, 1(119), p. 43-68.
Sinkevičius V. Šiurkštus Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo
pažeidimas – pagrindas nutrūkti Seimo nario įgaliojimams // Jurisprudencija.
2009, 1(115), p. 123–153.
Sinkevičius V. Vyriausybės įgaliojimų gražinimo išrinkus Respublikos
Prezidentą Konstitucinė doktrina: kai kurie argumentavimo aspektai //
Jurisprudencija. 2009, 4(118), p. 63–84.
5
15. Sinkevičius V. Seimo nario imunitetas: kai kurios teorinės ir praktinės
problemos // Socialinių mokslų studijos. 2009, 1(1), p. 7–35.
16. Sinkevičius V. Seimo narių rinkimai: kai kurie teoriniai ir praktiniai rinkimų
teisės aspektai. // Jurisprudencija. 2008, T. 9(111).
17. Kalinauskas, G. Vykdomosios valdžios (Vyriausybės) parlamentinės kontrolės
institutas: samprata, modeliai, įgyvendinimo problemos. - Lietuvos
akademinių bibliotekų tinklas arba Kalinauskas, G. Parlamentinė kontrolė. I
dalis. Teorija. Vilnius: Registrų centras. 2010.
18. Bacevičius V. Apkaltos institutas ir konstitucinė atsakomybė: probleminiai
aspektai //Jurisprudencija. 2008, Nr. 9(111).
19. Jarašiūnas E. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir aukštųjų
valstybės pareigūnų apkalta: kelios aktualios problemos //Jurisprudencija.
2006, Nr. 2(80).
20. Varaška M., Butvilavičius D. Parlamento nario indemnitetas: teoriniai ir
praktiniai aspektai // Jurisprudencija. 2005. T.64(56).
6
21.
22.
23.
24.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvada “Dėl
Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko veiksmų”.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas
“Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų, susijusių su veikla,
nesuderinama su Seimo nario statusu, išaiškinimo”.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimas
“Dėl žymėjimo balsavimo biuleteniuose balsuojant Seime”.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas
“Dėl draudimo asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, būti
renkamam Seimo nariu”.
1 tema. PARLAMENTO TEISĖS SAMPRATA
7
Parlamento teisė – integrali konstitucinės teisės dalis.
Parlamento teisės samprata Europos valstybių teisės
tradicijoje.
2. Parlamento teisės istorinė raida Europoje ir JAV.
Anglijos parlamento tradicijų reikšmė ir istorinė raida.
3. Parlamento teisės šaltiniai. Parlamentų reglamentai.
4. Lietuvos parlamento teisės samprata. Parlamento
teisės istorinė raida Lietuvoje. Lietuvos parlamento
teisės šaltiniai: Konstitucija, Konstitucinio Teismo
nutarimai, Seimo statutas ir kt.
1.
Parlamento teisė – tai teisės normų visuma, kuri reguliuoja santykius,
susijusius su parlamento sudarymu, parlamento veikla, organizavimu
bei pralamento statusu.
Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a.
antrojoje pusėje.
1445 m. Gardine įvykusiame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio
Kazimiero (1440-1492) ir Ponų tarybos (kaip „Vyriausybės"
atitikmens) pasitarime dalyvavo ir bajorų – tai tikrai jau galima laikyti
bajorų Seimo užuomazga.
Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas
įstatymų leidyba neįėjo.
Seimas buvo šaukiamas gana retai, tačiau nuo XV a. pabaigos –
dažniau.
8
Į Seimą tada buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės
pareigūnai (seniūnai, tijūnai, vėliavininkai), kunigaikščiai ir visi
galintys atvykti bajorai – jokių Seimo rinkimų nebūdavo.
Į Seimą atvykti galėdavo ir bet kuris nekviestas bajoras.
Tačiau Lietuvos Seime lemiamą žodį tardavo ponai, o bajorai
sprendžiamosios galios neturėjo. Galima teigti, kad bajorų atstovai
Seimuose buvo politiniai patarėjai ir opozicija ponams.
Įstatymų
leidžiamąja
institucija
Lietuvos
Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje.
Didžiosios
Iš svarbesnių XVI a. Seimo sprendimų paminėtinas I Lietuvos Statuto
svarstymas Seime nuo 1522 m. ir jo priėmimas 1529 m. Pagal I Lietuvos
Statutą aukščiausia valstybine institucija laikoma galinti leisti
įstatymus Ponų taryba, tad šis teisynas įtvirtino didikų (Ponų tarybos)
dominavimą.
9

Pirmajame Lietuvos statute (1529 m. patvirtintame Vilniaus seime)
galima rasti nuostatų apie Lietuvos suverenumą, teritorijos
neliečiamumą, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinę
santvarką, o būtent, valdovą, Seimo struktūrą ir prerogatyvas, jų
tarpusavio santykius.

Antrajame Lietuvos statute (1566 m.) lieka tos pačios idėjos apie
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinį nepriklausomumą ir
savarankiškumą, apibrėžiamos valstybės sienos.
o Patvirtinta pavietų seimelių, kuriuose galėjo dalyvauti visi
pavieto bajorai, sistema.
o Suteikta bajorams teisė, iškilus būtinybei, sušaukti seimą.
o Visi įstatymai turėjo būti išimtinai priimami tik Seime.

1569 m. Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir
Lenkijos Seimus. Per savo egzistavimą nuo XV a. vidurio iki
1569 m. buvo susirinkę 40 LDK Seimų.
10

Trečiasis Lietuvos statutas (1588 m.), patvirtintas po 1569 m.
Liublino unijos, įtvirtino jungtinę Lenkijos-Lietuvos valstybę,
naują valstybės formą – federacinę Respubliką, kuriai vadovavo
monarchas, renkamas bendrame Lietuvos ir Lenkijos Seime.
o Lietuvai buvo numatytas priešseiminis seimas.
o Įstatymai leidžiamo tik bendrame Seime ir tik sutinkant
visiems jame atstovaujamiems luomams.
o Panaikinus Ponų tarybą, buvę jos nariai kartu su Lenkijos
karaliaus tarybos nariais tapo Respublikos senatoriais.
o Seimui atsakingas buvo Karalius.

1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos – Lietuvos (Žečpospolitos)
konstitucijoje
o Numatyta teisė miestiečiams siųsti savo atstovus į Seimą.
o Įstatymų leidyba pavedama dviejų rūmų Seimui, kurį sudarė
Atstovų rūmai ir Senatas.
o Panaikinta ilgai egzistavusi liberum veto teisė.

1795 m. Lietuvos – Lenkijos valstybės pasidalijimas.
11
 Didysis Vilniaus Seimas, kuris dirbo 1905 m. lapkričio 21 – 22
(gruodžio 4-5) dienomis.
 1917 m. įvyko Vilniaus konferencija.
 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas.
 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės taryba priėmė Lietuvos
valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius.
 įstatymų leidžiamąją institucija paskelbiama Valstybės taryba,
 įstatymų iniciatyvos teisė suteikta Valstybės tarybai ir Ministrų
kabinetui.
 Vykdomoji valdžia pavesta Valstybės tarybos Prezidiumui,
susidedančiam iš Prezidento ir dviejų viceprezidentų.
12

1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją,
kurioje skelbiama:
1) kad yra atstatyta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kaipo
2) demokratinė respublika, etnologinėm sienom
3) laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su
kitom valstybėm.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją
Lietuvos valstybės Konstituciją.
1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis seimas priėmė Lietuvos
konstituciją.
1928 m. gegužės 25 d. Prezidentas oktrojavo Lietuvos
konstituciją. Prezidentas tampa savarankiškas ir aktyvus
įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas.
1938 m. vasario 11d. Seimas priėmė Lietuvos konstituciją.
Seimas nebeturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės: Seimo ar
jo sesijos nesant, įstatymus leido Prezidentas. Seimas svarstė ir
priėmė tik įstatymo projektus.



13

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė
nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių
Lietuvai likvidavimo“.

Ex injuria jus non oritur (teisės pažeidimas pažeidėjui teisių
nesuteikia), todėl Lietuvos Respublika savo nepriklausomybę atkūrė
remdamasi valstybės tęstinumu, kuris susijęs su valstybės identitetu.

Tęstinumas reiškia „valstybės egzistavimą jos fizinio nuslopinimo
atveju“.
 A. Smetonos rašyti aktai, pasirašyti 1940 m. birželio 15 d.
Kybartuose.
 dauguma valstybių (~30) nepripažino Lietuvos Respublikos
aneksijos.
 liko funkcionuoti kai kurios šalies diplomatinės atstovybės
užsienyje, tačiau iš 19 liko tik 5.
 Lietuvos laisvės kovos Sąjūdžio Taryba 1949 m. vasario 16 d.
priėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.
14
 1940 m. JAV ir D.Britanija įšaldė Baltijos šalių, tame tarpe ir
Lietuvos, aukso atsargas bei kitas lėšas ir atsisakė jas perduoti
SSRS.
 Buvo pripažįstama lietuvių pilietybė, o pasai ir toliau
galiojančiais bei pripažįstami kitų valstybių.
 Lietuvos Respublika taip pat išsaugojo ne tik suverenias teises į
savo teritoriją, bet ir į nuosavybę.

1990 m. vasario 24 d. rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją
Tarybą. Tai buvo pirmieji laisvi rinkimai okupuotoje Lietuvoje .

1990 m. kovo 11 d. priima:
1. Deklaraciją dėl Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų,
2. Įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo,
3. Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo,
4. Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos
Konstitucijos atstatymo“,
5. Įstatymas Dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo
15
Parlamento teisės šaltiniai:
1) (siaurąja prasme) Konstitucijos teisė (aukščiausioji teisė):
–
Konstitucijos tekstas + sudėtinės dalys (eksplicitinis
reguliavimas).
–
Konstitucinio
Teismo
jurisprudencija
(atskleidžia
Konstitucijos implicitinį reguliavimą).
–
–
2) (plačiąja prasme) Konstitucinė teisė:
Konstitucijos teisė (aukščiausioji teisė)
(ordinarinė teisė) konstituciniai įstatymai, įstatymai / Seimo
statutas, poįstatyminiai teisės aktai.
16
Konstitucijos sudedamosios dalys:
1.
1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos
valstybės“;
2.
1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“;
3.
1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”;
4.
2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.
Pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai yra:
1.
blanketiniai
2.
įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų
sąrašas bei
3.
sąrašiniai.
17
Konstituciniai įstatymai yra:
1) Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti konstituciniai įstatymai;
2) Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas
3) Konstitucinių įstatymų sąraše įrašyti konstituciniai įstatymai.
Į Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą gali būti įrašyti
konstituciniai įstatymai, kuriais reglamentuojami ypač reikšmingi
visuomeniniai santykiai ir užtikrinamas jų stabilumas.
Į konstitucinių įstatymų sąrašą neįrašomi:
1) Konstitucijos nuostatas keičiantys, papildantys ar pripažįstantys
netekusiais galios įstatymai,
2) Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti konstituciniai įstatymai ir
konstituciniai aktai ir
3) Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti konstituciniai įstatymai.
(Seimo statuto 1711 straipsnis).
18
Seimo statutas:
1.
turi įstatymo galią.
2. Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas.
3. Seimo statutas keičiamas Seimo statutu, t.y. teisės akto forma
ne įstatymas.
4. Seimo statutas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės
žiniose“, jeigu pačiame statute nenustatyta kita įsigaliojimo
tvarka.
5. Seimo statutas bei atskiri jo straipsniai gali būti naikinami,
papildomi arba keičiami didesne kaip pusės visų Seimo narių
balsų dauguma.
19
2 tema. SEIMAS VALSTYBĖS VALDŽIOS
INSTITUCIJŲ SISTEMOJE
20
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
Seimo teisinis statusas.
Seimo funkcijos ir kompetencija.
Seimo ir Vyriausybės teisinių santykių konstituciniai
pagrindai.
Seimo ir Respublikos Prezidento teisinių santykių
konstituciniai pagrindai.
Seimo teisinių santykių su teismais konstituciniai
pagrindai.
Seimo
teisinių
santykių
su
savivaldybėmis
konstituciniai pagrindai.
Seimo tarpparlamentiniai ryšiai.
Valstybės valdžios institucijos statusą apsprendžia:
1) konstitucinis institucijos statusas,
2) sudarymo specifika,
3) įgaliojimai (jų turinys),
4) santykių tarp institucijų ir visuomenės pobūdis.
Valstybės valdžios įgaliojimai
pasižymi tik jiems būdingais
požymiais:
a) institucijos priimti sprendimai yra privalomi visiems, kuriems
yra adresuotas toks sprendimas;
b) priimto sprendimo vykdymas yra garantuojamas materialiniu
aspektu;
c) sprendimo vykdymas taip pat garantuojamas kitokiais
metodais ir būdais;
d) valstybės valdžios institucijos vykdydamos jiems pavestas
funkcijas taiko ne vieną anksčiau paminėtą požymį, o jų visumą.
21
Kiti požymiai, būdingi valstybės valdžios institucijai:
1.
institucinis požymis;
2.
valdžios institucijos formuojamos griežtai numatyta
tvarka;
3.
valdžios institucija yra valstybės įgaliota vykdyti
valstybės funkcijas ir užduotis;
4.
tokiai valdžios institucijai teisės normose
yra
priskirta apibrėžta kompetencija;
5.
instituciją finansuoja valstybė;
6.
institucija gali vykdyti jai pavestus įgaliojimus tik
valstybės nustatyta tvarka;
7.
valstybės valdžios institucija yra sudėtinė ir integrali
valstybinės valdžios institucijų sistemos dalis.
22
Seimo, kaip Tautos atstovybės, koncepcija yra grindžiama
šiomis nuostatomis:
1.
Tautos atstovybė yra kolegiali institucija.
2.
Seimą – Tautos atstovybę – steigia pati Tauta.
3.
Tauta įgalioja Seimą – Tautos atstovybę –
Konstitucijoje
nustatytų
įgaliojimų
ribose
vykdyti
(įgyvendinti) įstatymų leidžiamąją valdžią.
4.
Seimą jo veikloje saisto Konstitucija, taip pat jo
paties priimti įstatymai.
5.
Tauta Konstitucijoje numato (steigia) konstitucinės
kontrolės instituciją Konstitucinį Teismą, kuriam paveda
prižiūrėti inter alia tai, kaip Seimas – Tautos atstovybė –
įgyvendinda savo įgaliojimus.
6.
Seimas – Tautos atstovybė – formuojama
demokratinių, laisvų, sąžiningų rinkimų būdu
23
Nuo 1918 metų, kai buvo atkurta Lietuvos
nepriklausomybė, iki jos netekimo 1940 m., Lietuvoje buvo šie
Seimai:
0) Steigiamasis Seimas dirbo nuo 1920-01-16 iki 1922
m., šis Seimas neturi numerio (112 nariai).
1) 1922-1923 I-asis Seimas (78 nariai)
2) 1923-1926 II-asis Seimas (78 nariai)
3) 1926-1927 III-asis Seimas (85 nariai)
4) 1936-1940 IV-asis Seimas (49 nariai)
Nuo 1990 metų, kai buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba
– Atkuriamasis Seimas, Lietuvoje buvo šie Seimai:
5) 1990-1992 LR Aukščiausia Taryba – Atkuriamasis
Seimas. (141 seimo narys)
6) 1992-1996 VI-asis Seimas
7) 1996-2000 VII-asis Seimas
8) 2000-2004 VIII-asis Seimas
9) 2004-2008 IX-asis Seimas
10) 2008-2012 X-asis Seimas
24
Tauta gali įgyvendinti
valstybės valdyme, kai yra:
1.
2.
3.
4.
suverenitetą,
dalyvaudama
demokratiniai tautos atstovybės rinkimai;
tautos atstovai turi turėti laisvą mandatą;
tautos atstovybė turi būti diskutuojanti institucija;
tautos atstovybės posėdžiai turi būti vieši.
Tautos atstovų suverenią galią riboja:
1.
2.
3.
4.
žmonių teisės ir laisvės.
valstybės prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai.
teismų valdžia.
įgyvendinant suverenitetą būtina paisyti procedūrų,
taisyklių, kurios numatytos Konstitucijoje.
25
Seimo konstituciniai įgaliojimai yra įtvirtinti:
1. Konstitucijos 67 straipsnyje.
2. Konstitucijos 67 str. kai kurie įgaliojimai sukonkretinami ar
detalizuojami kituose Konstitucijos straipsniuose ar dalyse.
3. Įstatymuose, kai tai Konstitucijoje yra nurodyta tiesiogiai.
4. Įstatymais, nors nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje,
tačiau yra skirti Seimo konstitucinėms funkcijoms įgyvendinti.
26
Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus,
vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento
funkcijas:
1.
2.
3.
4.
įstatymų leidybos funkcija,
kontrolės funkcija,
steigiamoji funkcija,
biudžetinė funkcija, ir kt.
Valdžios legalumas – valdžios teisėtumas.
Valdžios legitimumo prasmės: t.y. ne tik a) teisėta, bet ir b)
tam tikra būsena, parodanti ar visuomenė pasitiki valdžia.
Valdžios legitimacijos formos:
1.
tradicinė forma
2.
charizmatinė
3.
racionali
27
Seimo ir Vyriausybės teisinių santykių
konstituciniai pagrindai.
28
1. Vyriausybės programa.
2. Vyriausybės formavimas.
3. Priesaikos davimas.
4. Seimo ir Vyriausybės santykiai reiškiasi per Vyriausybės
kontrolės funkciją:
a)
b)
c)
d)
Rašytiniai klausimai.
Paklausimai.
Interpeliacija.
Nepasitikėjimas.
 Vyriausybės atsistatydinimas
e) Vyriausybės atsakomybė Seimui.
f) Vyriausybės metinė veiklos ataskaita.
g) Vyriausybės valanda.
h) Vyriausybės pusvalandis.
5. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė.
6. Patraukimas baudžiamojon atsakomybėn.
7. Pirmalaikiai rinkimai.
8. Biudžeto projekto rengimas.
9. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
10. Ministerijų ir pavaldžių institucijų steigimas.
11. Valstybės skolos klausimai.
12. Santykiai priimant Europos Sąjungos teisės aktus.
29
Seimo ir Respublikos Prezidento teisinių
santykių konstituciniai pagrindai.
30
1.
Vyriausybės formavimas.
2.
Įstatymų leidyba.
3.
Rinkimai.
4.
Seimo sesijos.
5.
Seimo ir Respublikos Prezidento santykiai nepaprastosios
padėties metu.
6.
Apkalta.
7.
Prezidento priesaika.
8.
Seimo pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento
pareigas arba laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą.
9.
Valstybės pareigūnų skyrimas.
10.
Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl Respublikos
Prezidento aktų konstitucingumo.
Seimo teisinių santykių su teismais
konstituciniai pagrindai.
31
1.
Teisėjų skyrimas.
2. Patraukimas baudžiamojon atsakomybėn.
3. Konstitucinio Teismo teisėjai ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai
prisiekia Seime.
4. Konstitucinis Teismas atlieka konstitucinės justicijos funkciją.
Seimo teisinių santykių su savivaldybėmis
konstituciniai pagrindai.
32
1. Seimas nustato Respublikos administracinį suskirstymą.
2. Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą.
3. Seimas skiria savivaldybių tarybų rinkimus.
4. Karo veiksmų metu Seimas priima sprendimą pratęsti
savivaldybių tarybų įgaliojimus.
Seimo tarpparlamentiniai ryšiai.
33
Seimas tarpparlamentinėje veikloje dalyvauja šiais būdais:
1. Siunčia delegacijos į tarptautines parlamentines organizacijas
ir asamblėjas,
2. Seimo narių komandiruotės ir kelionės, susijusios su
tarpparlamentinių ryšių stiprinimu,
3. Tarpparlamentinių ryšių grupės.
Seimas turi delegacijas vienuolikoje tarptautinių organizacijų ir
asamblėjų:
1. Baltijos Asamblėjoje,
2. Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių Parlamentinėje
Asamblėjoje,
3. Europos
saugumo
ir
bendradarbiavimo
organizacijos
Parlamentinėje Asamblėjoje,
4. Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje,
5. Frankofonijos Parlamentinėje Asamblėjoje,
6. Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir
Senato narių asamblėjoje,
7. Lietuvos Respublikos Seimo, Lenkijos Respublikos Seimo bei
Senato ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių asamblėjoje,
8. Lietuvos Respublikos Seimo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados
Asamblėjoje,
9. Nato Parlamentinėje Asamblėjoje,
10. Tarpparlamentinėje Asamblėjoje,
11. Vakarų Europos Sąjungos Asamblėjoje.
34

Komandiruotė – Seimo nario išvykimas už Lietuvos Respublikos
teritorijos ribų ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų (neįskaitant
kelionės laiko) atlikti
 su Seimo nario parlamentine veikla susijusį pavedimą, taip pat
 išvykimas atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose
renginiuose.

Seimo valdyba, atsižvelgdama į tai, kiek kelionė (išvyka) susijusi su
Seimo nario parlamentine veikla, Seimo komiteto ar frakcijos
teikimu gali svarstyti ir pritarti arba nepritarti Seimo nario
užsienio kelionei (išvykai).

Seimo valdybos sprendimas dėl Seimo nario komandiruotės ar dėl
pritarimo Seimo nario užsienio kelionei (išvykai) pateikiamas
Seimo Etikos ir procedūrų komisijai. Šis išvykimas laikomas
svarbia pateisinama priežastimi nedalyvauti Seimo posėdyje iš
anksto numatytų balsavimų metu, taip pat nedalyvauti Seimo
komiteto ar komisijos posėdyje.
35

Seimo parlamentinės delegacijos tarptautinėse organizacijose ir
forumuose sudaromos taip pat kaip komisijos.

Šiuo metu Seime veikia net 49 tarpparlamentinių ryšių grupės.

Tarpparlamentinių ryšių grupės sudaromos laisvu Seimo narių
apsisprendimo principu.

Seimo Pirmininkas praneša Seimo nariams apie įsirašymo į
tarpparlamentinių ryšių grupes pradžią ir pabaigą bei jų sudarymo
iniciatorius ir paskelbia pirmojo posėdžio datą ir vietą.

Po pirmojo grupės posėdžio grupės pirmininkas Seimo posėdžio
metu paskelbia apie tarpparlamentinės grupės įsikūrimą. Remiantis
grupės pirmininko pareiškimu, grupė registruojama Seime.
36

Seimo Pirmininkas praneša atitinkamų valstybių parlamentams
apie tokių grupių įkūrimą Seime ir jų vadovus.

Seimo valdyba, atsižvelgdama į grupės darbo intensyvumą,
ekonominių, politinių ar moralinių aspektų svarbą, remia
parlamentinių grupių veiklą:

Tarpparlamentinių ryšių grupių veiklą koordinuoja Užsienio
reikalų komitetas:
 teikti rekomendacijas ir pasiūlymus dėl Seimo delegacijų
veiklos, tarpparlamentinių ryšių grupių veiklos;
 ne rečiau kaip kartą per metus išklauso ir įvertina Seimo
delegacijų tarptautinėse organizacijose ir forumuose bei
Seimo parlamentinių ryšių grupių veiklos ataskaitas;

Tarpparlamentinių ryšių grupės pirmininkai bent du kartus per
kadenciją pateikia raštu Užsienio reikalų komitetui informaciją
apie grupės veiklą.
37
4 tema. SEIMO NARIO TEISINIS STATUSAS
38
1.
2.
3.
4.
5.
Seimo nario įgaliojimų įgijimas. Seimo narys –
Tautos atstovas.
Seimo nario teisės.
Seimo nario pareigos.
Seimo nario imunitetas ir veiklos aprūpinimas.
Seimo nario įgaliojimų netekimo konstituciniai
pagrindai.
Seimo rinkimų principai:
39
1.
2.
3.
4.
5.
6.
rinkimų būtinumas,
rinkimų periodiškumas,
laisvi rinkimai,
rinkimų alternatyvumas/konkurenciniai rinkimai,
sąžiningi,
valstybės valdžios ir kitų valstybės institucijų nešališkumas
(neutralumas) Seimo rinkimų kampanijos atžvilgiu,
7. pažeistų rinkimų teisių reali gynyba, įskaitant teisminę gynybą,
8. Seimo rinkimus turi organizuoti ir vykdyti, jų galutinius
rezultatus nustatyti nepriklausoma ir nešališka institucija –
Vyriausiojo rinkimų komisija,
9. visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai.
Tam kad Seimo narys įgytų įgaliojimus, būtina:
40
1. Išrinkti naują Seimą.
 Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas,
pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti Seimas arba
Respublikos Prezidentas.
 Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią Seimo
rinkimų sistemą.
2. Naujai išrinktam Seimui susirinkti į pirmąjį posėdį.
3. Seimo nario priesaika,
Seimo nariu gali būti:
41
1.
Lietuvos Respublikos pilietis.
2. nesusijęs priesaika ir pasižadėjimu su kita valstybe.
3. rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų.
4. nuolat gyvena Lietuvoje.
Seimo nariu negali būti:
42
1.
renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra
nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį,
2. asmuo teismo pripažintas neveiksniu,
3. asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš
užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą,
4. kariškai, sukarintų
pareigūnai,
bei
saugumo
tarnybų
5. teisėjai, kol jie nėra pasitraukę iš teisėjo pareigų,
6. Respublikos Prezidentas.
apmokami
Seimo narys vadovaujasi:
43
1.
Konstitucija (implicitiniu reguliavimu),
2. valstybės interesais,
3. savo nuožiūra ir sąžine.
1.
Seimo nario teises ir pareigas nustato:
Konstitucija,
2. Įstatymai,
3. Seimo statutas.

Vienas savo konstitucines teises Seimo narys realizuoja
vienasmeniškai.

Kitas Konstitucijoje nustatytas teises Seimo narys įgyvendina
kartu su kitais Seimo nariais.

Konstitucijoje expressis verbis yra įtvirtintos tik kai kurios
Seimo nario pareigos.

Dar kitos Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje yra
formuluojamos kaip tam tikri Seimo nariui taikomi
apribojimai.

Seimo nariai, užimantys Konstitucijoje tiesiogiai nurodytas
pareigas Seime be Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigų,
turi ir kitas Konstitucijoje expressis verbis nurodytas pareigas
(kartu ir atitinkamas teises).
44
Seimo nario imunitetas ir veiklos aprūpinimas.
45
Galime išskirti tokią konstitucinių Seimo nario darbo Seime
bei kitos parlamentinės veiklos garantijų sistemą:
1.
Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis.
2.
Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis.
3.
Konstitucijos 74 straipsnis.
4.
Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis.
5.
Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalis.
Seimo nario imunitetas:
Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma
jo laisvė. (Konstitucijos 62 str. 2 d.)
Seimo nario indemnitetas:
Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti
persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti
traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka. (Konstitucijos 62 str. 3 d.)
46
Seimo nario įgaliojimų netekimo
konstituciniai pagrindai.
47
Konstitucijos 63 str. numato, kad Seimo nario įgaliojimai
nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį
pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;
2) jis miršta;
3) atsistatydina;
4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;
5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai
pažeidžiamas rinkimų įstatymas;
7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo
nario pareigomis;
8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.
3 tema. SEIMO STRUKTŪRA
48
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Seimo komitetai ir komisijos.
Seimo pirmininkas.
Seimo valdyba.
Seniūnų sueiga.
Seimo narių frakcijos, mišrios ir laikinosios grupės.
Seimą aptarnaujantys padaliniai.
Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo
Statutas, reiškia, kad:
49
1. Seimo struktūrą gali nustatyti tik pats Seimas;
2. jokia valstybės institucija negali įsiterpti į Seimo struktūros
nustatymą;
3. pagal Konstitucija Seimas privalo, turi pareigą nusistatyti savo
struktūrą;
4. Seimo statutu nurodoma/įtvirtinama Seimo struktūra;.
5. Seimas turi nustatyti tokią struktūrą, kad pats galėtų
efektyviai vykdyti savo funkcijas. Seimo narys galėtų įgyvendinti
tautos atstovo funkcijas.
Struktūrinių padalinių, Seimo nario teisės bei
pareigos įtvirtintos:
50
1. Konstitucijoje;
2. Įstatymais;
3. Seimo statutu.
Tam, kad galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali
prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų
įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų,
kitų asmenų atžvilgiu ir kad jeigu Seimo struktūriniam padaliniui
reikia nustatyti valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų
institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, tokie Seimo
struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi ne Seimo
statutu, bet įstatymu.
(Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).
Nusistatant Seimo struktūrą, Seimą varžo:
51
1.
Konstitucijos normos ir principai;
2.
visų Seimo narių lygiateisiškumas, negali būti tokios struktūros,
kuriomis remiantis nariai būtų nelygūs;
3.
Seimo nario laisvas mandatas, Seimo struktūros nustatymo
principai neturi pažeisti Seimo narių laisvo mandato;
4.
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“ 3p. – Seimo Europos reikalų komitetas ir Užsienio reikalų
komitetas – turi būti sudaryti tokie struktūriniai padaliniai, kurie
turėtų šiuos pavadinimus.
5.
Konstitucija iš visų Seimo narių išskiria Seimo pirmininko bei jo
pavaduotojo pareigas (Konstitucijos 66 str. 1 d.). Toks nustatymas irgi
siejasi su Seimo struktūra.
Seimo struktūra – materialinių (t.y. tam tikrą „struktūrizuotą
statiką“ rodančių) organizacinių institucinių elementų, būtent tam
tikrų Seimo narių visumą objektyviai skaidančių (struktūrizuojančių)
padalinių ir pareigybių šiuose padaliniuose, sistema.
(Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: TIC, 2005. P.430.)
Seimo struktūra - tai tokia Seimo statute nustatytų jo vidinių
padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento darbingumą,
efektyvų jo funkcionavimą, t.y. turi sukurti reikiamas sąlygas bei
prielaidas
Seimui
nepertraukiamai
įgyvendinti
Konstitucijoje
apibrėžtas jo funkcijas.
(1994 m. vasario 24 d. ir 2004 m. gegužės 13 d. KT nutarimai).
52

Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta
vadovavimo Seimo posėdžiams tvarka, t. y. jame įtvirtintas
vienasmenis, o ne
kolegialus
vadovavimo
Seimo
posėdžiams
principas. Taigi jame ne nustatomas Seimo Pirmininko pavaduotoju
skaičius, o išsprendžiamas procedūrinis klausimas, kas vadovauja
Seimo posėdžiams - Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas.

Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis
jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje.

Seimo Pirmininkas, vykdydamas savo įgaliojimus, leidžia
aktus – potvarkius.
53

Seime veikia Seimo valdyba, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti
organizacinius Seimo darbo klausimus ir teikti patarimus Seimo
Pirmininkui, kai jis to prašo.

Seimo valdyba sudaroma iš: 1) Seimo Pirmininko, 2) jo pavaduotojų ir 3)
Seimo opozicijos lyderio. Seimo valdybos sudėtį nutarimu tvirtina Seimas.

Paprastai parlamentuose sudaromi dviejų rūšių struktūriniai dariniai:
komitetai (arba komisijos) ir frakcijos (arba deputatų grupės).
o
Pirmieji dariniai formuojami vadovaujantis parlamentinio darbo
specializacijos principu, kuris užtikrina tinkamą dalykinį klausimų
parengimą ir jų svarstymą parlamente.
o
Antrosios grupės dariniai padeda realizuoti parlamento narių
politines orientacijas ir tikslus bei užtikrina organizuotus parlamento
narių grupių ryšius su parlamente atstovaujamomis politinėmis
partijomis bei organizacijomis.
54
Parlamentui (Seimui) nustatant frakcijų formavimo
tvarką turėtų būti atsižvelgiama į:
55
1. bendrą deputatų (Seimo narių) skaičių, (nustatant ar keičiant jau
nustatytą minimalų frakciją galinčių sudaryti Seimo narių skaičių
neturi būti akivaizdžių disproporcijų tarp minimalaus skaičiaus ir
bendro Seimo narių skaičiaus) (2001 m. sausio 25 d. KT nutarimas)
2. reglamente (statute) įtvirtintą frakcijų teisių ir pareigų pobūdį,
3. į būtinybę garantuoti visiems vienodas galimybes reikšti pažiūras ir
politinius tikslus,
4. į mažumos gynimo principą, parlamentinės opozicijos apsaugos
minimalius reikalavimus.
5. Be to, reikėtų žiūrėti, kad mažos politinės grupės neatsidurtų
geresnėje padėtyje negu didelės grupės tais atvejais, kai formuojama
parlamento vadovybė, sudaromi komitetai ir skiriami jų vadovai,
skirstomos lėšos, įgyvendinamos kitos parlamento funkcijos.
6. Tačiau taikant šiuos kriterijus negalima pažeisti parlamento nario
laisvo mandato principo (1993 m. lapkričio 26 d. KT nutarimas).

Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys - svarstyti Seimo sesijos
darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti
Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti
sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai, taip pat
patarimus Seimo Pirmininkui.

Seimo komisijos – Seimas, pripažinęs būtinybę, gali sudaryti
nuolat veikiančias komisijas arba sudaryti laikinąsias tyrimo,
kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias
komisijas.

Nuolatinės komisijos skiriasi nuo:
a) komitetų pagal įgaliojimų ir kontrolės („specializacijos“) apimtį (ji
siauresnė nei komitetų);
b) nuo laikinųjų tyrimo ar kontrolės komisijų tuo požiūriu, kad
Seimo statute įvardintos kitos nuolatinės komisijos turi reguliariai
be specialaus pavedimo atlikti atitinkamą kontrolę: arba vidinę (ji
būdinga Etikos ir procedūrų komisijai), arba išorinę (tai
charakteringa Peticijų komisijai ir Operatyvinės veiklos
parlamentinės kontrolės komisijai)
56
Iš Seimo paskirties išplaukia, kad:
57
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
Komisija gali būti sudaroma tik ypač svarbiems klausimams tirti –
valstybinės reikšmės.
Iniciatyvos sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją pareiškimas
savaime nesuponuoja tokios komisijos sudarymo.
Iniciatyvą pareikšti kurti komisijas turi pakankamai didelė narių
grupė.
Negali būti nepagrįstai suvaržytos Seimo narių galimybės inicijuoti
Seimo laikinųjų tyrimo komisijų sudarymą.
Sudarant komisijas ir inicijuojant jas būtina paisyti opozicijų teisių ir
mažumų teisių.
Komisijas negali sudaryti vienos politinės jėgos, frakcijos, komiteto
nariai.
Komisijos negali būti sudaromos tirti tokius klausimus, kurių
komisijos iš viso negali tirti, spręsti.
Visos komisijos sudaromos tik Seimo sprendimu.
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).
7 tema. SEIMO PRIEŽIŪRINĖ VEIKLA
58
Seimo priežiūrinės veiklos teisiniai pagrindai.
2. Vyriausybės narių ir kitų valstybės pareigūnų
atskaitomybė Seimui.
3. Seimo narių rašytiniai klausimai ir paklausimai.
4. Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe.
1.
Įstatymų leidžiamąją galią sudaro du neatskiriami dalykai:
leisti ir saugoti įstatymus, t.y. prižiūrėti vykdomąją galią.
A. Eismen
Nuo sisteminės visų institucijų kontrolės didele dalimi priklauso
šiuolaikinės demokratijos likimas. Demokratija ilgą laiką negali
egzistuoti be kontrolės, o teisėtumo principo kontrolėje paneigimas
vienareikšmiškai yra demokratijos savižudybė.
H. Kelsen
Įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius ir funkcijas
valstybės valdžios institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu,
todėl jų tarpusavio sąveika apibūdinama kaip tarpfunkcinė partnerystė.
(Konstitucinio Teismo1998 m. sausio 10 d. nutarimas)
Taigi, parlamentinės kontrolės pagrindas yra valdžių padalijimo
principo įgyvendinimas.
59
Valdžių padalijimo principas (Dž. Lokas, John Locke (1632-1704))
Valstybės veiklos sritys
I. Teisės kūrimas
II. Teisės vykdymas
III. Visuomenės
ir valstybė gynyba
Valstybės valdžia
I. Įstatymų leidžiamoji
(Įstatymų leidžiamoji valdžia yra aukščiausia ir kitos pavaldžios jai.)
II. Įstatymų vykdomoji (valdymas ir teisingumo vykdymas)
III. Sąjunginė (Federacinė, užsienio politika)
60
John Locke (1632-1704):
61
1.
Įstatymų leidžiamoji valdžia aukščiausia valstybės valdžia (Parlamento
dominavimo doktrina), nes sudaroma tiesiogiai tautos ir nuo šios valdžios
priklauso kitos valdžios. Valdžios tarpusavio santykiai grindžiami
subordinacija.
2.
Nei vienas valdžios “kūnas” neturi teisinės galios, jeigu nėra patvirtinti
įstatymų leidžiamosios valdžios, kurią visuotinai renka ir sudaro piliečiai.
3.
“jeigu
vykdomoji
valdžia
galėtų
savo
privilegijas
vykdyti
nekontroliuojama, tai tauta būtų ne tauta, o tik laukinių gyvulių banda”
4.
“parlamentinės kontrolės tikslas stabilus valdžios įgyvendinimas ir
maksimali visuomenės narių apsauga.”
Valdžių padalijimo principas (Š.Montjeskė (Charles Louis
Montesquieu (1689-1755))
Valstybės veiklos sritys
I. Teisės kūrimas
II. Teisės įgyvendinimas
III. Teisingumo vykdymas
Valstybės valdžia
Normatyvine prasme turi tokia pačią legitimaciją kylančią iš suvereno tautos. Visos
valdžios tarpusavyje lygiavertės.
I. Įstatymų leidžiamoji =
II. Vykdomoji
62
=
III. Teisminė
Charles Louis Montesquieu (1689-1755):
63
1.
valdžių padalijimo principo teoriją, plėtojo kaip įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios ir teisminės valdžių tarpusavio pusiausvyrą, “šios valdžios
turi būti išskaidytos, atskirtos ir sujungtos tarpusavyje”.
2.
Parlamentinę kontrolė reikalinga todėl, kad būtų užtikrinta pusiausvyra.
3.
Įstatymų leidžiamoji valdžia neturi trukdyti vykdomosios valdžios, bet
kontroliuoti įstatymų vykdymą. Vykdomoji valdžia turi teisę sulaikyti
įstatymų leidžiamąją valdžią, nes priešingu atveju ji bus despotiška, galės
sunaikinti visas kitas valdžias, todėl daugiausia apribojimų numatė
įstatymų leidžiamajai valdžiai, nes manė, kad vykdomoji yra apribota a
priori.
4.
Įstatymų leidžiamoji valdžia šalia teisės kūrimo taip pat turi galimybę
kontroliuoti jos įgyvendinimą.
Parlamentinės kontrolės (priežiūros) samprata, sąvokų įvairovė.
Parlamentinė priežiūra ar parlamentinė kontrolė?
64

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas:
Kontrolė – kieno nors tikrinimas,
Priežiūrą
–
saugojimas,
stebėjimas,
prižiūrėjimas, globojimas, rūpinimąsis.

kontrolė,
Tarptautinių žodžių žodynas:
kontrolė reiškia priežiūrą, ko nors tikrinimą, faktinės
padėties lyginimą su reikalaujama.
Administracinės teisės požiūriu:
65
Priežiūra yra tam tikrų valstybės institucijų bei valstybės pareigūnų
veikla, stebint ir tikrinant nepavaldžių teisinių subjektų veiklą, siekiant nustatyti,
ar yra daromi teisėtumo pažeidimai. Šios sąvokos reikšminiai požymiai:
 stebėjimas,
 tikrinimas,
 nepavaldumas.
Kontrolė reiškia kompetentingų institucijų ir pareigūnų veiklą,
tikrinant ir nuolatos stebint vykdomosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklą,
nustatant, kaip jie laikosi teisėtumo reikalavimų, ar jų veikla yra tikslinga, ar ji
atitinka nustatytus teisėtumo reikalavimus ir prireikus ją koreguojant. Šios
sąvokos reikšminiai požymiai:
 stebėjimas,
 tikrinimas,
 korekcija,
 tikslingumas.
Administracinės teisės teorijoje parlamentinė
kontrolė apibrėžiama taip:
66
Parlamentinė kontrolė – įstatymų įgyvendinimo priežiūra,
vertinimas, stebėjimas, informacijos gavimas, teikiant pasiūlymus,
rekomendacijas, darant išvadas, Seimui prižiūrint vykdomosios valdžios
subjektų veiklą tiesiogiai ir netiesiogiai per Seimo sudaromus komitetus bei
komisijas ir Seimui padedant ombudsmenų institutui.
Atsižvelgiant į tai, galime teigti, jog parlamentinė kontrolė vykdoma
trejopai:
1. tiesiogiai Seimo kaip institucijos, vykdant vykdomosios valdžios veiklos
kontrolę,
2. per sudaromus Seimo struktūrinius padalinius komitetus ir laikinąsias
komisijas,
3. padedant Seimui atskaitingoms institucijoms.
Priežiūra+ Prižiūrimos institucijos veiklos koregavimas = Parlamentinė kontrolė
Parlamentinė kontrolė – gali būti suprantama kaip:
1. valdymas (politinė forma),
2. įtaka (politinė forma),
3. tikrinimas (teisinė forma).
Parlamentinės kontrolės sąvokos:
1.
Parlamentinė kontrolė tai parlamento naudojami metodai ir
priemonės, siekiant tikrinti vyriausybės veiklą.
2. Parlamentinė kontrolė – sistema normų reguliuojančių
vykdomosios valdžios institucijų veiklos stebėjimą ir tikrinimą.
3. Parlamentinė kontrolė – vyriausybės ar jos administracijos veiklos
akceptacija.
4. Parlamentinė kontrolė – tiesioginė (parlamento daugumos) ar
netiesioginė (parlamento opozicijos) įtaka vyriausybei, naudojant
nustatytas priemones ir (ar) taikant sankcijas.
67
Konstitucinės teisės doktrinoje:
68
Parlamentinė kontrolė siaurąja prasme – visuma konstitucinių
instrumentų, kurias taiko pavieniai parlamento nariai, jų grupės ar visas
parlamentas (dauguma) tiek in pleno, tiek ir ne posėdžių metu, siekdami
rinkti informaciją apie vykdomosios valdžios veiksmus, stebėti ir tikrinti
jos veiklą.
Parlamentinė
kontrolė
plačiąja
prasme
–
konstitucinių
instrumentų, taikomų parlamento politinės daugumos, visuma, leidžianti,
įvertinus vyriausybės veiklą, daryti tiesioginę arba netiesioginę įtaką
vykdomosios
valdžios
(vyriausybės)
veiklai,
o
esant
vertinimui – taikyti konstitucines politinio poveikio sankcijas.
neigiamam
Atsakomybės rūšys, santykis su konstitucine
atsakomybe:
69
POLITINĖ ATSAKOMYBĖ + TEISINĖ ATSAKOMYBĖ
=
KONSTITUCINĖ ATSAKOMYBĖ
KA – TA = PA, bet
KA ≠ PA
KA – PA = TA, bet
KA ≠ TA
Parlamentinės kontrolės formos – tai konstituciniu lygiu
įtvirtinti parlamentinės kontrolės vykdymo būdai, turintys politinę ar teisinę
(formalizuotą) parlamentinės kontrolės instrumentų išraišką.
 Politinė kontrolė tiesiogiai susijusi su vykdomosios valdžios
(vyriausybės) parlamentine politine atsakomybe parlamentui, o
 Teisinė – su parlamento priimtų aktų įgyvendinimu ir teisėtumo
principo užtikrinimu.
Teisinę parlamentinės kontrolės formą gali vykdyti bet kuris
parlamento vidinis darinys, pavieniai parlamento nariai, jų grupės, o taikyti
politinę parlamentinę kontrolės formą su politinėmis sankcijomis turi
įgaliojimus tik parlamento dauguma, kuri yra išreiškusi politinį pasitikėjimą
(nepasitikėjimą) Vyriausybe.
Politinės parlamentinės kontrolės metmenys yra vyriausybės
programa, ilgalaikė valstybės strategija ir, aišku, politinė partijos programa.
Teisinė parlamentinės kontrolės forma turi aiškų a priori standartą –
Konstituciją ir įstatymus.
70
Atsižvelgiant į politinės ir teisinės parlamentinės kontrolės formų
turinį (politinį ar teisinį poveikį) ir turint mintyje valstybės valdymo
formą, galima skirti tris parlamentinės kontrolės įgyvendinimo
modelius:
1. būdingas parlamentinei valdymo sistemai, kai Vyriausybė
sudaroma parlamente ir egzistuoja Vyriausybės parlamentinė
atsakomybė tik parlamentui;
2. būdingas mišriajai valdymo sistemai, kai Vyriausybė sudaroma
parlamente, tačiau Vyriausybė politiškai atsakinga ir prezidentui
(monarchui, valstybės vadovui) ir parlamentui, o politines
sankcijas gali taikyti parlamentas ir (ar) valstybės vadovas;
3. būdingas prezidentinei valdymo sistemai, kai Vyriausybė
sudaroma
ne
parlamente
arba
Vyriausybė
atsakinga
tik
Prezidentui (valstybės vadovui), o parlamentas neturi galimybės
taikyti konstitucinių politinio poveikio sankcijų.
71
x – prezidentas/valstybės vadovas/monarchas
0 – teisinė forma
1 – politinė forma
Parlamentinė monarchija (D.Britanija)
Prezidentinė respublika (JAV)
x – nėra
x – nėra
M.Pirmininkas
P↔
P → Prezidentas
Kabinetas
0 – yra
0 – yra
1 – nėra
1 – yra
Parlamentinė respublika (Vokietija)
Mišri (pusiau prezidentinė) respublika (Prancūzija)
x – nėra
x – yra
Parlamentas
P↔
Vyr.vadovai
/ ministrai
M.Pirmininkas
/ kancleris
Vyriausybė
0 – yra
1 – yra
Vyriausybė
0 – yra
1 – yra
72
Prezidentas
Parlamentinė kontrolė D.Britanijoje:
73
Monarchas
0
0
Bendruomenių rūmai
Premjeras
1
Kabinetas (ministrai)
Vyriausybė
Lordų rūmai
Parlamentinė kontrolė JAV:
74
Agentūros ir komisijos
Administracija
Kabinetas
Apkalta
Prezidento veto teisė
Kongreso kontrolė
Prezidentas
Kongresas
Atstovų rūmai
Komitetai
Senato rūmai
Komitetai
Parlamentinė kontrolė Prancūzijoje:
75
PARLAMENTAS
(Senatas ir
Nacionalinis susirinkimas)
0
0
1
Nepasitikėjimas
Paleidimo teisė
1
Vyriausybė
(M.Pirmininkas
ir ministrai)
Prezidentas
Parlamentinė kontrolė Lietuvoje:
76
Valdžiųjų institucijų sistema: (viešoji valdžia = valstybės valdžios institucijos + ordinarinis l.)
Seimas
KT, ir kt.
teismai
Respublikos
Prezidentas
Vyriausybė
Ministras
Pirmininkas
Konstitucinis lygmuo
Seimo komitetai
ir komisijos
Ministrai ir
ministerijos
Ordinarinis lygmuo
Lietuvos parlamentinės kontrolės priemonės:
Teisinė PK forma.
Konstitucinis lygmuo:
77
1. paklausimo teisė (61 str. 1d.)
2. valstybės biudžeto priežiūra (67 str. 14 p.), valstybės biudžeto
įvykdimo apyskaita (94 str. 4 p.)
3. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti
Seime už savo veiklą (101 str.)
Įstatyminis (ordinarinis) lygmuo:
1. Seimo pagalbinės struktūros (komitetai ir komisijos) (Seimo statuto
49 str. 9 p., 71 str.)
2. rašytiniai klausimai (212 str.)
3. Vyriausybės valanda (208 str.)
4. Vyriausybės metinė veiklos ataskaita, jei ji nesukelia neigiamų
pasekmių (207 str.)
Politinė PK forma.
Konstitucinis lygmuo:
1. interpeliacija (61 str. 2d.)
2. nepasitikėjimas (61 str. 3 d., 67 str. 9 p., 101 str. 3 d. 2 p., 101 str. 4
d. )
3. Vyriausybės programa (92 str. 4 d.)
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už
bendrą Vyriausybės veiklą (96 str.).
5. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas (101 str. 2 d., 92 str. 4 d.)
Įstatyminis (ordinarinis) lygmuo:
1. Vyriausybės metinė veiklos ataskaita, jei ji sukelia neigiamas
pasekmes (207 str.).
78
Parlamentinės kontrolės procesas yra skaidomas į
tokius etapus:
79
1. pirminės informacijos gavimas (informacinis);
2. analizės atlikimas;
3. išvadų formulavimas
nustatymas);
(sąlygų
ir
priežasčių
4. problemos sprendimas ir nepageidaujamų reiškinių
pašalinimas (fakultatyvinis etapas).
Konstitucinio
Teismo
jurisprudencijoje
parlamentinės
kontrolės
institutas nagrinėtas:
1.Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime;
2.Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime;
3.Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime.
Parlamentinės kontrolės įgyvendinimo galimybės yra ribotos dėl:
1.vykdomosios valdžios išskaidymo,
2.parlamentinės patirties stokos,
3.parlamento
kompetencijos
sumažėjimo,
kompetencijos į tarptautinį ar municipalinį lygį,
4.didėjančios interesų grupių įtakos bei
5.teisinio reguliavimo spragų.
80
perduodant
dalį
Parlamentinės kontrolės tipologija, t. y.
grupavimo (klasifikavimo) variantai:
81
1) pagal kontrolės laipsnį (kontroliuojamo objekto lygmenis): a)
labiausiai valdinga, b) vidutiniškai valdinga, c) mažiausiai valdinga;
2) pagal kontrolės laiką ir planavimo galimybę: a) nuolatinė, b)
reguliari vienkartinė (kasmetinė), c) vienkartinė ir hipotetiškai
nepasikartojanti, d) išimtinė ekstremali (neplanuota);
3) pagal kontrolės apimtį: a) bendroji, b) specializuota,
4) pagal kontrolės pobūdį ir siekius: a) prevencinė, b) kardomoji, c)
strateginio planavimo, d) konstitucingumo užtikrinim;
5) pagal kontrolės subjektus: a) kolegiali, b) „struktūrinė“, c) grupinė, d)
individuali;
6) pagal kontrolės vykdymo imperatyvumą ir subjektų diskrecijos
apimtį: a) privaloma, b) neprivaloma, c) „mišri“;
7) pagal kontrolės teisinį pagrindą: a) konstituciniu, b) Konstitucinio
Teismo doktrinos, c) Seimo statuto nuostatų pagrindu vykdoma kontrolė;
d) specialaus įstatymo, e) „mišriu“.
6 tema. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS TEISINIS
REGULIAVIMAS
82
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
Subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas.
Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų pateikimas Seimo
posėdyje.
Įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete.
Įstatymo projekto svarstymas Seimo posėdyje.
Įstatymo priėmimas Seimo posėdyje.
Respublikos Prezidento grąžinto įstatymo svarstymas ir
priėmimas Seimo posėdyje.
Konstitucijos keitimas ir konstitucinių įstatymų
projektų svarstymas ir priėmimas Seimo posėdyje.
Įstatymų pasirašymas, skelbimas, įsigaliojimas.

Teisėkūra yra valstybės valios įtvirtinimas įvairiuose teisės
aktuose, turinčiuose visuotinai privalomus juridinius nurodymus.

Teisėkūros procesas – veikla, apimanti norminių teisės aktų
rengimo planavimą, jų rengimą, derinimą, vertinimą, priėmimą,
skelbimą, ir teisės aktų stebėseną.

Pagrindinis teisėkūros uždavinys – teisė normų parengimas ir
priėmimas.
Teisė
normų
pakeitimas
negaliojančiomis yra antrinė teisėkūros funkcija.

Teisėkūra galima:
1) teisės aktą priimant referendumo būdu arba
2) teisės aktą priimant tam įgaliotų institucijų
83
ar
pripažinimas
Teisėkūros procesas taikomas remiantis šiais principai:
84
1.
Demokratiškumo ir viešumo.
2. Teisėtumo.
3. Profesionalumo.
4. Planavimo.
5.
Ekonomiškumo.
6. Techninis teisės aktų lygis.
7.
Daugumos.
8. Socialinio kompromiso.
Įstatymų leidyba formaliai vyksta, kai:
85
1.
keičiama Konstitucija,
2. teikiamos Seimui ratifikuoti ir įstatymu ratifikuojamos Lietuvos
Respublikos tarptautinės sutartys,
3. leidžiami konstituciniai įstatymai,
4. leidžiami paprastieji įstatymai.
Teisėkūros doktrina.
86

Įstatymų leidybos procesas - tai visuma juridiškai reikšmingų
veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas ir atliekamų tam tikra
griežta logine ir laiko seka.

Įstatymų leidybos proceso stadijos :
1.
įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas (Konstitucijos
68 st.),
2. įstatymo projekto svarstymas,
3. projekto priėmimas (Konstitucijos 69 st.),
4. priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas (Konstitucijos
70-72 st.).
Įstatymų ir kitų Seimo priimtų teisės aktų vietą
teisės sistemoje bei savitarpio sąveika.
87

Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto
nustatyta tvarka išleistas teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo
leidėjo valią ir turintis aukštesnę teisinę galią lyginant su
poįstatyminiais teisės aktais.

Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir
tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis
aktas paprastai yra valdymo aktas. Jis yra įstatymo normų
taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio
(ad hoc), ar nuolatinio galiojimo.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius
reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams:
88
1.
teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo
įgaliojimų;
2.
teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro
pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma
taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams;
3.
diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik
atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų
padėties objektyviais skirtumais;
4.
kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja
teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti
oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami;
5.
įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis
reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų
formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos
nuoseklumas ir vidinė darna,
6.
teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai
reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius;
7.
kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti
pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai
stabilus;
8.
teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non
cogit ad impossibilia);
9.
teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės
aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės
aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu
nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior
retro agit);
10.
teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta
atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti;
89
12.
nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės
pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat
proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi
būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems
teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi
būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia
šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su
sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti
proporcingos padarytam teisės pažeidimui;
13.
teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti
prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą
užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar
pareigūnams;
14.
leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių
reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros
subjektas;
15.
ir kt.
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
90

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų
konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui,
kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios
teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas reiškia, kad draudžiama
žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius
santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės
aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju
aukštesnės galios teisės aktuose.

Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo
normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo
ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų
su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje
įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu.
(Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas)
91
 Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai Seime
priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros."
 Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta: „Seimo struktūrą ir darbo
tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią.“
 Įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu,
taip pat kitais įstatymais.
(Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai).
92
Subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
93
Konstitucijos 68 straipsnyje nustatyti subjektai, kuriems priklauso
įstatymų leidybos iniciatyvos teisė:
1. Seimo nariai,
2. Respublikos Prezidentas,
3. Vyriausybė,
4. 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.
Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime suponuoja ir tai,
kad šią teisę kiekvienas Seimo narys gali įgyvendinti trejopai
1) pats arba
2) kartu su kitais Seimo nariais, arba
3) per Seimo, kaip Tautos atstovybės, struktūrinius padalinius,
nurodytus Seimo statute.
(Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas)

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis - inicijuoti
įstatymų leidybos procesą. Ši teisė praktiškai realizuojama pateikiant
parlamentui
1) konkretų įstatymo projektą arba
2) raštu suformuluojant naują esminę idėją dėl įstatymų leidybos.

Seimo narys pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo
statute nurodytus Seimo struktūrinius padalinius gali teikti pastabas,
pasiūlymus, pataisas, papildymus dėl Seime svarstomo įstatymo
projekto. Tokių pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimas
nelaikytinas įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo įgyvendinta;
pastabų, pasiūlymų dėl svarstomo įstatymo projekto, jo pataisų,
papildymų teikimas nuo įstatymų leidybos iniciatyvos skiriasi savo
paskirtimi, tai yra skirtingos įstatymų leidybos proceso stadijos.
(Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai)
94
95
Valstybės vadovas pasirašydamas ir paskelbdamas įstatymus užbaigia
Parlamento pradėtą įstatymų projektų kūrybą bei tampa tos kūrybos
bendraautorius.
Valstybės vadovų veto įgaliojimai pasireiškia 3 būdais:
1. veto įgaliojimai gali būti apskritai nesuteikti valstybės vadovui, nors
formaliai įstatymas skelbiamas valstybės vadovo vardu (kaip
pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės atveju) arba
2. valstybės vadovai turi silpną veto teisę, kuomet veto įveikimui
nereikalinga kvalifikuota parlamento narių balsų dauguma (kaip
pavyzdžiui, Prancūzijos Respublikos atveju), arba
3. valstybės vadovai turi stiprius veto įgaliojimus, kuomet veto
įveikiamas tik kvalifikuota parlamento narių balsų dauguma
(pavyzdžiui, JAV teisinėje sistemoje).
96
8 tema. APKALTOS PROCESO TEISINIAI
PAGRINDAI
97
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Apkaltos proceso samprata.
Apkaltos proceso konstituciniai pagrindai.
Subjektai, turintys teisę siūlyti pradėti apkaltos
procesą Seime.
Specialios tyrimo komisijos sudarymo tvarka, jos
įgaliojimai.
Apkaltos proceso Seime sudedamosios dalys.
Asmens, pripažinto kaltu, pašalinimas iš pareigų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas
apkaltos instituto modelis realizuotas tris kartus:
98
1. 1999 metais, kai buvo svarstomas Seimo nario Audriaus
Butkevičiaus mandato panaikinimo klausimas;
2. 2003–2004 metais, kuomet po apkaltos iš pareigų buvo
pašalintas Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas;
3. 2010 metais, kai buvo svarstomas Seimo narių Aleksandr
Sacharuk ir Lino Karaliaus mandato panaikinimo klausimas.
Impičmentas (angl. impeachment) valstybės apkalta –
ypatingas nusikaltusių aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltinimo
ir jų bylų nagrinėjimo būdas
Apkalta pirmą kartą Anglijos parlamente surengta 1376 metais, o
paskutinė parlamente nagrinėta apkaltos byla buvo dar 1801 metais.
Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1787 metų, kai apkaltos
institutas buvo įtvirtintas Konstitucijoje, federaliniu lygiu apkaltos
procesas buvo inicijuotas 12 kartų, o šio proceso tvarka iš pareigų
pašalinti tik keturi teisėjai.
Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentams apkaltos procesas buvo
pradėtas tris kartus:
1868 metais – E.Džonsonui,
1974 metais – R.Niksonui ir
1999 metais – B.Klintonui.
99
Apkaltos institutų modeliai:
100
1.
amerikietiškasis apkaltos instituto modelis, taikomas bendrosios
teisės tradicijų šalyse:

kai kaltinimą reiškia ir pareikštą kaltinimą nagrinėja parlamentas
(parlamentinė procedūra);
2. apkaltos instituto modeliai, taikomi civilinės teisės tradicijų
šalyse:



kaltinimą reiškia parlamentas, o aukščiausių valstybės pareigūnų
pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia speciali parlamento sudaryta
teisminio pobūdžio institucija (Aukštasis Teisingumo Teismas arba
Respublikos teisingumo teismas) – Prancūzija;
kai parlamento (ar jo rūmų) pareikštą kaltinimą nagrinėja konstitucinės
justicijos institucija (Konstitucinis Teismas) – Vokietija, Austrija;
kai apkaltos klausimus sprendžia parlamentas, gavęs konstitucinės
justicijos institucijos (Konstitucinio Teismo) išvadą, ar yra pagrindas
apkaltai – Rumunija, Armėnija, Lietuva.
Apkaltos institutui būdingi elementai:
101
1.
apkalta taikoma tik tam tikriems pareigūnams, kurie paprastai
išvardijami Konstitucijoje;
2. apkalta galima tik specialiai nustatytais pagrindais;
3. rezultatyvaus apkaltos proceso padarinys yra specifinė
konstitucinė sankcija - asmens pašalinimas iš pareigų arba jo
mandato panaikinimas.
Apkaltos proceso tikslas:
1. objektyvus tyrimas;
2. kvalifikuotas teisinis valstybės pareigūnų tiriamų veiksmų
įvertinimas;
3. aukščiausių valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės
klausimo išsprendimas.
Konstitucinės atsakomybės samprata Konstitucinio
Teismo jurisprudencijoje:
102
1) 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas.
2) 2000 m. kovo 30 d. nutarimas.
3) 2004 m. kovo 31 d. išvada.
4) 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas.
5) 2010 m. spalio 27 d. išvada.
6) 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas.
Teisinė atsakomybė 103
tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis įpareigojimas
naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu
nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių
praradimu ar siaurinimu.
(Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2009)
Atsakomybė įgyvendinama dviem būdais:
1)vykdant
pareigas,
kuriomis
siekiama
įgyti
subjektinę
tiesę,
pripažįstamą ir ginamą valstybės, arba kuriomis legalizuojamas
naudojimasis subjektinėmis teisėmis;
2)siaurinant
subjektines
proporcingas pareigas.
teises,
kai
atsisakoma
vykdyti
teisėms
Teisinė atsakomybė skirstoma į:
104
Pozityvioji teisinė atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad
naudodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas
pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito asmens
teisėms.
Negatyvioji teisinė atsakomybė – tai valstybės akcija, kai valstybė
priverčia vieną iš teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai
pareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties
susisiaurintų pareigų apimties.
(Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2009)
Konstitucinės
atsakomybės
nusižengimas (deliktas).
pagrindas
-
konstitucinis
Konstitucinis deliktas – tai konstitucinių teisinių santykių dalyvio
(subjekto) veika (veikimas ar neveikimas), kuris neatitinka elgesio
modelio, įtvirtinto konstitucinėje teisės normoje ir kuris užtraukia
nustatytų priemonių (konstitucinių sankcijų) taikymą.
Konstituciniai deliktai:
1) konstitucijos pažeidimas;
2) pasikėsinimas į konstitucinę santvarką;
3) įstatymo (kito konstitucinės teisės akto) pažeidimas;
4) teismo sprendimo nevykdymas;
5) priesaikos sulaužymas;
6) konstitucinių pareigų nevykdymas (netinkamas vykdymas);
7) piktnaudžiavimas įgaliojimais ar teisėmis;
8) valstybės išdavimas ir kt.
105
Konstitucinei atsakomybei būdingi požymiai:
106
1. konstitucinės atsakomybės tikslas – atimti tam tikro subjekto įgytus
konstitucinius įgaliojimus;
2. konstitucinė atsakomybė atsiranda tik pagal tiesiogiai išreikštas Konstitucijos
normas;
3. konstitucinėn atsakomybėn Konstitucijoje numatytu būdu gali būti patraukti tik
Konstitucijoje įvardinti konstitucinių teisinių santykių subjektai;
4. minėtus subjektus konstitucinėn atsakomybėn patraukia politinio pobūdžio
institucija - Seimas, kuris remiasi Konstitucinio Teismo išvada;
5. konstitucinei atsakomybei būtinas kaltės fakto teisminis tikrinimas ir
nustatymas;
6. patraukimas konstitucinėn atsakomybėn išreiškiamas kompetentingam
iniciatoriui pateikiant represinės poveikio priemonės projektą ir pradedant jį
svarstyti pagal nustatytą procedūrą;
7. ribota subjekto, patraukto konstitucinėn atsakomybėn, teisminės savigynos
galimybė, t. y. teisė apskųsti teismui jo atžvilgiu paskirtą konstitucinę sankciją.
Apkalta –
107
Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai sprendžiamas
Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės
klausimas, t.y. jų pašalinimas iš pareigų už Konstitucijoje nustatytus
veiksmus.
Tai viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos
savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų asmenų, nepaisančių
Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų
pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis
Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais
yra diskreditavę valstybės valdžią.
Konstitucijos 74 str. išdėstytas baigtinis sąrašas:
 valstybės pareigūnų, kuriems gali būti taikoma apkalta;
 apkaltos pagrindų sąrašas.
Seimas, spręsdamas asmens pašalinimo iš pareigų ar jo
mandato panaikinimo klausimą, veikia kaip jurisdikcinė institucija.
Apkaltos procesas vyksta, laikantis bendrųjų teisės principų.
Normos, reguliuojančios apkaltą, turi ne tik sudaryti
galimybę pašalinti asmenį iš pareigų ar panaikinti jo mandatą, bet ir
užtikrinti asmens, kurio atžvilgiu vykdoma apkalta, teises. Kad
apkaltos procesą būtų galima pripažinti atitinkančiu teisinės
valstybės principus, jis turi būti teisingas. Tai reiškia, jog įstatymui ir
apkaltą vykdančiai institucijai asmenys turi būti lygūs, jie turi turėti
teisę būti išklausyti ir teisiškai garantuotą galimybę ginti savo teises.
108
Apkaltos procesas Lietuvoje vyksta tokia eiga:
109
1.
valstybinės reikšmės klausimams tirti ir nagrinėti sudaroma
laikinoji tyrimo komisija (išankstinis tyrimas Seime – savarankiška
fakultatyvinė stadija);
2.
apkaltos inicijavimas (siūlymas ją pradėti) Seime;
3.
viešas apkaltos procesas, vykstantis Seime, gavus įsigaliojusią
Konstitucinio Teismo išvadą, kad asmens, kuriam pradėta apkaltos
byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai;
4.
nutarimo pašalinti asmenį iš pareigų arba panaikinti jo Seimo
nario mandatą priėmimas.
Šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.
110



Ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus
Konstitucijos pažeidimas.
Tačiau priesaikos sulaužymas kartu yra šiurkštus Konstitucijos
pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir
priesaikos sulaužymas.
Respublikos Prezidento veiksmais Konstitucija būtų
šiurkščiai pažeista tais atvejais, kai Respublikos
Prezidentas
nesąžiningai
eitų
savo
pareigas,
veiktų
vadovaudamasis ne Tautos ir valstybės interesais, bet savo
privačiais interesais, atskirų asmenų ar jų grupių interesais,
veiktų turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su
Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais, sąmoningai
nevykdytų Respublikos Prezidentui Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytų pareigų.
(Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada)
Priesaikos sulaužymas.
111



Priesaika nėra vien formalus aktas;
Priesaika sukelia konstitucines pasekmes, t.y. asmuo sulaužęs
priesaiką ir už tai pašalintas iš pareigų, negali iš naujo prisiekti,
nes visados kils abejonė dėl naujai duodamos priesaikos
tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis
asmuo pareigas vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja
priesaika, ar šis asmuo vėl nesulaužys priesaikos, kitaip tariant,
ar šio asmens vėl duodama priesaika nebus fiktyvi.
apkaltos paskirtis – ne tik pašalinti priesaiką sulaužiusį
valstybės pareigūną iš einamų pareigų, bet ir neleisti jam
niekada ateityje eiti tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia susijusi
su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Nusikaltimo padarymas.
112



Nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu
pažeidė Konstituciją ar sulaužė duotą priesaiką, kad asmuo savo
veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais.
Nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad jie tiesiogiai nėra
susiję su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu ar
šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu.
Nusikaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija,
sulaužyta priesaika, nesukelia tokių pačių konstitucinių teisinių
padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu šiurkščiai
pažeidžiama Konstitucija, sulaužoma priesaika.
1)
1.
Etikos ir
procedūrų
komisija 4/5
visų komisijos
narių balsų
dauguma siūlo
Seimui pradėti
2.
¼ Seimo narių
siūlymas pradėti
apkaltos procesą
Apkaltos pagrindai:
šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką
2)
asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą
3.
Laikinosios tyrimo komisijos išvada
4.
Generalinio prokuroro kreipimaisis į Seimą
Duodamas sutikimas konkretų asmenį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn
Seimas pritaria laikinosios tyrimo komisijos
išvadai
¼ Seimo narių grupės siūlymas
pradėti apkaltos procesą
Įsiteisėja apkaltinamasis teismo
nuosprendžis
¼ Seimo narių siūlymas pradėti apkaltos procesą
EPK
Sudaroma specialioji tyrimo komisiją (≤12 Seimo narių), pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pagrįstumui ištirti bei
pateikia
išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti
siūlymą
Seimas pritaria specialiosios tyrimo
Seimas nepritaria
Seimas nepritaria
Seimas pritaręs komisijos išvadai,
komisijos išvadai, kad nėra pagrindo
specialiosios tyrimo
specialiosios tyrimo
kad yra pagrindas pradėti apkaltos
pradėti apkaltos procesą
komisijos išvadai, kad
komisijos išvadai, kad
procesą
yra pagrindas pradėti
nėra pagrindo pradėti
apkaltos procesą
apkaltos procesą
Seimas sprendžia, kam
pavesti atlikti papildomą
ar pakartotinį tyrimą –
tai pačiai ar naujai
specialiajai tyrimo
komisijai.
Įsiteisėja išteisinamasis
teismo nuosprendis
arba sprendimas
nutraukti baudžiamąją
bylą
Seimas priima nutarimą pradėti apkaltos procesą Seime konkrečiam
asmeniui ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą išvados.
jeigu įsigaliojusioje Konstitucinio Teismo
išvadoje konstatuota, kad:
a) asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, bent
vienu konkrečiu veiksmu šiurkščiai pažeidė
Konstituciją ir sulaužė priesaiką arba
b) konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai
pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika,
arba
c) konkrečiu nusikaltimu nebuvo šiurkščiai
pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika.
jeigu
įsigaliojusioje
Konstitucinio
Teismo išvadoje
konstatuota, kad
nė vienas asmens
konkretus veiksmas
neprieštarauja
Konstitucijai
Apkaltos procedūra Seime
Nutarimo pašalinti asmenį iš pareigų arba
panaikinti Seimo nario mandatą priėmimas
Seimas priima nutarimą apkaltos procesą nutraukti.
113
Seimas artimiausiame posėdyje priima
nutarimą nutraukti apkaltos procesą.
Apkaltos
proceso
tvarka
pritaikytos
konstitucinės
sankcijos
(konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro
1.asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas
iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis
2.draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas
pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje
numatytą priesaiką.
Nurodytas draudimas yra ne asmens pakartotinis nubaudimas, ne antra
„bausmė“, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės
sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip
valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės,
konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas.
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas)
Apkaltos taikymas nereiškia, kad už veiksmus, kurie yra apkaltos pagrindas,
asmuo negali būti traukiamas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn. Taip pat asmens
patraukimas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn negali būti kliūtimi tokiam
asmeniui taikyti apkaltą.
(Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. nutarimas)
114