Transcript VIII tema - VU Teisės fakultetas

Politinių ir teisinių teorijų istorija
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII. 1. Švietimo epochos
politinės ir teisinės minties
bendrieji bruožai.
 Racionalumas
 Sekuliarizacija
 Švietimo sistemos plėtra
 Aktyvi leidybinė veikla
Liudvikas XIV lankosi Prancūzijos
mokslų akademijoje, 1661 m.
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII. 2. Voltero(1694-1778
m.) politinės ir teisinės
pažiūros. Valstybės kilmė ir
valdymo
formos.
Apšviestasis absoliutizmas
Svarbiausieji kūriniai
 FILOSOFINIAI LAIŠKAI APIE ANGLIJĄ (1733)
 APMĄSTYMAI APIE TAUTŲ PAPROČIUS IR DVASIĄ (1754)
 FILOSOFINIS ŽODYNAS (1764)
Liet. k.: Volteras. Kandidas, arba Optimizmas.
Vilnius: Versus aureus, 2009.
Prigimtinės teisės doktrina
„Mes visi esame žmonės ir turime gyventi pagal
prigimtinius įstatymus – proto įstatymus, kurie
kiekvienam žmogui suteikia laisvę ir lygybę.
Karališkasis absoliutizmas ir luomų privilegijos
priešingos žmogaus prigimčiai ir dėl to turi būti
panaikintos“.
Prigimtinės būklės bruožai
 Žmogus negimsta piktas. Visi vaikai naivūs; visi
jauni žmonės patiklūs ir draugiški; vedusieji myli
savo vaikus; atjauta slypi visų širdyse.
 Siekis kariauti nėra esmingas žmonių giminės
bruožas.
 Žmones būdingas polinkis bendrauti. Vienatvė –
nenatūrali būsena. Žmogus – „socialinis gyvūnas“,
kuris siekia susivienyti su panašiais į save. Būdamas
vienas, žmogus yra silpnas ir pasmerktas mirčiai.
Visuomenės sutartis
 Prigimtinėje būklėje kiekvienas individas pats gina savo
interesus, baudžia juos pažeidusius asmenis.
 Visuomenės sutartis sudaroma tam, kad laisvė, lygybė ir
nuosavybė būtų patikimai užtikrintos.
 Susivieniję į valstybę individai valstybės naudai atsisako
prigimtinėje būklėje turėtos teisės savarankiškai savo
pačių jėgomis užtikrinti prigimtinių įstatymų vykdymą.
Tai nereiškia, kad individai atsisako prigimtinėje būklėje
turėtų teisių.
 Visuomenės sutartimi individai įsipareigoja paklusti
valstybės įstatymams: „Laisvės esmė – priklausyti tik
nuo įstatymų“.
Valdymo formos
 Demokratija = Respublika: „Man patinka matyti,
kaip laisvi žmonės patys kuria įstatymus, kurių
valdomi ir gyvena“.
 Atstovaujamoji demokratija = Aristokratija
 Monarchija: „Monarchija ir despotija – du broliai“.
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII. 3. Šarlis de Monteskje
(1689-1755 m.). Teisės
dvasia. Valstybės
santvarkų klasifikacija.
Laisvės samprata. Politinė
laisvė. Valdžių padalijimo
teorija.
Svarbiausieji Šarlio de Monteskje kūriniai
 PERSŲ LAIŠKAI (1721)
 SAMPROTAVIMAS APIE
ROMĖNŲ DIDYBĖS IR
NUOPUOLIO PRIEŽASTIS
(1749)
 APIE ĮSTATYMŲ DVASIĄ
(1748) (liet. k. Apie
įstatymų dvasią. Vilnius:
Mintis, 2004).
Įstatymų dvasia (I)
„Įstatymas, kalbant apskritai, yra žmonių protas, nes
jis valdo visas žemės tautas; o kiekvienos tautos
politiniai ir civiliniai įstatymai turi būti ne daugiau
kaip daliniai šio proto pasireiškimo atvejai. Įstatymai
turi būti glaudžiai susiję su tautos, kuriai jie skiriami,
ypatybėmis, ir tik nepaprastai retais atvejais vienos
tautos įstatymai gali tikti kitai valstybei. Būtina, kad
įstaymai atitiktų esančios ar būsimos vyriausybės
prigimtį ir principus, kad jie tobulintų jos struktūrą
(tai politinių įstatymų uždavinys), kad palaikytų jos
egzistavimą (tai civilinių įstatymų uždavinys)“.
Įstatymų dvasia (II)
„Jie turi atitikti fizines šalies ypatybes, jos klimatą –
šaltą, karštą, vidutinį, - dirvožemio ypatybes, šalies
būklę, dydį, tautos gyvenimo būdą – žemdirbių,
medžiotojų ar piemenų, - laisvės laipsnį, atitinkantį
valstybės santvarką, gyventojų religiją, jų polinkius,
turtingumą, gyventojų skaičių, prekybą, tautos būdą
ir papročius; pagaliau jie susiję tarpusavyje ir
priklauso nuo savo kilmės aplinkybių, įstatymų
leidėjo tikslo, nuo įstatymų priėmimo tvarkos. Juos
reikia tirti visais atžvilgiais. (...) Bus išnagrinėtos
visos šios aplinkybės; jų visuma sudaro tai, kas
vadinama ĮSTATYMŲ DVASIA“.
Prigimtinės būklės bruožai
 Taikos siekimas.
 Siekimas gauti maisto.
 Prašymas, vieno žmogaus nukreiptas kitam.
 Noras gyventi visuomenėje.
Prigimtinės būklės pabaiga ir įstatymų atsiradimas
Žmonėms susivienjus į visuomenę, prasideda karai.
Karams užbaigti sukuriami įstatymai:
 Tarptautinė teisė;
 Politinė teisė;
 Civilinė teisė.
Valdymo formos
Yra trys valdymo būdai: respublikinis, monarchinis
ir despotinis.
Monarchija – kai valdo vienas žmogus, bet per
nustatytus nekintamus įstatymus; jai reikalingos
tarpinės valdžios.
Despotija – kai valdoma be jokių įstatymų ir taisyklių
vieno žmogaus valia ir savivale; jai būdinga vizirio
pareigybė ir religijos reikšmė.
Respublika – kai aukščiausia valdžia yra arba visos
tautos, arba jos dalies rankose.
Respublika
Respublikos gali būti:
 Demokratinės;
 Aristokratinės.
Respublika – tai valdymas per atstovus (įgaliotinius):
Tauta gali gebėti kontroliuoti kitų žmonių veiklą, bet
neįstengia pati tvarkyti savo reikalų.
Pagrindiniai respublikos įstatymai yra tie, kurie
apibrėžia balsavimo teisę.
Politinės laisvės samprata
„Politinė laisvė nėra ko tik nori darymas. Valstybėje,
tai yra visuomenėje, kurioje yra įstatymai, laisvė (...)
yra teisė daryti viską, kas leidžiama įstatymais. Jei
pilietis galėtų daryti tai, kas įstatymais draudžiama,
jis neturėų laisvės, nes tą patį galėtų daryti ir kiti
piliečiai.“
Politinę laisvę saugantys įstatymai
Įstatymai, nustatantys politinę laisvę priklausomai
nuo jo santykio su valstybės sankloda. Šie įstatymai
įtvirtina valdžių padalijimą.
2. Įstatymai, nustatantys politinę laisvę piliečiui. Šie
įstatymai užtikrina piliečių saugumą (tai –
baudžiamieji įstatymai).
1.
Valdžių padalijimo tikslas
 Politinė laisvė būna tik tada, kai nepiktnaudžiaujama
valdžia.
 Kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikia
tokios tvarkos, kuriai esant valdžios galėtų viena kitą
prilaikyti.
Valstybės valdžios
„Kiekvienoje valstybėje yra trijų rūšių valdžia: įstatymus
leidžianti valdžia, vykdomoji valdžia, užsiimanti
tarptautinės teisės klausimais, ir vykdomoji valdžia,
užsiimanti civilinės teisės klausimais. Pirmoji valdžia,
arba institucija, leidžia laikinus arba pastovius įstatymus,
taiso arba atmeta esamus įstatymus. Antroji valdžia
paskelbia karą arba sudaro taikos sutartį, siunčia arba
priima pasiuntinius, užtikrina saugumą, užkerta kelią
antpuoliams. Trečioji valdžia baudžia už nusikaltimus ir
sprendžia privačių asmenų konfliktus. Paskutiniąją
valdžią galima pavadinti teismine, o antrąją – tiesiog
vykdomąja valstybės valdžia.“
Įstatymų leidžiamoji valdžia
 Priklauso liaudžiai, bet įgyvendinama jos išrinktų





atstovų.
Atstovams suteikiamas laisvas mandatas.
Priima įstatymus ir stebi, ar gerai tų įstatymų
laikomasi.
Ji pavedama dviems susirinkimams – kilmingųjų
susirinkimui ir tautos atstovų susirinkimui.
Vieta kilmingųjų susirinkime yra paveldima.
Kilmingųjų susirinkimas turi teisę panaikinti, o ne
nuspręsti.
Vykdomoji valdžia
 Vykdomoji valdžia yra monarcho rankose.
 Nustato įstatymų leidėjų susirinkimų posėdžio sušaukimo
laiką ir jo trukmę.
 Turi teisę stabdyti įstatymų leidėjo susirinkimo veiksmus,
priešingu atveju „įstatymų leidžiamoji valdžia taps
despotiška, nes, turėdama galimybę suteikti sau bet kurią
valdžią, kurios geidžia, ji sunaikins visas kitas valdžias“.
 Monarchui neleidžiama dalyvauti įstatymų leidyboje, išskyrus
panaikinimo teisę.
 Įstatymų leidėjas negali teisti asmens, turinčio vykdomąją
valdžią: „Pastarojo asmenybė turi būti šventa, nes ji
reikalinga valstybei tam, kad įstatymų leidėjų susirinkimas
nepavirstų tironija“.
Teisminė valdžia
 Teisminė valdžia neturi priklausyti nuolat veikiančiai





institucijai.
Teisminę valdžią įgyvendina asmenys, „tam tikrais metų
laikotarpiais įstatymo nustatytu būdu pakviečiami iš
liaudies“.
Būtina suteikti galimybę pasirinkti teisėją.
Nuosprendžiuose visada turi būti tik tikslus įstatymo
tekstas: „Teisėjai (...) ne daugiau kaip lūpos, tariančios
įstatymo žodžius“.
Reikia, kad teisėjai būtų tos pačios visuomeninės
padėties kaip ir teisiamasis.
„Teisminė [valdžia] tam tikra prasme nėra valdžia“.
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII. 4. Žano Žako Ruso
(1712-1778) politinės ir
teisinės idėjos. Prigimtinė
būklė ir valstybės kilmė.
Visuomenės
sutarties
koncepcija.
Tautos
suvereniteto
doktrina.
Mokymas apie valdymo
formas. Teisės teorija.
Svarbiausieji Žano Žako Ruso kūriniai
 SAMPROTAVIMAS APIE ŽMONIŲ NELYGYBĖS KILMĘ IR
PAGRINDUS (1754).
 APIE VISUOMENĖS SUTARTĮ, ARBA POLITINĖS TEISĖS
PRINCIPAI (1762)
Šių kūrinių publikacija lietuvių kalba: Rinktiniai raštai.
Vilnius: Mintis, 1979.
Valstybės atsiradimas (I)
 Prigimtinėje būklėje žmonės laisvi ir laimingi.
 Palaipsniui atsiranda privatinė nuosavybė: Pirmasis,
kuris, aptvėręs žemės sklypą, sumanė pasakyti: „Čia
mano!“ ir rado tokių lengvatikių, kurie tuo patikėjo,
buvo tikrasis pilietinės visuomenės įkūrėjas“.
 Su privatine nuosavybe atsiranda socialinė (politinė)
nelygybė: „Panaikinus lygybę prasidėjo baisinga
netvarka; taip neteisėti turtingųjų grobimai, vargingųjų
plėšikavimas ir nežabotos vienų ir kitų aistros. (...)
Gimstanti visuomenė atsidūrė baisiausio karo stovyje:
paskendusi ydose ir nusivylusi žmonių giminė
nebegalėjo nei grįžti atgal, nei atsisakyti savo nelemtų
pasiekimų; ji tik užsitraukė gėdą ir (...) atsidūrė ant
bedugnės krašto“ .
Valstybės atsiradimas (II): Turtingųjų sąmokslas
 Turtingųjų
sąmokslas: siūlymas vargšams vienytis:
„Susivienykime, kad apgintume nuo išnaudojimo
silpnuosius, sutramdytume garbėtroškas ir kiekvienam
garantuotume teisę turėti tai, kas jam priklauso“.
 Vargšai lengvatikiai patikėjo ir „puolė tiesiai į grandines,
tikėdamiesi šitaip užsitikrinti sau laisvę. (...) Tokia buvo
arba turėjo būti kilmė visuomenės ir įstatymų, kurie
suteikė naujų jėgų turtingiesiems ir uždėjo naujus pančius
silpniesiems, nesugrąžinamai panaikino prigimtinę
laisvę, visiems laikams įvedė nuosavybės ir nelygybės
įstatymą, (...) visą žmonių giminę nuo šiol pasmerkė
darbui, vergijai ir skurdui“.
Teisės ir valdžios pagrindas
 Jėga nesukuria teisės ir teisėtos valdžios: „Jei reikia
paklusti jėgai, tai nėra jokios būtinybės paklusti iš
pareigos; ir jei žmogus daugiau neverčiamas
paklusti, tai jis jau ir nebeturi tai daryti“.
 Siekiant sujungti teises ir pareigas bei grąžinti
teisingumą, būtini susitarimai ir įstatymai.
Visuomenės sutartis
 Visuomenės
sutarties tikslas: „Surasti tokią
asociacijos formą, kuri savo bendra jėga gintų ir
globotų kiekvieno asociacijos nario asmenybę ir
nuosavybę ir kurioje kiekvienas, susijungdamas su
visais, vis dėl to yra pavaldus tik pats sau ir lieka
toks pat laisvas, kaip ir anksčiau“.
 Visuomenės sutarties rezultatas: „Kiekvienas iš
mūsų savo asmenį ir visą savo galią paveda
aukščiausiajai bendrosios valios vadovybei; dėl to
kiekvienas narys tampa neišskiriama visumos
dalimi“.
Visuomenės sutarties pasekmės
 Atsiranda suverenas.
 Suvereno nevaržo jokie įstatymai: „Nėra ir negali būti
jokio įstatymo, kuris būtų privalomas visai Tautai.
Tautai neprivaloma netgi visuomenės sutartis“.
 Suvereno įgaliojimai nedalūs.
 Valdymas grindžiamas bendrąja valia.
 Žmogus tampa laisvas – vietoje netvarkingos laisvės
prigimtinėje būklėje jis įgija pilietinę laisvę ir
nuosavybės teisę, kurią gina bendroji valia.
Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios
 Įstatymų leidžiamoji valdžia turi būti vykdoma tik
pačios tautos TIESIOGIAI.
 Vykdomoji valdžia, „atvirkščiai – negali priklausyti
visai tautos masei kaip suverenui, nes šios valdžios
sprendimai apskritai nepriskirtini įstatymo sričiai,
o todėl nepriklauso suvereno, kurio aktai gali būti
tik įstatymai, kompetencijai“.
Valdymo formos
Kriterijus: kieno rankose vykdomoji valdžia
 Monarchija;
 Aristokratija;
 Demokratija.
Respublika – tai valdymas pagal įstatymus:
„Respublika aš vadinu bet kurią Valstybę, kuri yra
valdoma įstatymų pagalba, nežiūrint į tai, koks gi
būtų valdymo būdas“.
Vykdomosios valdžios kontrolė
Periodiškai
šaukiamuose
pateikiami du klausimai:
tautos
surinkimuose
Ar suverenas nori išlaikyti esamą valdymo formą?
2. Ar tauta ir toliau nori palikti administravimą
rankose tų, kuriems jis dabar patikėtas?
1.
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII. 5. XVIII a.
Prancūzijos revoliucijos
politinių ir teisinių idėjų
apžvalga.
Konstitucionalistai.
Žirondistai. Jakobinai.
Pirmieji Prancūzijos revoliucijos etapai
 Konstitucionalistų dominavimas (1789-1791 m.).
1791 m. rugsėjo 3 d. konstitucija.
 Žirondistai (1791-1792). Monarchijos panaikinimas
1792 m.rugsėjo 22 d.
 Jakobinų diktatūra (1793-1794 m.). 1793 m. birželio
24 d. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir
konstitucija.
Konstitucionalistų idėjos
 Suverenitetas




priklauso tautai; jis vientisas,
nedalomas, nenusavinamas ir neatimamas.
Luominės
santvarkos
ir
luomų
privilegijų
panaikinimas.
Prigimtinių ir pilietinių teisių garantijos.
Valdžių padalijimu grindžiamos konstitucinės
monarchijos įtvirtinimas.
Rinkimų teisė suteikta aktyviems piliečiams.
Žirondistų idėjos
 Respublikos paskelbimas.
 Diskusijos federalizmo klausimu.
 Kolektyvo primatas prieš individą:
Laisvė – tai
būtinybė ir pareiga veikti paklūstant bendroms
taisyklėms, kurios kyla iš kolektyvo daugumos, o ne
individualaus proto.
 Lygybė yra kiekvienam suteiktos lygios teisės.
 Ekonominis
liberalizmas
derinamas
su
protekcionizmu.
Jakobinų idėjos
 Prigimtinės






teisės yra: laisvė, lygybė, saugumas ir
nuosavybė.
Įstatymas („bendros valios išraiška“) saugo visuomenės ir
asmens laisvę nuo valdančiųjų priespaudos.
Tautos suverenitetas ir jos teisė peržiūrėti savo
konstituciją: „Nė viena karta negali priversti ateities kartų
paklusti savo įstatymams“.
Skelbiama teisė priešintis priespaudai.
Įstatymų
leidyboje
derinama
tiesioginės
ir
atstovaujamosios demokratijos formos.
Nekalbama apie valdžių padalijimą.
Teroro vykdymas.
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII.6.1. Tomo Peino
(1737-1809 m.) mokymas
apie valstybės kilmę.
Valdymo formos. Politinis
idealas.
Svarbiausieji kūriniai
 SVEIKAS PROTAS (1776) (liet. Tomas Peinas. Sveikas
protas. In Nepriklausomybė, demokratija,
viešumas. Vilnius: Mintis, 1990).
 ŽMOGAUS TEISĖS (1791) (liet. Thomas Paine.
Žmogaus teisės. Vilnius: Naujoji Rosma, 2003).
Visuomenė v. Valstybė
„Visuomenę sukuria mūsų reikmės, o valdžią – mūsų
ydos; pirmoji tarnauja visų gerovei teigiamai, nes
vienija kilnius polėkius, o antroji – neigiamai,
tramdydama mūsų ydas. Pirmoji skatina šlietis vieną
prie kito, antroji gimdo nesantarvę. Pirmoji yra
užtarėja, antroji – baudėja. Visuomenė visokiu
pavidalu yra palaima, tuo tarpu net pati geriausia
valdžia yra vien tik neišvengiamas blogis.“
Visuomenės sutartis
 Valstybė būtų nereikalinga „tol, kol žmonės būtų




absoliučiai teisingi vienas kitam“.
Valstybės paskirtis bei tikslas – laisvė ir saugumas.
Visuomenės sutartimi atsisakoma dalies prigimtinių
teisių.
Įsteigta aukščiausioji valdžia priklauso tautai, kuri
yra suverenas.
Iš tautos suvereniteto kyla jos teisė priešintis
valdžiai.
Valdymo formos
 MONARCHIJA: „Jos ir yra žmogaus prigimties gėda“.
 RESPUBLIKA: „Patogiausia įstatymų leidimą patikėti
iš visų gyventojų išrinktai žmonių grupelei, kurios
interesai, kaip tikimasi, sutaps su reikmėmis tų,
kurie juos išrinko“.
Monarchijos kritika
 Paveldima monarcho valdžia nepriklauso nuo liaudies; todėl





konstitucijos prasme niekuo neprisideda prie valstybės
laisvės.
Absoliučios valdžios troškimas yra įgimta monarchijos liga.
Žmonių padalijimo į KARALIUS ir VALDINIUS neįmanoma
paaiškinti jokia gamtos ar religine priežastimi; visi žmonės
gimsta lygūs, ir nė vienas neturėtų naudotis teise iškelti savo
šeimą visiems laikams virš kitų žmonių.
Karalių puikybė stumia žmones į karus.
Monarchija atveria duris kvailiams, nedorėliams ir
neišmanėliams.
Monarchinėse valstybėse karalius yra įstatymas, o laisvose
šalyse įstatymas privalo būti karalius.
Politinių reformų planas
 Kasmet šaukti kolonijų asamblėjas, kuriose visi




išrinkti atstovai turi būti lygiateisiai.
Kiekviena kolonija siunčia savo delegatus į kongresą.
Kiekvienas kongresas renka prezidentą.
Įstatymai priimami ne mažesnės kaip 3/5 kongreso
daugumos.
Ragina priimti chartiją, kuri garantuotų visų žmonių
laisvę ir turto saugumą, o pirmiausia – laisvę
išpažinti kiekvieną religiją.
JAV konstitucijos trūkumai
 Dviejų rūmų kongresas, pernelyg ilga senatorių




kadencijos trukmė.
Vienasmenį prezidentą derėtų pakeisti kolegialia
institucija.
Kritikuojama prezidentui suteikta veto teisė.
Kritikuodamas teisėjų nekeičiamumą, mano, kad jie
turėtų būti perrenkami ir atsakingi tautai.
Kiekviena karta turėtų spręsti, kokia turėtų būti
konstitucijos keitimo procedūra.
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII.6.2. Tomo Džefersono
(1743-1826 m.) mokymas
apie respubliką ir
demokratiją.
Svarbiausieji darbai
 Pagrindinis JAV nepriklausomybės deklaracijos
(1776 m. liepos 4 d.) teksto autorius
 UŽRAŠAI APIE VIRDŽINIJOS VALSTIJĄ (1785).
Visuomenės sutartis ir valdžios paskirtis
 Visi žmonės sutverti lygūs ir visi apdovanoti savo kūrėjo
kai kuriomis neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso:
gyvybė, laisvė ir laimės siekimas.
 Neatimamoms žmonių teisėms užtikrinti tarp žmonių
įsteigtos vyriausybės.
 Jei vyriausybė tampa pražūtinga šiam tikslui [neatimamų
teisių apsaugai], tauta turi teisę ją pakeisti arba
panaikinti ir įsteigti naują vyriausybę.
 Kai daugybė piktnaudžiavimų ir uzurpacijų atskleidžia
ketinimą perduoti tautą neriboto despotizmo valdžion,
tai ji turi ne tik teisę, bet ir privalo nuversti tokią
vyriausybę.
Revoliucijos būtinybė (nauda) (I)
Kaltinimai metropolijai:
 Atsisakydavo tvirtinti visų labui naudingus ir reikalingus
įstatymus;
 Varžė atstovavimo teisę, paleisdavo Atstovų rūmus;
 Apsunkindavo teisingumo vykdymą, laikydavo teisėjus
visiškai priklausomus nuo savo valios;
 Varžė prisiekusiųjų teismų veiklą;
 Nustatinėjo mokesčius be kolonijų gyventojų sutikimo;
 Karalius atsisakė valdyti kolonijų gyventojus, juos globoti
ir paskelbė jiems karą.
Revoliucijos būtinybė (nauda) (II)
 Laisvės medis kartas nuo karto turi būti patręštas
patriotų ir tironų krauju.
 Pasaulis priklauso gyviesiems, todėl ankstesnių
kartų sprendimai vėlesnėms kartoms neturi
privalomosios galios.
Politinis idealas
 Federacinė parlamentinė respublika.
 Demokratinis valdymas: Demokratija yra tokia valdymo




forma, kai žmonės dalyvauja tiesiogiai ir asmeniškai
veikdami pagal daugumos nustatytas taisykles.
Agrarinės valstybės vizija: Dirbantieji žemę yra Dievo
išrinktieji.
Sprendimai priimami daugumai nubalsavus.
Kadangi demokratija galima tik nedidelėse valstybėse, būtinas
atstovaujamasis valdymas ir tautos vykdoma vyriausybės
kontrolė: Tauta nėra pajėgi pati valdyti, o tik išrinkti
valdytojus.
Subalansuotas funkcijų paskirstymas tarp federalinės ir
valstijų valdžios: Perleiskite valstijų piliečiams patiems
spręsti visus jų reikalus, kurie susiję tik su jais pačiais.
JAV konstitucijos kritika
 Konstitucijoje būtinas skyrius apie žmogaus teises
(Bill of Rights).
 Kritikuojamas pasirinkimas nenumatyti privalomos
pareigūnų rotacijos (Prezidento kadencijas apribojo
22-oji pataisa, priimta 1947 ir įsigaliojusi 1951).
VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis
VIII.6.3. Aleksandro
Hamiltono (1757-1804 m.)
politinė doktrina. Jo
politinis idealas.
Federalizmo koncepcija.
Visuomenė ir valstybė
 Visuomenė
natūraliai padalinta į „aukštesniuosius“
(turtingus, išsilavinusius) ir „žemesniuosius“ (vargšus,
neišsilavinusius).
 Žmonėms („milžiniškam žvėriui“) būdingas egoizmas,
godumas ir garbėtroška, todėl tik valstybė gali priversti juos
paklusti proto ir teisingumo reikalavimams, vadovautis
bendruoju gėriu.
 Valstybė atsiranda visuomenės sutarties pagrindu dėl bendros
naudos ir nuosavybės apsaugos.
 Dauguma ir mažuma turi viena kitą kontroliuoti. Mažumai
turi būti užtikrinta teisė dalyvauti vyriausybėje; iš daugumai
atstovaujančių demokratiškai išrinktų atstovų rūmų narių
negalima laukti, kad jie vadovausis bendra nauda.
Politinis idealas – prezidentinė respublika
 Prezidentas renkamas iki gyvos galvos.
 Prezidento įgaliojimai prilygsta konstitucinio





monarcho
įgaliojimams: jis vykdomosios valdžios galva, jam (o ne
parlamentui) atsakingi ministrai, jis turi teisę kontroliuoti
parlamentą, vetuoti įstatymus.
Dviejų rūmų parlamentas: Atstovų rūmų nariai renkami
septyneriems metams, senatoriai – iki gyvos galvos.
Valdžių
padalijimas,
būtinybė
valstybės
valdžioms
bendradarbiauti.
Netiesioginiai dideliu turto cenzu grindžiami valstybės
institucijų rinkimai.
Nepriklausomi teisėjai, skiriami iki gyvos galvos.
Federalinė vyriausybė dominuoja valstijų atžvilgiu; valstijų
gubernatorius skiria federalinė vyriausybė.