Transcript Įvadas į studijas_3

5. Tema. Socialinio darbo kliento sąvoka.
5.1. Socialinių tarnybų tikslinės klientų
grupės ir požiūriai į darbą su jomis
(Lekt. J.Sadauskas)
Socialinio darbuotojo klientu gali būti kiekvienas
visuomenės narys, patekęs į sudėtingą
gyvenimiškąją situaciją.
Socialinio darbo kliento sąvoka
• Dažniausiai kliento sąvoką apima tam tikras gyventojų
kategorijas, kurioms reikia specifinės pagalbos ir paramos,
pagalbos adaptuotis, reabilitacijos, kartais korekcijos. Tai:
• VAIKAI, atsidūrę sudėtingose situacijose: patyrę žiaurų elgesį,
likę be priežiūros, beglobiai vaikai, vaikai patyrę ekonominį,
seksualinį išnaudojimą, sergantys socialinėmis ligomis (ŽIV);
• NEĮGALIEJI;
• MOTERYS, patyrusios smurtą, prievartą;
• PRIKLAUSOMYBĖS LIGOMIS SERGANTYS ASMENYS;
• KALINIAI;
• PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS;
• MIGRANTAI;
• PABĖGĖLIAI;
• BEDARBIAI;
• BENAMIAI;
Sisteminis požiūris į klientą yra kompleksinis:
• Suvokiama visuma aplinkybių, kurios turėjo įtakos
asmeniui;
• Įvertinami socialiniai veiksniai;
• Analizuojami tarpusavio santykiai kliento aplinkoje;
• Įvertinami ryšiai su kliento šeima, draugais, mokykla,
darbdaviais ir kt.
ŠEIMA KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAS
• Šeima – socialinis institutas – mažoji grupė, turinti funkcionavimo
bei vystimosi dėsningumus;
• Pagal socialinės psichologinės sveikatos lygį galima išskirti
darnias, problemines, konfliktines ir krizines šeimas;
• Socialinės adaptacijos aspektu – skiriamos darnios, socialinės
rizikos grupių, nedarnios ir asocialios šeimos;
• Pagal auklėjimo poveikį – palankios, palankios nestabilios,
nepalankios, neutralios, kriminogeninės, konfliktinės,
desocializuotos šeimos;
• Pagal materialųjį aprūpinimą – šeimos, gaunančios dideles,
vidutines ir mažas pajamas bei skurstančios;
• Pagal ypatingas gyvenimo sąlygas – šeimos, kur vienas arba abu
sutuoktiniai yra nepilnamečiai, studentai, distancinės ir
neregistruotos santuokos šeimos ;
•
•
•
•
•
SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŠEIMOS. RIZIKOS
VEIKSNIAI
Socialiniai ekonominiai (žemas materialinis lygis,
prasto būsto sąlygos, tėvų nedarbas);
Socialiniai demografiniai (vienos arba abiejų tėvų
nebuvimas, pakartotinė santuoka, svetimas vaikas
šeimoje);
Medicininiai higieniniai (nepalankios gyvenimo
sąlygos, lėtinės tėvų ligos, neįgalieji šeimoje,
apsunkintas paveldimumas);
Psichologiniai pedagoginiai (tarpasmeninių santykių
sutrikimas, vertybių deformacija, ištuoka,
susvetimėjimas, auklėjimo trūkumai ir kt.);
Kriminaliniai veiksniai (žiaurumas, parazituojantis
tėvų gyvenimo būdas, tėvų girtavimas);
SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŠEIMOS
• Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas šeimos
kaip socialinio instituto nuosmukio procesas;
• Poreikis turėti šeimoje vaikų užima ne tokią
svarbią vietą asmens poreikių hierarchijoje;
• Pasikeitė sutuoktinių funkcijos šeimoje;
• Patriarchalinio tėvo ir sutuoktinio vaidmens
silpnėjimas – atsiranda prieštaravimai – kas
išmaitina šeima?
• Nyksta sistemos “santuoka – partnerystė –
tėvystė – giminystė” vienybė;
Socialinio darbo su šeima technologijos:
• INFORMACIJOS RINKIMO APIE ŠEIMĄ
TECHNOLOGIJOS: Socialinės psichologinės šeimos
sveikatos diagnostika, tėvų ir vaikų konfliktiškumo
laipsnio nustatymas, šeimyninių nukrypimų
diagnostika;
• SOCIALINĖS PAGALBOS ŠEIMAI TECHNOLOGIJOS:
tarpininkavimas, ekonominės, psichologinės
pedagoginės ir kt. pagalbos teikimas;
• TIESIOGINIO SPECIALISTO DARBO SU KLIENTU
KONKREČIAIS KLAUSIMAIS TECHNOLOGIJOS:
ištuokos, įvaikinimas, globa, patronažinis auklėjimas
ir kt.
• SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PROGNOZAVIMO,
SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO
TECHNIKOS IR KT.
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI
• Kas dešimtas žemėje gyvenantis asmuo yra 60 metų
ir vyresnis – sparčiausiai auganti gyventojų grupė;
• Socialinis darbas su pagyvenusiais ir senais
žmonėmis vadinamas gerontosocialiniu darbu;
• Gerontosialinio darbo ypatumai pasireiškia per
skirtingų kartų susitikimą – senų žmonių priežiūrą
didžia dalimi vykdo jauni žmonės, todėl:
• svarbus senų žmonių raidos specifiškumo senėjimo proceso senėjimo;
• Sąveikos su senais žmonėmis įgūdžių formavimas
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI
• Fizinių galimybių mažėjimas, sveikatos blogėjimas, silpnumas,
socialinio statuso bei ryšių praradimas – laikomos neigiamomis
senatvės pasekmėmis;
• Patiriamos netektys, išgyvenamos krizės;
• Darbinių ryšių nutraukimas;
• Pajamų sumažėjimas;
• Senelių statusas;
Socialinis darbas grindžiamas psichosocialinių krizių senatvėje
supratimu
• Socialiniai darbuotojai dirba su pagyvenusias žmonėmis
poliklinikose, internatuose, geriatrijos ir psichogeriatrijos
skyriuose, medicininiuose reabilitacijos centruose ir ligoninėse,
specializuotuose, pritaikytuose seniems žmonėms, namuose;
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI
Pagrindinės gerontosocialinio darbo sritys:
• Priežiūra;
• Socialinė reabilitacija;
• Psichogeriatrija;
• Demencijos profilaktika;
Sėkmingą senėjimą įtakoja įvairių sričių specialistų grupių
(gerontologai, priežiūros (slaugos), socialinės paramos
darbuotojai, kinezioterapeutai - fizioterapeutai) veikla –
socialiniam darb. svarbus yra jų veiklos pažinimas;
• Socialiniai darbuotojai susiduria su negatyviu ir cinišku
aplinkiniu elgesiu seno žmogaus atžvilgiu;
• Kyla etinės dilemos ir moraliniai svarstymai derinant
senų žmonių, jų artimųjų ir visuomenės interesus
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI
PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS:
• Galimybių tvarkytis buityje sumažėjimas;
• Sveikatos sutrikimų išaiškinimas: Alzheimerio liga,
demencija, insultas, lūžiai, psichikos ligos ir kt.
• Neįgalumas, protinio vystimosi atsilikimas, regėjimo
klausos susilpnėjimas;
• Priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholizmo
problemos;
• Psichologinių praeities traumų poveikio
pasireiškimas (karas, evakuacija, nelaimingi
atsitikimai)
• Vienišų senų žmonių problemos (geografinis
aspektas);
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI
PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS:
• Stresiniai veiksniai: vienatvė, našlystė, depresija,
žiaurus elgesys;
• Pagyvenę asmenys slaugantys suaugusį sergantį
vaiką (arba vienas kitą);
• Probleminiai tarpusavio ir su giminaičiais santykiai
(ginčai, smurtas, pavydas);
• Seksualinių mažumų atstovų senėjimas, ŽIV
infekuotų senėjimas;
• Pagyvenusių migrantų, grįžusių į tėvynę problemos;
• Kita;
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI
•
•
•
1.
2.
3.
4.
5.
•
Socialinio darbuotojo profesionalumo specifika – įstatymų,
reglamentuojančių pagyvenusių asmenų teises, pensijų
įstatymų, valstybinių ir privačių socialinių, kultūrinių ir
medicininių paslaugų sistemų išmanymas;
Pagyvenusio žmogaus socialinės atskirties įveikmo strategijų
taikymas:
DARBO TERAPIJA – sutrikusių asmens funkcijų atkūrimas ir
kompensacija taikant įvairias darbo formas. Taikomos terapijos
variantai:
Sveikatą stiprinantis (palaikantis);
Savitarnos (apsitarnavimo) mokymas (buities reabilitacija);
Atkuriamoji (funkcinė);
Pramogų (užimtumo terapija);
Profesinė;
MENO TERAPIJA – koncertai, vaidyba, muzikos užsiėmimai,
dailė ir kt.
NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAI
• NEĮGALUSIS – asmuo, turintis sveikatos disfunkciją,
pasižyminčia ilgalaikiu organizmo funkcijų sutrikimu,
kurią nulėmė ligų, traumų pasekmės arba defektai ir
kuri riboja veiklą bei sukelia asmens socialinės
apsaugos poreikį;
Neįgalumas sąlygoja socialinį nepakankamumą:
• Asmens gebėjimus apsitarnauti;
• Gebėjimą savarankiškai judėti;
• Gebėjimą mokytis; gebėjimą dirbti;
• Gebėjimą orientuotis laike ir erdvėje;
• Gebėjimą bendrauti 9komunikuoti su žmonėmis,
apdoroti ir perduoti informaciją);
• Gebėjimą kontroliuoti savo elgesį;
•
•
1.
2.
3.
4.
NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAI
Neįgaliuoju asmenį gali pripažinti Valstybinė
medicininės socialinės ekspertizės tarnyba;
Neįgaliųjų mikroaplinka:
Neįgalieji daug rečiau turi vaikų - didelė dalis
sutuoktinių porų, kai vienas arba abu partneriai
neįgalūs, vaikų neturi;
Su amžiumi vienišų neįgaliųjų skaičius didėja;
Neįgalieji gyvena kartu su savo giminaičiais
(būdingas bruožas);
Neįgalieji turi žemiausią išsilavinimo lygį,
mažiausias pajamas bei šeimyninį aktyvumą,
palyginti su kitais gyventojais
NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAI
• Socialinio darbo su neįgaliaisiais užduotis –
valstybinių, visuomeninių ir privačių institucijų
iniciatyvų, savipagalbos grupių pastangų
suvienijimas, siekiant tenkinti neįgaliųjų poreikius;
• Siekiant integruoti neįgaliuosius į visuomenę
steigiami reabilitacijos centrai, kuriuose teikiamos
profesinio orientavimo, profesinio mokymo,
konsultavimo dėl psichologinių, teisinių ir
organizacinių problemų paslaugos;
• Socialinis darbas reabilitacijoje skirtas padėti
neįgaliąjam įveikti funkcionavimą ribojančią būklę,
prisitaikyti prie naujos aplinkos;
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
VAIKAI IR JAUNIMAS KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAI
Visuomenės civilizuotumo lygis, valstybės, tautos
autoritetas priklauso nuo vaikų, paauglių ir jaunimo
padėties visuomenėje;
Socialinis darbas su vaikais apima tokias grupes:
Neįgalūs vaikai;
Našlaičiai;
Vaikai, augantys nepilnoje šeimoje;
Vaikai, linkę į nusikaltimus;
Vaikai, likę be tėvų globos;
Vaikai, patyrę smurtą, išnaudojimą;
Mokyklos nelankantys vaikai;
Vaikai, turintys žalingus įpročius (alkoholizmas
narkomanija);
(UŽDUOTIS STUDENTAMS: APIBŪDINTI PASIRINKTĄ GRUPĘ)
PRIKLAUSOMYBĖ TURINTYS ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI
•
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Socialiniai darbuotojai dirba reabilitacijos
programose (komandose), kurios apima:
Aplinkos terapiją (reabilitacinė aplinka);
Užimtumo terapiją;
Psichoterapiją;
Darbas su šeima;
Darbas su socialine kliento aplinka (apimant
paramos paslaugas);
Mokymas/ugdymas
PRIKLAUSOMYBĘ TURINTYS ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAI
Pagrindinės taisyklės socialiniams darbuotojams:
• Kliento pripažinimas, nesmerkimas, individualizacija,
laisvas apsisprendimas, refleksija, partnerystė bei
pasitikėjimas;
• Veiksminga komunikacija;
• Socialinių ir psichologinių kliento problemų
supratimas;
• Grupinės veiklos įgūdžių vystimas;
• Kliento įtraukimas į sprendimo priėmimo procesą;
• Būdamas kartu su klientais skatina jų veiklą;
Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui
Socialinio darbo kliento sąvoka. Šeimos kaip socialinio darbo kliento
ir socialinio darbo su šeima technologijų charakteristikos.
2.
Socialinio darbo kliento sąvoka. Pagyvenę ir seni žmonės kaip
socialinio darbo klientai. Socialinio darbo su pagyvenusiais ir senais
žmonėmis charakteristikos.
3.
Socialinio darbo kliento sąvoka. Vaikai ir jaunimas kaip socialinio
darbo klientai. Socialinio darbo su vaikais grupių charakteristika ir
apibūdinimas
4.
Socialinio darbo kliento sąvoka. Neįgalieji kaip socialinio darbo
klientai.
5.
Socialinio darbo kliento sąvoka. Priklausomybę turintys asmenys kaip
socialinio darbo klientai.
LITERATŪRA
1.
Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus universitetas, 2007;
2.
Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: Vilniaus
universitetas, 1999.
3.
Leliūgienė, I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997;
1.
6. Tema. Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai
1.
•
•
•
NEPAKANKAMAS LANKSTUMAS (griežtumas,
rigidiškumas):
Pradedantysis specialistas veikia vadovaudamasis
instrukcijomis, rekomenduojamomis schemomis,
tačiau turi prisiminti, kad pagalbos procesas skirtas
klientui, o rekomendacijos, instrukcijos – tik darbo
palengvinimui;
Specialistas gali bandyti “perleisti klientą per visą
pagalbos programos procesą”, tačiau gali paaiškėti,
kad klientui reikalingas tik koks vienas etapas;
Pagalbos proceso pagrindas: klientas ir jo
problema, ne instrukcija (kad ir kokia gera ji būtų),
yra dėmesio centre.
Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai
2. PER DIDELIS RŪPINIMASIS:
• Pagalbos teikimo procesas (schema) suteikia
kryptingumą specialisto veiksmams, tačiau klientas
– turi būti lygiavertis dalyvis;
• Procesas skirtas kliento savidisciplinai stiprinti,
siekiant spręsti savo problemas;
• Tačiau socialinis darbuotojas taikydamas įvairias
metodikas gali suvaržyti kliento iniciatyvą
Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai
3. SIAURA SPECIALIZACIJA: vienos metodikos
taikymo išmanymas;
4. SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PROBLEMOS
SOCIALINIAME DARBE.
Seksualinės pretenzijos bet kuria paslėpta arba
atvira forma;
• Prašymas suteikti seksualines paslaugas;
• Kiti seksualinio pobūdžio verbaliniai arba fiziniai
veiksmai;
Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai
SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PAVYZDŽIAI:
• ĮŽEIDINĖJIMAI: replikos, užrašai ant sienų,
nepadorūs anekdotai, pasisakymai seksualinių
santykių tema, girdint priešingos arba tos pačios
lyties atstovams be jų sutikimo;
• KVIETIMAS: pakartotiniai kvietimai užsiimti seksu,
skambučiai telefonu, laiškai, nesusiję su darbiniais
santykiais;
• PAŽADAI;
• PRISILIETIMAI;
• KITOS RŪŠYS (žiūrėdamas į jus švilpauja melodiją,
ilgai nužiūrinėja, spokso, apsinuogina, rodo
nepadorius ženklus)
Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai
Psichologinės traumos ir psichosomatiniai reiškiniai,
kurie gali būti seksualinio priekabiavimo pasekmės:
• Depresija, šokas, nepasitikėjimas savimi;
• Pyktis, baimė, irzlumas;
• Nesaugumo jausmas, nejaukumas;
• Sumišimas ir bejėgiškumo jausmas;
• Gėda, savęs vertinimo smukimas;
• Kaltės jausmas, savęs kaltinimas;
• Galvos skausmai;
• Mieguistumas;
• Miego sutrikimas;
• Virškinimo sutrikimai;
• Svorio kitimai;
• Fobijos ir panikos reakcijos;
Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai
Patarimai išgyvenusiems seksualinį priekabiavimą:
1. Pasakykite agresoriui ryžtingą “NE”;
2. Parašykite priekabiautojui laišką. Patvirtinkite savo
norą sustabdyti priekabiavimą. Žinutę išsiųsti
registruotu paštu, išsaugoti kopiją ir kvitą;
3. Papasakokite draugams ir draugėms apie įvykius.
4. Registruokite priekabiavimo išpuolius, veskite
užrašus
5. Darbdavys turi jus apsaugoti nuo priekabiaujančių
klientų;
6. Atsiradus somatiniams ir psichologiniams
sutrikimams – kreiptis į gydytoją;
7 tema. PROFESINIO PERDEGIMO SOCIALINIAME
DARBE SINDROMAI
• Socialinis darbas – sudėtinga, emociškai įtempta
veikla, kelianti specialistui ypatingus reikalavimus –
gebėti reflektuoti ir optimaliai reguliuoti savo veiklą,
susidūrus su sunkumais;
• Socialiniai darbuotojai kontaktuoja su “sunkiais”
klientais, su kuriais sudėtinga bendrauti;
• Neaiškios profesinės kompetencijos ribos,
pareigybinių funkcijų neapibrėžtumas lemia
nevienodą darbų pasiskirstymą – vieni darbuotojai
per daug apkraunami, kiti nepakankamai;
• Viršvalandžiai, didelis klientų skaičius, sprendžiamų
problemų svarba, savarankiškumo stoka sprendžiant
problemas, mažas atlyginimas – priežastys,
lemiančios socialinių darbuotojų stresą;
•
•
•
•
PROFESINIO PERDEGIMO SOCIALINIAME DARBE
SINDROMAI
Susidūrimas su neigiamais gyvenimo reiškiniais,
nedidelis socialinio darbo prestižas visuomenėje
įtakoja socialinių darbuotojų motyvaciją, nusiviliama
profesija, išsivysto “perdegimo” sindromas;
Organizacijoje; sumažėja darbuotojų veiklos
produktyvumas, pablogėja klientų aptarnavimo
kokybė, prasideda pravaikštos, padidėja darbuotojų
kaita, išauga šeimyninių konfliktų tikimybė darbuotojų
šeimose;
Perdegę darbuotojai tampa cinikais ir pesimistais;
Veiksniai, lemiantys specialistų profesinį stresą ir
kitus neigiamus jų veiklos aspektus, skirstomi į
ASMENYBĖS (neurotiška asmenybė, žema savivertė)
IR ORGANIZACINIUS (asmenybės ištvermingumą
lemia darbo aplinka)
“Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai
1. “Perdegimas” individualios
psichologijos kontekste: - tai psichologinis
•
•
•
nuovargis ir frustracija, kurią sukelia atsidavimas
idėjai, gyvenimo būdui ar santykiams,
neduodantiems laukiamo rezultato;
Perdegimas lyginamas su stresu, kurio priežastis –
sėkmės troškimas;
Susvetimėjimo jausmas, depresija, dvasinis
išsekimas – tai gynybinės reakcijos į stresą;
Perdegimas apibrėžiamas kaip emocinio, fizinio ir
protinio išsekimo būsena, kurią lydi neigiamas
požiūris į žmones (nuobodulys), darbą ir visą
gyvenimą;
“Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai
2.Trimatis “perdegimo” modelis – socialinis
psichologinis perdegimo išsivystymo
kontekstas: •
•
•
•
•
•
•
•
Sumažėjęs emocinis tonusas – jaučiamas energijos stoka
pasitikti kitą dieną ir klientą;
Prarandami teigiami jausmai klientams – užuojauta ir pagarba;
Šiurkštumas, apatiškumas, artimesnio kontakto su klientu
vengimas, formalių taisyklių vykdymo dominavimas;
Socialiniai darbuotojai pradeda klientus suvokti kaip daiktus
(etikečių klijavimas);
Tai nuostatų kitų atžvilgiu deformavimosi rezultatas
(dehumanizacija);
Silpnėja profesinė motyvacija;
Šis modelis neakcentuoja darbuotojų fizinės būklės neigiamos
dinamikos (galvos skausmai, lėtinis nuovargis, fizinis išsekimas)
Depersonalizacija – pradinė stadija – emocinis išsekimas –
galutinė stadija.
“Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai
3. Edewicho ir Brodskio perdegimo modelis:
I.
ĮKVĖPIMO FAZĖ: socialinis darbuotojas vertina savo darbą,
aktyviai užmezga asmenines sąveikas su klientais, deda
daug vilčių, kad sugebės padėti kitiems. Pasiaukojimas
begalinis;
•
Perdegimo išvengimo tikslas – formuoti realų požiūrį į darbą,
mokytis išlaikyti pakankamą atstumą tarp kliento ir savęs,
semtis patirties iš sėkmingų sprendimų ir nesureikšminti
nesėkmių;
II. SUSIDOMĖJIMO DARBU PRARADIMAS: darbas praranda
patrauklumą. Atsiranda poreikis turėti daugiau laisvo laiko,
švenčių, bendrauti su šeima ir draugais – simptomai.
•
Profilaktiškai siūloma – atnaujinti savo darbo turinį, kelti
kvalifikaciją, imtis naujų darbo funkcijų, sutelkti dėmesį į
užduoties užbaigimą, dalyvauti naujuose projektuose,
vadovauti naujiems bendradarbiams;
“Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai
III. FRUSTRACIJA - DESTRUKTYVI ENERGIJA:
sąmoningas atsisakymas atlikti užduotį, kapituliacija
realybės akivaizdoje, vangus sąmoningas atsisakymas
(”aš nieko negaliu padaryti”) ir abejonės;
• Šito galima išvengti pasitelkus paramą ir pagalbą
(kolegų);
IV. APATIJA: moralinis ir etinis abejingumas, formlus
pareigų vykdymas;
• Būtinas išorinis palaikymas: draugų, šeimos,
bendradarbių. Būtina rasti žmonių, kurie padėtų
veiksmais ir emociškai;
PERDEGIMO SINDROMĄ SUKELIANČIOS
PRIEŽASTYS:
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Darbinių reikalavimų ir darbuotojo resursų neatitikimas (pvz.
kompetencijos stoka);
Prieštaravimas tarp darbuotojų noro savarankiškai pasirinkti
atsakingumo veiklas, sprendimo būdus ir vadovų, ribojančių
būtinos informacijos pasiekiamumą; To pasekmė –
darbuotojams atsirandantis menkavertiškumo ir nenaudingumo
jausmas;
Disbalansas tarp darbuotojo poreikio gauti atlygį ir realios
galimybės jį gauti;
Nesutapimas tarp teisingumo poreikio ir teisingumo nebuvimo;
Žmonių poreikiui kurti pozityvius ryšius su kitais trukdo
konfliktai organizacijos viduje arba profesinė izoliacija;
Vertybių konfliktas (prieštaravimas tarp sąžiningumo ir
būtinybės slėpti informaciją)
PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA – SISTEMINIS POŽIŪRIS
IŠSKIRIAMOS TRYS GALIMOS PRISITAIKYMO ARBA
ADAPTACIJOS FORMOS:
• PIRMA – ieškoma individo funkcionavimui palankos
aplinkos;
• ANTRA- aplinka keičiama pagal žmogaus poreikius;
• TREČIA – keičiasi pats individas; Teigiama, kad
“perdegimo” sindromas yra žmogaus adaptacijos
prie sudėtingų profesinės veiklos sąlygų procesas ir
rezultatas; kadangi jis atlieka adaptacinę funkciją, be
neigiamos reikšmės į šio reiškinio analizės lauką
prasiskverbia idėjos apie pozityvų šios funkcijos
tikslą - persitvarkymą.
PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika)
Tai priemonės (organizacinės ir individualios), kurios keičia
profesinės veiklos sąlygas (aplinką) ir didina individo
toleranciją jų atžvilgiu:
• Organizacinės: Įvertinti užduočių įvykdymo terminų
•
•
•
•
•
realumą ir pagal galimybes sumažinti per didelį darbo
intensyvumą;
Išskirti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus ir nustatyti
prioritetus;
Aiškiai apibrėžti savo, kaip specialisto, atsakomybės sritį ir
neprisiimti atsakomybės už kitų žmonių darbą;
Išmokti sakyti “ne” tuo atveju, kai paveda ar prašo atlikti naują
užduotį, kuriai nėra laiko;
Išmokti naudoti savo laiką;
Susikurti individualų darbo ritmą, kuris leistų optimaliai
panaudoti savo resursus;
PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika)
• Organizacinės: Ieškoti būdų, kaip paįvairinti
savo darbą ir sumažinti monotoniškumą;
• Susitarti su vadovybe dėl pertraukų, kai darbas
intensyvus;
• Pertraukų metu skirti laiką maloniam bendravimui su
kolegomis – tai padeda atgauti jėgas;
• Sukurti darbo dienos baigimo ritualą – nesinešti
nemalonių darbinių situacijų namo;
PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika)
INDIVIDUALIOS tolerancijos stresui,
t.y. atsparumo stresui, didinimas:
• Įvairūs relaksacijos metodai (laisvalaikis,
sportas, kvėpavimo pratimai ir t.t.)
• Geros sportinės formos palaikymas
• Aktyvus bendravimas su giminaičiais,
draugais;
• Emocinė iškrova – pasidalinimas jausmais su
artimais žmonėmis;
• Grožinės literatūros skaitymas, kino filmai;
• Pomėgiai;
•
•
•
•
PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika)
“Perdegimo” sindromo tyrimai parodė, kad žmonės,
aktyviai kovojantys su stresu, pasižymi žemu
perdegimo lygiu, ir, priešingai, asmenims, pasyviai
besipriešinantiems stresui, nustatomas aukštas
perdegimo laipsnis;
Emocinis išsekimas rečiau pasireiškia
specialistams, kurie jaučia, kad kontroliuoja
susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes;
Pageidautina iš savo žodyno pašalinti neigiamą
atspalvį “negaliu šito daugiau ištverti”; ”beviltiška
situacija”; “nekenčiu”;
Atvejais, kai pajuntama, kad dirbant su klientu prieita
aklavietė – tikslinga padaryti trumpas pertraukėles
(sugalvojus pretekstą, išeiti iš kabineto, suskaičiuoti
iki 10 ir t.t)
PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika)
• Socialiniams darbuotojams labai svarbu išsivaduoti iš
“didybės manijos” ir realistiškai vertinti savo
galimybes, suvokti resursų ribas: ką galima ir ko
negalima daryti esamomis sąlygomis:
SAVARANKIŠKAS DARBAS STUDENTAMS• Savo vaidmens suvokimas turi prasidėti nuo šių
klausimų atsakymo:
• Kodėl aš pasirinkau socialinio darbuotojos profesiją?
• Kokius asmeninius poreikius aš norėjau patenkinti
pasirinkęs šią specialybę?
• Kokios naudos aš siekiu iš savo profesijos?
• Kokiu būdu aš sugebėsiu vienu metu patenkinti savo
poreikius ir kliento reikmes?
• Ko aš apskritai tikiuosi iš savęs?
Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui
1.
2.
Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai ir jų charakteristikos;
Darbuotojų “perdegimo” sindromo charakteristikos individualios
psichologijos ir socialinės psichologijos kontekste.
3.
Edewicho ir Brodskio perdegimo modelis. “Perdegimo” sindromą
sukeliančios priežastys.
Perdegimo sindromo prevencija (profilaktika): sisteminis požiūris ir
priemonės.
5.
Atsakymai į klausimus savo, kaip socialinio darbo studento, vaidmens
suvokimui – klausimai priešpaskutinėje skaidrėje.
LITERATŪRA
4.
1.
2.
3.
Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus
universitetas, 2007;
Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija.
Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999.
Kita, savarankiškai randama, literatūra