Transcript Čikagos mokykla

Neoklasikai
A.Marshall’as, I. Fisher’is,
P.Sraffa, J.Robinson
Doc. A. Maldeikienė
2010/2011 m.m.
2010 rugsėjo 27 d.
Neoklasikinė mokykla (1871- ...)
Besiplėtodamas maržinalizmas palaipsniui
transformavusi į tam tikrą pažiūrų sistemą,
kurią dabar vadiname neoklasikine mokykla.
Priešdėlis “neo-” aiškiai nurodo, kad tai nauja
klasikų mokyklos forma.
Neoklasikai yra maržinalistai ta prasme, kad jie
irgi akcentuoja sprendimų priėmimą bei
ribines kainas.
Vis dėlto juos nuo tradicinių maržinalistų skiria
mažiausiai 3 bruožai.
2
Neoklasikų ir maržinalistų
skirtumai
1. Neoklasikinė mintis akcentuoja, kad
susiformuojant prekių, paslaugų ir išteklių rinkos
kainai svarbi tiek paklausa, tiek pasiūla
(Marshall’as...). Maržinalistai susitelkia išimtinai
ties paklausa.
2. Keletas neoklasikų gerokai daugiau, nei buvo
įprasta iki tol, dėmesio skiria pinigų vaidmeniui
ekonomikoje (Wicksellis, Fisher’is...).
3. Neoklasikai ribinę analizę išplėtoja visoms rinkos
struktūroms (Sraffa, Robinson...), o ne vien ją taiko
tik tobulai konkurencijai (“Robinsono ūkiui”).
3
Neoklasikinių mokyklų “šeima”
Visa eilė ekonomikos mokyklų, kurios akcentuoja
skirtingus dalykus, suformuoja originalias
prieigas, vis dėlto išsaugodami bazinius
principus.
Pažiūros skiriasi kalbant apie makroekonomiką,
pinigus, dinamiką, ekonomikos metodus, etc.
Neoklasicizmas tai ekonominės minties mokyklų
sankaupa, tam tikra “šeima”.
Vienas iš galimų šios krypties pjūvių aprašytas
kitoje skaidrėje.
4
Ekonomikos mokyklos,
formuojančios neoklasikos kryptį
Austrų mokykla (Austrija) nuo 1870 iki 1930; JAV nuo 1970-iki
dabar
Lozanos (Valraso) mokykla (Šveicarija, Prancūzija, Italija) apie
1870-1890; atgimė Vienoje apie 1930 metus, Italijoje (Pareto
optimumas) nuo 1900 iki 1920 metų, kai kurie elementai
dabar vis dar labai aktualūs
Kembridžo (Maršalo) mokykla (Britanija) nuo 1890 iki 1930 m.
Švedijos mokykla 1920-1930 m.m.
Čikagos mokykla ankstesnioji (eklektiškas įvairių pažiūrų ir
idėjų mišinys) apie 1920 -1940 m.m.
Čikagos mokykla (dabar) (pakraipos monetaristai, naujieji
klasikai) apie 1960-1980 m.m.
Neovalrasiečiai, apie 1950-1980 m.m.
5
Istorinės šaknys
Reikėjo “mokslinio” atsako esą nemokslinėms klasikų,
institucionalistų ir ypač vokiečių istorikų idėjoms.
Vis dėlto neoklasikų moksliškumas abejotinas. Kodėl?
Daugiausia diskusijų – dėl ribinės naudos. Ar turi ribinė
nauda aiškiai mokslinį turinį?
Jos negalima stebėti, negalima išmatuoti, negalima
testuoti.
“... vyraujanti ribinės naudos koncepcija yra įvairiausių
paklausos hipotezių šaltinis, bet jos nauda menama
“(G.J. Stigler’is, 1950).
Vis dėlto neoklasikai tiesiog su religiniu įkarščiu priima šią
hedonistinę prielaidą, kurios moksliškumas labai ir labai
abejotinas.
6
Kam atstovauja neoklasikai?
Aiškindami, kaip rinkos sistema efektyviai paskirsto
išteklius ir skatina ekonominę laisvę, neoklasikai
teigia atstovaujantys mokslą ir pozityvią ekonomiką.
Atstovauja tuos, kurie nori išlaikyti status quo.
Pusiausvyros idėja galų gale lyg ir nurodo, kad
anksčiau ar vėliau viskas sugrįš į normą.
Mokykla labai dažnai atstovauja elitą (neretai labai
susiaurina vyriausybės vykdomos ekonominės
politikos rėmus, pasisako prieš pajamų
perskirstymą, akcentuoja laisvę atsakomybę
patikėdami ‘mokslui” ir “pusiausvyrai”.
7
Alfred’as Marshall’as
(1842-1924)
Anglų ekonomistas.
Sujungė klasikų ir
maržinalistų teorijas į
bendrą logiką.
1890 metais parašį
“Ekonomikos principus”
(Principles of
Ecoomics”
Įvedė “economics”
terminą, kuris pakeitė
politinę ekonomiją.
Populiarino digramas.
8
Maršalo “kryžius” (prielaida)
Reabilitavo “realių” gamybos sąnaudų
sampratą.
Marshall’as rašė: “Diskusija apie tai, kas
formuoja daikto vertę — jo naudingumas ar
sąnaudos jam gaminti, yra tiek pat
prasminga, kiek ir ginčas, ar popierių kerpa
viršutinė, ar apatinė žirklių pusė.”
Mintis aiški: viena neįmanoma be kito. Norint
žinoti daikto vertę, reikia ir to, ir kito.
9
Maršalo “kryžius” (kartais
sako “žirklės”)
Naudingumas ir sąnaudos — tai
tų pačių žirklių skirtingi
ašmenys.
Naudingumas (poreikis) formuoja
paklausą, kai tuo tarpu
sąnaudos sukuria pasiūlą.
Žirkles sujungia pusiausvyros
(rinkos) kaina.
Kreivė D rodo mažėjantį prekės
ribinį naudingumą jos
pirkėjams, o kreivė S —
augantį jos naudingumą
gamintojui.
Prekės rinkos vertę nustato ribinio
naudingumo ir ribinių sąnaudų
sankirtos taškas.
10
Ilgas ir trumpas laikotarpiai
Alfred’o Marshall’o vertės teorija savo davsia
artimesnė klasikams, kurie kalbėjo apie tai, kad
pajamos atsiranda iš išlaidų, nei neoklasikų
ribotų išteklių paradigmai.
Marshall‘o “ilgo laikotarpio” teorija (ištekliai
lankstūs) yra daugiau klasikinė, tuo tarpu
“trumpo laikotarpio” logika (ištekliai fiksuoti)
daugiau maržinalistinė.
Ilgo ir trumpo laikotarpių išskyrimas duoda impulsą
statinei ir dinaminei analizei.
11
Irving’as Fisher’is
(1867-1947)
Jeilio matematikas,
atsivertęs į ekonomistą.
Labai įvairūs interesai,
Per 1929 metų krizę
prarado 9 mln. dolerių
turtą, kurį paveldėjo ir
sėkmingai (?) investavo
biržoje.
12
Fisher’io mainų lygtis
Fisheris peržiūrėjo ir pagrindė mainų lygtį. Jis teigė, kad
perkamoji pinigų galia (kainš lygis) priklauso nuo
1. pinigų kiekio apyvartoje;
2. jų apyvartos greičio;
3. indėlių iki pareiklavaimo apimties šalies bankuose;
4. Tų indėlių apyvartos greičio;
5. Prekybos apimties.
1.
MV+M’V’=PT
(P – kainos, T parduotų ar nupirktų prekių apimtis, V
pinigų ar indėlių apyvartos greitis, M pinigų pasiūla
arba indėlių apimtis)
13
Fisherr’is ir ekonominė teorija bei
politika
(1) Parašė eilę knygų apie kapitalą bei investicijas (1896,
1898, 1906, 1907, 1930) (beje, būtent jis išaiškino,
kodėl būtina skirti srautą ir atsargas);
(2) Jau minėta kiekybinė pinigų teorija (1911, 1932, 1935);
(3) Stabilizacinė pinigų politika ()rėmėsi aukso standartu);
(4) Phillips’o kreivė (1926);
(5) Skolos defliacijos teorija (1933), kuri pagrindė vėliau
susiformavusią post keinsistinę ekonomiką ir daug kitų
idėjų.
14
Pjero Sraffa (1898-1983)
Italas (žydas iš Italijos).
Kaltintas esantis arti
marksizmo. Antonio
Gramsi draugas;
Kartu su Keynes’u
“sudorojo” Hayeką
debatuose dėl verslo
ciklų;
Analizavo netobulą
konkurenciją;
Neo-rikardietis, nagrinėjo ir
plėtojo D. Rikardo
paskirstymo teoriją.
15
Sraffa asmenybė ir darbai
Sraffa yra vienas iš tų, kurio darbai labai gražiai parodo,
kokiu laipsniu skirtingi gali būti ekonomistai talpinami po
vienu neoklasikų skėčiu.
Draugavo su žymiu filosofu Ludwig’u Wittgenstein’u (pats
filosofas sakė, kad Sraffa jam labao padėjo parašyti
Philosophical Investigations , kartais laikomą
įtakingiausia XX amžiaus filosofijos knyga.
Darbai koncentravosi ties
1. pusiausvyros teorija;
2. Netobula konkurencija.
16