Transcript v. šviet.pasl.ekonefekt

5. ŠVIETIMO PASLAUGŲ
EKONOMINIS EFEKTYVUMAS
Dr. V.PELECKIENĖ
2012 m.
Paskaitos tikslai:
Supažindinti studentus su:
1. Švietimo ekonominio efektyvumo
rodikliais;
2. Švietimo biudžetu;
3. Nauda , kurią suteikia švietimas;
4. Švietimo asmeninėm ir socialinėm pelno
normom.
Švietimo ekonomika – mokslas
nagrinėjantis:
•
•
•
•
•
darbo resursų rengimą,
paskirstymą,
vartojimą,
rinkos ypatumus,
darbo jėgos kokybės gerinimo problemas.
Švietimo ekonomikos efektyvumas
• Čia švietimo ekonomikos mokslui atsiveria
plačios galimybės, atliekant teorinius
• ir taikomuosius tyrimus:
• įdėjimų į žmogiškąjį kapitalą ekonominio
efektyvumo tyrimai mikro ir makro
lygiuose,
• palyginamoji investicijų;
• efektyvumo analizė ir t.t.
Lietuvos dirbančių skaičius
• Lietuvoje Statistikos departamentas
pranešė, kad antrąjį 2011 metų ketvirtį
dirbančiųjų buvo 1,164 mln., t.y. 4%
daugiau nei 2010.
• Pernai antrą ketvirtį dirbo 1,123 mln.
žmonių, o 2009 m. tuo pat metu – 1,209
mln. žmonių.
Svarbiausias socialinės aplinkos rodiklis yra
šalies gyventojų skaičius
•
Verslui naudinga kai šalies gyventojų
skaičius auga, nes:
1. didėja potencialių jos prekių vartotojų,
2. didėja darbo jėgos pasiūla.
Švietimo ekonominis efektyvumas
Tam tikslui būtina palyginti :
• išlaidas (sąnaudas)
• ir naudą ( rezultatus).
Švietimo ekonominio efektyvumo
nustatymas apima tris nuoseklius etapus:
1. Išlaidų struktūros nustatymas ir
įvertinimas;
2. Gaunamos naudos struktūros nustatymas ir
įvertinimas;
3. Išlaidų ir rezultatų palyginimas.
Jei gyventojų daugėja labai lėtai
• tai mažėja potenciali vartotojų rinka ir
darbo jėgos pasiūla.
• Verslui turi didelę reikšmę ne tik žmonių
skaičius, bet ir kokio amžiaus žmonių
šalyje gyvena.
• Gimstamumo rodikliai yra labai svarbūs
įmonėms, kurios arba teikia mokymo
paslaugas arba gamina kūdikių priežiūros
priemones
2011 m. Švietimo sričiai skirta
• 5 mlrd. 559 mln. litų nacionalinių lėšų,
kurios naudojamos visų lygių :
• ikimokyklinio,
• bendrojo lavinimo,
• profesinio rengimo
• ir aukštojo mokslo – ugdymo ir švietimo
sistemoms palaikyti.
Iš švietimui skiriamų lėšų,
• pedagogų, apimant ikimokyklinį,
• bendrojo lavinimo ir profesines mokyklas
darbo užmokesčio fondas sudaro
• apie 2,7 mlrd. litų.
• Iš švietimui skiriamų nacionalinių lėšų
• 37 mln. litų buvo numatyta projektams,
įgyvendinamiems su ES parama,
bendrafinansuoti.
Švietimo rezultatai –t.y. gaunama
nauda labai įvairi:
•
•
•
•
•
Natūrali ;
Vertinė ;
Netiesioginė;
Asmeniška ( individuali );
Išorinė ( visuomeninė ).
Natūrali nauda
• Žmogus turintis aukštesnį išsilavinimą
gauna ir aukštesnį atlyginimą;
• Turi didesnes galimybes įsidarbinti
prestižiniuose darbuose;
• Gali geriau prisitaikyti prie esamų
pokyčių;
• Prisitaikyti prie mokslinės techninės
pažangos.
Vertinė nauda
Darbo užmokesčio augimas priklauso nuo
bendro ir socialaus pasirengimo:
(išsilavinimo, nuolatinio kvalifikacijos
kėlimo).
Tiesioginė nauda
• švietimo ekonominis efektyvumas, kuris
nustatomas tiesioginiu:
• piniginių pajamų ir išlaidų santykiu.
Netiesioginė nauda
• – atvirkščiai - netiesioginiu piniginių
pajamų ir išlaidų santykiu.
Asmeniška ( individuali) nauda
• naudinga pačiam besimokančiam, tėvams,
šeimai.
• Darbuotojo pajamos pagrinde auga
priklausimai nuo jo:
• išsilavinimo augimo,
• ir amžiaus.
Išorinė ( visuomeninė) nauda
• yra naudinga visumoje, kurią gauna kiti
žmonės arba visuomenė.
• Tai socialinės naudos augimas, t.y.
nusikalstamumo mažėjimas,
žmonių su aukštesniu išprusimu gausėjimas,
geresnis auklėjimas.
Pelno norma
• skaičiuojama pačiam sau.
• Švietimo ekonomikoje pelno norma yra:
• Asmeninė – atspindi santykį tarp švietimo
išlaidų ir naudos atskiram žmogui
• Visuomeninė ( socialinė) – atspindi santykį tarp
visuomeninės naudos ir išlaidų.
• Asmeninė pelno norma įvertinama atlyginimo
prieaugiu dėl išsilavinimo atskaičiuos tiesioginius
mokesčius.
• Švietimo išlaidas sudaro tik asmeninės
besimokančiojo išlaidos.
Nauda , kurią suteikia švietimas :
• informacijos aspektu, kaip individui taip ir
visuomenei didesnį efektą duoda žmogus
su aukštesniu išsilavinimu.
• Pats žmogus informacinis produktas,
pasižymi savybėmis kurios nebūdingos
kitoms priemonėms.
• Darbuotojas kuris atsisakė toliau mokytis,
gauna atlyginimą už žemos kvalifikacijos
darbą.
Žmogus kuris mokosi
• atsisakęs dirbti ir gauti atlyginimą investuoja į
informacinio švietimo produkto sukūrimą.
• Gauna ne piniginį o informacinį švietimo
atlyginimą.
• Tie sugebėjimai po kurio laiko darbe duos
didesnę naudą :
• augs jo darbo našumas, jo atlyginimas.
• Informacinis produktas tada įgauna piniginę
formą.
Mokslo fondas ( kapitalas)
• Tai intelektualus kapitalas – turi tiek natūrinius
tiek vertinius rodiklius.
• Mikro lygis - apima ir individą ir organizaciją.
• Individo natūrinis lygis jo formalus išsilavinimo
lygis, ir žinių intelekto lygis, organizacijos lygis.
• Makro lygis - nukreiptas į ekonomiką , mokymo
įstaigų skaičius, mokytojų ir dėstytojų skaičius,
aukštųjų mokyklų studentų skaičius tūkstančiui
gyventojų.
Mikro intelektualaus kapitalo
vertiniai rodikliai :
• asmeninės tiesioginės išlaidos
išsimokslinimui,
• prarasti uždarbiai mokymo procese,
• išlaidos darbuotojų apmokymui bendrojo
lavinimo mokyklose,
• vidutinės išlaidos darbuotojų apmokymui
per metus,
• išsimokslinimo lygis organizacijos lygyje.
Makro lygio vertiniai rodikliai:
• švietimui skiriama BVP dalis;
• išlaidos skaičiuojamos vienam mokiniui;
• bendras švietimo fondas.
Pelno norma ir švietimo
ekonominis efektyvumas
• Pagal formą švietimo
• ekonominis efektyvumas panašus į pelno
normą.
Švietimo asmeninės ir socialinės
pelno normos
kur: r – metinė pelno norma;
AI – investicijos;
PDr, SDr – privatinė ir socialinė
diskonto norma;
Pr, Sr – papildomų investicijų
privati ir socialinė pelno norma;
P* – privatus optimumas;
S* – socialinis optimumas.
Pelno normų mažėjimo tendencijos
• Ir viena, ir kita pelno norma mažėja
didėjant investicijoms, t.y. abi
• linijos turi mažėjantį pobūdį. Tai atspindi
pelno mažėjimo dėsnį.
• Tuo pačiu
• kaip matyti iš paveikslo, kiekvienoje
atkarpoje socialinis pelnas didesnis
• už asmeninį
Kodėl socialinis pelnas didesnis už
asmeninį?
• 1. Didelis aukštai kvalifikuotų specialistų
skaičius gali užtikrinti didesnę
• naudą todėl, kad didesnė aukštai
kvalifikuoto darbo pasiūla leidžia
• įsigyti kvalifikuotą darbo jėgą žemesne
kaina ir kad yra nauda iš lankstaus
• reagavimo į rinkos ekonominius pokyčius.
Kodėl socialinis pelnas didesnis už
asmeninį?
• 2. Dėl reikiamos informacijos trūkumo
būsimieji besimokantieji neįvertina
• investicijų naudos į įgūdžius ir
sugebėjimus.
• 3. Mokesčiai, ypač progresyviniai,
sumažina asmeninę švietimo pelno
• normą, lyginant su socialine pelno norma.
Kodėl socialinis pelnas didesnis už
asmeninį?
• 4. Jeigu yra didelė tikimybė, kad pirmoje
eilėje bedarbiu taps nekvalifikuotas
• darbuotojas (kas ir vyksta tikrovėje), tai
socialinė švietimo pelno
• norma viršys asmeninę pelno normą.
• 5. Jeigu firmos turi monopolinę valdžią,
joms bus naudinga padengti
• kai kurias darbuotojų paruošimo išlaidas.
Kai kurių tyrimų rezultatai
• Žinomas švietimo ekonomikos specialistas
G. Psacharopoulos empirinių
• tyrimų pagrindu švietimo efektyvumo ir
profesinio darbininkų paruošimo
• srityje gavo eilę įdomių rezultatų.
• Jo nuomone, socialinė švietimo
• pelno norma mažėja žymiai augant
nacionalinėms pajamoms.
Taip pat jis pateikia kito tyrimo
išvadas
• pagal kurį pradinio mokymo pelno norma yra
žymiai didesnė,
• negu vidurinio mokslo,
• o pastaroji didesnė už aukštojo mokslo pelno
normą.
• Svarbus tokios išvados pagrindas yra išlaidų
dydis:
• universitetinis išsilavinimas kainuoja žymiai
daugiau,
• negu pradinis ar vidurinis mokslas.
G. Psacharopoulos pateikia duomenis apie
švietimo socialinės pelno normos
dinamiką
Daugumoje besivystančių šalių su žemomis
pajamomis vienam gyventojui :
socialinė pradinio išsilavinimo pelno norma
sudaro 23 proc.,
vidurinio – 15 proc.,
o aukštojo mokslo pelno norma – 11 proc.
Labiausiai išsivysčiusiose šalyse
• socialinė pelno norma pradiniam
išsilavinimui sudaro 14 proc.,
• viduriniam – 10 proc.,
• aukštajam – 8 proc.
Tyrimai, kuriuose buvo palyginamas
akademinis ir profesinis išsilavinimas
• parodė, kad vidutiniškai akademinio pelno
norma siekė 16 proc.,
• profesionio –11 proc.
• Lemiamas veiksnys yra išlaidos:
• profesinis paruošimas reikalauja didesnių
išlaidų, negu akademinis išsilavinimas .
Prarastų pajamų teoriją
• pradėjo naudoti T. Shultzas. Švietimo
ekonomikoje koncepcija „nepanaudotų
galimybių kaina” tapo pagrindu naudojant
• sampratą „prarastas uždarbis”.
• Besimokantieji, pasiekę darbingą amžių ir
tęsiantys mokymąsi vidurinėje mokykloje
ar koledže (o vėliau - universitete),
• šia prasme praranda uždarbį lygų tam, kurį
gauna jų dirbantys bendraamžiai.
Prarastas uždarbis
• Tiems, kurie nusprendė
• tęsti mokslus, nepanaudotų galimybių
kaina bus tos pajamos,
• kurias jie praranda dėl priimto sprendimo.
Prarastas uždarbis įvairiose
• šalyse gali sudaryti nuo 40% iki 70%
bendrų švietimo išlaidų.
Prarasti atlyginimai
• tam tikra prasme yra visuomenės
nuostoliai,
• todėl jie įjungiami į bendras švietimo
išlaidas.
• Jų dalis labiausiai išsivysčiusiose šalyse
• dažnai viršija realias švietimo išlaidas (JAV
jų dalis svyruoja 50-60% nuo visų išlaidų
aukštajam ir viduriniam mokymui).
Darbuotojo uždarbis
• su atitinkamu bendro ir specialaus
išsimokslinimo lygiu susideda iš dviejų
pagrindinių dalių:
• Pirma dalis sudaro tą uždarbio dalį, kurią
jis gautų turėdamas nulinį išsilavinimą.
Antroji dalis - atlyginimo augimas dėl
išsilavinimo arba žmogiškojo kapitalo
pajamos.
Uždarbis žmogaus , turinčio
išsilavinimą
• Yn = Xo + RCn ,
• kur: Yn - uždarbis žmogaus, turinčio n
metų išsimokslinimą;
• Xo - uždarbis žmogaus, turinčio nulinį
išsimokslinimą;
• R - investicijų į švietimą normatyvinis
efektyvumas;
• Cn - investicijų apimtis n metų mokymo
laikotarpyje.
Aukštojo išsilavinimo ekonominis
efektyvumas bus lygus
• dviejų asmenų atlyginimų skirtumui, gauto
per visą darbinį periodą:
• baigusio universitetą
• ir gavusio tik vidurinį išsilavinimą.
Aukštojo išsilavinimo ekonominis
efektyvumas
• bus lygus dviejų asmenų atlyginimų skirtumui:
gauto per visą darbinį periodą, baigusio
universitetą ir gavusio tik vidurinį išsilavinimą.
Ekonominę išsilavinimo universitete naudą
galima įsivaizduoti kaip papildomas pajamas,
kurias:
• gaus universiteto absolventas, lyginant su
vidurinės mokyklos absolventu.
• Šį pajamų skirtumą galima nustatyti ir palyginti
su švietimo išlaidomis.
Aukštesnis išsilavinimas atitinkamai
duoda didesnę naudą.
• Pastebimas dėsningumas:
• darbuotojo pajamos auga priklausomai
nuo jo išsilavinimo augimo ir amžiaus,
tačiau iki tam tikros ribos - 55-60 metų (arti
pensijinio amžiaus).
• Po šios amžiaus ribos visų išsilavinimo
lygių darbuotojų pajamos staigiai mažėja.
Pelno normos rodiklis
• užima centrinę vietą žmogiškojo kapitalo
teritorijoje;
• Jis įgalina palyginti investicijų atsipirkimą į
žmogiškąjį ir fizinį kapitalą.
Visuomenės požiūriu
• išlaidos ir rezultatai, susiję su
investicijomis į švietimą,
• nesutampa su atitinkama išlaidų suma ir
rezultatais kiekvienam individui.
• Lygiagrečiai su tiesioginėmis
individualiomis išlaidomis būtina įvertinti ir
išlaidas iš visų kitų finansavimo šaltinių.
Negautos pajamos (prarasti
atlyginimai)
• šiuo atveju interpretuojamos kaip:
• prarasta visuomenei potenciali
nepagamintų prekių ir paslaugų vertė,
• negauti mokesčiai nuo darbo užmokesčio.
Individualių žmogaus pajamų
padidėjimas
• dėl aukštesnio išsilavinimo vertinamas:
• kaip galima ekonominio augimo
priemonė.
• Šiuo atveju aukštojo išsilavinimo rezultatų
rodikliu tikslinga laikyti individualių
uždarbių sumą iki mokesčių išskaičiavimo
(nominalų darbo užmokestį).
Jungtinėje Amerikos Valstijose
•
•
•
•
visuomeninė pelno norma skaičiuojama
nuo 1939 metų,
kai buvo atliktas gyventojų surašymas,
o nuo 1970 metų kasmet skaičiuojama ir
asmeninė pelno norma.
Aukštojo išsilavinimo pelno normos
• daugelyje išsivysčiusių šalių išliko stabilios
ir sudarė 10-15 proc.
• Žymus jų sumažėjimas įvyko XX a. 8
dešimtmetyje - apie 5-8 proc.
• XX a. pabaigoje pelno normos šiek tiek
pakilo.
• Pelno normų kritimą kai kurie ekonomistai
įvertino kaip per didelių investicijų į
žmogiškąjį kapitalą ženklą.
Dėl to jie pasiūlė
• apriboti tolesnes investicijas į švietimą.
• Tačiau praktiškai valstybė, atvirkščiai,
padidino investicijas švietimui ir ėmėsi
eilės priemonių palaikyti švietimą.
• Išsamiau šie klausimai gvildenami
kapitaliniame G. Psacharopoulos ir M.
Vudholo darbuose.
Visumoje firmos nesuinteresuotos
• vykdyti mokymą ir darbuotojų paruošimą
savo sąskaita, išskyrus ypač specializuotą
paruošimą konkretiems firmos tikslams.
• To pasėkoje visuomenėje nėra
pasiekiamas socialiai optimalus investicijų
į švietimą lygis.
• Optimumo pasiekimas reikalauja
valstybės subsidijų.
Pavyzdžiui,
• bedarbių perkvalifikavimas nors ir
reikalauja papildomų išlaidų,
• tačiau visuomenei dėl eilės socialinių ir
ekonominių priežasčių
• tokios išlaidos gali būti pakankamai
racionalios ir pagrįstos.
Besivystančiose šalyse išryškėjo
tokia ypatybė:
• vyrų pradinio išsilavinimo pelno norma
aukštesnė, negu moterų,
• o vidurinio ir aukštojo mokslo:
• aukštesnė moterų 13 proc.,
• negu vyrų 11 proc.
Išsilavinusios moterys
• turi mažiau vaikų,
• stengiasi auklėti ir rūpintis vaikais geriau.
• Tai ypač svarbu besivystančioms šalims
su sparčiais gyventojų augimo tempais
• ir dideliu vaikų mirtingumu.
Amerikiečių specialistai švietimo
• ekonomikos srityje L. Lesli ir P. Brikmanas
• XX a. pabaigoje atliko tyrimą tema
„Ekonominė aukštojo mokslo
• vertė”
• Visapusiškų tyrimų išvadoje buvo
suformuluotos tokios išvados.
Išvados:
• Investicijos į aukštąjį mokslą, daromos privačių
asmenų, pilnai atsiperka ir atneša žymią naudą.
• Privačių investicijų į mokslą atsipirkimo
koeficientas (asmeninė pelno norma) bakalauro
laipsnio gavimui sudaro nuo 11,8 iki 13,4 proc.,
• vienmečiam podiplominiam lygiui – 8 proc.,
magistrui - 7,2 proc.
• ir filosofijos daktarui - 6,6 proc.
Ekonominis aukštojo mokslo
efektyvumas
• pasilieka pakankamai aukštas ir turi
augimo tendenciją.
• Pažymimas didelis aukštojo mokslo indėlis
į ekonomikos augimą ;
• žymi aukštųjų mokslo įstaigų, ypač
universitetų, įtaka ekonominei regionų
padėčiai.
Socialinė aukštojo mokslo pelno
norma taip pat didelė
• Visuomenės išlaidos aukštajam mokslui
atsiperka daugiau, negu buvo manoma.
• Visuomeninių išlaidų atsipirkimas
bakalaurui (diplominis lygis) sudaro 11,6• 12,1 proc.
• Visumoje aukštasis mokslas daro žymią
įtaką perskirstant pajamas tarp turtingųjų ir
neturtingųjų.
Mokesčio už mokslą įtaka
• Aukštojo mokslo išlaidų pasikeitimas turi
įtakos studentų priėmimui.
• Mokesčio už mokslą didinimas veda prie
priėmimo mažėjimo, į ką pakankamai
negatyviai reaguoja studentai.
• Pasirinktiniai tyrimai parodė, kad mokesčio
už mokslą padidinimas 100 dolerių
sumažina abiturientų priėmimą 0,5-0,8
proc.
Pagalba studentams
• Esama pagalbos studentams sistema
(stipendijos, paskolos) išplečia galimybes:
• jauniems žmonėms iš įvairių sluoksnių
įsigyti aukštąjį mokslą
• bei galimybes pasirinkti mokymo įstaigos
tipą.
Pelno normų palyginimas išryškina
tokį dėsningumą:
• kuo aukštesnis paruošimo lygis, tuo
žemesnė pelno norma.
• Tarptautiniuose palyginimuose taip pat
pastebimas pelno normų mažėjimas,
kylant išsilavinimo lygiui.
• Ekonominis švietimo naudingumas mažėja
didėjant nacionalinėms pajamoms,
tenkančioms vienam gyventojui.
Investicijų į žmogų skirtumas nuo indėlių
į banką
• Lėšos, kartą įdėtos į banką, atneša mums
naudą ir pajamas tol, kol mes tų lėšų
nepasiimsime iš banko.
• Lėšos, išleistos žmogui, jo kūrybiniam
• potencialui didinti, jo vidinei struktūrai
tobulinti, atneša daugkartinę naudą ir
pajamas visam gyvenimui.
Galima suformuluoti labai svarbią
išvadą:
• integralinis investicijų naudos principas
būdingas tik investicijoms į žmogų.
• Pastarosios yra labiausiai apsimokančios
iš visų įmanomų investicijų.
• Nėra alternatyvos investicijoms į žmogų
nei ekonominiu, nei socialiniu, nei kitais
požiūriais.
Kai individas priima
sprendimą ir numato nuoseklius
veiksmus
• jis tuo pačiu metu nekreipia dėmesio į jokią kitą
veiklą, kuria jis galėtų užsiimti.
• Jeigu individas nusprendė mokytis dailide, jis
negali tuo pačiu metu priimti sprendimo dėl
gydytojo profesijos įgijimo.
• Žmogų galima vertinti kaip subjektą, į kurį vienu
metu gali būti nukreipta tik viena profesija.
• Tokiu būdu, švietimo investicijos į žmogų
pasižymi viena kitos eliminavimo savybėmis.
Einamųjų išlaidų padidėjimas
galimas dėl bedarbystės rizikos
• Esant ilgai cikliškai bedarbystei, individas gali
imtis dalinio išlaidų panaudojimo, siekiant
išlaikyti kvalifikaciją šioje profesijoje.
• Jeigu žmogus priverstas reinvestuoti dėl
technologinių pasikeitimų, sulaužiusių jo
ankstesnės specialybės ekonominę vertę,
• tai tiek visuomenės, tiek ir individo požiūriu
atsiranda naujos investicinės išlaidos ir pajamos.
Klausimai kartojimui
1. Kokie yra švietimo ekonominio
efektyvumo rodikliai?
2. Koks yra Lietuvos 2012 m. švietimui
skirtas biudžetas?
3. Kokią naudą suteikia švietimas?
4. Kas sudaro švietimo asmeninę ir
socialinę pelno norma?.