PADĖK

ITE

SAVO VAIKUI MOKYTIS...

Pranešimą tėveliams skaito Vaškų vidurinės mokyklos logopedė Kristina Prakopienė 2009-11-26

ŠEIMA – UGDYMO PROCESO DALYVĖ

Šeima ir mokykla yra dvi svarbiausios vaikų auklėjimo institucijos. Glaudus tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas yra svarbi sėkmingo vaikų ugdymo sąlyga. Tėvai ir mokytojai yra dvi jėgos, labiausiai priartėjusios prie mokinio. Visos ugdymo proceso grandys – mokytojai, mokiniai, tėvai – veikia viena kitą.

Pastovus bendradarbiavimas suteikia galimybę mokytojui rinktis jam priimtiniausius, ugdymo procese tinkamiausius bendravimo su šeima būdus.

Kiekviena šeima yra individuali, turinti savo pasaulį, savo paslaptis. Reikia būti atsargiems, kad neperžengtume ribos, už kurios atsiranda nepasitikėjimas.

Naudojamos bendradarbiavimo formos

1) Pokalbiai apie vaiką; 2) Tėvų švietimas; 3) Tėvų susirinkimai; 4) Tėvų dalyvavimas šventėse ir jas rengiant; 5) Išvykos į gamtą, kur dalyvauja, vaikai, tėvai, mokytojai; 6) Specialistų konsultacijos.

Specialistų konsultacijos

Mokykloje yra logopedas, spec. pedagogas, socialinis pedagogas. Bendradarbiaujame su rajono Pedagogine psichologine tarnyba. S p e c i a l i s t ų k o n s u l t a c i j o s padeda spręsti specifines ugdymo problemas. Konsultuojančiam specialistui nusakoma problema, ji aptariama, išsakomos nuomonės, ir specialistas pataria, kaip problemą spręsti, analizuoja pokyčius. Į specialistus gali kreiptis ir mokytojas, ir tėvai, ir patys vaikai.

Tėvai – pirmieji vaiko mokytojai ir auklėtojai

Jie jam patys protingiausi, patys geriausi, patys stipriausi, gražiausi žmonės. Kaip tėvai gyvena, dirba, myli, džiaugiasi, taip gyventi, dirbti, mylėti ir džiaugtis nori ir jų vaikai. Ilgai jie pasaulį mato tėvų akimis ir girdi jį tėvų ausimis, ilgai jaučia tėvų širdimis ir viską vertina tėvų protu. Vaikų sąmonėje įsirėžia viskas – ką ir kaip tėvai myli, ko ir kaip neapkenčia, ką ir už ką gerbia, kam ir kodėl būna geri; kam su džiaugsmu atidaro namų duris ir kam jas užtrenkia.

Ir visa tai galima pamatyti vaikų elgesyje, žodžiuose ir darbuose. Dar nemokėdami nei kalbėti, nei vaikščioti, vaikai iš tėvų mokosi gyventi, šypsotis ir raukytis, džiaugtis ir pykti, krykštauti ir aikštytis.

Tikslas – susidraugauti su vaikais, tėvais...

Pats artimiausias ir didžiausias mano tikslas – susidraugauti su vaikais, tėvais, kiekvieno širdyje puoselėti draugiškumą, pasitikėjimą, nes palankios darbui ir poilsiui sąlygos sukuriamos tik glaudžiai ir nuoširdžiai bendraujant mokytojui, mokiniui ir tėveliams. Šeimos dalyvavimas ugdymo procese – vienas svarbiausių mano darbo principų. Ypač naudingas tėvų lankymasis logopedo kabinete. Tėvų pagalba labai naudinga ne tik logopedui, bet ir patiems tėvams, padeda jiems geriau suprasti logopedo darbą, labiau pažinti savo vaiką.

Palanki atmosfera vaikui lavėti

Kai šeima ir mokykla veikia apgalvotai, vienodai supranta kūrybingos asmenybės ugdymo tikslus, uždavinius, būdus, sudaroma palanki atmosfera vaikui lavėti.

Norėdama artimiau susipažinti su tėveliais, sužinoti jų norus, lūkesčius, organizuoju individualių pokalbių savaites, bendrus susirinkimus, siekiant kuo daugiau apšviesti tėvelius, rengiant pranešimus apie specifinius kalbos ir kalbėjimo sutrikimus, parodant jiems, ką vaikai dirba per logopedinius užsiėmimus.

Vaiko kalbos svarba sėkmingam startui mokykloje

Visi tėvai svajoja ir nori, kad jų vaikui mokykloje mokslas sektųsi gerai.Viena iš daugelio sėkmingo vaikų mokymosi sąlygų yra geras kalbos išsivystymas.

Jei pradėjęs eiti į mokyklą pirmokėlis taisyklingai ištaria visus kalbos garsus, gerai juos skiria iš klausos, gali nustatyti bent pirmą ir paskutinį žodžio garsą, sklandžiai pasakoja patirtus įspūdžius, supranta ir pasakoja, kas nupiešta paveikslėlyje, išmoksta atmintinai eilėraščių, tai jam mokykloje mokantis skaityti ir rašyti didelių sunkumų tikriausiai nebus.

Tačiau nemaža dalis mokinių turi vienokių ar kitokių kalbos sutrikimų. Kas tai yra? Nukrypimas nuo bendrinės kalbos normų, negebėjimas dėl tam tikrų priežasčių taisyklingai ištarti gimtosios kalbos garsų, žodžių, mokėti skirti panašiai skambančius garsus iš klausos ( s-š, z-ž, c-č, i-y, u-ū, o-uo, ė-ie ir kt.), kalbėti gramatiškai taisyklingai, rišliai ir sklandžiai vadinamas kalbos sutrikimu.

Kalbos sutrikimų būna įvairių, skiriasi jų priežastys, pobūdis, sunkumo laipsnis, nevienodos pašalinimo galimybės. Reikėtų labai atsakingai sekti vaiko kalbos vystymąsi ir laiku pasikonsultuoti su logopedu.

Mokykloje vaikai patiria daug naujų įspūdžių, gauna daug informacijos: mokosi skaityti, rašyti, skaičiuoti. Vaikui, turinčiam kalbos sutrikimų, reikės dirbti daugiau papildomai namie. Vaikas pavargs, net gali nebenorėti eiti į mokyklą, nes dėl nepakankamo kalbos išsivystymo nesugebės kartu su visais išmokti kai kurių dalykų.

Ar dažnai susimąstome, kaip kalba mūsų vaikai?

Ne viena mama turbūt atsakys, kad tokiems „niekams“ ir laiko nelieka. Svarbiausia – sotūs, aprengti, sveiki, o kad švepluoja, netaria kelių garsų, iškraipo žodžius- nieko baisaus: kol eis į mokyklą išmoks. Neretai ir mokyklon jau laikas, bet vaiko kalba nepasikeitusi. Nuolat girdint ir ausis pripranta, ir nebepastebime, kad vaiko kalba skiriasi ne tik nuo mūsų, suaugusiųjų, bet ir nuo bendraamžių.

Norėdami padėti savo vaikui, mokykime žaismingai, tarsi „žaiskime kalbą“:

- koks garsas pasislėpė žodyje ( (l) ova, (r)-aktas, (ž)-olė ir pan.); - kuo skiriasi žodžiai: šaka- šoka, paltas- baltas, rytas- ritasi ir pan.

- kokie žodžiai prasideda garsu k, g, s ir t. t.

- išvardinti trumpų žodžių garsus iš eilės (lova, košė, lapė, namas, ratas ir pan.);

- Skaitykite su vaiku vitrinų reklamas, parduotuvių, laikraščių pavadinimus. Tai vaikams yra įdomu ir dažnai jie noriai tai daro.

- Domėkitės vaiku, jo pasisekimais ir rūpesčiais; - Išklausykite vaiką nuo pradžios iki galo; - Skirkite kasdien savo vaikui nors po pusvalandį; - Padėkite vaikui mokytis.

Kokios tėvų pedagoginės pareigos?

Pirmoji pareiga – saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių.

Antroji pareiga – savo vaikų mokymas.

Trečioji pareiga – tėvų pagalba vaikams mokytis.

Namų aplinka daro įtaką vaikų mokymuisi

Svarbiausi veiksniai:

- Nepilna šeima; - Nedarnūs šeimyniniai santykiai; - Palaikymo vaiko mokymosi kelyje stoka.

Atsiranda naujos vaikų apleistumo formos: - tėvų išvykimas uždarbiauti į užsienį paliekant vaikus artimiesiems; - vaikų nepriežiūra dėl per didelio tėvų užimtumo.

Didėjant tėvų bedarbystei yra pavojus, kad tėvų nedarbas nulems vaikų ateitį.

- Skurstančiose šeimose prastėja vaiko intelektas. Skurdo poveikis vaiko mokymuisi didesnis nei šeimos sandaros ypatumai, nes šeimose trūksta palaikymo, stimuliavimo.

- Nepakankamas tėvų pedagoginis švietimas (tėvai stokoja tėvystės įgūdžių), trūksta žinių apie vaiko raidos ypatumus, jo poreikius, nesmurtinius drausminimo būdus .

“Sodininkas, kad ir kaip to norėtų, negali paimti gėlės už stiebo ir jį tempdamas užauginti gėles. Bet jo galios yra labai didelės. Savo veiksmais jis gali gėlę numarinti, bet gali sudaryti ir tokias sąlygas, kurios padės gėlei pražysti visu gražumu. Taigi ir mokytojas, tėvas negali kokiu nors tiesioginiu būdu išugdyti žmogaus, nes žmogus ugdo pats save. Bet ugdytojo vaidmuo labai svarbus – sudarydamas palankias sąlygas, jis gali paskatinti ugdytinio asmenybės sklaidą ir tobulėjimą” . (L. Vygotskis, 1991 m.)

Tad...

Padėkite savo vaikui mokytis



LITERATŪRA:

1. D. Zinkevičienė ,,Mokyklos bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais”, Žvirblių takas 2002 nr. 4 2. M. Pališkienė ,,Bendravimas su tėvais”, Žvirblių takas, 2002 nr. 4 3. L. P. Kibardina, E. P. Aleksejeva ,,Tėvų susirinkimai”, 2002 m.

4. Dialogas. 2004-10-22 Nr. 38