Transcript Dialogo metodas

Dialogo metodas
Prof.dr. Lilija Duoblienė
Dialogo metodo sampratos
 Sokratiškasis dialogas (racionalus,
argumentuotas, siekiant tiesos) Platonas,
Aristotelis ir vėlesni racionalistai.
 Fenomenologinis dialogas (steigiantis
santykį, atsigręžiant į kitą) Buberis,
Levinas, Merleau – Ponty.
 Dialogas kaip santykis su tektsto autoriumi
(Gadameris)
 Rytietiškas dialogas
Dialogų tipai
 Sokratiškieji, taikant elenktinį – aporijinį metodą
 Sofistiniai, paklaidinantys pašnekovą žodžių žaisme ir
įrodantys, kad pašnekovas pats sau prieštarauja
 Epigramatiniai, vykdomi meditacijų būdu bei radikaliu
nustebinimu
 Proto atakos dialogai, kuriuose išsakoma kuo daugiau
asociatyvių pozicijų
 Dialogai, ieškantys analogijų ir metaforų sprendimui
Tipiškiausios dialogo kompozicijos





Lygiaverčių partnerių laisvas dialogas, kuriame vykdomas
principas: klausimas –atsakymas. Dalyvauti gali daug
asmenų.
Girliandinė, kai išsakoma daug nuomonių arba pranešimų, ir
tik po to daromi apibendrinimai.
Svogūninė, kai į dialogą įjungiami kiti mažesni subdialogai
iš folkloro ir literatūros, įvairios reminiscencijos.
Architektoninė, vykdoma pagal išankstinį scenarijų, siekiant
autoriaus tikslo.
Dramatiška, kurioje atsiskleidžia emocijos, tarpasmeniniai
santykiai, vyksta konflikto sprendimas, abstrahuojantis nuo
jų neliečiančių idėjų.
Dialogo formos:





Ginčas
Kontroversai
Diskusija
Disputas
Polemika
Ginčas
 Antagonistinis principas, bet pagal tam tikras
taisykles.
 Ginčas dažnai paremtas principu “taip - ne”.
 Tikslas - gauti aišku rezultatą; viena nuomonė
turi persverti.
Kontroversai
Dialogų pratybos, siekiant rasti opimaliausią
sprendimą kebliose, netipinėse situacijose.
Kontroversais buvo ruošiami teisėjai ir
advokatai
Pvz. Senekos kontroversas:
Įstatymas suviliotai merginai duoda teisę
viliotoją nužudyti arba reikalauti, kad jis ją
vestų be kraičio. Jaunuolis vieną naktį
suviliojo dvi merginas. Viena reikalauja jo
mirties, kita - vedybų.
Koks turėtų būti sprendimas?
Diskusija
Interpersonalus dialogas, kuriame partneriai pateikia
panašias ar alternatyvias nuomones, siekdami
sutarimo. Tai pagrindinis mokslinės – kūrybinės
veiklos
metodas.
Diskusijai būdinga:
 Aiškus diskusijos objektas.
 Vadovas.
 Nuomonės gali būti antagonistinės ir draugiškos.
 Eiliškumo, išsakant nuomones, yra nepaisoma.
Disputas
 Interpersonalus dialogas, vykdomas esant
klausytojų auditorijai arba ekspertams,
teisėjams.
 Dispute gali būti ginamos tezės. Dar nuo
antikos laikų buvo mokoma nepaversti
disputo piktu ginču, nepertraukti
kalbančiojo.
 Apie disputo rezultatus sprendžia tik
klausytojai.
 Jeigu ginama tezė atmesta, tai laimi ne
oponentas, o tiesa.
Polemika
Tai toks apologetinis – elenktinis metodas, kai
partneriai praktiškai iš anksto neigia galimybę
susitarti. Tai labiau primena ginčą. Polemikoje
dalyvaujantys asmenys turi gilius įsitikinimus,
kurie prieštarauja kitų įsitikinimams ir juos
gina.
Klausimų formulavimo
taisyklės:








Autonomiškumas (kiekviena tema semantiškai
savarankiška)
Formuluotės išskirtinumas (draudžiama pateikti iš karto
kelis klausimus, nebent antrieji tik patikslinantys).
Formuluotės trumpumas ir paprastumas
Nurodyti atsakymo tipą: dichotominis, iš kelių alternatyvų,
laisvas.
Formuluotė įveikiamo sudėtingumo
Formuluotės lankstumas. Klausimas turi būti tinkamas
interpretuotėms įvairiose temose, ypač toje, kurią išmano
partneris.
Eiliškumas, kuris paryškintų atsakymų “taip”, “ne”
persvarą.
Draudžiamos imperatyvios ir įtakojančios formuluotės
Klausimų tipai pažintiniu požiūriu




faktiniai,
apibendrinantys,
kūrybiniai,
vertinimo
Atsakymų formulavimo taisyklės:
 Negali būti vidinio loginio prieštaravimo
 Draudžiama tautologija. Atsakyme turi būti nauja
informacija.
 Adekvatumas klausimui. Neadekvatu, jeigu
atsisakoma atsakyti, atsakymas nerelevantiškas,
grubus, įžeidžiantis.
 Nerelevantiškumas gali būti suprantamas, kaip
veiksminis atsakymas į žodinį klausimą.
(Kai kuriais atvejais atsisakymas atsakyti ir yra
atsakymas arba atsakymas veiksmu. Tokiais atvejais
pereinama prie kitos dialogo sampratos. Iš dalies toks
dialogas būdingas Rytų filosofijai – dialogas “mondo”)
Kiti dialogo ypatumai



Klausimai tiesioginiai ir netiesioginiai.
Vidutiniškai klausimui suformuluoti skiriama 40
sekundžių.
Atsakymai gali būti labiau bendri, platūs nei
klausimai.
Sokratiškasis dialogas
 Dialogas, kuriame pašnekovai ieško bendros
tiesos.
 Sokratas tradiciškai užduodavo klausimus, į
kuriuos pašnekovas atsakydavo pritarimu ar
paneigimu (Platono viduriniojo laikotarpio
dialogai) arba platesniu atsakymu (Platono
ankstyvojo laikotarpio dialogai). Kartais
Sokratas su pašnekovu keičiasi vaidmenimis.
 Sokrato dialogas, paremtas elenktika
(paklaidinimu ir tyrinėjimu). Toks mąstymas
daugelio teoretikų siejamas su kritiniu
mąstymu.
Sokratiškasis mokymas pagal
Grossą
 Grosso knyga “Socrates’ way: Seven master
keys to using your mind to the utmost”,
skirta Sokrato mokymą pritaikyti šių dienų
žmogui (ypač - amerikiečiui). Pragmatiškas
požiūris į dialogą (jei nori gauti iš kito
atsakymą, jam ką nors pasiūlyk).
 Pirmiausia reikia išmokti formuluoti klausimą,
kuris pradedamas žodeliu “Kodėl?”
Klausimo formulavimui skirtos tokios
pratybos: parašyti 100 labiausiai rūpimų
klausimų ir ilgainiui pastebima, kad klausimai
konkretėja, tampa aiškesni, esmiškesni.
Sokrato tipo mokytojas turėtų
(pagal Grossą):
 Įtraukti asmenį į dialogą
 Padėti asmeniui suprasti, ką konkrečiu atveju
reikėtų apmąstyti, išsiaiškinti
 Užduoti klausimus, kurie nukreips pašnekovą į
savarankišką mąstymą, idėjų apieškas
 Padėti mąstyti giliau
 Pabrėžti geriausias pašnekovo mintis
Grosso penki patarimai, kaip būti
tolerantišku klausinėjimo metodui
 Nukreipkite pašnekovą norima linkme
užduodami sau rūpimus klausimus
 Aiškinkite, kad klausimai – tai pagalba, noras
susitarti, o ne priešiška kritika
 Visada pagarbiai žvelkite į klausimus, net ir tais
atvejais, kai jie atrodo kvaili
 Rodykite dėmesį asmeniui, kuris jums užduoda
klausimą
 Praktikuokite aktyvų klausymą: kartokite
klausimus, jei jie jums kelia abejonių.
Sokratiškieji (kritinio mąstymo) klausimai pagal
R.Paul, R.Scharp:






Objektui patikslinti
Prielaidoms nustatyti
Akivaizdumui patikrinti
Pažiūroms ir perspektyvoms nustatyti
Implikacijai ir išvadoms patikrinti
Visų klausimų refleksijai
SFCP veikla ir metodika
 Society for the Furtherance of Critical
Philosophy veikla paremta sokratiškojo
dialogo praktika.
 Tai tarptautiniai seminarai, kurių metu
grupės (iki 10 žmonių), vadovaujant
vienam vadovui, ieško atsakymo į vieną
klausimą (pvz: kas yra demokratija?, kas
yra pilietiškumas?, kas yra hibridinis
identitetas?)
SFCP seminarų metodika







Kiekvienas pasakoja asmeninę istoriją, atliepiant iškeltą visiems
bendrą klausimą
Išrenkama įdomiausia ir kebliausia istorija
Istorijos pasakotojas atsako visiems rūpimus klausimus, tikslinant
detales
Balsuojama pritariant arba ne istorijos vertinimui pagal iškeltą
klausimą (pvz. taip, tas elgesys yra pilietiškas, arbe ne – elgesys
nepilietiškas)
Balsuotojai grupuojami pagal atsakymus. Jie dirba grupėse ir
pateikia savo argumentus.
Argumentai kreipia diskusiją į kitus klausimus, kurie lygiai taip pat
nuosekliai diskutuojami, balsuojami, tikslinami.
Visą diskusiją istorijos pasakotojas atsakinėja tiems, kuriems
detalės yra neaiškios. Taigi nuolat grįžtama prie patirties (patirto
įvykio). Toks metodas neatitinka sokratiškojo metodo esmės,
tačiau vadinamas sokratiškuoju, nes vyksta tyrinėjimas ir jis
vyksta dialogo būdu.
Šiuolaikinis (fenomenologinis) dialogas
 M.Buberis: Nuo paviršinio santykio “Aš – Tai”
pereinama prie “Aš – Tu”. Simetriškas santykis.
 E.Levinas: Aš ir Kitas. Asimetriškas santykis.
Būdravimas idant išgirstum kitą ir atsakytum. Kito
veidas - visuomet paslaptis. Heideggeriškasis
beasmenis rūpestis pakeičiamas rūpesčiu Kitu.
 M.Merleau – Ponty. Pasaulio ir Kito percepcija
neatsiejama nuo kūno kalbos.
Fenomenologinė refleksija kaip veiksmas
(A.Bleackley)
 Refleksija nereflektuojamo (suvoktis, kuri yra
pirminis, o ne antrinis produktas)
 Refleksija kaip etinis santykis (rūpestis pasauliu ir
kitu, atsakomybė už kitą, atsigręžimas į kitą)
 Refleksija kaip estetinis santykis (autentiškas
emocinis išgyvenimas)
 Refleksija kaip kūno ir sąmonės reakcijų visuma
(sąmonės veikla neatskiriama nuo kūno reakcijų,
jutimų, turinčių pirmapradžio ikireflektyvaus
socialumo ir moralumo pėdsakų)
Hermeneutika ir dialogas
 H.G.Gadameris teksto skaitymą traktuoja kaip
dialogą su tekto autoriumi.
 Skaitant tekstą susilieja autoriaus ir skaitytojo
prasmių horizontai.
 Suprasti autorių taip, kaip jis norėjo būti
suprastas – neįmanoma. Skaitytojas supranta
pagal tai, kokį klausimą išsikelia, t.y.kokį
klausimą užduoda teksto autoriui.
Interpretacija suvokiama skirtingai
1.
2.
3.
4.
Konservatyvioji interpretacijos samprata: autoriaus
perteikta prasmė gali būti skaitytojo atstatyta
(Dilthey’us, Schleiermacheris)
Nuosaikioji samprata: teksto autoriaus suprasti
neįmanoma dėl turimų skirtingų patirčių (Gadameris,
Ricoeuras)
Kritinė samprata: tekstas – tai socialinių santykių
atspindys, o jo skaitymas priklauso nuo ženklų
atkodavimo susitarimų (Habermasas, Freudas,
Marxas)
Radikalioji samprata: tekstas visuomet perskaitomas
kitaip, skaitymas kaip dekonstrukcija (Nietzsche,
Derrida, Foucault)
Ugdymo procese taikomos dialogo
formulės
 Tradicinė (M/m; D/S)
Klausimas→atsakymas→vertinimas.
Tai normatyvumu ir preskripcijomis paremtas pasenęs
mokymas.
 Dabar siūloma pereiti prie tokios sekos:
Klausimas→atsakymas→klausimas →
atsakymas...refleksija, įtraukiant visą auditoriją
(daugiabalsiškumą).
Reflktuojamos diskurso galios: Kas kalba? Kada kalba?
Kur kalba? Kaip kalba?
N.C.Burbules, B.C.Bruce “Theory and Research on
Teaching as Dialogue”
Literatūra (I)











Aristotel. Sočinenija. Topika. Tom 2. Moskva, Misl, 1978.
Hare R.M. Plato. Oxford, Oxford University Press, 1982.
Platonas. Dialogai. V., Mintis, 1968.
Buš. G. Dialogika I tvorčestvo. Ryga, Avots, 1985.
Burbules N.C., B.C. Bruce. Theory and research on teaching as
dialogue// Handbook of Research on Teaching. 4 th edition,
Virginia Richardson, ed. University of Illinois, 2001.
Duoblienė L. Sokratiškojo dialogo metodas: galimybės ir ribos//
Pedagogika, 2002, Nr.58.
Paul R. Critical Thinking- California, Rohnert Park, 1993.
Dewey J. Democracy and Education. New York: The Free Press,
1997.
Popper K.R. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Vilnius, 1998.
Putinaitė N. Kantas – dialogo filosofas?// Baltos lankos. 1999,
Nr.11.
Baranova. Sokrato klausimas ir ironija// Etika: filosofija kaip
praktika. V., Tyto alba, 2002, p.35-38.
Literatūra (III)










Gadamer H-G. Istorija, Menas, Kalba. – V., 1999.
Gadamer H.- G. Istina I metod. M.,1988.
Ricoeur P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius.
Baltos lankos, 2000.
Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. –V., 2001.
Ricoeur P. The Paradox of Learning// What We Do Not Know.
Unesco Philosophy Forum. – Paris, Gallimard, 1995.
Sverdiolas A. Būti ir klausti/ hermeneutinės filosofijos studijos. –
2002.
Rubavičius V. Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika,
dekonstrukcija, menas. V., Kultūros, filosofijos ir meno institutas,
2003.
Gallagher S. Hermeneutisc and Education. – New York: State
University of New York Press, 1992.
Baranova J. Ką hermeneutas gali papasakoti poetu?// Meditacijos:
tekstai ir vaizdai. –V.:Tyto alba, 2005, p.137-142.
Duoblienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo
link. Vilnius, 2006.