Transcript HenrikasRadauskas

Henrikas Radauskas
Biografija
H. Radausko tėvai
• Tėvas – Bernardas Radauskas, gyveno
Gikonių kaime, baigė keturias gimnazijos
klases. Turėdamas gerą klausą, šiek tiek
pasimokęs pas vargonininką, vargonavo,
vėliau tarnavo valsčiaus raštininku, dirbo
sekretoriumi, ilgainiui tapo dvarų ūkvedžiu.
• Motina – Amalija Radauskienė-Kieragga,
atvažiavusi iš Rytprūsių vaikų auklėti ir
vokiečių kalbos mokyti, dirbo guvernante
viename dvare, kuriame susipažino su
būsimu vyru Bernardu Radausku. Amalija
buvo aštuoniolika metų už vyrą jaunesnė.
• 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje gimė
dvynukai – Henrikas ir Brunas Radauskai.
• 1913 m. pabaigoje Bernardas Radauskas
perkėlė šeimą į Gikonių kaimą.
• 1914 m. rudenį šeima nutarė trauktis nuo
karo į Sibirą, - Novonikolajevską (dabar
Novosibirskas). Čia dvynukai baigė dvi
gimnazijos klases.
• 1921 m. Radauskų šeima grįžo į Lietuvą.
• 1923 m. Radauskai persikėlė į Panevėžį.
Dvynukai įstojo į Panevėžio gimnazijos
antrąją klasę.
• 1925 – 1929 m. Henrikas Radauskas
studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje.
• 1929 m. Dirbo Vievio pradinėje mokykloje
mokytoju.
• 1930 m. H.Radauskas įstojo į VDU Kaune.
• 1934 – 1936 m. dirbo VDU Humanitarinių
mokslų fakultete bibliotekininku.
• 1936 – 1937 m. dirbo Klaipėdos radiofono
pranešėju.
• 1937 m. liepos 29 d. vedė Verą
Sotnikovaitę.
Vera ir Henrikas Radauskai Vašingtono parke, 1961 m. birželis
• 1938 – 1940 m. LR Švietimo ministerijos
Knygų leidybos komisijos Centro įstaigos
korektorius.
• 1940 – 1941 m. LTSR Švietimo liaudies
komisariato Meno reikalų valdybos
atsakingasis sekretorius.
• 1941-1944 m. Valstybinės leidyklos
(Kaune) Grožinės literatūros skyriaus
redaktorius.
• 1944 m. Pasitraukė iš Lietuvos; karo
pabaigą sutiko Berlyne.
• 1946 m. iš Berlyno persikėlė į Hahno
miestą.
• 1946 – 1949 m. gyveno Reutlingene,
prancūzų kontroliuojamoje zonoje.
• 1949 m. išvyko į JAV.
• 1950 – 1959 m. gyveno Čikagoje.
• 1959 – 1969 m. Kongreso bibliotekos
Vašingtone tarnautojas.
• 1969 m. mažinant etatus, atleistas iš
darbo kongreso bibliotekoje.
• 1970 m. balandžio 27 d. miršta nuo širdies
priepuolio.
H. Radausko asmenybė
• Jis buvo linkęs šalintis nuo žmonių, buvo
šaltesnis už brolį, dažnai netaktiškas, o
kartais ir piktokai prasiverždavo.
• Vengė bendrauti su jam neįdomiais
žmonėmis, nenorėjo studijuoti tų dalykų,
kurie jo netraukė, nors ir buvo būtini
diplomui gauti.
• Buvo stropus, pareigingas.
• Kitų akivaizdoje niekada nesipykdavo su
žmona.
• Jis nėjo lažybų, nelošė, išgerdavo tik
retom progom ir saikingai.
• Ką uždirbdavo nešvaistydavo - pirko
menines knygas, kinų vazas bei lėkštes,
prieinamus paveikslus ir daugybę
plokštelių, kurių mėgo vakarais klausytis.
• “Nusimano menuose”, - tai geriausia, ką
Radauskas galėjo pasakyti apie žmogų.
• „Radauskas buvo toks žmogus, kurį
visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų
alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus
pasaulio centras, vienintelė asmeninė
obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas
konversacijos objektas. Poezija, baroko
muzika ir impresionistų tapyba buvo
temos, kurios jam niekad nenusibosdavo.“
(Alfonsas Nyka-Niliūnas)
• „Radausko religija buvo menas, jis buvo
nuoširdus, gal net fanatiškas tos religijos ir
išpažinėjas, ir žynys, ir šitoje plotmėje jis
negalėjo negirdomis praleisti profanacijos.
Jis kaip Don Kichotas puola ginti šią
neliečiamą sritį net tada, kai grėsmė jai iš
tikrųjų tik tariama.“ (J. Blekaitis)
Kūrybos apžvalga
Radausko kūriniai
• “Fontanas” 1935m.
• “Strėlė danguje” 1950m.
• “Žiemos daina” 1955m. Ši rinktinė pelnė
Lietuvių rašytojų draugijos premiją.
• “Žaibai ir vėjai” 1965m.
Eilių modernizmas
• H. Radausko lyrika lietuvių poezijoje užima
visiškai atskirą, izoliuotą, padėtį,
nesiremiančią į jokią lokalinę tradiciją ir
neturinčią sekėjų.
• Naujajame eilėraštyje atsiranda
šiuolaikinės civilizacijos išugdytas naujo
tipo intelektas, kuris mąsto ir kalba
netradicinėmis sąvokomis.
• duominuoja žmogaus prigimties motyvai,
žmogaus santykiai su aplinka, daiktais.
• atskleidžiama miesto kultūra, kuri tampa
svarbiausiu poeto kūrybos šaltiniu.
• labai svarbus klasikinės poezijos pradas,
derinamas su modernumu.
Apolitiškumo principas
• Poetas visą gyvenimą nuosekliai skelbė
meno apolitiškumą, abejingumą istorijai ir
socialiniams klausimams, vertino grynąjį
estetizmą.
• Stengėsi atsiriboti nuo bet kokios
ideologijos ar net filosofijos.
• H. Radausko nuomone, menas yra ne
tautos suvienijimo priemonė, o laisvės
išraiška.
Poetinės realybės dominantė
• Šios eilutės yra tarsi kūrybinis H. Radausko
manifestas:
“Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.”
• Pasakiškas, fantastiškas pasaulis poetui
visuomet buvo tikresnis už realų, matomą,
jis kūrė savo poetinę tikrovę, kuri buvo
greičiau vaizdai, iškylantys sapne,
antirealybėje, įgyjančioje atskirą
pavadinimą, - pasaka.
• H. Radausko pasaka panaši į siurrealizmo
pasaką, kurioje klaidžioja keisti
personažai, sapnai, sklando
neįprasčiausios vizijos.
• Siekiama atskleisti, kad tikras pasaulis
šaltas ir žiaurus, kad jame pilna pavojų, o
svajonių pasaulyje, t. y. pasakoje, žmogus
gali įvykdyti slapčiausius troškimus.
• Pasaulis ir poezija H. Radauskui yra
vienas ir tas pats dalykas – jųdviejų
bendras vardas – pasaka. Realybė
nepasiekiama, ji tik žaidžia atspindžiais
mūsų akyse.
•
•
•
•
Eilėraščių estetizmas
Estetinis įspūdis – stipriausias H. Radausko
kūrybos impulsas.
Niekuo nepaaiškinamos grožio galios įgauna
labai tolimi poezijai dalykai.
Objektai, kurie realybėje nėra gražūs, net
šokiruoja, meniniame pasaulyje gali būti
pakylėti iki estetinio išgyvenimo.
H. Radauskas geba poetinį pasaulį pateikti
skaitytojui kaip sąlyginį – čia netenka
prasmės visuotinai priimtinos grožio normos.
Lyrinis subjektas
• Lyrinis subjektas gyvena pasaulyje ne su
daiktais ar žmonėmis, bet tarp daiktų ar
žmonių, spalvų ir situacijų žaisme.
• Klausa, regėjimas ir sąmonė yra
svarbiausios žmogiškosios galios.
• Lyrinis subjektas gali būti bet kokios
tautybės, nes jam nerūpi tautos bruožai, o
tik grožio paieška pasaulyje.
• Žmogus yra dvilypis: vienišas, apimtas
liūdesio ir linksmas, ironiškas, ciniškas.
• Gyvenimas – žaidimas, spektaklis,
kuriame tik dalyvaujama; kasdienybė –
mirtis.
• Žmogus gyvena daiktų pasaulyje, daiktai
personifikuojami.
• Eilėraščio žmogus dažniausiai svarbus
tiek, kiek svarbūs jo santykiai su daiktais
ar aplinka.
• Lyrinis subjektas chaotišką pasaulį kartais
stebi lyg vaikas ar menininkas, itin subtiliai
jaučiantis magišką daiktų pasaulio virpesį,
kaitą, dinamiką, o kartais tampa
sudaiktėjęs, šaltas, nenuspėjamas.
• Poezijoje vyksta keisčiausi procesai:
nesuderinami dalykai vaizduojami kartu:
“Degantis saulės vežimas krenta į juodą
bažnyčią.”
• Estetinis išgyvenimas sužadinamas
vaizduojant ne tik gražius objektus, bet ir
visokias baisybes, siaubą, košmarą.
• Girtuokliavimas, senatvė, beprotybė,
laisvų moterų elgesys nesukelia
pasibjaurėjimo, nes H. Radausko
eilėraščiuose visa tai suspindi meno
šviesa.
• Poeto sukurtame pasaulyje nėra vietos
įprastai lyrinio subjekto išpažinčiai. Jo
tragizmas nublanksta, tampa
nebereikšmingas estetinio stebuklo fone.
• Meninė erdvė kupina vyksmo, virsmo ir
paslapties, ji priima žmogų tik kaip to
puikaus pasaulio elementą, bet ne kaip
ašį, apie kurią turi suktis poetinė visata.
• Pasaulis ir jame esantys žmonės bei
daiktai nebepaklūsta logikai – jie laisvi.
Ironija ir paradoksas
• Ironija ir paradoksas – H. Radauskui labai
būdingi pasaulio matymo ir vaizdavimo
būdai.
• Į kasdienybės chaose besiblaškantį žmogų
poetas žvelgia ironišku, bet kartu ir
užjaučiančiu žvilgsniu. Nors pasaulyje
viešpatauja likimas, tačiau už jį aukštesnis
ir galingesnis yra grožis.
• H. Radausko eilėraščių pasaulis be galo
nepastovus.
• Viešpataujančiai beprotybei nėra ribų. Kad
ir kas atsitiktų šiame chaotiškame
pasaulyje, skaitytojo jau nebestebina.
• H. Radausko poetinis pasaulis –
paradokalus ir kontrastingas,
fragmentiškas ir barokiškai puošnus.
• Jame dera viskas, ką realiajame pasaulyje
pavadintume anomalija ar beprotybe.
•
•
•
•
Dinamiškumas
Visi poeto eilėraščiai labai ekspresyvūs.
Pasaulio kaitos fiksavimas – vienas
pagrindinių H. Radausko eilėraščių
savybių.
Poezijoje vyrauja temperamentingas
veiksmingumas. Eilėraščiuose viskas gyva:
juda, kvėpuoja, ritasi, šoka, veržiasi...
Pasaulis yra laikinas. Nuolatinė kaita yra
viso pasaulio prasmė ir žaveys.
• Poezijoje charakteringas formos
pabrėžimas, išbaigtumas, palinkimas į
simetriją ir objektyvinį vaizdavimo būdą.
• Eilėdara, ritmikos schemos, sąskambiai,
net eilėraščio “piešinys” dažniausiai
remiasi klasiškosios harmonijos dėsniais.
• Kalba yra savotiškai šalta, bendrinė,
mažokai individualizuota ir labai
taisyklinga.
• Daiktų spindėjimo, judrumo Radauskas
pasiekia ne spontanišku kūrybinės
įtampos prasiveržimu, o griežtai
kontroliuojama forma, staigiai šėlstančiais
ritmais, meistriškai išvystytais garsų
sąskambiais ir ypač sudėtinga vaizdų
struktūra.