Transcript Henrikas Radauskas

Parengė Gabija Pugžlytė ir Akvilė
Zieniūtė 4G



Henrikas Radauskas – vienas didžiausių XX
amžiaus lietuvių poetų, augęs ir brendęs
Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs
išeivijoje.
Poetas, vertėjas Henrikas Radauskas, kaip ir
brolis dvynys Brunas, gimė 1910m.
Krokuvoje (Lenkijoje).
Augo Gikonių kaime, Panevėžio apskrityje.



Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje,
Sibire lankė pradžios mokyklą.
1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio
gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje.
Studijų metais pradėjo rašyti poeziją.
1929m. baigęs seminariją, vienerius metus
mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje.


1930 m. Henrikas Radauskas ryžosi
atsisakyti mokytojo profesijos, persikėlė į
Kauną ir iki 1935 m. Vytauto Didžiojo
universiteto Humanitarinių mokslų fakultete
studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir
literatūras.
1936m. buvo Klaipėdos radiofono
pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis.




1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos
knygų leidimo komisijoje redaktoriumi.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, Berlyną,
1949 m. persikėlė į JAV.
Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, kur dirbo
fizinį darbą, 1959 – 1969 m. – Kongreso
bibliotekos Vašingtone tarnautojas.
Mirė ir buvo palaidotas 1970m. Vašingtone.



Radauskas buvo gana uždaras, nemėgęs
viešumos žmogus, atvirai bendravęs tik su
nedideliu būreliu draugų.
Alfonsas Nyka – Niliūnas Radauską
apibūdino kaip „menų alkoholiką”,
pripažinusį tik vieną domėjimosi vertą
gyvenimo sritį – meno kūrybą. Jis nemėgo
meno nesuprantančių žmonių.
Aistringai žavėjosi impresionistų tapyba,
baroko muzika, sekė teatrą, modernųjį kino
meną.


Mėgstama jo pramoga, per darbo
pertraukas su Nyka – Niliūnu vaikštinėjant
po Vašingtono parką, buvo diskutuoti
gramatikos, žodyno, klausimais arba
įvairiomis kalbomis deklamuoti mėgstamų
poetų eiles.
Svarbi poeto gyvenimo atrama ir mūza buvo
jo žmona Vera Sotnikovaitė, aristokratiškos
kilmės moteris, Peterburgo imperatoriškojo
baleto mokyklos auklėtinė.


„Radausko religija buvo menas, jis buvo
nuoširdus, gal net fanatiškas tos religijos ir
išpažinėjas, ir žynys, ir šitoje plotmėje jis
negalėjo negirdomis praleisti profanacijos. Jis
kaip Don Kichotas puola ginti šią neliečiamą sritį
net tada, kai grėsmė jai iš tikrųjų tik tariama.“ (J.
Blekaitis)
Radauskas nemėgo, kai kas nors paviršutiniškai
skverbdavosi į šventą jam sritį – poeziją, ir tokius
žmones yra ne kartą viešai išjuokęs. Tačiau su
kitų profesijų žmonėmis gebėjo būti draugiškas,
atidus, linksmas ir paslaugus.
Kūryba





1935
1950
1955
1965
m.
m.
m.
m.
–
–
–
–
„Fontanas“
„Strėlė danguje“
„Žiemos daina“
„Eilėraščiai“
Išvertė Tomo Mano , Stefano
Cveigo prozos, Gėtės, Anos Achmatovos,
Boriso Pasternako eilėraščių.

Henrikas Radauskas - bene vienintelis
vyresnės kartos rašytojas, kurio
kūrybinio pajėgumo emigracija nė
kiek nepaveikė.Tematikos,
pasaulėžiūros, poetikos ir poezijos
kokybės požiūriu poeto prieškario ir
pokario kūryba beveik nesiskiria.





Gamta
Grožis
Meilė
Kūryba
Gyvenimo prasmė



Henrikas Radauskas, atitrūkęs nuo tradicinės
lietuviškos aplinkos, griauna tautinės literatūros
tradiciją- tuo jis artimas prozininkui Jurgiui
Savickiui.
Minimi literatūros personažai (Adomas, Kainas,
velnias), daug teatro, mitologinių dalykų.
Eilėraščiuose daug Europos kultūros ženklų.
Kalbama apie žmogaus prigimtį, santykį su
aplinka, miestą ir visiškai nėra įprastinių
lietuviškų motyvų.



H.Radausko poezijoje nėra tautinio
idealizmo, Lietuvos, lietuvių likimo
apmąstymo, įprasto išeivijos poetams,
neoromantinio lyrizmo.
Eilėraščiai nėra autobiografiniai (dažniausiai
kalbama trečiuoju asmeniu).
Henrikas Radauskas išstūmė iš eilėraščio
emocingą išpažintį.Poetas rašė
pasikliaudamas ne jausmu, o intelektu.
Tomas Venclova:
„Lietuviška aplika - ypač parapinė aplinka
- Radauskui svetima. Jo eilėraščiuose itin
sunku įžvelgti kokį nors įprastinį lietuvišką
motyvą ar mitą, nusistovėjusią poetinėje
kūryboje peizažo dalelę. Netgi artojas, kurį
išmeta Į „karštą dangų vyturio giesmė “yra
lygiai tiek pat itališkas ar olandiškas, kiek ir
lietuviškas. Radauskas yra stačiai
apsvaigęs Europa. Tradicine, amžina
Europa, jos pastatais ir muziejais, jos
viduramžiais, Renesansu - ypač
Renesansu- ir dabartimi “


H. Radausko eilėraščiuose
atsiskleidžia savitas poeto požiūris į
kūrybą –koncepcija „menas menui“.
Skelbiamas meno apolitiškumas. H.
Radausko nuomone, menas yra ne
tautos suvienijimo priemonė, o
individo laisvės išraiška.

Radauskui svarbiausia - žmogaus
gyvenimo apmąstymas, dažnai
teatrališkas ir ironiškas, paremtas
paradoksais. Jo kūryboje pabrėžiama
nuostata, kad poezija neturi spręsti
politinio gyvenimo problemų, kad ji
netarnauja kokiems nors aktualiems
visuomeninio gyvenimo tikslams.
Šaukiu aš tautą, GPU
užguitą
ir blaškomą it rudenio
lapus,
į naują vieškelį, į naują
buitį,
kur niekad šiaurūs vėjai
neužpūs

B.Brazdžionis
Aš nestatau namų,aš
nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom
akacijos baltos
H.Radauskas

Dominuoja ne realusis, bet pasakiškas
pasaulis.Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės,
pasakos galia - dažnas eilėraščių motyvas. H. Radausko
pasaka-siurrealistinė, kurioje klaidžioja keisti personažai,
sapnai, neįprasčiausios vizijos.
„Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ka Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“.
„Pasaka“
„Jis ne tiek širdimi kalba, kiek dailina
eilėraščius plunksna“. - A.Miškinis

Į kasdienybės chaose besiblaškantį
žmogų poetas žvelgia ironišku, bet
kartu ir užjaučiančiu žvilgsniu. Nors
pasaulyje viešpatauja likimas, tačiau
už jį aukštesnis ir galingesnis yra
grožis.





Pirmenybė teikiama grožiui. Estetinis įspūdis
– stipriausias H. Radausko kūrybos impulsas
Daug meno detalių.
Labai taisyklinga, skaidri H.Radausko
eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara,
intonacija.
Pasaulis matomas ne tiesiogiai, bet ironiškai
ir paradoksaliai (prieštarauja sveikam protui).
Visi eilėraščiai labai ekspresyvūs (daug
judėjimo).



H. Radausko poetinis pasaulis –
paradokalus ir kontrastingas,
fragmentiškas ir barokiškai puošnus.
Jame dera viskas, ką realiajame pasaulyje
pavadintume anomalija ar beprotybe.
Vaizdų ryšiai, iš pirmo žvilgsnio
nelogiški, pagrįsti spalvos, garso
asociacijomis.
KATĖS
Čia gyvena persiškos katės,
Nesirūpinančios vaikais.
Kambarys, jų kūnus pamatęs,
Ėmė klotis lėtais šilkais.
Jos nuėjo per kilimo taką
Ir ištirpo šilko klane.
O nuo sienų muzika teka,
Susikaupus ąsočio dugne.
Natiurmorte, sklaidydamas tamsą,
Tyliai liejasi žemas do.
O vandentieky tragišką Brahmsą
Repetuoja pamišęs vanduo.
Pergamentu apvilktas tomas
Zaratustrą cituoja sapne,
Ir praeina katės fantomas,
Atsimušęs šilko klane.



Klausa, regėjimas ir sąmonė yra svarbiausios
žmogiškosios galios.
Lyrinis subjektas gali būti bet kokios
tautybės, nes jam nerūpi tautos bruožai, o tik
grožio paieška pasaulyje.
Gyvenimas – žaidimas, spektaklis, kuriame tik
dalyvaujama; kasdienybė – mirtis.
Žmogus yra dvilypis: vienišas, apimtas
liūdesio ir linksmas, ironiškas, ciniškas.
Jis mėgaujasi pilnatve („Vakaras. Nereikia
nieko,/ tik sėdėt ir žiūrėt, / kaip ta saulė mus
palieka./ ir lyg vakaras žėrėt. “ - „ Vakaras“)
Yra apimtas liūdesio(„O žemėj žydi baltos
vyšnios/Ir begalinis liūdesys“ - „Begalinis
liūdesys“)