Transcript Vaiko emocijų raida.

Aš visada su nuotaika,
bet ne visada su gera...
Vaiko emocinė
raida
Parengė psichologė Jūra Juknienė
Jausmas ir emocija
Jausmas aukštesnė forma,
ilgalaikė emocinė būsena,
kuri sutelkta į vieną sritį.
Emocijos – neatsiejama kasdienio
gyvenimo dalis, sudaro foną, ką mes
sakome, ką mes darome.
Nuotaika – pastovesnė, jos priežastis
gyvenimas bendrai (sekasi arba nesiseka).
Emocijas per dieną galime patirti kelias.
Jų priežastis konkretus įvykis.
Mūsų emocinio gyvenimo šerdį sudaro
šešios pagrindinės emocijos:
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Laimė
Nuostaba
Baimė
Liūdesys
Pasibjaurėjimas
Pyktis
Vaiko emocinei raidai įtaką daro labai daug
veiksnių: paveldėjimas, jį supantys suaugusieji,
draugai, televizija.
 Kiekvieno vaiko raidos kelias yra labai
individualus;
Vaiko vystymasis tam tikru periodu gali sustoti
dėl įvairiausių priežasčių.
Kūdikių raidos tyrimai atskleidė, kad nuo
ankstyviausio amžiaus jie:
 atpažįsta
pagrindines globėjų emocijas,
atsispindinčias jų veiduose ir į jas reaguoja;
 veidrodinių
neuronų pagalba, „skaitydami“
veido išraiškas jas imituoja ir jaučia regimas
emocijas.
Daugelis kūdikio emocijų yra paprastos
reakcijos į kasdieninius įvykius, todėl dalis
psichologų pirmuosius jo verksmus ir šypsenas
dažniau įvardija kaip refleksus.
Iki 6 mėnesių kūdikis turi daug priežasčių
blogai jaustis: verkia dėl alkio, skausmo, šalčio,
stipraus garso. Kūdikis patenkintas, kai sočiai
pavalgęs, myluojamas, jam patinka matyti
įdomius daiktus.
Nuo 6 mėnesių iki 12 mėnesių daugiau domisi aplinka.
12 mėnesių vaikas dažniausiai verkia, kai prieštaraujama jo
planams: guldomas miegoti, nors nesijaučia pavargęs, nepavyksta
pasiekti norimo daikto, atėmus žaislą.
Baimės jausmas atsiranda nuo 7 mėnesių. Stipriausias būna 11–
18 mėnesių. Bijo svetimo žmogaus, naujo žaislo, dulkių siurblio
ir t.t. Vėliau šis jausmas pamažu silpnėja.
Prieraišumo jausmas atsiranda antrąjį pirmųjų kūdikio
gyvenimo metų pusmetį. Kūdikis stipriai prisiriša prie mamos,
tėčio ar kitų juo besirūpinančių žmonių, taip pat prie daiktų,
žaislų.
Ikimokykliniame amžiuje (3-6 m.) vyksta
sparti vaiko emocinė raida.
Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti
gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip
vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų
ir net apskritai prisitaikyti tolimesniame
gyvenime.
Jei vaikas neišmoksta valdyti savo emocijų,
vėliau tai gali peraugti į rimtesnius sunkumus:
atsirasti baimių, atsiskyrimo nuo tėvų nerimas,
perdėtas drovumas ar, priešingai –
priešgyniavimas, agresija.
Maždaug nuo 3 m., vaikai pradeda jaustis
savarankiški ir tėvams tai nėra pats lengviausias
laikas.
Visai tikėtina, kad vaikai pradės „rodyt
ožiukus“. Tai jiems padeda pademonstruoti
nusivylimą ar pyktį, kurio jie nesugeba išreikšti
žodžiais.
3 m. vaikams labai svarbu žaidimai, kuriuose
reikia palaukti savo eilės, dalintis žaislais ir
kitaip bendrauti.
Vaikams tokiu metu vis dar būdingas sveikas
egoizmas (pavyzdžiui, jie nenori dalintis savo
žaislais), tačiau palaipsniui jis mažėja. Kai
vaikas sako: „Lėlė mano!”, jis geriau
apsibrėžia savo ribas.
Tokia egoizmo forma yra būtina sveikai
vaiko raidai.
Tarp 3-5 m. vaikai susidomi fantazijos žaidimais ir
įsivaizduojamais draugais. Tai leidžia vaikui saugiai
išbandyti įvairius vaidmenis ir jausmus, subręsti
bendravimui su kitais.
Žaisdami vaikai mokosi spręsti konfliktus su tėvais ar
bendraamžiais, o tuo pačiu išvengia kritikos, nusivylimo,
išsaugo savo vertę („nes čia tik žaidimas“).
Šio amžiaus vaikams yra būdingos fantastinių būtybių
baimės (pavyzdžiui, pasislėpusio spintoje baubo) ir tai
normalu.
Vienas ryškesnių pokyčių ikimokyklinio amžiaus vaiko
emociniame gyvenime yra tai, kad jis
save jau suvokia kaip atskirą asmenį.
Tai lemia, kad vaikas pradeda patirti sudėtingesnes
emocijas. Prie pagrindinių emocijų paprastai priskiriamas
pyktis, liūdesys, baimė. Ikimokykliniame amžiuje atsiranda
pasididžiavimas, gėda, kaltė.
Norint patirti šias sudėtingas emocijas, reikia tam tikro
kognityvinio brandumo (loginio mąstymo, geresnės
atminties), supratimo apie santykius. Maži vaikai gėdos
nejaučia, nes dėl savo egocentrinio mąstymo nelabai
supranta, kad kiti žmonės juos stebi ir vertina.
Kita svarbi ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinio
gyvenimo ypatybė –
jie ima geriau suprasti ir įsisąmoninti savo emocinius
potyrius.
Artėjant link 5-6 metų amžiaus, jie gali savo emocijas
įvardinti ir netgi pasakyti jų priežastis. Kaip emocijas
pavadinti, ką jos reiškia ir kodėl kyla, vaikai išmoksta iš
aplinkinių, paprastai – iš tėvų. Kuo daugiau namuose yra
kalbamasi apie emocijas, tuo greičiau tobulėja vaikų
supratimas apie jas.
Mokymasis kontroliuoti emocijas
Viena svarbiausių ikimokyklinio amžiaus vaikų užduočių
yra išmokti valdyti savo emocijas.
Psichologijoje tai vadinama emocijų reguliacija - tai
nėra tas pats, kas emocijų slopinimas ar ignoravimas.
Emocijų kontrolė yra tinkamiausio situacijai reagavimo
būdo pasirinkimas. Aptarsime, kaip keičiantis amžiui,
kinta ir emocijų reguliacija ir kas ją lemia.
Kūdikis pats savo emocijų nevaldo, jis tik moka jas
demonstruoti, o visą „emocijų reguliavimo darbą“
atlieka jį prižiūrintys žmonės (dažniausiai – mama).
Suaugusieji intensyvias vaiko emocijas ramina jį
liesdami, glostydami, balsu (dainuodami, švelniai
kalbėdami) arba nukreipdami mažylio dėmesį.
Pavyzdžiui, kai vaikas suklumpa, mamos dažnai
stengiasi vaiką sudominti kokiu nauju objektu – tuomet
jis ne taip stipriai reaguoja į tai, kad užsigavo.
Vaikams augant, lavėja jų kalba ir, užuot pasitelkę
tiesioginę emocijų išraišką (pavyzdžiui, ašaras ar
spardymąsi), mažyliai gali pasakyti tėvams, ką jaučia.
3 m. vaikai apie emocijas kartais pasikalba patys su
savimi arba su tėvais – kai jau turi pakankamą žodyną
išgyvenimams išreikšti.
Patekę į situaciją, keliančią neigiamas emocijas (pvz.,
tėvai liepia eiti miegoti), vaikai imasi būdų, kaip tą
padėtį pakeisti (mėgina perkalbėti tėvus, prašo,
protestuoja).
Kalba ir besivystantys kiti kognityviniai gebėjimai
(loginis mąstymas, atmintis, brandesnė nervų sistema)
suteikia vaikui daugiau galimybių
sėkmingai reguliuoti savo emocijas.
Aukščiausia emocijų reguliacijos stadija
pasiekiama tuomet,
kai vaikas iš savo išmoktų būdų gali
atsirinkti tinkamiausius konkrečiai
situacijai ir juos pritaikyti.
Vaikas ima skirti situacijas, kurias gali kontroliuoti ir
kurių valdyti neįmanoma.
Vyresni vaikai suvokia, kad
prie nekontroliuojamos situacijos verčiau
prisitaikyti, o ne bandyti ją keisti.
(pvz. skirtingo brandumo vaikai, jiems prireikus gultis į
ligoninę operacijai, reaguos nevienodai: vyresnis vaikas dažnai
galvos, kad po operacijos pasijus geriau, o mažesnis – įtikinės,
jog jam operacijos nereikia.)
Emocijų kontrolė priklauso nuo:
 vaiko temperamento;
 nervų sistemos vystymosi;
 pažintinių gebėjimų raidos;
 santykių su tėvais.
Kaip kurti vaiko emocinei raidai palankią
aplinką?
Ikimokykliniame amžiuje svarbu, kad vaikas
išmoktų pats valdyti savo emocijas. Daugelio
dalykų jis mokosi bendraudamas su kitais
žmonėmis. Kuriant vaikui saugią aplinką, galima
užkirsti kelią vėlesniems sunkumams jo gyvenime.
Kaip tai padaryti?
Jausti įvairias emocijas yra normalu –
tai svarbiausia mintis, kurią tėvai turėtų
perduoti savo vaikams.
Pastebėta, kad vaikai, kurie suvokia savo
jausmus, elgiasi mažiau agresyviai, nei tie,
kurie nežino, kaip tvarkytis su emocijomis.
Jausmus galima išmokti atpažinti
Vaikams kartais būna sunku suvokti, ką jie jaučia.
Jie gali nežinoti, kad tam tikros veido išraiškos ir
elgesys yra susijęs su konkrečiomis emocijomis.
Siekiant išmokyti vaikus kūno kalbos, naudinga
pasitelkti įvairius žaidimus.
Pvz. Ant lapelių surašyti įvairias emocijas (smagus, liūdnas, piktas,
išsigandęs, sutrikęs, išdidus, susijaudinęs, vienišas, nuobuodžiaujantis,
pavargęs...). 1) Traukti po lapelį, emociją suvaidinti, kiti pabando atspėti;
2) Pasirinkti tas emocijas, kurias patyrėte tą dieną (savaitę), kalbėti apie
konkrečius įvykius, kurie privertė vienaip ar kitaip jaustis; 3) Nusibraižyti
emocijų lentelę, kurioje visi šeimos nariai galėtų pažymėti tą dieną patirtas
emocijas, vėliau jas galima skaičiuoti, analizuoti, piešti emocijų
„žemėlapį“...
Apie jausmus svarbu kalbėtis
Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų mokėti
pavadinti skirtingus jausmus, kad galėtų apie juos
kalbėtis su tėvais ir mokytojais. Vienas
svarbiausių dalykų, kuriuos turėtų padaryti
tėvai, tai tiesiog leisti vaikams kalbėti apie savo
savijautą.
Sudėtingų jausmų supratimas
Kaltės ir gėdos jausmai yra priskiriami prie
sudėtingesnių jausmų ir gali vaikus trikdyti.
(pvz. jie gali jausti kaltę ar gėdą situacijose, kurios nuo jų
nepriklauso, tokiose kaip tėvų skyrybos).
Tokiais atvejais naudinga vaikams paaiškinti, kas
vyksta, parodyti, kad yra dalykų, kurių jie negali
valdyti.
Mintys ir jausmai
Skirtingi žmonės dėl tų pačių dalykų jausis kitaip.
Emocijas nulemia tai, ką mes galvojame apie
situaciją.
Kai vaikai dėl ko nors jaučiasi blogai, paskatinkite
juos į situaciją pažvelgti naujai, surasti gerąsias
padėties puses. Galima padėti vaikams išsiaiškinti,
ar jų emocijos yra pagrįstos –
ypač patiriant kaltę ir gėdą.
Savo pačių emocijų parodymas
Dar vienas būdas padėti vaikams suprasti emocijas ir
išmokti jas kontroliuoti yra atskleisti savo pačių
naudojamus emocijų valdymo būdus. Tėvai gali
įvardinti savo pačių įvairius jausmus (kaltę, liūdesį,
gėdą, džiaugsmą ir t.t.) – tai leidžia vaikui žinoti, kad
taip jaustis nėra nieko bloga.
Vaikų emocinei raidai labai svarbus
šeimos emocinis klimatas – tai santykių kokybė:
kiek šeimoje reiškiama teigiamų ir neigiamų
emocijų vieni kitiems;
kaip jos interpretuojamos bei kaip reaguojama į
kitų reiškiamas emocijas.
Nėra tokio dalyko kaip
vaiko problema.
Yra šeimos problema...