Transcript Tėvams apie patyčiasParengė mokytoja Dalia Uselienė Kodėl vaikams sunku prasitarti apie patyčias? Vaikams dažnai sunku prasitarti apie patyčias.

Tėvams apie patyčias
2013
Parengė mokytoja Dalia Uselienė
Kodėl vaikams sunku prasitarti apie patyčias?
Vaikams dažnai sunku prasitarti apie patyčias. Kodėl? Vaikai į šį
klausimą atsako taip:

„Baisu, kad skriaudėjai kerštaus“.

„Nenoriu būti skundiku“.

„Nenoriu jaudinti tėvų“.

„Gėda, kad pats negaliu apsiginti“.

„Baisu prarasti draugus“.

„Sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti“.

„Bijau tėvų reakcijos“.

„Jaučiuosi sutrikęs“.

„Tai vis tiek nepakeis situacijos“.
Vaikai neretai mano, kad suaugusieji negali padėti išspręsti patyčių
situacijų ir tik pablogins situaciją. Arba tvirtai tiki šiuo tarp vaikų
įsigalėjusiu mitu: „Prasitardamas suaugusiesiems apie tai, kad iš
tavęs tyčiojasi, tampi skundiku“. Šią vaikų nuostatą būtina keisti.
Labai svarbu jiems parodyti, kad kreipimasis pagalbos yra
teigiamas dalykas, kad papasakoję apie patyčias jie padės ir sau,
ir kitiems vaikams.
Vaikų vaidmenys patyčiose
Kalbant apie patyčių situaciją, dėmesys dažnai kreipiamas vien į skriaudėją ir
skriaudžiamą vaiką. Vis dėlto patyčių situacijoje dalyvauja ne du, bet keli
vaikai, kartais net visa klasė ar kolektyvas, ir kiekvienas vaikas atlieka tam
tikrą vaidmenį. Taigi patyčių situacijoje vaikai gali užimti skirtingas
pozicijas.

Auka – vaikas, kuris patiria kitų vaikų patyčias.

Skriaudėjas – tai, galima sakyti, lyderis, kuris dažniau pradeda, inicijuoja
patyčias ir ieško palaikymo, stengiasi įtraukti kitus.

Aktyvusis šalininkas – vaikas, kuris palaiko patyčias, prisijungia prie
skriaudėjo (antrina jam), tačiau nelinkęs pirmas pradėti tyčiotis.

Šalininkas – vaikas, palaikantis tyčiojimąsi, pritariantis jam ir jame
dalyvaujantis (tačiau ne taip aktyviai kaip skriaudėjas ar aktyvusis
šalininkas).

Pasyvusis šalininkas – vaikas, pritariantis patyčioms, tačiau aktyviai
neįsitraukiantis.

Neutralus stebėtojas – vaikas, tik stebintis, kas vyksta. Jis stengiasi išlikti
nuošalyje, nesivelti, jeigu patyčios su juo nesusijusios.

Galimas gynėjas – nepritariantis patyčioms vaikas, kuris norėtų padėti
aukai, bet nieko nedaro greičiausiai bijodamas pats tapti patyčių objektu.

Aukos gynėjas – vaikas, kuriam nepatinka patyčios ir kuris stengiasi padėti
aukai apsiginti arba bando sustabdyti priekabiavimą. Tai irgi neretai
lyderis, galintis išdrįsti pasipriešinti skriaudėjams.
Ko nereikia daryti, kai vaikas patiria patyčias?





Nevertėtų elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti susitikti ir
pasikalbėti su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad
būtent tokio elgesio Jūsų vaikas ir bijo. Jis gali baimintis,
kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės.
Nepulkite sakyti: „Nebūk skystablauzdis, juk tave tik
erzina!“, „Visa tai praeis“, „Tvarkykis su tuo pats“.
Nemanykite, kad vaikas pats vienas susitvarkys su
patyčiomis. Jei jis pasakoja Jums apie tai, kas vyksta,
vadinasi, prašo pagalbos.
Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių sakydami: „Pats
esi kaltas dėl to“. Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų
tyčiojasi.
Nesiūlykite vaikui „duoti atgal“. Kai kurie vaikai su
patyčiomis bando tvarkytis mušdamiesi ir kitais
agresyviais veiksmais. Tačiau agresyviai gindamiesi jie
kitų gali būti įvertinti kaip skriaudėjai ir būti apkaltinti.
Nepalikite vaiko vieno tvarkytis su šia problema.
Kaip padėti patyčias patiriančiam vaikui









Sužinojus, kad Jūsų vaikas patiria bendraamžių patyčias, Jums gali būti pikta arba
liūdna. Kartais „Vaikų linijai“ vaikai pasakoja, kad nedrįsta tėvams prasitarti apie
patiriamas patyčias, nes bijo juos nuliūdinti. Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie
patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog pasakys: „Nekreipk dėmesio!“
Išklausykite
Jei vaikas prasitaria Jums, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį.
Leiskite išpasakoti viską, kas jam nutiko.
Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai
pasakykite jam, kad jis gerai padarė papasakodamas Jums apie tai. Patikinkite, kad
vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į Jus, ir skatinkite jį ir toliau pasakoti, kaip jam
sekasi.
Kalbėkite su vaiku ir bandykite išsiaiškinti, kaip vyksta patyčios, kas tyčiojasi, kokiais
būdais tyčiojamasi, kaip dažnai. Užsirašykite arba pasiūlykite vaikui užrašyti faktus apie
vykstančias patyčias.
Kartu su vaiku ieškokite sprendimo būdų
Kai Jūsų vaikas papasakoja apie patyčias, labai svarbu, kaip Jūs reaguojate ir elgiatės
toliau. Pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingas tik tuomet, kai jį
aptarsite su savo vaiku ir sprendimą, kaip toliau reaguoti, priimsite kartu. Taigi būtinai
aptarkite kartu su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Galbūt galite vaikui pasiūlyti užrašyti,
kaip iš jo tyčiojamasi. Užrašai pravers, kai kreipsitės pagalbos į mokytojus – jie padės
tiksliau įvardyti, kaip su Jūsų vaiku elgiamasi.
Išsiaiškinkite, kas vyksta pačiam vaikui prieš prasidedant patyčioms. Pasitaiko, tiesa,
labai retai, kad vaikas savo elgesiu gali erzinti kitus vaikus ir taip skatinti juos
agresyviai elgtis. Tuomet vaiką reikia mokyti elgtis kitaip.
Drauge su vaiku pagalvokite, kas iš mokyklos suaugusiųjų gali jam padėti. Aptarkite
galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis
ne su savo auklėtoju, bet su kitu mokytoju, su kuriuo kalbėdamas jis jausis saugiai.
Kaip padėti patyčias patiriančiam vaikui













Pagrindinis patyčių mažinimo būdas – keisti atmosferą klasėje ir santykius tarp bendraamžių. Jei iš vaiko
nuolat tyčiojamasi, neskubėkite jo iškelti į kitą mokyklą. Viena vertus, toks veiksmas pareikalaus iš vaiko
daugybės pastangų mėginant įsitvirtinti naujoje klasėje, kita vertus, negalima garantuoti, kad patyčios
liausis.
· Patyčios nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Padrąsinkite vaiką ir toliau pasakoti Jums apie tai, kas
vyksta mokykloje.
Kreipkitės į klasės auklėtoją, mokytojus ar mokyklos administraciją
Labai svarbu, kad kalbėtumėtės su mokytojais apie patyčias, kad jie žinotų, kas vyksta. Kalbėdami su
klasės auklėtoju pareikškite susirūpinę tuo, kas vyksta Jūsų vaikui, tačiau susilaikykite nuo kaltinimų.
Galima pasiteirauti, kaip vaikui sekasi bendrauti su kitais vaikais klasėje, kaip auklėtojas vertina
santykius tarp klasės draugų.
Svarbu, kad bendraudami su mokytojais būtumėte konkretūs ir aiškiai nupasakotumėte problemą.
Pateikite jiems konkrečių Jūsų vaiko mokyklinio gyvenimo faktų, nes mokytojai gali ir nepastebėti, kad
vyksta patyčios.
Pasižymėkite, ką nutarėte su klasės auklėtoju, kokių veiksmų planuojama imtis, ir atsižvelkite į šį planą
ateityje.
Gali būti, kad šaipomasi ne tik iš Jūsų vaiko, bet ir iš kitų. Nemanykite, kad informuodami apie šią
problemą keliate nemalonumų mokytojams ar tik eikvojate jų laiką. Galite pasikalbėti ir su mokyklos
direktoriumi ar direktoriaus pavaduotoju, su jais pasitarti, kaip reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir elgtis
toliau.
Palaikykite kontaktą su mokyklos darbuotojais. Jie gali Jums papasakoti apie įvykius, vykstančius
mokykloje, kurie gali būti susiję su Jūsų vaiko gerove. Pasidalykite su jais informacija, kaip pasikeitė
Jūsų vaiko elgesys, ar patyčių sumažėjo.
Prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias – ne vieno žmogaus jėgoms. Norint veiksmingai spręsti
šią problemą reikia, kad į tai aktyviai įsitrauktų mokytojai, mokyklos administracija, tėvai, kiti mokiniai.
Būkite šalia
Galbūt nujaučiate, kad Jūsų vaikas patiria patyčias, tačiau nedrįsta Jums nieko pasakoti. Galbūt galite
paklausti apie tai savo vaiko draugų ar mokytojų.
Labai svarbu, kad Jūsų vaikas kam nors papasakotų apie patiriamas patyčias. Jeigu jis atsisako apie tai
kalbėti su Jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu: kitu šeimos nariu, mokytoju, arba
paskambinti į „Vaikų liniją“.
Labai svarbu, kad savo vaikui sakytumėte, jog jį mylite ir stengsitės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis
jaustųsi saugus
Kodėl reikia atkreipti dėmesį į patyčias?







Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikui būti tvirtesniam ir užsigrūdinti.
Tyrimai rodo, kad patyčios gali sukelti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių
neigiamų padarinių ne tik vaikams, iš kurių tyčiojamasi, bet ir tiems, kurie
tyčiojasi ar stebi patyčias.
Vaikai, kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, patiria nerimą,
baimę. Ilgalaikis nerimas ir baimė yra psichikos sveikatos problemų rizikos
veiksnys.
Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, dažniau liūdi, jaučiasi prislėgti, nepasitiki
savimi, prasčiau save vertina. Jie pradeda galvoti, kad tikrai turi trūkumų,
yra blogi, juokingi, negražūs ir pan.
Tyčiojimasis gali būti viena priežasčių, kodėl vaikai vengia eiti į mokyklą,
lankyti pamokas. Dėl to gali imti prastėti jų dėmesingumas mokykloje,
mokykliniai pasiekimai, vaikams gali būti sunku mokytis.
Patyčios ilgainiui gali paskatinti rastis kitokį agresyvų ar socialiai
nepageidaujamą elgesį vyresniame amžiuje. Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų,
daug dažniau įsivelia į muštynes, niokoja kitų asmenų nuosavybę.
Patyčios neigiamai veikia vaikus, kurie stebi patyčias. Tokie gali jausti
baimę ir manyti, kad kitą kartą irgi gali tapti patyčių auka, arba jaustis kalti,
kad negali ar nemoka padėti tam, iš kurio tyčiojamasi.
Patyčios sukuria baimės ir nesaugumo atmosferą mokykloje. Tai neigiamai
veikia mokinių mokymąsi. Į mokyklą vaikai turėtų eiti nesibaimindami, kad
kiti su jais nesikalbės, juos stumdys, muš. Jei mokiniai mato, kad
nereaguojama į tyčiojimąsi, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra
tinkamas ir priimtinas.
Mitai apie patyčias






MITAS: Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus.
REALYBĖ: Kartais patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra
skirtingi dalykai. Patyčios nuo humoro raiškos skiriasi tuo, kad tas, iš kurio tyčiojamasi,
jaučiasi skaudinamas, žeminamas, o tiems, kurie tyčiojasi ir stebi, tai atrodo juokinga.
MITAS: Laikui bėgant vaikai išaugs ir liausis tyčiotis. Tyčiojimasis yra natūralus
reiškinys tarp bręstančių vaikų. Todėl neverta kreipti ypatingo dėmesio į tai.
REALYBĖ: Tyčiojasi ir vaikai, ir suaugusieji, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje.
Netiesa, kad tyčiotis baigiama baigus mokyklą. D. Olweuso atliktas tyrimas rodo, kad
60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki
24 metų padarė bent vieną nusikaltimą, 35–40 proc. – tris ir daugiau nusikaltimų. Labai
mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime. Skirtingi tyrimai rodo, kad patyčias
galima sumažinti tik įgyvendinant atitinkamas prevencines programas.
MITAS: Patyčių auka privalo apsiginti pati.
REALYBĖ: Neretai manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių
problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių
patyčiomis – sprendžia šią problemą pasitelkdami fizinę agresiją, mušdamiesi ir kitaip
kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas nepanaikina problemos.
Kartais tėvai gali skatinti tokį vaikų gynimosi būdą, patardami jiems „duoti atgal“, kai
kas nors prie jų kabinėjasi. Vis dėlto patyčioms būdingas nelygiavertis jėgų santykis:
paprastai patyčias surengia keletas skriaudėjų, besityčiojantys vaikai būna vyresni,
stipresni. Dėl to apsiginti tampa sunku, ir vaikams be išorinės pagalbos, neagresyviais
būdais gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias.
Mitai apie patyčias












MITAS: Patyčias patiria tik nedidelis skaičius mokinių.
REALYBĖ: Iš tiesų tyčiojimasis paveikia visus vaikus: vieni tyčiojasi iš kitų, kiti patiria patyčias, treti stebi
tai, kas vyksta. Visi vaikai atlieka tam tikrą vaidmenį vykstant patyčioms: vieni aktyviai įsitraukia į
patyčias, kiti stengiasi laikytis nuošaliai, o kai kurie – mėgina apginti skriaudžiamąjį.
MITAS: Mokyklose buvo ir bus tyčiojamasi. Patyčių masto neįmanoma sumažinti.
REALYBĖ: Tyčiojimasis nėra naujai atsiradusi elgesio rūšis – patyčių buvo visada. Jų mastas labai
skirtingas įvairiose šalyse. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma
gerokai sumažinti. Štai Didžiojoje Britanijoje įgyvendinant programas patyčių mastas buvo sumažintas
nuo 80 iki 20 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.
MITAS: Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl šiek tiek patyčių nekenkia, atvirkščiai,
padeda būti tvirtesniam, užsigrūdinti.
REALYBĖ: Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikams būti tvirtesniems ir užsigrūdinti. Priešingai,
tyrimai rodo, kad patyčios gali sukelti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių vaikų elgesiui,
emocinei būsenai, bendravimui.
MITAS: Skųstis, kad iš tavęs tyčiojasi, yra kvaila ir vaikiška.
REALYBĖ: Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys. Ši
nuostata neleidžia vaikams prasitarti apie patiriamas patyčias, o suaugusiesiems – sužinoti, kas vyksta
tarp vaikų. Siekiant sumažinti patyčių mastą būtina šią nuostatą keisti. Iš tikrųjų kreiptis pagalbos,
papasakoti, kad tave skriaudžia, yra labai gerai – taip elgdamasis vaikas rūpinasi savimi, savo saugumu.
Prasitardami suaugusiesiems apie matytas patyčias vaikai elgiasi teisingai, tai rodo, kad jie rūpinasi savo
bendraamžiais, saugumu savo klasėje ir mokykloje.
MITAS: Patyčių aukoms reikia padėti, o skriaudėjus – griežtai bausti.
REALYBĖ: Tradiciškai manoma, kad smurtą įveikti galima pelnytai nubaudžiant skriaudėjus. Ši itin
paplitusi nuostata yra labai klaidinga. Pagalbą reikia suteikti ir aukoms, ir skriaudėjams, šiuos būtina
skatinti elgtis neagresyviai. Naivu tikėtis, kad išbarus ar nubaudus besityčiojantį vaiką šis pradės su
bendraamžiais bendrauti draugiškai.
MITAS: Fizinis smurtas yra skaudesnis negu šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių
nepaliksi ir žmogaus neužmuši.
REALYBĖ: Skirtumas tarp fizinio veiksmo ir šaipymosi žodžiais yra tas, kad sužeidus fiziškai skaudamą
vietą aptikti nesunku, skausmą galima numalšinti įvairiomis priemonėmis. O žodinių patyčių sukelto
skausmo neįmanoma apčiuopti, jį kur kas sunkiau numalšinti.
Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų
Nujausti, kad Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų, galima pastebėjus, kad jis yra linkęs su
bendraamžiais elgtis agresyviai, kilusius nesutarimus ar konfliktus spręsti jėga,
netikėtai įsigyja pinigų, namo parsineša nematytų daiktų, kurių pats negalėtų nusipirkti.
Sužinoję apie agresyvų savo vaiko elgesį galite labai nusivilti juo ar supykti, norėti nubausti
jį. Tačiau nuo tokių veiksmų geriau susilaikyti ir pamėginti suprasti, kas skatina vaiką
taip elgtis. Kartais vaikai pradeda tyčiotis reaguodami į kokius nors įvykius. Galbūt
įvyko kokių nors svarbių pasikeitimų ar įvykių šeimoje, mokykloje? Galbūt vaiką slegia
kokie nors sunkumai mokykloje, su kuriais pats nesusitvarko? Galbūt iš Jūsų vaiko irgi
kas nors tyčiojosi? O gal Jūsų vaikas nežino, kad tyčiojimasis yra netinkamas ir kitą
žeidžiantis elgesys?
Sužinoję, kad Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų:
1. Likite ramūs. Prieš imdamiesi tolesnių veiksmų ramiai apsvarstykite, kaip norite reaguoti,
ką norite pasakyti savo vaikui, kaip su juo apie tai kalbėsitės.
2. Pasikalbėkite su vaiku.

Pamėginkite ramiai pasikalbėti su savo vaiku apie tai, kas vyksta. Be kaltinimų
prasitarkite jam, ką sužinojote apie jo elgesį. Paskatinkite jį kalbėti ir papasakoti, kas
skatina jį taip elgtis. Galbūt Jūsų vaikui reikalinga Jūsų pagalba?

Pasakykite, kad įvairios patyčios (pravardžiavimas, užkabinėjimas ir pan.) yra
netinkamas ir kitą žmogų skaudinantis elgesys. Paskatinkite vaiką atsiprašyti
nuskriaustojo. Tačiau labai svarbu, kad tai jis padarytų neverčiamas.

Jei nepavyksta su vaiku pasikalbėti, turėkite kantrybės. Parodykite jam, kad Jums rūpi,
kas vyksta, ir esate sunerimę dėl jo.
Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų
3. Stebėkite ir keiskite vaiko elgesį.

Stebėkite vaiko elgesį, atkreipkite dėmesį, ką jis veikia, su kuo bendrauja. Jeigu jis
judrus, įtraukite jį į tokią veiklą, kur jis galėtų panaudoti savo energiją į gera, pvz.,
lankyti sporto būrelį.

Aiškiai įvardykite vaikui, kad netoleruosite jo agresyvaus elgesio ir norite, jog su kitais
vaikais jis elgtųsi draugiškai. Vaikas turi aiškiai žinoti tinkamo ir netinkamo elgesio ribas
– ką jis gali daryti ir ko ne.

Padėkite vaikui suprasti, kad likti tvirtam ir mokėti apginti savo teises galima ir visiškai
nenaudojant agresijos. Įsivaizduokite situaciją, kurioje yra prašoma išjungti muziką:
„Išjunk muziką TUOJ PAT!“ Taigi tikslas – išjungti muziką, bet toks reikalavimas
skamba agresyviai ir gali suerzinti žmogų, kuriam ši frazė skirta. Tačiau tą patį tikslą
galima pasiekti ir kitu būdu: „Ar galėtum išjungti muziką, man ji trukdo dirbti“. Tikėtina,
kad toks prašymas bus išgirstas ir išpildytas greičiau. Vaikas Jūsų padedamas turėtų
pajusti, kuo skiriasi agresyvumas ir tvirtumas, bei atitinkamai koreguoti savo elgesį.

Aptarkite su vaiku, kaip Jūs reaguosite, jei patyčios kartosis. Svarbu apgalvoti, kaip
skatinsite tinkamą vaiko elgesį ir stabdysite netinkamą, bei aptarti tai su vaiku. Vaikas
turi žinoti, ko jis gali tikėtis už vienokį ar kitokį elgesį.

Stengdamiesi stabdyti patyčias galite paskirti veiksmingas ir nesmurtines nuobaudas
už taisyklių laužymą (pvz., „Jeigu tu ir vėl tyčiosies, turėsiu tau mažinti kišenpinigius“).

Skatinkite vaiką stengtis keisti savo elgesį. Stebėkite jį. Jeigu vaikas elgiasi deramai,
draugiškai, atkreipkite dėmesį į tai ir pagirkite už gerą elgesį. Tokiu būdu labiau tikėtina,
kad vaikas elgsis tinkamai ir ateityje.

Stenkitės neleisti vaikui žiūrėti TV laidų, filmų, žaisti kompiuterinių žaidimų, kur
rodomas agresyvus elgesys.

Stebėkite savo elgesį: gal vaikas tiesiog kartoja tai, ką girdi iš Jūsų? Vaikai greitai
išmoksta elgtis agresyviai, jei šeimoje problemos nuolat sprendžiamos agresyviais
būdais.
Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų











4. Bendradarbiaukite su kitais specialistais
Kreipkitės į mokyklos administraciją ir pabandykite išsiaiškinti, kokie
veiksniai skatina vaiką elgtis agresyviai. Tikėtina, kad mokyklos
darbuotojai galės Jums aiškiau, išsamiau nupasakoti, kada vaikas yra
ypač agresyvus: kokiu laiku, kokioje aplinkoje ir t. t.
Mokyklos darbuotojams galite užduoti tokius klausimus:
Kiek ilgai tęsiasi patyčios?
Kokios konkrečios situacijos paskatina vaiką elgtis agresyviai?
Iš kelių vaikų vaikas tyčiojasi?
Ar Jūsų vaikas vienintelis tyčiojasi ar į tai įsitraukia ir kiti vaikai?
Pavyzdžiui, Jūsų vaikas tyčiojasi iš vieno vaiko, patyčios vyksta per
matematikos pamoką, kai juodu sėdi kartu. Vienas galimų sprendimo būdų
– išsodinti vaikus. Situacijos aiškumas gali padėti išspręsti patyčių
problemą.
Kalbėdami su klasės auklėtoju ar kitais mokytojais pasiteiraukite, kaip
mokyklos darbuotojai stabdo agresyvų elgesį, kokių jie imasi veiksmų
tokiose situacijose. Vaikų elgesys greičiau pasikeis, kai mokyklos
darbuotojų ir tėvų reakcijos, veiksmai sistemiškai papildys vieni kitus.
Siekiant sumažinti vaiko agresyvumą gali prireikti ir kitų žmonių pagalbos:
kitų šeimos narių, auklėtojo ar mokytojų. Kartais pagalbos pravartu kreiptis
ir į kitus specialistus: psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą.
Nesitikėkite, kad vaiko elgesys pasikeis staiga. Gali prireikti daug
pastangų ir laiko, kad patyčios sumažėtų.
Tėvai kuria saugias mokyklas













Kad ir kokį vaidmenį atliktų Jūsų vaikas – skriaudėjo, nukentėjusiojo ar stebėtojo –
svarbiausia, kad spręsdami patyčių problemą tinkamai informuotumėte apie tai
mokyklos darbuotojus. Galima kreiptis į tam tikrą mokytoją, jei patyčios vyksta būtent to
mokytojo klasėje, pvz., į kūno kultūros mokytoją, jei tai vyksta sporto salėje ar
persirengimo kambariuose. Galima kreiptis į direktorių, jei patyčios vyksta drabužinėje,
koridoriuose, popamokinių užsiėmimų metu, pakeliui į ar iš mokyklos arba jei ši
problema nesiliauja klasėje. Galima kreiptis į aukštesnio lygio valdžios institucijas,
prižiūrinčias mokyklas, pvz., švietimo skyrius, jei mokyklos darbuotojai nereaguoja į
patyčias tarp vaikų.
Tėvai gali padėti kurti saugias mokyklas!
Aptarkite su savo vaiku mokyklos disciplinos tvarką. Parodykite, kad gerbiate taisykles,
ir padėkite vaikui suprasti, kodėl jos yra būtent tokios.
Įtraukite savo vaiką į tinkamo elgesio namie taisyklių kūrimą.
Kalbėkite su savo vaiku apie prievartą, agresiją, kurią jis mato per televiziją, vaizdo
žaidimuose, mokykloje ir pan.
Padėkite savo vaikui suvokti agresyvaus elgesio padarinius, žalą.
Mokykite savo vaiką spręsti problemas ne smurtu.
Padėkite savo vaikui rasti būdų, kaip išreikšti pyktį nežeidžiant kitų žmonių nei žodiškai,
nei fiziškai.
Atkreipkite dėmesį į bet kokį savo vaiko elgesį, keliantį nerimą.
Būkite atviri bendrauti su savo vaiku.
Išklausykite savo vaiką, jei jis dalijasi savo rūpesčiais.
Būkite įsitraukę į savo vaiko mokyklos gyvenimą, bendraukite su jo mokytojais,
lankykitės susirinkimuose.
Įsitraukite į įvairią mokyklinę veiklą, kuria sprendžiama smurto, patyčių problema.