Transcript Monologinis kalbėjimas

Viešosios profesinės
kalbos ypatumai
II paskaita
Lekt. V. Buivydienė
1
„Žmogaus smegenys
yra nuostabus dalykas.
Bet gerai veikia tik iki
to momento, kai
atsistoji sakyti kalbos“.
Markas Tvenas
2
Verbalinė (profesinė)
komunikacija
Privati,
vieša.
3
Viešoji profesinė kalba – tai vienos
kurios nors profesijos atstovų itin
dažnai (viešai ir privačiai) vartojama
kalba.
4
Būdingi bruožai
Bendroji kalbos kultūra:
- taisyklinga tartis ir
kirčiavimas;
- norminė leksika, atitinkanti
bendruosius
kalbos reikalavimus
Mokslinės kalbos stilius:
- stilistinės ypatybės;
- kalbinė raiška.
Profesinė leksika, terminija
5
Viešasis kalbėjimas
organizuota komunikacija – visada
vieša, monologinė, kalbama specialiai
susirinkusiems žmonėms, turintiems
bendrą tikslą (pamoka, paskaita, mišios,
mitingas, minėjimas).
6
Komunikacijos rūšys
Masinė – kalbama žmonėms, atsitiktinai
susibūrusiems kurioje nors vietoje (disputas).
Organizuota – žmonės specialiai susirenka,
turėdami bendrą tikslą (pamoka, mitingas).
Grupinė – bendradarbiaujama grupėje tam,
kad būtų išspręstas kuris nors konkretus
klausimas.
Tarpasmeninė – bendravimas nedidelėje
(3-5) žmonių grupelėje, norint pasidalyti
nuomonėmis, patirtimi.
Asmeninė – kai bendrauja du žmonės. Jų
tikslai gali būti labai įvairūs.
7
Viešojo žodžio vartojimo
sritys
Formalioji –
politinių veikėjų, advokatų ir prokurorų
kalbos; kalbos dalykiniuose priėmimuose;
iškilminguose susirinkimuose, mitinguose.
Neformalioji –
susirinkimo kalbos; pranešimas, pasakojimas,
aiškinimas; kvietimas, sveikinimas, pristatymas,
padėka, užstalės kalbos, laidotuvių kalbos.
8
Pagal temą ir adresanto
profesiją
1.
2.
3.
4.
5.
Akademinės
Teisinės
Bažnytinės
Politinės
Administracinės
9
Dalykinio bendravimo tikslai
išsiaiškinti;
informuoti;
įtikinti.
10
Pagal komunikacinį tikslą
(funkciją)
1.
Informacinės
2. Įtikinimo
3. Proginės
11
Informacinės kalbos
KALBŲ RŪŠYS
Įtikinimo ir
skatinimo
kalbos
Proginės kalbos
Informacinės kalbos veikia mintis,
proginės kalbos – jausmus,
įtikinimo ir skatinimo kalbos – mintis, jausmus ir valią.12
Svarbiausios informacinių
kalbų rūšys
pranešimas;
paskaita;
pamoka;
aiškinimas.
Tai pačios nuobodžiausios kalbos, todėl joms
iliustruoti pasitelkiamos įvairios priemonės:
plakatai, skaidrės, filmuota medžiaga.
13
Svarbiausios informacinių
kalbų stilistinės ypatybės
logiška minties raiška;
racionalumas;
aiškumas;
nuoseklumas;
tikslumas;
objektyvumas;
dalykiškas apibendrinimas.
14
Bendraudamas žmogus vartoja kelių rūšių priemones:
Verbalines
(lot. verbum – žodis).
Balso moduliacijas:
intonacijas, pauzes,
loginius kirčius.
Sakytinę ir rašytinę
kalbą.
Neverbalines
Kūno išraišką:
laikyseną, gestus,
mimiką, žvilgsnį, juoką,
ašaras.
Sutartinius ženklus:
Morzės abėcėlę, kelio
ženklus, matematinius
ir kt. simbolius, garsų,
spalvų derinius ir kt.
Kalba bei įvairūs jos perdavimo būdai yra vadinami
15
verbaline komunikacija.
Monologinis ir dialoginis
kalbėjimas
Monologas ir dialogas yra sakytinės
kalbos rūšys. Pagrindinis monologo ir
dialogo skyrimo kriterijus yra adresato ir
adresanto santykis.
Monologo metu adresatas gali būti
nesvarbus, adresato apskritai gali nebūti.
Adresatas ir adresantas viso kalbėjimo
metu išlieka tas pats.
Dialogo metu ir adresato, ir adresanto
svarba vienoda. Jie nuolat keičiasi
16
Monologas
Dialogas
Gr. monos – vienas +
logos – kalba, žodis
Gr. dialogas - pokalbis
Vieno žmogaus kalba kitiems
žmonėms, paprastai kitiems
žmonėms nesikišant į tą kalbą
Dviejų ar daugiau žmonių pokalbis
Pagrindinis viešojo kalbėjimo
būdas
Pagrindinis privačiojo kalbėjimo,
kasdieninio bendravimo būdas. Pagrindinis
diskusijos, aptarimo, interviu būdas; dažnai
tai viešosios kalbos tęsinys. Pagrindinė
kalbinės raiškos forma dramos kūrinyje
Adresatas ir adresantas
kalbėjimo metu nesikeičia
Adresantas ir adresatas kalbėjimo metu
nuolat keičiasi vietomis
Dažniausiai iš anksto
apibrėžta kalbėjimo tema,
trukmė, numatyti adresanto
tikslai. Viešajai monologinei
kalbai rengiamasi iš anksto
Tik tam tikrų tipų dialogai turi iš anksto
numatytą temą ir trukmę (viešos diskusijos,
diskusijos po pranešimo). Tačiau dažniau
dialogai improvizuojami
17
Monologinis kalbėjimas
 „Imkis kalbėti dviem atvejais: arba kai
savo kalbos temą esi dorai apgalvojęs,
arba kai kalbėti būtina; tik tada
kalbėjimas vertesnis už tylėjimą“
Isokratas
18
Viešosios kalbos turinio
apmąstymas ir parengimas
Tai protinio darbo, minties veikla, susidedanti iš
kelių etapų:
Problemos pažinimas;
Konkrečios temos suformulavimas;
Pagrindinės minties išryškinimas;
Auditorijos lygio, integracijų bei tikslo
numatymas;
Plano sudarymas.
(R.Koženiauskienė, 1999)
19
Viešasis ir privatus kalbėjimas
PANAŠUMAI
1. Savo mintis reikia
išdėstyti logiškai.
2. Tai, ką sakai, turi būti
pritaikyta
pašnekovui.
3. Kalbėti stengtis
įtikinamai.
4. Kalbėdami stebėkime
kito žmogaus
reakciją.
SKIRTUMAI
1. Viešoji monologinė kalba
turi aiškesnė struktūrą.
2. Viešoji kalba turi būti
taisyklinga tiek žodyno,
tiek gramatikos, tiek tarties
požiūriu.
3. Viešoji kalba kitaip
pateikiama negu paprastas
pašnekesys. Nedera
demonstruoti savo
manierų, atsisakyti pertarų
ir „mykimo“.
20
Problemos suvokimas
Pirmiausia oratorius išsiaiškina problemą, t.y.
bendresnę temą, į kurią įeina konkreti tema.
Problema – objektyvus veiksnys, ne visada
priklausantis nuo kalbėtojo valios. Problemą lemia
kokios nors aktualijos, aplinkybės, datos, įvykiai,
įvairios programos, konferencijos.
Autorius turi gerai apmąstyti ir pasverti, ar jis
pajėgus susidoroti su tuo klausimu. Jis turi gerai
suvokti retorinį objektą.
(R.Koženiauskienė, 1999, p. 95)
21
Temos formuluotė
Tai subjektyvus dalykas.
Formuluotė ir turiniu, ir forma turi patraukti,
sudominti klausytoją.
Ji turi būti aiški, glaustai pranešanti, kas iš
tiesų bus kalbama.
(R.Koženiauskienė, 1999, p. 96)
22
Tikslas priklauso nuo:
Adresanto (paties kalbėtojo)
Adresato (klausytojo)
Situacijos (nuo kalbos aplinkybių)
Adresantas (vok. Adressant – siuntėjas) – tai
tas, kuris perduoda informaciją. Tai – kalbėtojas.
Adresatas (vok. Adressat – gavėjas). Tai tas,
kuriam informacija perduodama. Šiuo atveju jis –
klausytojas.
23
Adresanto tikslai:
paveikti klausytojų jausmus,
suteikti jiems pasitenkinimą ir kalbos
forma (žodžiais, sakiniais), ir kalbos
turiniu (reiškiamomis mintimis,
idėjomis).
24
Kalbą reikia subrandinti
Dienos
prieš kalbą
7
6
5
4
3
2
1
Paskirtas
Rengimosi užduotys
Išsirink temą, numatyk kalbos intenciją ir
tikslą; nustatyk kam kalbėsi, kada ir kur; ką
norėtum pasakyti – paruošk projektą.
Surink medžiagą, dirbk bibliotekoje.
Suplanuok kalbos dėstymą – pagrindinę jos
dalį.
Parenk įžangą ir pabaigą.
Pasirašyk kalbos tekstą. Jei reikia, rask
papildomos medžiagos.
Garsiai pasakyk savo kalbą. Ieškok tinkamo
žodžio, tobulink sintaksinę išraišką.
Praktikuokis.
25
Pasakyk kalbą!
Pasiruošimas viešai kalbai
Nepasiduokite mitui apie tai, jog
kalbėtojais gimstama.
Suformuluokite pats sau jūsų kalbos
tikslus.
Apsispręskite ar apskritai norite kalbėti.
Iš anksto susirinkite jums reikalingą
informaciją.
Išsiaiškinkite, kas yra jūsų būsimoji
auditorija.
Jūsų pasisakymas neturi būti nei per
sudėtingas, nei per paviršutiniškas.
26
Pasitreniruokite.
Pauzės
Kuo žymesnis artistas, tuo ilgesnės
pauzės.
Per pauzes smegenys apdoroja
informaciją.
27
,,Kūno kalba yra mūsų norų,
jausmų, pageidavimų ir elgsenos
išraika. Ji įkūnija mūsų ,, aš ". Ji
išsamiau ir geriau atskleidžia mūsų
Asmenybę už bet kokius ištartus
žodius.” S. Molochas
28
Kūno kalba ir pirmasis įspūdis.
Kaip reiškiasi kūno kalba (laikysena, eisena,
gestai, mimika, balsas).
Kūno kalbos svarba įtaigiam kalbėjimui: gestai
(rankų svarba); poza: stovėsena ir sėdėsena;
veido išraiška; akių kontaktas; akių žvilgsnis;
manieros.
Jausminga mimika (ir akys juokiasi; žvilgsnis
pasako viską; šypsenos galia).
29
Jeigu jaučiate baimę...
Gerai pasiruoškite…
Parepetuokite..
30
Reikia vengti:
• kryžiuoti rankas ant krūtinės, kryžiuoti
kojas stovint ir kitų aiškių gynybinių
gestų;
• pasidėti rankas ant klubų ir kitų
dominavimą ar agresyvumą
demonstruojančių gestų;
• kišti rankas į kišenes.
31
Žodžiais meluoti yra daug lengviau negu
kūno kalba.
32
Tik apie 15-20 proc. informacijos
perteikiama žodžiais
33
Informacija perteikiama:
Garso stiprumu ir intonacija;
Kalbėjimo tempu;
Kvėpavimu;
Laikysena;
Veido išraiška;
Akių judesiais;
Gestais;
Apranga;
Žodelyčiais / žargonu.
34
Savianalizė / savistaba
Kokius parazitinius judesius aš naudoju?
Ar mano judesiai nuoseklūs, išbaigti?
Kokių blogų kalbėjimo įpročių ar
manierų aš turiu?
Kokių veiksmų turėčiau imtis, kad
patobulinčiaus savo kūno kalbą?
35
Dažniausios viešojo kalbėjimo
klaidos
Netinkama pradžia.
Per ilga kalba (per daug monotoniška).
Netinkamos pagalbinės priemonės.
Išsisukinėjimas nuo atsakymų.
Skaitymas iš lapo.
Patalpos ir vaizdinių priemonių
nepatikrinimas.
36
„Žmogaus smegenys yra nuostabus
dalykas. Bet gerai veikia tik iki to
momento, kai atsistoji sakyti kalbos“.
Markas Tvenas
37
Daugiau literatūros:
Lietuvių kalbos tarties žodynas. Sud. V.Vitkauskas.
Vilnius, 1985.
Johnson R.; Eaton J. Influencing People. Dorling
Kinderseley Limited, 2002.
Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo
žodynas. Sud. P.Kniūkšta. Kaunas, 1989.
Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo
procesas ir tekstų tipai. Vilnius, 2002.
Pečiulis J. Efektyvi komunikacija. Vilnius, 2004.
38