Transcript Slide 1
Verslo asociacijų siūlymai keisti Viešųjų pirkimų įstatymą TURINYS • Siūlomo pakeitimo esmė • Pakeitimo poreikio paaiškinimas • Pakeistas įstatymo tekstas Siūlomas pakeitimas (1) Pakeitimu pildomas VPĮ 2 straipsnis 35 dalimi, nustatančia subrangovo/ subteikėjo/ subtiekėjo sąvoką. Pakeitimu užtikinamas aiškesnis teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę mažinti korupcijos apraiškas ir didinti pirkimų skaidrumą. Praktikoje dažnai kyla klausimų, kas viešuosiuose pirkimuose yra subrangovas/ subteikėjas/ subtiekėjas ir koks šių sąvokų santykis su VPĮ 32 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „kitų ūkio subjektų pajėgumais“. VPĮ 24 str. 5 d. reikalauja tiekėjo pasiūlyme išviešinti pasitelkiamus subrangovus/ subteikėjus/ subtiekėjus, tačiau sąvoka VPĮ nėra apibrėžta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje savo nagrinėtų viešųjų pirkimų bylų 2012-07-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012 pažymėjo, kad Sprendžiant dėl subtiekimo (partnerystės) atskyrimo nuo paprasto priemonių, priklausančių kitiems subjektams, naudojimo vykdant viešojo pirkimo sutartį, pagrindiniu kriterijumi pripažįstami tokio subjekto veiksmai dėl pirkimo objekto (paslaugos, darbų). Jei subjektas veikia aktyviai, savo veiksmais prisideda prie perkančiosios organizacijos poreikio pirkimo objektu tenkinimo, t. y. teikia ar vykdo dalį paslaugų arba darbų, priklausomai nuo veiklos organizavimo formos (subrangos ar partnerystės) gali būti pripažįstamas subtiekėju ar partneriu, išviešinamu teikiant pasiūlymu. Tačiau jei, vykdant viešojo pirkimo sutartį, tokio subjekto veikla apsiriboja tik prievoliniais santykiais su tiekėju-kontrahentu dėl tam tikrų įrenginių, patalpų ir kt. (panauda, nuoma ir pan.), tai nepripažįstama viešojo pirkimo sutarties dalies vykdymu, t. y. subranga, partneryste. Tokiu atveju tiekėjas–kontrahentas, naudojantis kitam subjektui priklausančia infrastruktūra, pats teikia ar atlieka paslaugas ar darbus, o kitam subjektui priklausančios infrastruktūros naudojimas yra tik priemonė ją teikti, bet ne subtiekimas ar subranga. Papildyti 2 straipsnio 35 dalimi: „35. Subrangovas/ subteikėjas/ subtiekėjas – tiekėjo pasitelkiamas ūkio subjektas, kuris savo veiksmais prisideda prie perkančiosios organizacijos poreikio pirkimo objektu tenkinimo, t. y. kuris teikia ar vykdo dalį paslaugų ir (ar) darbų. Subrangovu/ subteikėju/ subtiekėju nelaikomas ūkio subjektas, kuris teisiniais prievoliniais santykiais yra susaistytas tik su tiekėju dėl tam tikrų įrenginių, patalpų ir (ar) kt. turimos infrastruktūros tiekėjui suteikimo, kurią tiekėjas naudoja tik kaip priemonę paslaugai ir (ar) darbams suteikti.“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (2) Pakeitimu papildomas VPĮ 6 straipsnis 2 dalimi, atitinkamai, galiojančio įstatymo 2 dalį perkeliant į 3 dalį. Pakeitimu užtikrinamas aiškesnis teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę mažinti korupcijos apraiškas ir didinti pirkimų skaidrumą. Pakeitimu siūloma įtvirtinti galimybę derinti tarpusavyje tiekėjų teisę apsaugoti savo pasiūlymų konfidencialiuosius aspektus su kitų pirkimo dalyvių teise susipažinti su tiekėjų pasiūlymų informacija, kuri iš tikrųjų nėra konfidenciali. Praktikoje nereti atvejai, kai nesant specialaus ir aiškaus reguliavimo, tiekėjai piktnaudžiauja, nurodydami, kad visa pasiūlymo informacija yra konfidenciali. Tokiu būdu, nukenčia pirkimų skaidrumas, kadangi pirkimų dalyviai, apskritai, netenka galimybių veiksmingai ginti savo teises nuo tokių neteisėtų perkančiųjų organizacijų sprendimų, kuriais nepagrįstai pirkimo laimėtojais nustatomi pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantys pasiūlymai arba nepagrįstai įvertinami pagal ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus. Viešųjų pirkimų tarnyba savo įvertinimų išvadose ne kartą nurodė perkančiosioms organizacijoms pareigą veikti aktyviai ir prašyti tiekėjų pagrįsti informacijos konfidencialumą, pvz., www.vpt.lt paskelbta 2011-05-10 išvada dėl pirkimo Nr. 102035 arba 2012-10-31 išvada dėl pirkimo Nr. 119666. Be to, neseniai Ūkio ministerijos užsakymu parengtame VPĮ komentare dėl 6 straipsnio nuostatų pažymima, kad teismų praktika yra skirtinga, vieni teismai pripažįsta, kad perkančioji organizacija privalo tiekėjų prašyti, kad pagrįstų savo pasiūlymo informacijos konfidencialumą, kiti – kad tokios pareigos neturi. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir įvairių interpretacijų išvengimo bei viešojo intereso dėl skaidrių viešųjų pirkimų vykdymo užtikrinimo, siūlomas atitinkamas įstatymo nuostatų papildymas . Papildyti 6 straipsnio 2 dalimi ir, atitinkamai, galiojančio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį laikyti 3 dalimi: „2. Tiekėjas negali piktnaudžiauti šio straipsnio 1 dalyje suteikta galimybe dėl konfidencialios informacijos nurodymo, todėl perkančiosios organizacijos prašymu per protingą terminą tiekėjas privalo pagrįsti tokios informacijos konfidencialumą. Kandidatų ir dalyvių reikalavimu perkančioji organizacija turi juos supažindinti su ta tiekėjo pateikta informacija, dėl kurios tiekėjas per protingą terminą nepateikė tinkamo konfidencialumo pagrindimo.“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (3) Pakeitimu panaikinama pareiga perkančiosioms organizacijoms skelbti supaprastintų viešųjų pirkimų techninių specifikacijų projektų: „<...> taip pat iš anksto skelbia pirkimų, išskyrus supaprastintus pirkimus, techninių specifikacijų projektus <...>“ Pakeitimas reikalingas administracinės naštos mažinimo tikslu. Praktikoje išankstinis techninių specifikacijų skelbimas yra neefektyvus, teisiškai nereikšmingas ir dar be to reikalaujantis papildomų laiko sąnaudų. Techninių specifikacijų skelbimas apsunkina CVP IS darbą, kas yra viena priežasčių, dėl ko sistema dažnai stringa. Techninių specifikacijų projektų paskelbimas ir juose nustatyti reikalavimai tėra informacinio pobūdžio. Tačiau tiekėjai informaciją apie perkančiosios organizacijos ketinamą vykdyti pirkimą sužino dar metų pradžioje iš paskelbtuose pirkimo planuose pateiktos informacijos. Praktikoje tiekėjai retai naudojasi teise teikti perkančiosioms organizacijoms paklausimus dėl techninės specifikacijos projekte nurodytų reikalavimų, todėl techninės specifikacijos projekto paskelbimas tampa tik formaliu veiksmu. Jei tiekėjas ginčija techninės specifikacijos projekto reikalavimus ir perkančioji organizacija į šį reikalavimą neatsižvelgia, arba atvirkščiai, tiekėjas techninės specifikacijos projekto neginčija, tiekėjas nepraranda teisės tų pačių reikalavimų ginčyti VPĮ V skyriuje nustatyta tvarka, nes techninės specifikacijos projekto paskelbimas nėra pirkimo pradžia. Pirkimas prasideda tik VPĮ 7 str. 2 dalyje nustatytais atvejais ir tik tuomet tiekėjo teisės gali būti ginamos įstatymo nustatyta tvarka. VPĮ IV skyrius nustato supaprastintą teisinį supaprastintų pirkimų reguliavimą ir nustato, kad pasiūlymų pateikimo terminas gali būti 7 darbo dienos nuo skelbimo CVP IS paskelbimo. Pagal VPT patvirtintą tvarką (2009-05-23 įsakymo Nr. 60-2396 aktuali redakcija) techninių specifikacijų projektas turi būti skelbiamas ne mažiau kaip 10 kalendorinių dienų iki pirkimo pradžios. Tai itin ištempia procedūras ir yra neproporcinga bei itin apsunkina supaprastintų pirkimų procedūrų vykdymą. Supaprastinti pirkimai, kaip jau ir jų pavadiniams sako, yra supaprastinti – tiek savo objekto specifika, tiek apimtimis, tiek terminais, tiek procedūromis, todėl neproporcinga nustatyti pareigą visų supaprastintų pirkimų atvejais skelbti techninės specifikacijos projektus. Techninių specifikacijų skelbimas pagal esamą reglamentavimą yra privalomas net ir vykdant neskelbiamą pirkimą ypatingos skubos atveju, kas apskritai nedera su šio pirkimo vykdymo logika. Siūlytina pareigą skelbti techninių specifikacijų projektus palikti tik sudėtingų tarptautinių pirkimų atvejais, šią pareigą panaikinant supaprastintuose pirkimuose. Jei perkančioji organizacija manys, kad jai yra svarbu paskelbti supaprastinto viešojo pirkimo techninės specifikacijos projektą, tai atlikti ji taip pat turės teisę, nes tam yra visos teisinės ir techninės galimybės. Pakeisti 7 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „Perkančioji organizacija, išskyrus Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas užsienyje ir Lietuvos Respublikos atstovybes prie tarptautinių organizacijų, rengia ir tvirtina planuojamų atlikti einamaisiais biudžetiniais metais viešųjų pirkimų planus ir kiekvienais metais, ne vėliau kaip iki kovo 15 dienos, o šiuos planus patikslinusi – nedelsdama Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje ir savo tinklalapyje, jeigu toks yra, skelbia tais metais planuojamų atlikti viešųjų pirkimų suvestinę, kurioje nurodo perkančiosios organizacijos pavadinimą, adresą, kontaktinius duomenis, pirkimo objekto pavadinimą ir kodą, numatomą kiekį ar apimtį (jeigu įmanoma), numatomą pirkimo pradžią, pirkimo būdą, ketinamos sudaryti pirkimo sutarties trukmę, taip pat iš anksto skelbia pirkimų, išskyrus supaprastintus pirkimus, techninių specifikacijų projektus. Viešųjų pirkimų suvestinė ir techninių specifikacijų projektai skelbiami ir dėl šių projektų gautos pastabos ir pasiūlymai įvertinami Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka.“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (4) Pakeitimu VPĮ 7 straipsnio 5 dalies tekstas papildomas nuostata, kad VPT sutikimas nereikalingas „nutraukiant neskelbiamų derybų būdu vykdomo pirkimo ar supaprastinto neskelbiamo pirkimo, kai su kvietimu pateikti pasiūlymą perkančioji organizacija kreipėsi į vienintelį tiekėją, procedūras“. Pakeitimas reikalingas administracinės naštos mažinimo tikslu. VPĮ nustatytas sutikimų dėl pirkimų nutraukimo reguliavimo mechanizmas, kuriuo vykdoma nepagrįstų pirkimų nutraukimų prevencinė priežiūra. Žinoma, tokia priežiūra racionali ir reikalinga, kai pirkime dalyvauja keli tiekėjai. Tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad perkančioji organizacija nepiktnaudžiautų ir tais atvejais, kai pagal pirkimo rezultatus turėtų laimėti ne jos pageidaujamas tiekėjas, ji nepagrįstai nenutrauktų pirkimo procedūrų. Visai kitokia situacija, kai perkančioji organizacija nuo pat pirkimo pradžios kreipiasi dėl pasiūlymo pateikimo tik į vienintelį tiekėją. Tokiais išimtiniais pirkimų atvejais nėra konkurencijos tarp pirkimo dalyvių, todėl nebelieka intereso, kurio gynimui sukurtas VPT sutikimo institutas. Dėl šių priežasčių, esant tokiems pirkimų atvejams, racionalu atsisakyti sutikimų dėl pirkimų nutraukimo reguliavimo. Pakeisti 7 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Perkančioji organizacija, gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, bet kuriuo metu iki pirkimo sutarties sudarymo turi teisę nutraukti pirkimo procedūras, jeigu atsirado aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti. Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas nereikalingas nutraukiant neskelbiamų derybų būdu vykdomo pirkimo ar supaprastinto neskelbiamo pirkimo, kai perkančioji organizacija kreipiasi į vienintelį tiekėją prašydama pateikti paraišką ir (ar) pasiūlymą, procedūras arba mažos vertės pirkimo procedūras.“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (5) Pakeitimu VPĮ 10 straipsnio 5 dalis pakeičiama, ją suvienodinant su ETT praktika ir 2004/17/EB direktyva, vietoj 90 proc. pardavimo pajamų, nustatant 80 proc. pardavimo pajamų, taip pat atsisakant išankstinių VPT sutikimų. Pakeitimas reikalingas administracinės naštos mažinimo tikslu. Europos Teisingumo Teismas 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime (Teckal, C-107/98, Rink. 1999, p. I-8121) (toliau – Teckal byla) nustatė kriterijus, kuriems esant perkančiosios organizacijos ir tiekėjo santykiai yra laikomi vidaus sandoriu, kuriam netaikomas viešųjų pirkimų reguliavimas. Teisingumo Teismas nurodė, kad vidaus sandorių institutas gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirmoji sąlyga – perkančioji organizacija kontroliuoja juridinį asmenį (kitą sandorio šalį) panašiai kaip savo struktūrinius padalinius, tarnybas ar vienetus; antroji sąlyga – juridinis asmuo (kita sandorio šalis) esminę savo veiklos dalį vykdo kartu su perkančiąja organizacija ar organizacijomis arba jų naudai. Lietuvos įstatymų leidėjas pernelyg sukonkretino ir susiaurino antrąjį Teckal kriterijų, numatydamas, kad juridinis asmuo yra kontroliuojamas perkančiosios organizacijos, jeigu ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų jis gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. VPĮ 10 str. 5 d., apibrėždama esminės kontrolės reikalavimo esmę, pirmiausia orientuoja į piniginę, finansinę apyvartą kaip pagrindinį kriterijų. Be to, išreiškia šį kriterijų objektyviai, nurodant, kad tai yra 90 procentų kontroliuojamo juridinio asmens pajamų. Atkreiptinas dėmesys, kad reglamentuodamas didžiausią leistiną ribą, kurios neperžengęs kontroliuojamas juridinis asmuo gali didinti savo apyvartos dalį iš rinkos neprarasdamas galimybės sudaryti sutartis netaikant viešuosius pirkimus reglamentuojančių taisyklių, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas palieka kontroliuojamam juridiniam asmeniui platesnę diskreciją siūlyti savo prekes, paslaugas ar darbus rinkoje – 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas 80 procentų pardavimo pajamų kriterijus. Sutiktina, kad Lietuvos įstatymų leidėjas įgyvendindamas direktyvos 2004/17/EB nuostatas turi teisę nustatyti didesnius ribojimus, tačiau toks nacionalinis teisinis reguliavimas nepagrįstai suvaržo kontroliuojamų juridinių asmenų veikimą rinkoje, nesant tam ES lygmeniu nustatyto imperatyvo, neatitinka viešojo intereso bei yra neproporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina ir tai, naudojimąsi vidaus sandorių institutu papildomai nepagrįstai apsunkina ir toje pačioje VPĮ 10 str. 5 d. nuostatoje įtvirtintas įpareigojimas perkančiajai organizacijai gauti VPT sutikimą atlikti pirkimą nurodytu būdu. Duodama šį sutikimą VPT vadovaujasi išimtinai perkančiosios organizacijos pateikta informacija ir nurodo, kad už šio pirkimo teisėtumą atsakinga išlieka pati perkančioji organizacija. Kitaip tariant, VPT sutikimas nėra ex ante vidaus sandorio teisėtumo kontrolė, todėl reikalavimas gauti tokį sutikimą laikytinas papildomu suvaržymu, neatitinkančiu viešojo intereso ir neproporcingu siekiamiems tikslams. Esantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalies reguliavimas nepagrįstai varžo ūkio subjektų veiklą. Pakeisi VPĮ 10 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: Šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Šiuo atveju perkančioji organizacija, priėmusi sprendimą dėl vidaus sandorio sudarymo, nedelsdama turi raštu Viešųjų pirkimų tarnybai pateikti motyvus, pagrindžiančius šios išimties taikymą. Perkančioji organizacija, tvirtindama šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus einamaisiais biudžetiniais metais planuojamų atlikti viešųjų pirkimų planus, juose pateikia informaciją apie planuojamus atlikti šioje dalyje nurodytus pirkimus, o per 30 dienų nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos Viešųjų pirkimų tarnybai jos nustatyta tvarka pateikia visų per kalendorinius metus atliktų šioje dalyje nurodytų pirkimų ataskaitas. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (6) Pakeitimu VPĮ 13 straipsnio tekstas papildomas nuostata, kad „Suteikiant rezervuotą teisę pirkime dalyvauti tik neįgaliųjų socialinėms įmonėms, pirkimo sutarčiai įvykdyti kaip subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus šios įmonės gali pasitelkti tik tokį pat statusą turinčias įmones.“ Pakeitimas reikalingas užtikrinti neįgaliųjų interesus, didinti pirkimų skaidrumą. Iš esmės įstatymų leidėjas dviem atvejais numato išimtis iš pirkimų reguliavimo, kai pirkime galėtų dalyvauti tik neįgaliųjų socialinės įmonės. Tai VPĮ 13 str. ir 91 str. Įstatymo leidėjas 91 str., siekdamas geriausiu būdu apsaugoti neįgaliųjų interesus, išvengti piktnaudžiavimų neįgaliosios įmonės statusu atvejų ir konkurencijos iškreipimo, numatė pareigą šioms įmonėms pirkimo sutarčiai įvykdyti kaip subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus pasitelkti tik tokį pat statusą turinčias įmones ir įstaigas. Tokiu būdu vengiama situacijų, kai pirkimą laimi neįgaliųjų socialinė įmonė, tačiau didžiąją dalį prekių, paslaugų ar darbų objekto vykdo ne ši įmonė, o jos subrangovai, neturintys tokio pat statuso. Tačiau atitinkamos apsaugos nuostatos nenumatytos VPĮ 13 str., todėl būtina užpildyti šią teisės spragą. Pakeisti 13 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „13 straipsnis. Rezervuota teisė dalyvauti pirkimuose. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti sąlygas, sudarančias galimybę pirkimuose dalyvauti tik neįgaliųjų socialinėms įmonėms, arba nustatyti, kad tokie pirkimai bus atliekami pagal remiamų asmenų, kurių dauguma yra neįgalieji, įdarbinimo programas. Pirkimo dokumentuose, įskaitant skelbimą apie pirkimą, turi būti nuoroda į tokius pirkimus ir reikalavimas pagrįsti, kad tiekėjo įmonė atitinka šio straipsnio reikalavimus (pateikiamas kompetentingos institucijos išduotas dokumentas ar tiekėjo patvirtinta deklaracija). Suteikiant rezervuotą teisę pirkime dalyvauti tik neįgaliųjų socialinėms įmonėms, pirkimo sutarčiai įvykdyti kaip subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus šios įmonės gali pasitelkti tik tokį pat statusą turinčias įmones.“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (7) Pakeitimu pakeičiamas 18 straipsnio 6 dalies 3 punktas, į kainą įtraukiant užsakovo rezervą darbų viešuosiuose pirkimuose. Pakeitimu užtikrinamas aiškesnis teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę efektyviau vykdyti viešuosius pirkimus. VPĮ nuostatos suderinamos su statybas reglamentuojančiais teisės aktais. Praktikoje šiuo metu vyrauja įgyvendinančiųjų institucijų nuostata, draudžianti perkančiajai organizacijai į statybos darbų skaičiuojamąją kainą ir vėliau sutartį įtraukti užsakovo rezervą. Šis draudimas sukelia itin neigiamas pasekmes dėl vėliau būtinų atliktų darbų nefinansavimo, projekto netinkamo įgyvendinimo, neatsiskaitymo su rangovais. Statybos įstatymo 1 straipsniu nurodyta, kad šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių projektavimo, statybos, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę. To paties įstatymo 8 straipsniu įtvirtinta, jog statybos techniniai reglamentai yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms, kurių veiklą reglamentuoja šis įstatymas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. Dl- 708 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. Dl-808 redakcija) (Žin., 2010, Nr. 158-8069)) patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.05.06.2010 „Statinio projektavimas" nustato, jog į Suvestinį statybos kainos apskaičiavimą privalomai įtraukiamas Rezervas (statytojo (užsakovo) iš anksto nenumatytų išlaidų suma) (toliau - Užsakovo rezervas). Pažeidžiant šią imperatyvią nuostatą, įgyvendinančios institucijos praktikoje neleidžia perkančiosioms organizacijoms įtraukti Užsakovo rezervo į Suvestinį statybos kainos apskaičiavimą ir į statybos rangos sutarties sumą. Tačiau pažymėtina, kad nenumačius užsakovo rezervo, tampa neįmanoma įgyvendinti VPĮ 56, 73 ir 92 straipsnių nuostatas, nes tam nebūna numatytas finansavimas. Pavyzdžiui, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai, kurie nebuvo įrašyti į pradinį projektą ar sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, nesukeliant didelių nepatogumų perkančiajai organizacijai, arba kai tokie darbai, nors ir gali būti atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, yra būtinai reikalingi jai užbaigti. Užsakovai praranda galimybę finansuoti sutartimis nenumatytus papildomus darbus, be kurių negalima užbaigti statybos darbų. Tokia situacija pažeidžia pagrįstas perkančiųjų organizacijų ir rangovų teises bei neatitinka viešojo intereso dėl reikiamų darbų įsigijimo bei tinkamo projekto užbaigimo. Statybos įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, taip pat ir jį nustatyta tvarka pakeitus. Tokiu atveju rangovas patenka į savotiškus spąstus, kuomet jis privalo laikytis tiek Statybos įstatymo reikalavimų, tiek VPĮ reikalavimų, tačiau šių įstatymų reikalavimai tarpusavyje nėra tinkamai suderinti, dėl ko praktikoje kyla daug nesusipratimų ir skirtingų aiškinimų. Rangovui tinkamai atlikus darbus, įsigytus VPĮ 56, 73 ar 92 straipsnio tvarka, už juos rangovui neatlyginama, kadangi skaičiuojamojoje kainoje ir sutartyje nebuvo numatytas užsakovo rezervas, dėl kol perkančiosios organizacijos neturi lėšų objektui užbaigti, nes ji turi tik tokio dydžio finansavimą, kuris buvo nurodytas sutartyje, t. y. be užsakovo rezervo. Užsakovo rezervo įtraukimas į darbų skaičiuojamąją kainą ir darbų pirkimo sutartis leistų perkančiosioms organizacijoms iš anksto planuoti objektui įsigyti reikalingą lėšų sumą ir atitinkamai su įgyvendinančiosiomis institucijomis suderinti projekto finansavimą. Tuo atveju, jei papildomų darbų poreikis neiškiltų, lėšos, planuotos skirti užsakovo rezervui, būtų nepanaudotos. Pakeisti 18 straipsnio 6 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3) kaina (įskaitant užsakovo rezervą statyboms darbams) arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką“. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (8) Pakeitimu pakeičiama 18 straipsnio 8 dalis, atsisakant VPT sutikimų dėl sutarties sąlygų keitimo. Pakeitimas reikalingas administracinės naštos mažinimo tikslu ir proporcingo perkančiųjų organizacijų interesų užtikrinimo tikslu. VPĮ 82 1 dalies 2 punktas nustato, kad VPT atlieka sudarytų sutarčių vykdymo kontrolę. Šiuo metu VPT yra įkurtas ir veikia Pirkimo sutarčių vykdymo priežiūros skyrius, kuris prižiūri, kaip yra laikomasi sutarčių, ar jos vykdomas teisėtai. Sutarčių vykdymo kontrolę taip pat atlieka Valstybės kontrolė, vidaus auditai, įgyvendinančios institucijos, statybos priežiūrą vykdančios institucijos ir kt. Išankstinis kreipimasis į VPT dėl ketinamo atlikti sutarties pakeitimo neproporcingai ilgai stabdo sutarties vykdymą, kas dažniausiai sukelia itin neigiamas pasekmes. Sutikimų gavimo tvarka yra neefektyvi ir kelia rizikas įgyvendinamų projektų terminų laikymuisi. Sutarčių objektai dažnai yra itin specifiniai ir sudėtingi, reikalaujantis specifinių tos srities žinių, todėl VPT neturi pakankamos kompetencijos greitai ir efektyviai įvertinti ketinamo atlikti sutarties sąlygų pakeitimo būtinumą esamuoju momentu. Susirašinėjimas dėl vienos sutarties sąlygos pakeitimo neretai užtrunka keletą mėnesių, nors pakeitimą yra būtina atlikti skubiai, nes tik skubus sąlygos pakeitimas gali užtikrinti efektyvų tolesnį sutarties vykdymą ir tinkamą projekto įgyvendinimą laiku, patiriant mažiausiai laiko ir finansinių nuostolių. Tačiau net ir standartinio VPT tvarkoje nustatyto 20 darbo dienų prašymo dėl sutikimo nagrinėjimo terminas perkančiajai organizacijai dažnai tampa „pražūtingas“. Pažymėtina, kad Valstybės kontrolė 2012-12-27 valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-20-8-20 konstatavo, kad VPT, neduodama sutikimo keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, dažniausiai vadovaujasi įstatymo 3 str. 1 dalimi, kur nustatyti viešųjų pirkimų principai. Valstybės kontrolės nuomone, tarnyba nepakankamai atsižvelgia į įstatymo 3 str. 2 dalyje nurodytą viešųjų pirkimų tikslą, t. y., ar įvykdžius tarnybos sprendimą, PO įsigys reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas Ataskaitoje pateikti pavyzdžiai įrodo, kad sutikimų davimas praktikoje yra neefektyvus, užtrunka ilgą laiko tarpą ir sukelia daugiau neigiamų, negu teigiamų pasekmių. Ypač tai aktualu ES lėšomis įgyvendinamų projektų atvejais, kuomet įgyvendinančios institucijos nepritaria sutarties pakeitimui, kol jam nepritaria VPT, o VPT nepritaria pakeitimui, kol nepritaria įgyvendinančioji institucija. Siūloma panaikinti sutikimų dėl sutarčių sąlygų keitimo institutą, perkančiajai organizacijai paliekant pareigą po atlikto sutarties pakeitimo informuoti VPT apie atliktą pakeitimą, kad sutarčių priežiūros skyrius turėtų visą informaciją ir galėtų kontroliuoti situaciją bei tikrinti, ar sutartis yra vykdoma tinkamai. Pakeisti 18 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „Pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai. Apie atliktą pirkimo sutarties sąlygų pakeitimą perkančioji organizacija nedelsiant informuoja Viešųjų pirkimų tarnybą. Viešųjų pirkimų tarnybos informuoti nereikia, jeigu sutartis keičiama sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka“. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (9) Pakeitimu keičiama VPĮ 32 straipsnio 5 dalis, nustatant, kad tikslinti kvalifikaciją tam tikrais atvejais nėra privaloma. Pakeitimas reikalingas administracinės naštos mažinimo tikslu ir proporcingo principo užtikrinimo tikslu. Praktikoje dažnai pasitaikanti situacija, kai perkančioji organizacija, vertindama tiekėjų pasiūlymus, nustato pasiūlymo neatitikimus kitiems pirkimo dokumentų reikalavimams (pavyzdžiui, nepateiktas pasiūlymo galiojimo užtikrinimas, siūlomas netinkamas pirkimo objektas ir kt.), dėl kurių pasiūlymas privalo būti atmestas, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vis tiek turi vykdyti tiekėjų kvalifikacijos vertinimą ir, esant kvalifikacijos duomenų netikslumų ir (ar) neaiškumų, privalo kreiptis į tiekėją dėl šių duomenų patikslinimo. Tokiu būdu ištęsiamos prikimo procedūros, gaištamas tiek perkančiosios organizacijos, tiek tiekėjo laikas, o rezultatas vis tiek tas pats – tiekėjo pasiūlymas atmetamas dėl pasiūlymo neatitikimo kitiems pirkimo dokumentų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, siūlytina administracinę naštą sumažinti ir viešųjų pirkimų vykdymo procesą padaryti efektyvesnį, nustatant, kad Jei perkančioji organizacija nustatė, kad pasiūlymas neatitinka kitų pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų ir jei perkančioji organizacija neplanuoja pereiti į derybas VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 73 straipsnio 1 dalies 1 punkto ar 92 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, tuomet tikslinti kvalifikacijos nėra privaloma. VPĮ 32 straipsnio 5 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „5. Jeigu kandidatas ar dalyvis pateikė netikslius ar neišsamius duomenis apie savo kvalifikaciją, perkančioji organizacija privalo nepažeisdama viešųjų pirkimų principų prašyti kandidatą ar dalyvį šiuos duomenis papildyti arba paaiškinti per protingą terminą. Jei perkančioji organizacija nustatė, kad pasiūlymas neatitinka kitų pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų ir jei perkančioji organizacija neplanuoja pereiti į derybas VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 73 straipsnio 1 dalies 1 punkto ar 92 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, tuomet tikslinti kvalifikacijos nėra privaloma.“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (10) Pakeitimu papildoma 39 straipsnio 5 dalis šiomis nuostatomis: „Siekiant užtikrinti lygiateisiškumą, kriterijai turi suteikti galimybę objektyviai palyginti ir įvertinti pasiūlymus. Pirkimo dokumentuose kriterijai nurodomi taip, jog bet kuris protingas ir rūpestingas konkurso dalyvis galėtų vienodai šiuos kriterijus aiškinti.“ Papildomas VPĮ 85 straipsnio 1 dalies tekstas, nustatant supaprastintuose pirkimuose laikytis 39 straipsnio 5 dalies nuostatų. pareigą Pakeitimas reikalingas aiškesnio reglamentavimo tikslu ir siekiant mažinti korupcijos apraiškas viešuosiuose pirkimuose, didinti skaidrumą. Iki šiol VPĮ nenustatyta aiškesnių kriterijų, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatomi ekonominio naudingumo vertinimo kriterijai pirkimų dokumentuose. Nėra aiškesnių VPĮ nuostatų, kurios leistų užtikrinti veiksmingesnę tiekėjų gynybą ir kontroliuojančių institucijų priežiūrą dėl ekonominio naudingumo vertinimo atvejų, kai pirkimo dokumentuose nustatomi nekonkretūs vertinimo kriterijai, suteikiantys plačią galimybę piktnaudžiauti ir itin subjektyviai vertinti pasiūlymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje savo nagrinėtų viešųjų pirkimų bylų 2011-04-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011 konstatavo, kad „vienodo požiūrio principas, reiškiantis skaidrumo pareigą, kuri leidžia patikrinti, kaip laikomasi tiekėjų lygiateisiškumo, perkančiąją organizaciją įpareigoja pirkimo dokumentuose nurodyti tiekėjų pasiūlymų vertinimo (ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo) kriterijus taip, jog bet kuris pakankamai gerai informuotas ir normaliai rūpestingas konkurso dalyvis galėtų vienodai šiuos kriterijus aiškinti (žr. Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 18 d. Sprendimą SIAC Construction, C-19/00, Rink. 2001, p. I-7725).“ 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo preambulės 46 punkte nustatyta, kad „Siekiant užtikrinti lygiateisiškumą, kriterijai sutarčiai sudaryti turi suteikti galimybę objektyviai palyginti ir įvertinti pasiūlymus“. Siūlomu pakeitimu siekiama įtvirtinti atitinkamas nuostatas įstatyme. Be to, reikalingas VPĮ 85 straipsnio pakeitimas, kadangi ekonominio naudingumo kriterijus taikomas ir supaprastintuose pirkimuose. Pakeisti 39 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytu atveju perkančioji organizacija nurodo pirkimo dokumentuose kiekvienam ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti pasirinkto kriterijaus lyginamąjį svorį. Kriterijų lyginamasis svoris gali būti išreikštas konkrečiu dydžiu arba nustatant intervalą, į kurį patenka kiekviena kriterijui priskiriama reikšmė. Tais atvejais, kai dėl pirkimo objekto ypatybių neįmanoma nustatyti kriterijų lyginamojo svorio, perkančioji organizacija turi nurodyti pirkimo dokumentuose taikomų kriterijų svarbos eiliškumą mažėjančia tvarka. Siekiant užtikrinti lygiateisiškumą, kriterijai turi suteikti galimybę objektyviai palyginti ir įvertinti pasiūlymus. Pirkimo dokumentuose kriterijai nurodomi taip, jog bet kuris protingas ir rūpestingas konkurso dalyvis galėtų vienodai šiuos kriterijus aiškinti.“ Pakeisti 85 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Perkančioji organizacija, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytas organizacijas, atlikdama supaprastintus pirkimus, privalo vadovautis šio įstatymo I skyriaus, 24 straipsnio 2 dalies 5, 9, 23 punktų, 3 ir 5 dalių (išskyrus neskelbiamą pirkimą, kai pateikti pasiūlymą kviečiamas tik vienas tiekėjas, jeigu perkančioji organizacija mano, kad tokia informacija yra nereikalinga), 27 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 5 dalies, 40 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies, IV ir V skyrių reikalavimais (atlikdama mažos vertės pirkimus ir šio straipsnio 6 dalyje nurodytus supaprastintus pirkimus, neprivalo vadovautis šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 dalių, 17 straipsnio 1, 2, 5, 6, 7, 8 dalių, 18 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalių, 24 straipsnio 2 dalies 5, 9, 23 punktų, 3 ir 5 dalių, 27 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio reikalavimais).“ SIŪLOMAS PAKEITIMAS (11) Pakeitimu siūloma papildyti 39 straipsnį 9 dalimi. Papildomas VPĮ 85 straipsnio 1 dalies tekstas, nustatant pareigą supaprastintuose pirkimuose laikytis 39 straipsnio 9 dalies nuostatų. Pastaruoju metu vis dažniau politikų ir verslo atstovų išsakomas poreikis didinti viešųjų pirkimų efektyvumą, kuo plačiau naudojant ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus pasirenkant geriausius pasiūlymus. Lietuva pagal šio kriterijaus panaudojimą atsilieka nuo daugelio kitų Europos Sąjungos valstybių. Dažnai tik mažiausios kainos kriterijaus panaudojimas neužtikrina, kad perkančiosios organizacijos įsigytų geriausius jos poreikius atitinkančius objektus ir kuo aukštesnės kokybės. Siūlomu pakeitimu nustatoma perkančiosioms organizacijoms pareiga ekonominio naudingumo vertinimo kriterijumi remtis ne mažiau kaip 10 procentų visų viešųjų pirkimų bendrosios vertės per kalendorinius metus, į šią vertę neįtraukiant mažos vertės pirkimų. Šis procentas yra sąlyginis ir įstatymo leidėjo gali ateityje būti laipsniškai didinamas. Atsižvelgiant į tai, kad ekonominio naudingumo kriterijų taikymas reikalauja aukštesnės pirkimų vykdytojų kompetencijos ir specialių žinių bei įgūdžių, siūlomu reguliavimu numatoma, netaikyti mažoms perkančiosioms organizacijoms, kurios paprastai vykdo tik mažos vertės pirkimus. Pakeitimus taikyti nuo 2014 metų, kad perkančiosios organizacijos galėtų iš anksto pasirengti naujų reikalavimų taikymui. Numatomas reguliavimas taikytinas ir supaprastintiems pirkimams, todėl būtina, atitinkamai patikslinti 85 straipsnio 1 dalį. Papildyti 39 straipsnį 9 dalimi: „9. Perkančiosios organizacijos (išskyrus Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, konsulines įstaigas užsienyje, Lietuvos Respublikos atstovybes prie tarptautinių organizacijų ir tas perkančiąsias organizacijas, kurios per kalendorinius metus, skaičiuojant numatomų pirkimų vertes, vykdys tik mažos vertės pirkimus) turi užtikrinti, kad prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų, atliekamų taikant ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, kiekvienais kalendoriniais metais sudarytų ne mažiau kaip 10 procentų perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų bendrosios (išskyrus mažos vertės pirkimų) vertės.“ Pakeisti 85 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Perkančioji organizacija, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytas organizacijas, atlikdama supaprastintus pirkimus, privalo vadovautis šio įstatymo I skyriaus, 24 straipsnio 2 dalies 5, 9, 23 punktų, 3 ir 5 dalių (išskyrus neskelbiamą pirkimą, kai pateikti pasiūlymą kviečiamas tik vienas tiekėjas, jeigu perkančioji organizacija mano, kad tokia informacija yra nereikalinga), 27 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 5 ir 9 dalies, 40 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies, IV ir V skyrių reikalavimais (atlikdama mažos vertės pirkimus ir šio straipsnio 6 dalyje nurodytus supaprastintus pirkimus, neprivalo vadovautis šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 dalių, 17 straipsnio 1, 2, 5, 6, 7, 8 dalių, 18 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalių, 24 straipsnio 2 dalies 5, 9, 23 punktų, 3 ir 5 dalių, 27 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 9 dalies, 40 straipsnio reikalavimais).“ Šių pakeitimų įsigaliojimą nustatyti nuo 2014 m. sausio 1 d. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (12) Pakeitimu pakeičiamas VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas Pakeitimu užtikinamas aiškesnis teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę efektyviau vykdyti viešuosius pirkimus. Praktikoje VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojama ‚nepriimtino“ pasiūlymo sąvoka kelia daug neaiškumų. Perkančiajai organizacijai dažnai kyla neaiškumų, ar per didelės perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos yra laikomos nepriimtinu pasiūlymu ir ar tokiu atveju galima vykdyti derybas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-04-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3150/2010 pažymėjo, kad Perkančiosios organizacijos, gavusios joms nepriimtinus pasiūlymus (dėl kurių negali toliau būti vykdomos atviro ar riboto viešojo pirkimo procedūros), gali vykdyti naują pirkimą neskelbiamų derybų būdu (VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Esant per didelėms pasiūlymų kainoms, perkančiosios organizacijos turi galimybę teisėtomis priemonėmis derėtis su tiekėjais, kiek galima siekiant jų pasiūlymų priimtinumo, t. y. jos finansines galimybes atitinkančių kainų, kartu išlaikant tiekėjų suinteresuotumą viešojo pirkimo sutarties sudarymu“. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktą išaiškinimą ir į VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą , nustatantį, kad per didelė perkančiajai organizacijai kaina yra nepriimtina, siūlytina aiškiai VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti, kad perkančioji organizacija gali vykdyti derybas, jei „buvo pasiūlytos per didelės perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos“. Pakeisti VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) jeigu atviram ar ribotam konkursui ar konkurenciniam dialogui pateikti pasiūlymai visi nepriimtini, arba buvo pasiūlytos per didelės perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, arba nevisiškai atitiko pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus o pirkimo sąlygos iš esmės nekeičiamos, ir į derybas kviečiami visi vykusiam atviram, ribotam konkursui ar konkurenciniam dialogui pasiūlymus pateikę tiekėjai, atitinkantys perkančiosios organizacijos nustatytus minimalius kvalifikacijos ir pasiūlymų pateikimo reikalavimus“. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (13) Pakeitimu pakeičiamas VPĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktas Pakeitimu užtikinamas aiškesnis teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę efektyviau vykdyti viešuosius pirkimus. Praktikoje VPĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojama „netinkamo“ pasiūlymo kaina kelia daug neaiškumų bei dažnai yra skirtingai taikoma. Perkančiajai organizacijai dažnai kyla neaiškumų, ar per didelės perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos yra laikomos netinkamu pasiūlymu ir ar tokiu atveju galima vykdyti derybas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-06-nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011 pažymėjo Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad AB „Klaipėdos vanduo“ viešųjų pirkimų teisinius santykius inicijuoja ir juose dalyvauja ne kaip klasikinio, o kaip komunalinio sektoriaus perkančioji organizacija, todėl viešojo pirkimo procedūrų neskelbiamų derybų būdu organizavimui taikytinas ne VPĮ 56, o 73 straipsnis. VPĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojama kita nei VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta formuluotė, apibūdinanti pasiūlymus, dėl kurių perkančiosios organizacijos gali inicijuoti neskelbiamas derybas (VPĮ 56 straipsnis: pateikti pasiūlymai visi nepriimtini arba nevisiškai atitiko pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus; VPĮ 73 straipsnis: nebuvo pateikta nė vieno keliamus reikalavimus atitinkančio pasiūlymo). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepriimtinas pasiūlymas VPĮ 56 straipsnio prasme turėtų sukelti analogiškus padarinius neatitinkančiam pasiūlymui VPĮ 73 straipsnio prasme, t. y. perkančiajai organizacijai, atmetus tokius pasiūlymus, vykdyti neskelbiamų derybų procedūras. Abiem atvejais perkančiajai organizacijai pernelyg didelė kaina ją varžo ar apskritai neleidžia sudaryti viešojo pirkimo sutarties. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas netinkamo pasiūlymo sąvoką (kuri perkelta į VPĮ 73 straipsnį), pažymėjo, kad jei pateiktų pasiūlymų neatitiktis (specifikacijoms) neleidžia perkančiajai organizacijai tinkamai įgyvendinti projekto, dėl kurio pradėta viešojo pirkimo procedūra, tokia neatitiktis nėra tik paprastas netikslumas ar maža detalė; priešingai, turi būti laikoma, kad dėl jos pasiūlymai negali patenkinti perkančiosios organizacijos poreikių (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją, C-250/07, Rink. 2009, I-4369). Atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, siūlytina aiškiai nustatyti, kad derybos VPĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu gali būti vykdomos, jei „buvo pasiūlytos per didelės perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos“. Pakeisti VPĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) jeigu atvirame, ribotame konkurse ar skelbiamose derybose nebuvo pateikta nė vienos paraiškos arba nė vieno pasiūlymo arba nebuvo nė vieno tinkamo (atitinkančio keliamus reikalavimus, kurie būtini patenkinti perkančiosios organizacijos poreikiams) pasiūlymo, arba buvo pasiūlytos per didelės perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, o pirkimo sąlygos iš esmės nekeičiamos ir į derybas kviečiami visi vykusiam atviram, ribotam konkursui ar skelbiamoms deryboms pasiūlymus pateikę tiekėjai, atitinkantys perkančiosios organizacijos nustatytus minimalius kvalifikacijos ir pasiūlymų pateikimo reikalavimus“. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (14) Dėl VPĮ 85 straipsnio 1 dalies formulavimo Dabar galiojanti ir siūloma VPĮ 85 straipsnio 1 dalies redakcija yra itin sudėtingai suformuluota – daug nukreipiančių nuorodų į kitus įstatymo straipsnius, daug išimčių. Sudėtinga juridinė technika ją taikančiam asmeniui dažnai tampa neįveikiama, iššaukia netinkamą įstatymo reikalavimų taikymą ir skirtingą aiškinimą, kas apsunkinai procedūrų vykdymą ir sukelia bereikalingų ginčų. Siūlytina paprasčiau aptarti supaprastintų pirkimų vykdymo procedūras, nurodant, kokios procedūros turi būti taikomos bendrai supaprastintiems pirkimams, ir atskirai aiškiai nurodant, kas turi būti taikomas mažos vertės pirkimams. SIŪLOMAS PAKEITIMAS (15) Pakeitimu papildomas 87 straipsnio 1 dalies tekstas šiuo sakiniu: „Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto kvalifikacinio reikalavimo taikymas neprivalomas.“ Pakeitimas būtinas administracinės naštos mažinimo tikslu. Pagal Viešųjų pirkimų tarnybos įvertinimo išvadas ir konsultacijas viešųjų pirkimų vykdymo praktikoje įsigaliojo VPĮ įstatymo 87 straipsnio nuostatų aiškinimas, kad tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija vykdo, nors ir mažos vertės pirkimą, kurio metu nusprendžia tikrinti tiekėjų kvalifikaciją, tai ji privalo privalomai vadovautis VPĮ 33 str. 1 d. ir reikalauti iš pirkimo dalyvių įrodymų apie neteistumą. Šia praktika taip pat vadovaujasi ES projektus įgyvendinančios institucijos, reikalaudamos jos laikytis perkančiosios organizacijos statusą turinčius projektų vykdytojus. Šis įstatymo aiškinimas remiasi ta aplinkybe, kad perkančiosioms organizacijoms, tikrinant tiekėjų kvalifikaciją privaloma vadovautis VPĮ 32-38 nuostatomis, tarp jų, 33 str. 1 dalimi, pagal kurią reikalavimas dėl neteistumo yra privalomas. Reikalavimas reikalauti neteistumo įrodymų iš supaprastintų pirkimų dalyvių visais atvejais, kai perkančioji organizacija nusprendžia tikrinti jų kvalifikaciją, nepagrįstai didina pirkimų vykdymo administracinę naštą, pirkimų vykdymo išlaidas, yra perteklinis, todėl būtina atlikti siūlomą pakeitimą. Pakeisti 87 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Parinkdama tiekėją, perkančioji organizacija, vadovaudamasi šio įstatymo 32–38 straipsniuose nustatytais reikalavimais, įsitikina, ar tiekėjas bus pajėgus įvykdyti pirkimo sutartį. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto kvalifikacinio reikalavimo taikymas nėra privalomas.“ AČIŪ!