Transcript Franšizės susitarimai
2.9. EKONOMINIAI VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ ASPEKTAI
Pagrindiniai šaltiniai:
Commission Notice 291/1-44 ; – Guidelines on Vertical Restraints // [2000] OJ C
L. Peeperkorn. The Economics of Verticals. // Competition Policy Newsletter. June 1998
; Vertinant vertikaliuosius susitarimus svarbu prisiminti, kad: 1) apibrėžiant vertikaliųjų apribojimų įtaką konkurencijai būtina išsinagrinėti rinkos struktūrą (svarbi tiekėjų ir pirkėjų rinkos galia, nagrinėjamos prekės pobūdis ir įėjimo į rinką kliūtys); 2) vertikalieji susitarimų apribojimai yra mažiau žalingi nei horizontalieji.
Vertikalieji apribojimai nėra vienareikšmiškai naudingi arba žalingi, jie turi tiek prokonkurencinių, tiek antikonkurencinių savybių.
2.9.1. Neigiamas vertikaliųjų apribojimų poveikis
Vertikaliųjų apribojimų keliami pavojai konkurencijai (Vertikaliųjų apribojimų komentarų (VAK) 103 p.): (1) kitų tiekėjų ar pirkėjų neįleidimas padidinant įėjimo į rinką kliūtis (t.y. rinkos uždarymo problema); (2)
inter-brand
konkurencijos sutrukdymas, įskaitant suokalbio tarp tiekėjų ar pirkėjų sudarymo galimybių palengvinimą (sąmoningas paralelus elgesys); (3) ženklo platintojų; (4)
intra-brand
konkurencijos ribojimas tarp to paties gerai kliūčių sukūrimas rinkos integracijai.
žinomo prekės Komisija visus galimus vertikaliuosius apribojimus (skirstymo pagrindas - konkretus suskirstė į keturias grupes vertikaliųjų apribojimų grupės daromas neigiamas poveikis konkurencijai): įsipareigojimų dėl nekonkuravimo grupė, apriboto platinimo grupė, perpardavimo kainų palaikymo grupė ir rinkos padalinimo grupė.
A.
Įsipareigojimų dėl nekonkuravimo (angl. single branding) grupė (VAK 106-108 p.)
pagrindinis elementas prekei teikti vienam pirkėjo skatinimas daugiau savo užsakymų tam tikrai tiekėjui.
g rupė apima: įsipareigojimą nekonkuruoti (angl.
BIR 1(b) str., ir
non-compete obligation
) – jo sąvoka apibrėžta įsipareigojimą įsigyti tam tikrą kiekį (angl.
sprendimą
BP Kemi/DDSF byloje 934/79
quantity forcing
).
) (žr., pvz., Komisijos - bei susiet ą pirkimą, kai tiekėjas atsisako parduoti tam tikrą prekę, nebent kartu perkama kita, su ja tiesiogiai nesusijusi prekė.
Galimas neigiamas poveikis konkurencijai:
(1) rinkos uždarymas (žr.
Vaessen/Moris bylą 86/79
); (2) rinkos dalys tampa griežčiau apibrėžtos, ir tai gali palengvinti suokalbius; (3) ribojama
inter-brand
konkurencija, (4) pardavimo kainų padidėjimas, pvz., susiejimo atveju.
(5) konkurentų išlaidų padidėjimas [
Korah V. and O'Sullivan D. Distribution agreements under the EC competition rules. P. 19
].
B. Apriboto platinimo (angl. limited distribution) 109-110 p.) grupė (VAK
Grupės pagrindinis elementas: gamintojas parduoda prekes tiktai vienam pirkėjui arba tam tikram ribotam pirkėjų skaičiui.
grupei priklauso šie pagrindiniai vertikalieji susitarimai: išimtinės distribucijos; išimtinio klientų paskyrimo susitarimai, išimtinio tiekimo ir įpareigojimo tiekti tam tikrą kiekį susitarimai, pasirinktinės distribucijos susitarimai.
Neigiamas poveikis konkurencijai
gali būti trejopas: (1) gali būti uždaromos pirkimo rinkos; (2) gali būti sudaromos palankios sąlygos suokalbiams; (3) gali sumažėti
intra-brand
konkurencija.
C. Perpardavimo maintenance) kainų palaikymo (PKP, angl. resale price grupė (VAK 111-112 p.)
Į PKP grupę patenka vertikalieji susitarimai, numatantys pirkėjo įsipareigojimą (arba paskatinimą) perparduoti susitarime nurodytas prekes ne mažesne kaip tam tikra kaina, tam tikra kaina arba ne didesne kaip tam tikra kaina.
Šią kategoriją sudaro minimalios, rekomenduojamos perpardavimo kainos; fiksuotos, maksimalios
Neigiamas PKP poveikis konkurencijai gali būti dvejopas:
ir (1) sumažėja
intra-brand
konkurencija kainomis; (2) padidėja kainų skaidrumas.
D. Rinkos padalinimo (angl. market partitioning) 114 p.) grupė (VAK 113-
Į grupę patenka susitarimai, tiesiogiai ar netiesiogiai ribojantys pirkėjo laisvę pirkti arba parduoti tam tikrą prekę konkrečioje teritorijoje (nurodoma vieta, kur pirkėjas gali pirkti ar parduoti prekes);
Pagrindinis
sumažėjimas;
neigiamas poveikis konkurencijai
-
intra-brand
konkurencijos susitarimai, lemiantys nacionalinių rinkų izoliuotumą ir tokiu būdu užkertantys kelią prekybai tarp valstybių narių, pažeidžia EB sutarties 81(1) str. (Žr. pvz.,
Parker Pen v Commission bylą T-77/92
).
nors nacionalinės rinkos integracija Lietuvai nėra aktuali, nacionalinės kompetentingos institucijos, vertindamos susitarimus pagal EB sutarties 81 str., privalo vadovautis integruotos rinkos tikslu; bendros rinkos integracijos procesui gali trukdyti a
bsoliuti
vertikaliajame susitarime numatyti gamintojo
teritorinė apsauga
, t.y.
importuoti prekes įsipareigojimai suteikti platintojui išimtines platinimo teises tam tikroje teritorijoje ir drausti kitiems platintojams į šią teritoriją bei ginti platintoją nuo paralelaus importo.
Vertikaliųjų apribojimų deriniai
kelių vertikaliųjų apribojimų derinys nebūtinai sustiprina neigiamą poveikį konkurencijai (žr. ETT išvadą
Delimitis v Henninger Bräu byloje C-234/89
).
Kartais toks derinys yra mažiau kenksmingas konkurencijai, nei apribojimų taikymas atskirai vienas nuo kito (žr. VAK 119(6) p.); tačiau paprastai vertikaliųjų apribojimų deriniai padidina galimą neigiamą poveikį konkurencijai (VAK 119(6) p., t.p.
žr.
L. Peeperkorn.
).
2.9
.2. Teigiamas vertikaliųjų apribojimų poveikis
esant tam tikroms gali sąlygoms, prokonkurencinės vertikaliųjų apribojimų savybės sušvelninti arba visiškai panaikinti jų potencialų neigiamą poveikį konkurencijai.
ŪS susitarimuose numatyti vertikalieji apribojimai gali padėti išspręsti keletą aktualių
problemų
: A.
„Nepagrįsto pasipelnymo“ (angl
. free rider
) problema (VAK 116(1) p.); B.
D.
Galimybės „atverti rinkas ar įeiti į naujas rinkas“ užtikrinimas (VAK 116(2) p.); C.
p.); Nepagrįsto pasipelnymo liudijimo (angl.
„Pasisavinimo problema” (angl.
certification appropriation problem
) problema (VAK 116(3) ) (Žalioji knyga, 59(i) p.); E.
Galimybė išspręsti vadinamąją „sulaikymo problemą“ (angl.
(VAK 116(4) p.);
hold-up problem
)
F. Know-how
apsauga (VAK 116(5) p.);
G.
p.);
„Dvigubo antkainio“ (
angl
. double marginalisation)
problema (Žalioji knyga, 58 H.
„Masto ekonomija platinimo srityje” (VAK 116(6) p.) ir kt. (žr. VAK 116 p. ir pan.).
2.10. BENDRŲJŲ IŠIMČIŲ, TAIKOMŲ VERTIKALIESIEMS SUSITARIMAMS, YPATUMAI Reglamentas 2790/99 (BIR) :
Reglamentas t.p. 2 str.; apima visus vertikaliuosius platinimo susitarimus, išskyrus motorinių transporto priemonių platinimą (apibrėžimas – 2(1) str., taikymo sritis – Kiekybinis kriterijus: vertikalaus apribojimo Reglamentas numato apribojimai“ (5 str.); vienos iš susitarimo šalių (priklausomai nuo taikomo – tiekėjo arba pirkėjo) rinkos dalis (30 %); „sunkių“ apribojimų sąrašą (4 str.), taip pat jame yra „pilkieji Reglamente yra nuostatos str.; Komisijos ar poveikis – 8 str.).
dėl BIR taikymo anuliavimo konkrečiam susitarimui (7 valstybės narės sprendimu) ar susitarimų grupei (kumuliacinis
Reglamento 1400/2002
bruožai: taikomas vertikaliesiems susitarimams, kurių šalys susitaria pirkti, parduoti ar perparduoti naujas motorines transporto priemones, jų atsargines dalis arba teikti jų remonto bei aptarnavimo paslaugas (2(1) str.); nustatyta 30 % priemonių kiekybinės pasirinktinės distribucijos sistemoms taikomas 40 % rinkos dalies slenkstis tiekėjo atitinkamos rinkos dalies riba; išimtis: naujųjų transporto (Preambulės 7 p., 3(1) str.); Reglamente paliktas galioti „baltasis“ sąlygų sąrašas. Pvz., 3 str. 5(a) p.; “sunkių” apribojimų (4 str.) turinys diferencijuojamas priklausomai nuo vertikalaus susitarimo tipo.
Reglamentas 772/2004
(Technologijų perdavimo reglamentas): Reglamentas taikomas dvišalėms grynosioms ir mišriosioms patentų,
know-how
bei autorinių teisių į programinę įrangą licencinėms sutartims, taip pat susitarimams, numatantiems sąlygas dėl kitų intelektinės nuosavybės teisių (pvz., teisių į prekės ženklą) licencijavimo ar pardavimu, jei jų perdavimo bei sąlygas, susijusias su prekių pirkimu minėtos sąlygos nėra pagrindinis technologijų perdavimo susitarimo objektas ir jos yra tiesiogiai susijusios su susitarimo prekių gamyba (1-2 str.); kiekybinė reglamento taikymo sąlyga – rinkos dalies slenkstis: jeigu sutarties šalys – konkurentai – reglamentas taikomas, jei bendra šalių rinkos dalis neviršija 20 %, jei šalys – ne konkurentai-kiekvienos iš šalių rinkos dalis neturi viršyti 30 % (Reglamento 3 str.).
Reglamente numatytas „juodasis sąrašas“ (4 str.) sunkiuosius apribojimus diferencijuoja pagal sutarties šalių pobūdį, dauguma 4(2) str.
pateiktų apribojimų ir išimčių iš jų yra panašūs į atitinkamus BIR 4 str. nuostatas.
Reglamente numatytas ir “pilkųjų apribojimų” sąrašas (5 str.).
2.11.
VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ SĄLYGINIS KLASIFIKAVIMAS IR VERTINIMO YPATUMAI
Pagrindiniai šaltiniai: D.
konkurencijos LTU.
Švirinas.
–V., 2004.
Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas teisėje: daktaro dis. soc. mokslai: teisė (01S)/ Sąlyginai galima išskirti šias vertikaliųjų susitarimų kategorijas (rūšis): komercinio atstovavimo sutartys; pasirinktinės distribucijos susitarimai; franšizės susitarimai; išimtinės distribucijos ir išimtinio tiekimo susitarimai; susitarimai, numatantys perpardavimo kainų palaikymą; susitarimai dėl įsipareigojimo nekonkuruoti.
Komercinio atstovavimo sutartys
I.
Samprata.
Komercinio atstovavimo sutartis (KAS) agentu; – tai ŪS sudaryta sutartis su prekybos „prekybos agento“ (tikrojo) sąvoka pateikiama Tarybos (1(2) str.; LR CK 2.152 str. pateikta
Direktyvoje Nr. 86/653/EEC
identiška sąvoka), o KAS detaliau nagrinėjami Vertikaliųjų apribojimų komentaruose (VAK) (12-20 p.); pagal
KAS
agentas veikia atstovaujamojo interesais ir savo ar atstovaujamojo vardu derasi ir/ar sudaro su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl konkrečių prekių bei paslaugų pirkimo arba pardavimo.
II.
Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos:
1. KAS vertinimas EB konkurencijos sutarties teisės požiūriu daugiausia priklauso nuo rūšies, kurių gali būti dvi: a) tikrosios (
genuine
) ir b) netikrosios (
non genuine
) KAS.
2. EB konkurencijos kriterijaus: teisėje nėra vieningo ir aiškaus šių dviejų rūšių atskyrimo - EB Teismų praktikoje (pvz.,
Suiker Unie byloje 40/73
) vyraujančiu kriterijumi pripažįstamas agento integracijos į atstovaujamojo ŪS organizaciją laipsnis, - Komisija (VAK bei savo praktikoje – pvz.,
ARG/Unipart byloje 84/88
) daugiau vadovaujasi kitokiu faktoriumi - agento prisiimta finansine ar komercine rizika.
3. KAS bei tam tikrais atvejais komiso sutartims gali sąlygos. [plačiau žr.
Daivis sąveika // Jurisprudencija. 2002, Tomas 28(20). 42-52
].
būti taikomos ir KĮ 5 bei 6 str.
Švirinas. Civilinės teisės ir konkurencijos teisės normų
Pasirinktinės distribucijos susitarimai
I.
Samprata.
Pasirinktinės distribucijos susitarimu (PDS) tiekėjas apriboja prekiautojų, platinančių jo produktus, skaičių, taikydamas jiems tam tikrus pasirinkimo kriterijus ir įpareigodamas juos susilaikyti nuo produkcijos pardavimo neįgaliotiems platintojams (norminis apibrėžimas pateiktas BIR 1(d) str.); pagal dvi platintojų atrankos kriterijų pobūdį ir susitarimo sąlygų ypatumus, skiriamos pasirinktinės distribucijos formos:
grynai kokybinė, arba paprasta
(ETT
Metro II byloje 75/84
įvesta sąvoka), ir
kiekybinė
pasirinktinė distribucija.
II.
Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos
: 1.
Kokybinė pasirinktinė distribucija paprastai nepažeidžia 81(1) str., kiekybinė vertinama griežčiau.
2. PDS neretai vertinami pagal (vadinamoji
Metro byloje 26/76 „Metro doktrina“
): a)
prekės pobūdis;
ETT suformuluotus kriterijus b) platintojų atrankos
kriterijų objektyvumas, jų kokybinis, nediskriminacinis pobūdis; c)
šių
kriterijų būtinumas ir proporcingumas
.
3.
Metro
išvadas doktrina pasižymi ribotumu ir rinkos analizės stoka: (pvz., žr. ETT
Yves Saint Laurent Parfums byloje T-19/92
, t.p.
Lancome byloje 99/79
) ir žr. Komisijos sprendimą
Villeroy&Boch byloje 616/85
); 4 . BIR nedaroma skirtumo tarp kiekybinės ir kokybinės pasirinktinės distribucijos (t.p. žr. VAK 184-198 p.).
Franšizės susitarimai
I.
Samprata.
Nei BIR, nei Vertikaliųjų apribojimų komentarai franšizės susitarimų (FS) sąvokos nepateikia, o praktikoje remiamasi jau nebegaliojančiame Reglamente 4087/88 pateikta šių susitarimų definicija: FS – “susitarimai, pagal kuriuos ŪS, franšizės davėjas, perduoda kitam ŪS, franšizės gavėjui, už tiesioginį ar netiesioginį finansinį atlyginimą leidimą naudoti franšizę, turint tikslą parduoti tam tikras prekes ir/ar paslaugas”. “Franšizė“- visuma pramoninės ir intelektinės nuosavybės teisių (prekės ženklai,
know-how
ar patentai ir pan.); LR CK (6.766 str.) pateikiama norminė FS sąvoka.
II.
Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos
: 1. ETT praktikoje nepatenka.
(žr.
Pronuptia de Paris bylą 161/84
) skiriamos trys FS rūšys: paslaugų, platinimo ir gamybos. BIR bei susiformavusios praktikos taisyklės taikomos tik paslaugų ir platinimo FS, o gamybos (pramoniniai) FS į šių taisyklių taikymo sferą 2. Nustatyti FS minėtoje statusą ir atskleisti jų esmę bei specifiką padėjo ETT sprendimas
Pronuptia de Paris byloje
, kurioje Teismas pripažino, kad: 1) FS, jei nenumato str.; nepateisinamų teritorinių apribojimų, savo esme nepažeidžia 81(1) 2) vertikalūs apribojimai, kurie būtini perduoto reputacijos apsaugai
know-how
ir franšizės tinklo identiteto ir užtikrinti, yra pateisinami 81(1) str. kontekste.
3. BIR 2(3) str.
analizė leidžia teigti, jog BIR gali būti taikomas ir FS, jei jie atitinka šiame straipsnyje nustatytas davėjo rinkos dalis.
sąlygas dėl intelektinės nuosavybės teisių (INT) perleidimo. BIR kiekybinės sąlygos (tiekėjo 30 % rinkos dalis) FS taikymas kelia tam tikrų probleminių klausimų: nėra visiškai aišku, kokioje atitinkamoje rinkoje turi būti skaičiuojama franšizės
Išimtinės distribucijos ir išimtinio tiekimo susitarimai
I.
Samprata.
Išimtinio tiekimo
tiekėjas
kuris
(IT) esmė: visoje Bendrijoje (ar Lietuvoje) yra tik vienas pirkėjas, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai įsipareigoja tiekti savo produkciją konkrečiam vartojimui ar perpardavimui (t.p.
žr. BIR 1(c) str.);
Išimtinė distribucija
platintojui, (ID) pasireškia tuo, kad tiekėjas įsipareigoja parduoti prekes tik vienam perparduodančiam prekes konkrečiai apibrėžtoje, jam išimtinai paskirtoje teritorijoje ( Vertikaliųjų apribojimų komentarų (VAK) 161 p.).
II.
Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos:
1.
Pagrindinės, klasikinės ID susitarimų bylos yra
Consten and Grundig v Commission byla 56, 58/64
ir
Societe La Technique Miniere v. Maschinenbau Ulm byloje 56/65
.
Sprendimas
Consten & Grundig
byloje buvo griežtesnis – išreiškiantis neigiamą ETT požiūrį į absoliučios teritorinės apsaugos platintojams suteikimą.
2. Vertinant IT bendra skaičiuojama pirkėjo rinkos dalis pirkimo rinkoje (BIR 3(2) str.). ID taikoma taisyklė – BIR 3(1) str., t.y. skaičiuojama tiekėjo rinkos dalis.
3. Komisija BIR ir jo Komentaruose numato skirtingas taisykles ID 177 p.) ir IT (VAK 202-214 p.) (žr. BIR 4 str., VAK 161 susitarimų vertinimui, nors jų praktinė analizė gana panaši; 4. Vienas išnagrinėta iš IT vertinimo Lietuvoje pavyzdžių - KT ir vėliau administracinių teismų
„Cemekos“ byla .
5. ID susitarimai
ar draudimui
dėl savo prigimties dažnai sudaro prielaidas . Komisijos ir
eksporto ar importo ribojimui
Teismų praktikoje jie priskirtini tų vertikaliųjų apribojimų kategorijai, kurie
per se
yra antikonkurenciniai (žr.
Miller bylą 19/77 , Beguelin bylą 22/71
).
Tokio pat požiūrio laikosi ir LR kompetentingos institucijos, ypač gerai tai atspindi Konkurencijos tarybos sprendimas
„Mažeikių naftos“ byloje
.
Susitarimai, numatantys perpardavimo kainų palaikymą (PKP)
I.
Samprata.
Vertikalieji susitarimai dėl PKP – tai susitarimai, numatantys pirkėjo įsipareigojimą (arba paskatinimą) perparduoti susitarime nurodytas prekes: a) ne mažesne kaip tam tikra kaina (minimalios perpardavimo kainos), b) tam tikro nustatyto dydžio kaina (fiksuotos kainos).
c) ne didesne kaip tam tikra kaina (maksimalios kainos) arba d) tam tikra siūloma, bet neprivaloma kaina (rekomenduojamos kainos).
II.
Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos
: 1. PKP vertinamas labai
243/83
).
griežtai: tai konkurencijos ribojimas
per se
(žr.
Binon byloje
2.
Beje, tokio vertinimo susilaukė tik fiksuotų ir minimalių kainų nustatymas, rekomenduojamų (žr. pvz.,
Yves Rocher bylą 14/87
) ir maksimalių kainų nustatymas nelaikomas
per se
draudžiamu ir paprastai nepažeidžia 81(1) str., tačiau būtina sąlyga - šių kainų nustatymas praktikoje neturi virsti minimaliomis ar fiksuotomis kainomis (t.p. žr. BIR 4(a) str.).
3. PKP gali būti nustatytas tiesiogiai (pvz., netiesiogiai (pvz.,
Deutsche Philips GmbH Camera-Care v Hasselblad bylą 367/82
).
bylą 322/73
) arba 4. PKP gali būti taikomas tiek individualiai, tiek ir kolektyviai (pvz., kai PKP savo nariams taiko asociacija – žr.
VBVB and CBBB v Commission bylas 43 ir 63/82
).
5. Minimalios ir fiksuotos kainos BIR - sunkus apribojimas, dėl kurio BIR netaikomas (4(a) str.). PKP numatantis susitarimas paprastai neatitinka 81(3) str.
sąlygų, bet yra išimtis: laikraščių ir kitų periodinių leidinių platinimas (žr.
Binon bylą 243/83
).
6. Maksimalias ir rekomenduojamas kainas taikoma bendroji numatančiam susitarimui greičiausiai bus išimtis ar jis tenkins 81(3) str. sąlygas (žr. VAK 225 p.).
Išimtinio pirkimo susitarimai bei įsipareigojimas nekonkuruoti
I.
Samprata.
BIR 1(b) str įsipareigojimo nekonkuruoti sąvoka (t.p. žr VAK (138-160 p.): „įsipareigojimas nekonkuruoti – tai tiesioginis ar netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas negaminti, nepirkti, neparduoti ir neperparduoti prekių ar paslaugų, kurios konkuruoja su susitarime nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, ar bet koks tiesioginis ar netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas pirkti iš tiekėjo ar kito tiekėjo nurodyto ŪS daugiau nei 80 % visų pirkėjo toje rinkoje perkamų susitarime nurodytų prekių ar paslaugų bei jų pakaitalų, apskaičiuojamų pagal visą jo pirkimo vertę praėjusiais kalendoriniais metais“.
Išimtinis pirkimas
tam (IP) susitarimas, pagal kurį pirkėjas (platintojas) įsipareigoja pirkti tikrą susitarime apibrėžtą produktą (prekes ar paslaugas) išimtinai tik iš vieno tiekėjo; VAK mini IP (pvz., 113-114 p.), tačiau tikslios definicijos nepateikia.
II.
Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos:
1. Bendrijos Teismai (pvz.,
23/67
), žr. ETT nuomonę
Brasserie de Haecht v Wilkin byloje
pripažįsta, kad IPS savo prigimtimi nebūtinai pažeidžia EB sutarties 81(1) str.
Klasikinėje
Delimitis v Henninger Bräu byloje C-234/89
Teismas pateikė dviejų etapų schemą, leidžiančią nustatyti, ar konkretus IPS pažeidžia 81(1) str.: - I etape reikia išsiaiškinti, ar yra sunku patekti į atitinkamą rinką; - II etapas skirtas nustatyti, ar prie rinkos uždarymo efekto.
tiekėjo sudarytų susitarimų tinklas žymiai prisideda Komisija kontekste.
dažnai IPS poveikį konkurencijai nagrinėdavo ne 81(1), bet 81(3) str.
2. Svarbus ETT sprendimas Delimitis
Neste byloje C-214/99
: jis numato išimtį iš taisyklės, kai kalbama apie degalų tiekėjo sudarytus IPS (Žr.
sprendimo 39 p.).
3.
Svarbų Delimitis doktrinos patikslinimą PIT pateikė
Green King byloje T 25/99
: susitarimų, sudarytų tarp aludario, veikiančio kaip didmenininkas, ir jo tiekėjų (susitarimų „prieš srovę“), vertinimas turi būti aiškiai atskirtas nuo vertinimo tų susitarimų, kuriuos aludaris sudarė su alaus barų savininkais ar nuomininkais (susitarimų „pasroviui“).
4. IPS taikomas BIR. Susitarimams, turintiems taikomos įsipareigojimą nekonkuruoti, analogiškos kiekybinės sąlygos dėl rinkos dalies ir kai kurie papildomi kokybiniai reikalavimai (žr. BIR 5 str.). Individualūs šių susitarimų vertinimai pagal 81(3) str. gali būti atliekami pagal VAK pateiktas gaires atsižvelgiant į kiekvieno iš jų ypatumus.
2.12.
PER SE
VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ DRAUDŽIAMUMAS
P
er se
(savaime) draudžiamiems priskirtini: 1.
vertikalieji susitarimai, turintys palaikymo (PKP)
: Žr.
Binon byla 243/83
;
nuostatų dėl perpardavimo kainų
JAV apribojimai, vieninteliais netaikoma
per se
numatantys draudžiamais „
rule of reason
“ doktrina.
kainų fiksavimą,
vertikaliaisiais
pripažįstami apribojimais, kuriems 2.
vertikalieji susitarimai, nustatantys absoliučią teritorinę apsaugą, ypač ribojantys ar draudžiantys eksportą (paralelią prekybą):
Nustatyta praktikoje:
Beguelin byloje 22/71
;
Miller byloje 19/77
; Komisija Žaliojoje knygoje (276 p.) taip pat nurodė, kad PKP bei paralelios prekybos varžymas yra pažeidimai, kurie sąlygų.
per se
prieštarauja 81(1) str., be to, jie greičiausiai neatitiks ir 81(3) str.