Ekonomikos ir finansų analizė PARENGĖ DR. FILOMENA JASEVIČIENĖ Turinys Ekonomikos analizė; Įmonių analizė; Viešieji finansai; Finansų įstaigų analizė; Bankų veiklos analizė; Kredito unijų veiklos analizė.

Download Report

Transcript Ekonomikos ir finansų analizė PARENGĖ DR. FILOMENA JASEVIČIENĖ Turinys Ekonomikos analizė; Įmonių analizė; Viešieji finansai; Finansų įstaigų analizė; Bankų veiklos analizė; Kredito unijų veiklos analizė.

Ekonomikos ir
finansų analizė
PARENGĖ DR. FILOMENA JASEVIČIENĖ
Turinys
Ekonomikos analizė;
Įmonių analizė;
Viešieji finansai;
Finansų įstaigų analizė;
Bankų veiklos analizė;
Kredito unijų veiklos analizė.
Turinys
1.Šalies ekonomikos analizė:
1.BVP ir jo dinamika;
2.Užsienio prekybos balansas ir jo pokyčiai;
3.Tiesioginės investicijos;
4.Infliacija ;
5.Nedarbo lygis;
6.Konkurencingumas;
7.Fiskalinė politika;
8.Valiutos kursai ir palūkanų normos
Turinys
2.Įmonių analizė:
Įmonių finansinės analizės samprata;
Finansinės ataskaitos;
Finansinės analizės rūšys;
Finansiniai rodikliai.
Turinys
3. Finansų įstaigų analizė:
Kai kurių finansų įstaigų veikla;
Finansinės ataskaitos;
Veiklos vertinimo ir kt. rodikliai.
Turinys
4. Bankų veiklos analizė:
Pagrindiniai bankų veiklos aspektai;
Bankų finansinės ataskaitos;
Kai kurie rodikliai;
Riziką ribojantys normatyvai.
Turinys
5. Kredito unijų veiklos analizė:
Pagrindiniai kredito unijų veiklos aspektai;
Kredito unijų finansinės ataskaitos;
Rodikliai;
Riziką ribojantys normatyvai.
BVP analizė
Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai vienas iš dažniausiai naudojamų
ekonominių rodiklių, kurio pagalba vertinamas šalies išsivystymo lygis,
vystymosi tempai, atliekama palyginamoji įvairių šalių raidos analizė.
BVP – parodo šalies ekonomikos lygį.
Šalies ekonominė politika yra vertinama pagal esamus ir
prognozuojamus ekonominius reiškinius bei rodiklius
BVP analizė
Bendro vidaus produkto, kaip bendriausio ekonomikos rodiklio
esmė nusakoma kaip, galutiniam vartojimui šalies viduje
pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė rinkos kainomis per
nagrinėjama laikotarpį. Nagrinėjamu laikotarpiu dažniausiai imami
metai arba ketvirčiai. BVP gali būti išreiškiamas veikiančiomis ir
lyginamosiomis baziniu metu kainomis.
BVP analizė
BVP apima rinkos bei kai kuriuos ne rinkos produktus. Šis teiginys
aiškinamas tuo, kad
BVP dydis priklauso nuo prekių ir paslaugų, kurie yra pagaminti
pardavimui, tačiau į šio rodiklio apskaitą yra itraukiami ir tam
neskirtos paslaugos bei produktai. Tokiomis laikomos valstybinių
institucijų tarnautojų darbas, kaip pavyzdžiui: sveikatos
priežiūra,švietimas, policija, nevyriausybinių organizacijų darbas ir
pan.
BVP analizė
BVP yra galutiniu prekių ir paslaugų matas. BVP matavime yra
naudojami galutiniais vadinami produktai, tai yra, tokie produktai,
kurie daugiau nebedalyvauja jokiose gamybos stadijose.
BVP įtraukia gaminius ir prekes pagamintus tiriamoje šalyje.
BVP yra apibendrinantis rodiklis.
BVP skaičiuojamas trimis metodai:
Pajamų;
Išlaidų;
Gamybos.
Pajamų metodas
ekonominę veiklą sudedant visas gautas pajamas, apimant darbo užmokestį,
mokesčius (vyriausybės pajamos), ir pelną po mokesčių. Taigi, BVP
apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo
užmokesčio, rentos , palūkanų, pelno, nusidėvėjimo bei netiesioginių verslo
mokesčių suma.
Pajamos susideda iš keturių pagrindinių elementų:
Darbo užmokestis – tai stambiausia pajamų grupė, ji apima darbo užmokestį
ir algas, mokamas samdomiems darbuotojams.
Į šią pajamų grupę įeina ir firmų savininkų daromi įnašai į valstybinius bei
privačius pensijų bei kitus socialinius fondus, t.y. visos išlaidos, susijusios su
darbo jėgos išlaikymu (atstatymu).
Nuomos pajamos – tai pajamos, gaunamos iš žemės ar kito nekilnojamo
turto.
Į šį pajamų elementą įskaičiuojama ir nuosavų namų, butų tariama nuoma
patiems sau. Taip skaičiuojama dėl to, kad BVP parodytų visų namų
paslaugas, nepaisant
Pajamų metodas
nuosavybės formos.
Palūkanos – tai piniginio kapitalo pajamos.
Jos apima:
• palūkanas už indėlius banke
• kompanijų, obligacijų turėtojų gaunamas pajamas
• bankų gaunamą pelną kaip skirtumą tarp jo išmokamų už indėlius ir
gaunamų už paskolas palūkanų (padengus veiklos kaštus)
Tačiau neįeina:
• Vyriausybės obligacijų, iždo vekselių, kitų vyriausybės vertybinių popierių
turėtojų gaunamos palūkanos
Pelnas – tai įvairių firmų tipų (individualių, partnerinių įmonių ir akcinių
bendrovių) grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus. Šių
pajamų elementų suma nebus visas BVP(BNP), apskaičiuotas pajamų
metodu. Reikėtų pridėti dar du elementus:
• Amortizacija
• Netiesioginiai mokesčiai
Pajamų metodas
Taigi, bendrasis vidaus produktas BVP, apskaičiuotas pajamų metodu –
yra per metus gautų darbo užmokesčių (W), nuomos pajamų (R),
palūkanų (i), pelno (∏), amortizacijos (De) bei netiesioginių mokesčių
(Ti) suma.
Išlaidų metodas
Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos
gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo
prekių sumai. Galutinio vartojimo prekės yra šių tipų - vartojimo prekės,
investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Visų išlaidų, išleistų
vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms,
parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP skaičiuojant išlaidų
metodu. Išlaidų metodas matuoja ekonominę veiklą sudedant visų
galutinių prekių naudotojų išlaidas. Apskaičiuojant BVP išlaidų metodu,
jis nustatomas, kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Į jį įtraukiamos
visos išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms įsigyti, kurias sukuria
ekonomikos sistemos dalyviai – namų ūkiai, verslo įmonės, valstybė. Į
BVP skaičiuojamą išlaidų metodu įtraukiame dar ir grynąjį eksportą
Gamybos metodas
BVP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurios buvo parduotos tais metais rinkoje
• Į BVP įeina tik tais metais pagaminta produkcija
• Be to, BVP-ą sudaro baigtinių prekių ir paslaugų vertė
• Skaičiuojant BVP labai svarbu to paties produkto neįvertinti kelis kartus, t.y
eliminuoti visas prekių perpardavimo operacijas
• Į BVP, paprastai, įeina tik oficialios rinkos operacijos. Nelegalūs sandėriai, "šešėlinės
ekonomikos” (neapskaitomos) produktai/ paslaugos BVP-e neatsispindi.
Taigi atsižvelgdami į šiuos kriterijus susiduriame su šiomis problemomis:
• Jei prekė tais metais buvo pagaminta, bet nerealizuota, jos vertė į BVP pateks tik
tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinės atsargos (šių atsargų prieaugis įeina į BVP)
• Tai padaryti nėra paprasta, nes gaminiai (tarpiniai) dažnai pereina daugybę
gamybos stadijų. Jie daug kartų parduodami, kol patenka į vartojimo sferą.
visų gamintojų, visos šalies mastu, pridėtąsias vertes (VA), sukurtas kiekvienoje
ekonomikos šakoje. Bet kurio gamintojo pridėtoji vertė yra jo produkcijos vertė
minus gamybos veiksnių, kuriuos jis perka iš kitų gamintojų, vertė. Gamybos metodas
apibrėžia šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) kaip galutinio vartojimo prekių ir
paslaugų naujai pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį rinkos vertę.
Gamybos metodas
Nefinansinių įmonių ir bendrovių sektoriaus produkcija yra parduotų
prekių ir paslaugų vertės ir gatavų gaminių bei nebaigtos gamybos
atsargų likučių pasikeitimų suma. Šie rodikliai skaičiuojami, remiantis
įmonių ketvirtine ir metine gamybinių ir finansinių rodiklių ataskaita.
Finansinių įmonių ir bendrovių sektoriaus produkcija paskaičiuojama
tokiu būdu:. Bankų produkcija lygi: gautos palūkanos minus sumokėtos
palūkanos, plius pajamos už kitas banko paslaugas.
2. Draudimo kompanijų produkcija lygi: faktiški besidraudžiančių įnašai
plius pajamos iš draudimo techninių rezervų investavimo, minus
išmokos, plius (minus) techninių rezervų padidėjimas.
Valdžios sektoriaus produkcija lygi: visų biudžetinių įstaigų išlaidos
prekėms ir paslaugoms įsigyti, plius kompensacija dirbantiesiems, plius
pagrindinio kapitalo vartojimas, plius gamybos mokesčiai. Valdžios
sektoriui priklauso ir „Sodros“ bei visų virš biudžetinių fondų produkcija,
kuri paskaičiuojama analogiškai.
BVP analizė
Nominalusis BVP(BNP) yra šalies produkcijos
per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama
taikant to laikotarpio kainas, arba pagal
galiojusias kainas.
Realusis BVP(BNP) atspindi šalies produkcijos
vertę dviem skirtingais laikotarpiais,
apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba
fiksuotas bazinių metų kainas.
BVP skaičiavimo problemos
BVP skaičiavimo problemos
Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti,
dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės
paklaidų priežastys yra šios:
• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais
neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės
paslaugos - švietimas, socialinės paslaugos.
• Sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui,
nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos
sumažėjo pereinamuoju laikotarpiu
BVP skaičiavimo problemos
privačioji gamyba nėra visiškai užregistruojama. Ekonomika kinta taip
greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.
• Šešėlinė ekonomika - vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus
įstatymus žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti,
kad didelė ūkinės veiklos dalis nepatenka į BVP skaičiavimus.
BVP analizė
BVP susideda iš keturių struktūrinių dalių:
1. paklausos dalis, atitinkanti asmeninio vartojimo išlaidas (C);
2. paklausos dalis, atitinkanti investicijas, t.y. paklausa gamykloms,
įrangai namu statybai ir papildomoms atsargoms (I)
3. paklausos dalis, atitinkanti vyriausybinius prekių bei paslaugų
pirkimus (G);
4. Paklausos dalis, atitinkanti grynąjį eksportą (NX).
Visos pamintos dalys atsispindi ir BVP sandarą, skaičiuojami išlaidų
metodu, kurios forma
atsispindi žemiau pateiktoje formulėje :
BVP = C + I + G + NX (1
BVP analizė
Bendras vidaus produktas (BVP) tenkantis vienam gyventojui
(veikiančiomis kainomis);
BVP metinis pokytis, % (palyginamosiomis kainomis);
Nacionalinio biudžeto deficitas, % nuo BVP.
Užsienio prekybos balansas (prekių ir paslaugų), % nuo BVP;
Einamosios sąskaitos balansas, % nuo BVP;
Tiesioginės užsienio investicijos % nuo BVP; Užsienio skola, %
nuo BVP.
BVP analizė
paprastai naudojama BVP išraiška veikiančiomis kainomis,tačiau
norint įvertinti BVP augimą, šis rodiklis skaičiuojamas
palyginamosiomis kainomis
Bendrajam vidaus produktui artimas kitas makroekonomikos
rodiklis, kuris gautais
rezultatais mažai kuo skiriasi nuo BVP, tai yra – bendrasis
nacionalinis produktas (BNP).
BVP analizė
BVP yra galutinis rezidentų (visų šalies teritorijoje veikiančių ūkinių
vienetų) gamybinės veiklos rezultatas.
Ekonomikoje bendrasis vidaus produktas
BVP - tam tikros teritorijos ekonomikos dydį parodantis rodiklis. BVP
galima užrašyti kaip:
BVP = vartojimas(C) + investicijos(I) + valstybės išlaidos (G)+
eksportas(EX) – importas(IM)
Galutinis produktas yra prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui
(nesvarbu kokiame ekonominiame sektoriuje šis vartojimas vyksta), bet
ne tolesniam perdirbimui ar perpardavimui
BVP analizė
Tarpinis produktas yra prekė/paslauga, perkama tolesniam perdirbimui
arba perpardavimui ir naudojama kaip ištekliai kitų prekių/paslaugų
gamyboje.
Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmų
tais metais pagamintų visų, o ne tik baigtinių prekių verčių suma,
neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.
Išimtys (pvz.) daromos investicinėms prekėms – gamybinių fondų
prieaugiui. Šios prekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu
produktu ir įeina į BNP pagrindinių fondų dydžiu.
Pakartotinų sumavimų išvengiama kiekvienoje gamybos stadijoje
kiekvienam produktui skaičiuojant pridėtinę vertę. Pridėtinė vertė – tai
skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktų tarpinių produktų
vertės.
BVP analizė
Ekonomikos teorijoje teigiama, jog ryši tarp BVP ir BNP galima
apibudinti tokia lygybe: BNP = BVP + grynosios veiksnių pajamos
iš užsienio. Sukonkretintai šnekant, į BVP įskaičiuojama tik ta
produkcija, kuri sukuriama tiriamoje valstybėje, nepriklausomai
nuo to, iš kieno gamybos veiksnių ji buvo sukurta. Na, o BNP
apibudina produktą, priklausanti kurios nors šalies piliečiams,
įskaitant ir pajamas gautas iš investicijų užsienyje bei atskaitant
užsieniečių toje šalyje gautas pajamas. BNP rodiklis dažniausiai
naudojamas ekonomikos teorijoje, BVP yra statistikos rodiklis.
BVP BNP
Kuo gi skiriasi šie rodikliai:
• BVP – nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia konkrečioje
šalyje vykdomos ūkinės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį (metus),
t.y. – BVP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų
vertę, atimant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šalyje
užsieniečiams priklausančias investicines pajamas.
• Tuo tarpu BNP (bendrasis nacionalinis produktas) nusako baigtinių prekių
ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos
rezultatus
Ir taip:
BNP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę
“-“(minus) užsieniečių gautos pajamos konkrečios šalies viduje
“+”(plius) pridedamos šalies piliečių pajamos iš investicijų užsienyje
BVP gaunamas šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertė
“-“(minus) gautos pajamos iš investicijųužsienyje
“+”(plius) užsieniečių pajamos (už investicijas) konkrečios šalies viduje
BVP analizė
Lietuvos BVP dinamika
15
10
7.8
9.8
5.9
5
2.9
1.4
0
-5
-10
-15
-20
2006
2007
2008
-14.8
2009
2010
2011
BVP analizė
Bendrasis vidaus produktas 2012 m., palyginti su 2011 m., augo
3,6 proc. (palyginamosiomis kainomis) ir siekė 112,4 mlrd. litų to
meto kainomis, remdamasis išankstiniais duomenimis praneša
Lietuvos statistikos departamentas. BVP augimui didžiausią įtaką
turėjo pramonės (4,3 proc.), žemės ūkio (8,6 proc.) ir paslaugų
(3,7 proc.) sektoriai. Neigiami išliko tik statybos veiklos pokyčiai (–
2,9 proc.).
Užsienio prekybos balansas ir
pokyčiai
Vienas iš populiariausių prekybos balanso rodiklių yra einamoji sąskaita,
kuri parodo valstybės prekybos padėtį, palyginus su likusia pasaulio
dalimi, per tam tikrą laiką (paprastai per metus. Einamosios sąskaitos
balansas faktiškai remiasi užsienio prekybos balansu t.y. parodo koks yra
santykis tarp eksporto ir importo. Užsienio prekybos balansas
apskaičiuojamas iš eksportuotų paslaugų ir produkcijos vertės atimant
importuotos produkcijos ir paslaugų vertę. Gautas rezultatas atspindi ar
kapitalas išteka ar ateina į/iš šalies. Jeigu valstybė daugiau importuoja,
nei eksportuoja, tuomet iš valstybės išplaukia pinigai. Pinigams
išplaukiant iš valstybės gyventojai, kompanijos ir valstybė yra priversta
skolintis tam, kad galėtų tęsti vartojimą. Toks pinigų nutekėjimas negali
tęstis amžinai, nes skolas kažkada reikės grąžinti. Neigiamas einamosios
sąskaitos balansas yra lėtai kintantis rodiklis, todėl svarbu sekti ar jis
didėja ar mažėja.
Užsienio prekybos balansas
2012m. atskirais mėn.buvo teigiamas prekybos balansas.Pagrindinė
spartaus ekonomikos plėtros priežastis pernai buvo eksportas, kuris
pernai augo sparčiau nei 2011 metais ir pralenkė importo augimą. Dėl
šios priežasties Lietuvos užsienio prekybos balansas pirmą kartą
nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo teigiamas. Eksporto augimą
skatino ir vienkartiniai veiksniai, visų pirma rekordinis grūdų derlius, net
43 proc. viršijęs 2011 metų rezultatą.
Užsienio prekybos prekėmis deficitas už 2012 m. buvo mažesnis
negu prieš metus. Palankią prekybos balanso raidą iš esmės lėmė
veržli, palyginti su importu, eksporto plėtra – ypačrekordinio
žemės ūkio derliaus pardavimai tarptautinėse rinkose antrąjį
pusmetį.
Užsienio prekybos balansas
2012 m. prekių eksportas sudarė 79,6 mlrd. litų, importas – 86,3
mlrd. litų. Palyginti su 2011 m., eksportas padidėjo 14,4 procento,
importas – 9,6. Lietuviškos kilmės prekių eksportas padidėjo 8,8
procento ir sudarė 63,1 procento bendro Lietuvos eksporto.
Didžiausią dalį lietuviškos kilmės prekių eksporto sudarė naftos
produktai, tačiau augo ir Lietuvoje pagamintų baldų, plastikų ir jų
gaminių, trąšų eksportas.
Svarbiausi užsienio prekybos partneriai buvo Rusija, Vokietija,
Latvija, Lenkija, Nyderlandai, Estija, Jungtinė Karalystė ir
Baltarusija. Daugiausia prekių eksportuota į Rusiją, Latviją,
Vokietiją, Estiją; lietuviškos kilmės prekių daugiausia eksportuota į
Vokietiją, Latviją, Estiją ir Jungtinę Karalystę.
Daugiausia į Lietuvą importuota prekių iš Rusijos, Vokietijos,
Lenkijos ir Latvijos.
Investicijos
Investicijų klasifikacija:
1. Finansinės investicijos (vertybiniai popieriai):
Akcijos (nuosavybės vertybiniai popieriai)
• Obligacijos (skolos vertybiniai popieriai)
• Grynieji pinigai (ir grynųjų pinigų priemonės)
• Žaliavos (gali būt ir prie nefinansinių investicijų)
• Išvestinės priemonės
• Investiciniai fondai
2. Nefinansinės investicijos (materialiosios investicijos):
• Nekilnojamas turtas
• Kolekcinės vertybės ar kitas turtas (auksas ar kitos žaliavos)
• Veikloje naudojamas materialusis turtas – taip pat investicijos
Investicijos
Investicijos - tai priemones, kurios leidžia mums laikui
bėgant gauti didesnę sumą nei buvo išleista. Jei
išleidžiame kam nors 10 litų, ir žinome, kad dėl to
gausime 20 litų – tai jau investicija. Iš principo visus
pirkinius arba pinigų leidimo būdus galime skirstyti į
vartojimą arba investicijas. Taip pat gali būti ir mišrių
variantų, kurie gali būti ir investicija, bet tuo pačiu ir
duoti vartojamąją naudą, pavyzdžiui, nekilnojamasis
turtas.
Tiesioginės investicijos
Dažna klaida yra termino „investicijos“ sutapatinimas su terminu
„kapitaliniai įdėjimai“.
Investicijos šiuo atveju yra lėšų naudojimas pagrindinėms priemonėms
atnaujinti (pastatams, įrengimams, transporto priemonėms ir pan.). Kartu
investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems
vertybiniams popieriams, ir tam tikroms nematerialių aktyvų rūšims
(patentai,licenzijos, technologinės naujovės, gamybos paslaugų apimtys).
Kapitaliniai įdėjimai suprantami
siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų
analogas. Terminas „investicijos“ kilęs iš lotyniško žodžio „invest“,
reiškiančio „įdėti“. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą
siekiant paskesnio jo padidėjimo
Tiesioginės investicijos
Bendrosios investicijos - tai bendra apimtis konkretaus laiko investicinių
lėšų, nukreiptų į
naują statybą, gamybos priemonių įsigijimą bei prekinių-materialinių
atsargų augimą.
Grynosios investicijos - tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta
amortizacinių išlaidų suma
per tam tiktą laikotarpį
Vidaus investicijos - tai Lietuvos valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų
investicijos šalyje.
Užsienio investicijos - tai užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų,
užsienio fizinių ir juridinių
asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje
Tiesioginės užsienio
investicijos
Taigi tiesiogines užsienio investicijas sudaro:
1) tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis, kuri
apskaičiuojama
atsižvelgiant į tiesioginio užsienio investuotojo turimą įmonės įstatinio kapitalo
dalį;
2) reinvesticijos - įmonėje likusi tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti
pelno dalis,
nepaskirstyta (lot. dividendus - dalijamas - akcinės bendrovės pelno dalis,
paskirstoma
akcininkams) forma, kuri apskaičiuojama priklausomai nuo turimos įmonės balsų
dalies;
3) tiesioginio užsienio investuotojo investavimo įmonei suteiktos ilgalaikės ir
trumpalaikės
paskolos.
Tiesioginės investicijos
4) kitos įmonės kapitalas - tai tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo
įmonės prekybos skolos, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai,
privilegijuotosios akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojant įmonę,
palūkanos už paskolas ir kt. Mažiau kaip 10 proc. balsavimo teisių turinti
užsienio investicija yra laikoma portfeline
investicija.
TUI strategijos gali būti:
orientuotos į produktą;
orientuotos į rinką;
orientuotos į technologiją;
orientuotos į pažangiąją patirtį.
Tiesioginės investicijos
2012 m. tiesioginių užsienio investicijų srautas į Lietuvą buvo
daugiau nei trečdaliu mažesnis negu 2011 m., tačiau Lietuvos
investicijų srautas užsienyje išaugo iki 1,1 mlrd. litų, skelbia
Lietuvos bankas ir Lietuvos statistikos departamentas
2013 m. pirmąjį ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų (TUI)
srautas Lietuvoje sudarė 929,9 mln. litų (3,5 proc. BVP) ir, palyginti su
2012 m. ketvirtuoju ketvirčiu, padidėjo 402,1 mln. litų, arba 76,2
procento. Šį TUI įplaukų padidėjimą Lietuvoje lėmė 2,4 karto
didesnės reinvesticijos. Palyginti su 2012 m. pirmuoju ketvirčiu, TUI
srautas sumažėjo 37,8 mln. litų, arba 3,9 procento.
Tiesioginės investicijos
2013 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvoje sparčiausiai didėjo Švedijos (833,2
mln. Lt), Nyderlandų (526,3 mln. Lt), Austrijos (169 mln. Lt) ir
Prancūzijos (161,2 mln. Lt) TUI, o daugiausia mažėjo Latvijos (–619,7
mln. Lt) ir Lenkijos (–366,7 mln. Lt) TUI. Per pirmąjį ketvirtį daugiausia
investuota į finansų ir draudimo (578,2 mln. Lt), elektros, dujų,
garo tiekimo ir oro kondicionavimo (145,2 mln. Lt) veiklas ir
apdirbamąją gamybą (131,1 mln. Lt), o labiausiai mažėjo investicijos į
statybos veiklą (–43 mln. Lt).
Infliacija
Rinkos ekonomikoje prekių ir paslaugų kainos gali bet kada kisti. Vienos
kainos kyla, kitos – mažėja. Tačiau infliacija būna tada, kai kyla ne
pavienių prekių ar paslaugų kainos, o bendras prekių ir paslaugų kainų
lygis. Pastaruoju atveju mažiau galite nusipirkti už 1 litą. Kitais žodžiais
tariant, sumažėja 1 lito vertė.
Apskaičiuojant infliaciją, atsižvelgiama į visas namų ūkių vartojamas
prekes ir paslaugas, įskaitant:
•kasdieniai daiktai (maisto produktai, laikraščiai, benzinas ir kt.);
•ilgalaikio naudojimo prekės (drabužiai, asmeniniai kompiuteriai,
skalbimo mašinos ir kt.);
•paslaugos (apsikirpimas, draudimas, būsto nuoma ir kt.).
Infliacija
Kainos priklauso nuo pasiūlos ir paklausos. Jei naftą gaminančios šalys
sumažina naftos gamybą, kaip kad nutiko XX a. 8-ajame dešimtmetyje
per naftos krizę, degalų kainos degalinėse pakyla ir automobilio
eksploatacija pabrangsta. Tai kainų infliacijos, kurią įtakoja pasiūla,
pavyzdys. Tačiau jei naftos gamyba išlieka tokia pati, o automobilių
skaičius keliuose išauga, tuomet degalų kaina degalinėse vis tiek gali
pašokti, nes atsiranda daugiau vairuotojų, kuriems tiekiamas toks pats
kiekis kuro, ir degalinės gali pardavinėti jį didesne kaina. Tai kainų
infliacijos, kurią įtakoja paklausa, pavyzdys.
Infliacija
Apyvartoje esantis pinigų kiekis taip pat įtakoja infliaciją. Išties Europos
centrinis bankas (ECB) kontroliuoja infliaciją euro zonoje, įtakodamas
skolinimosi išlaidas ir tuo pačiu metu – pinigų kiekį ekonomikoje. Jei ECB
sumažina savo pagrindinę palūkanų normą, skolintis tampa pigiau ir
pinigų kiekis apyvartoje (pinigų pasiūla) padidėja. Šis pinigų pasiūlos ir
infliacijos santykis labai svarbus, siekiant suvaldyti infliacijos lygį
(Infliacijos suvaldymas
Infliacija – tai tam tikras kainų augimas. Jei kiekvienais metais
gyventojas uždirba tokią pačią sumą pinigų, bėgant laikui už šią sumą
galima nupirkti mažiau prekių. Taigi už tokią pačią sumą pinigų galima
nusipirkti mažiau, vadinasi, pinigai nuvertėjo. Ekonomistai tokį pinigų
nuvertėjimą vadina perkamosios galios sumažėjimu.
Infliacijos rūšys
Yra keli infliacijos skirstymo būdai. Jeigu kriterijumi pasirinksime
infliacijos tempą, tai yra skiriamos 5 infliacijos rūšys:
Šliaužiančioji (saikingoji, slenkančioji, lėtoji) infliacija - teorinė santykinai
stabilių kainų būsena, kainos kyla lėtai, bet nuolat. Tokios infliacijos
prieaugis per metus ne didesnis kaip 1-3 procentai. Tokio masto
infliacija nedaro esminio poveikio ekonominiams procesams, pinigų
perkamoji galia mažėja lėtai, ūkinės veiklos sandoriai sudaromi
einamosiomis kainomis. Nors ši infliacija gali pasirodyti nereikšminga,
tačiau taip nėra, pvz.: Turime 3 procentų infliacija, tai po 5 metų, litas
kainuotų tik 82 centus.
Šuoliuojanti infliacija - pasižyminti didele ir permaininga kainų didėjimo
samprata, kuri skirtingo ekonominio išsivystymo šalyse gali labai skirtis.
Kainos kyla staigiai ir šuoliškai, išsivysčiusiose šalyse gali kilti 25-30 %
Infliacijos rūšys
Hiperinfliacija - būdingas ypač spartus kainų didėjimas, kuris
išreiškiamas triženkliu, keturženkliu ar didesniu procentų skaičiumi.
Svarbiausias bruožas, kad infliacija per mėnesį turi būti 50 ir daugiau
procentų. Hiperinfliacijos metu sustoja visa ekonomika, pinigai neatlieka
pagrindinių savo funkcijų.
Defliacija - bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas per
tam tikrą laikotarpį
Stagfliacija - tai ekonominė situacija, pasižyminti sparčiais infliacijos ir
nedarbo augimo tempais. Jai yra būdingas didelis nedarbo lygis ir aukšti
kainų kilimo tempai.
Defliacija
Defliacija-lot.deflatio-nupūtimas- pastovus prekių ir paslaugų bendrojo
kainų lygio mažėjimas, kuris pasireiškia:
Pinigų pabrangimu;
Pinigų perkamosios galio augimu;
Valiutos vertės užsienio valiutų atžvilgiu padidėjimu.
Infliacijos rodikliai
Infliacijai išmatuoti Lietuvoje yra naudojamas vartotojų kainų indeksas
(VKI) - pagrindinis vartotojų infliacijos rodiklis, nurodantis vartojimo
prekių ir paslaugų vidutinį kainų pokytį per tam tikrą laikotarpį. VKI
dydžiui daro įtaką ir importuotų prekių kainos, jei tos prekės yra
vartojimo krepšelio sudedamoji dalis. Lietuvos Statistikos
departamentas 2008 m. VKI skaičiavo pagal prekių ir paslaugų sąrašą,
kurį sudaro 837 prekės ir paslaugos.
Nedarbo lygis
Nedarbo lygis ir BVP yra glaudžiai susiję rodikliai: kuo daugiau
darbuotojų, tuo daugiau paslaugų ir produkcijos ekonomika gali
pagaminti. Augant nedarbui greičiausiai išvysite BVP mažėjimą. Kai kurie
specialistai skeptiškai vertina BVP rodiklį, nes jis atspindi praėjusių kelių
mėnesių ekonominę situaciją. Tuo tarpu nedarbo lygis yra esamos
ekonomikos būklės indikatorius.
Nedarbo rodikliai investuotojams yra svarbūs, nes jie parodo kokia šiuo
metu yra verslo ciklo fazė. Didėjant nedarbui mažėja ir bendra gyventojų
perkamoji galia, nes mažesnė visuomenės dalis gauna pajamas
Nedarbo lygis
Nedarbo lygis yra glaudžiai susijęs su bazinėmis palūkanų normomis. Kai
kurių centrinių bankų (pvz. JAV) viena iš užduočių yra didelis gyventojų
užimtumas, todėl didėjant nedarbui galima tikėtis palūkanų normų
mažinimo. Pagerėjusios skolinimosi sąlygos, duoda teigiama impulsą
ekonomikai ir mažina bedarbių skaičių. Nedarbui augant, paprastai
krenta akcijų kaina, kadangi investuotojai tikisi kompanijų pelno
mažėjimo. Investuotojai pereina prie mažiau rizikingų vertybinių
popierių – obligacijų, kurių kaina prastėjant ekonominiams rodikliams,
paprastai auga.
Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip bedarbių ir darbo jėgos santykis
Nedarbo lygis
Bedarbiai yra 15-74 metų amžiaus asmenys, kurie tiriamąją savaitę
neturėjo darbo, jį suradę
buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites
intensyviai ieškojo
mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo
biržą, darbdavius, draugus,
gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo
pokalbiuose, ieškojo patalpų,
įrengimų savo verslui, bandė gauti verslo liudijimą, licenciją, kreditą. Dar
priskiriami ir kt.
Lietuvos Statistikos departamentas taip pat skaičiuoja ir ilgalaikio nedarbo
lygį. Ilgalaikiu nedarbu laikomas nedarbas, trunkantis 1 metus ir ilgiau
Nedarbo lygis
2012 m. šalies ūkyje dirbo 1 mln. 278 tūkst. gyventojų. Jų
skaičius, palyginti su 2011 m., padidėjo 21,4 tūkst., arba 1,7
procento. 2012 m. bedarbių skaičius siekė 195,6 tūkst. ir, palyginti
su 2011 m., sumažėjo 30,5 tūkst. (13,5 proc.). 2012 m. kas
penktas 15–24 metų amžiaus gyventojas buvo užimtasis, kas
tryliktas – bedarbis, o septyni iš dešimties – ekonomiškai
neaktyvūs. Nedarbo lygis šalyje 2012 m. siekė 13,3 procento – 2
procentiniais punktais mažiau nei 2011 m. Jaunimo (15−24 metų
amžiaus asmenų) nedarbo lygis 2012 m., palyginti su 2011 m.,
sumažėjo 5,8 procentinio punkto ir sudarė 26,4 procento.
Ilgalaikio nedarbo lygis taip pat sumažėjo (1,4 procentinio punkto)
ir sudarė 6,5 procento.
Konkurencingumas
Pagrindiniai konkurencingumo rodikliai:
Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui ;
Darbo našumas – pridėtinė vertė, sukurta per vieną faktiškai dirbtą
žmogaus valandą, litais veikusiomis kainomis;
Šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis litais
;
Tiesioginės užsienio investicijos, palyginti su BVP, proc.
Užimtumo lygis (15–64), proc. Užimtųjų ir tiriamojo amžiaus gyventojų
santykis išreikštas proc.
Verslumo lygis – įmonių skaičius tūkstančiui gyventojų (metų
pabaigoje)
konkurencingumas
Verslumo lygis – fizinių asmenų, užsiimančių individualia veikla, įskaitant
asmenis, dirbančius pagal verslo liudijimus, skaičius tūkstančiui
gyventojų (metų pabaigoje);
Prekių ir paslaugų eksportas, palyginti su BVP, proc.
Tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė .
Fiskalinė politika
Fiskalinė politika gali padėti stabilizuoti ekonomiką išlaikant visuminę paklausą ir
privataus sektoriaus pajamas ekonominio nuosmukio metu ir reguliuojant ekonominį
aktyvumą stipraus augimo periodais.
Pagal tai, kaip fiskalinę politiką apibūdinantys rodikliai koreliuoja su verslo ciklu, yra
išskiriami 3 ciklinės fiskalinės politikos tipai: kontraciklinė, aciklinė bei prociklinė
fiskalinė politika.
Kontraciklinė fiskalinė politika pasireiškia esant žemesniam (aukštesniam)
vyriausybės išlaidų lygiui ir aukštesniam (žemesniam) mokesčių tarifų lygiui gerais
(blogais) laikais.
Aciklinė (angl. acyclical) fiskalinė politika pasireiškia esant pastoviam vyriausybės
išlaidų lygiui ir pastoviems mokesčių tarifams ciklų metu. Prociklinė fiskalinė
politika pasireiškia esant aukštesniam (žemesniam) vyriausybės išlaidų lygiui ir
žemesniam (aukštesniam) mokesčių tarifų lygiui gerais (blogais) laikais .
Fiskalinė politika
Mokesčių subalansavimas;
Biudžeto deficitas yra vertinamas ir teigiamai, ir neigiamai. Argumentai
už biudžeto deficitą yra sekantys: didesnės išlaidos leidžia greičiau
pasiekti socialinius ir ekonominius tikslus, gerina infrastruktūrą, padidina
privataus kapitalo grąžą ateityje, investicijos į mokslą, sveikatos apsaugą,
didina žmogiškąjį kapitalą, produktyvumą ir biudžeto pajamas, stiprina
nacionalinių firmų konkurencingumą, bei kad fiskalinė politika atlieka
svarbų vaidmenį slopinant verslo cikliškumą .
Didelis biudžeto deficitas kelia grėsmę makroekonominiam stabilumui
ir ekonominiam augimui bei plėtrai, mažina nacionalines santaupas.
Joms mažėjant, mažėja ir paskolų pasiūla, auga palūkanų normos, kas
mažina gyventojų ir įmonių investicijas
Valiutų kursai
Valiutos keitimo kursas – tai vienos šalies valiutos vienetų kiekis,
reikalingas kitos šalies valiutos vienetui įsigyti. Taigi valiutos kursas
parodo vienos šalies valiutos kainą, išreikštą kitos šalies valiuta. Keitimo
kursas susieja įvairių šalių valiutas ir įgalina kainas ir sąnaudas palyginti
tarptautiniu mastu. Valiutos kurso nustatymas yra vadinamas
kotiravimu. Valiutos kursas nustatomas dviem būdais:
Tiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutos kiekis
už valiutos vienetą. Pvz., 4 litai mokami už 1 JAV dolerį. Tiesioginė
kotiruotė parodo užsienio valiutos vieneto kainą, išreikštą mūsų šalies
valiuta. Kartais tiesioginė gali būti pateikiama už 100, 1000 ar 10 000
užsienio valiutos vienetų.
Netiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip užsienio valiutos
kiekis, reikalingas vidaus valiutos vienetui nupirkti. (pvz., 0,25 USD/LTL).
Valiutų kursai
Praktiškai svarbios kitos dvi valiutos kursą apibūdinančios sąvokos – tai
valiutos pirkimo ir valiutos pardavimo kursai. Bankai visada užsienio
valiutą perka pigiau, o parduoda brangiau. Skirtumas, arba spredas, tarp
valiutos pirkimo ir pardavimo kursų valiutos rinkoje sudaro prekiautojo
valiuta pelną arba maržą, gaunamą už šių operacijų atlikimą. Jeigu
naudojama tiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutos pirkimo kursas yra
žemesnis nei pardavimo kursas.
Išskiriamos dvi pagrindinės valiutos kurso sistemos- lankstaus ir fiksuoto
sistema.
Valiutų kursai
Lankstus ar slankus valiutos kursas
Esant lankstiems keitimo kursams, paklausos ar pasiūlos pasikeitimai veikia
valiutos kursą. Net ekonomikos teorijoje teigiama,jog lanksčių valiutų kursų
svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, tačiau
jau kai kurie ekonomistai diskutuoja “…ar šis griovimas, esant
svyruojantiems valiutų kursams, yra stipresnis, negu Tarptautiniam Valiutos
Fondui vykdant nors ir nedažnus, bet staigius valiutų santykio pasikeitimus”.
Šis klausimas yra likęs dar neišspręstas.
Esmė fiksuoto keitimo kurso ta, kad nustatytas fiksuotas keitimo kursas
pasirinktos užsienio valiutos ir lito atžvilgiu, t.y. nustatytas šių šalių paritetas,
arba pagrindinis kursas, kuris turi galioti. Lietuvoje nuo 1994 m kovo 30d
bazine valiuta buvo paskelbtas JAV doleris ir nustatytas fiksuotas lito kursas
dolerio atžvilgiu – 0,25 JAV dolerio už 1 litą. 2002m vasario 1d bazine valiuta
buvo nustatytas euras ir paskelbtas fiksuotas euro ir lito kursas – 3,4528 lito
už vieną eurą
Valiutų kursai
Nominalusis valiutos kursas – tai viena valiuta išreikšta kitos valiutos
atžvilgiu (pvz. 1 $ - 4 litai). Nominalusis kursas laikui einant gali
pasikeisti. Tai gali atspindėti vienos ar kitos valiutos vidaus kainų
pokyčius, susidariusius dėl infliacijos.
“Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis
šalių infliacijos skirtumus”, t.y. realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs,
kai tuo tarpu nominalusis valiutos kursas kinta dėl kad nominalusis
kursas kompensuoja vidaus infliacijos skirtumus
Valiutų kursai
Kalbant apie valiutų kursus yra daugybė įvairiausių faktorių, kurie juos
gali įtakoti. Dažniausiai visi jie yra grupuojami į tris kategorijas pagal
laikotarpį: trumpalaikius, vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius. Pavzydžiui
prie trumpalaikių veiksnių galima būtų priskirti investuotojų nuotaikas
arba pavyzdžiui trumpalaikes kainų tendencijas. Tarp vidutinio termino
veiksnių sutinkame tokius kaip palūkanų normų skirtumai arba
ekonomikos augimo tempai. Na ir galiausiai prie ilgalaikių veiksnių,
įtakojančių valiutų kursus, galima būtų priskirti užsienio investicijas arba
pavyzdžiui darbo jėgos produktyvumo tendencijas
Palūkanų normos
Vienas iš pagrindinių motyvų taupyti pinigus yra palūkanos, arba pajamos iš
to, kad leidžiame kitam naudotis savo kapitalu. Palūkanų terminas –
elementas finansinių institucijų nustatomų pajamų dydžiams už pinigų
skolinimą apskaičiuoti.
Viena vertus, palūkanos yra suma pinigų, gautų už paskolintą kapitalą, kuris
investuojamas į nekilnojamąjį turtą, naudojamas medžiagoms, žaliavoms
pirkti. Taip gautos palūkanos tampa pajamomis. Kita vertus, palūkanos gali
virsti išlaidomis, jei jos išmokamos skolininkui. Apskritai palūkanos yra
pajamų šaltinis ir dėl to sudaro nacionalinių pajamų dalį. Pasiūlos teorijoje
palūkanos yra užmokestis už kapitalo, kaip gamybos išteklių panaudojimą.
Rinkos ekonomikoje kapitalo apskirstymas vyksta remiantis kainų sistema.
Palūkanų norma pinigų sumai paprastai išreiškiama kaip procentinė dalis
sumos , sumokama už pinigų naudojimą vienerių metų laikotarpiu.
Pagal palūkanų skaičiavimo būdą yra –paprastosiosi r sudėtinės
Palūkanų normos
Paprastos palūkanos apskaičiuojamos nuo skolos sumos .Sudėtinės
palūkanos – kai palūkanos mokamos ne tik už skolinamųjų lėšų sumą,
bet ir už apskaičiuotas , tačiau neatsiimtas palūkanas. Palūkanų norma
yra kaip procentinė skolos dalis, rodant, kiek pinigų turi būti sumokėta
virš pradinės skolos sumos. Palūkanų norma atliekant kiekybinę
finansinę analizę rodo ne tik skolos prieaugio sumą, bet taip pat labai
plačiai naudojama kaip finansinių arba komercinių operacijų
veiksmingumo (pelningumo) įvertinimo rodiklis. Palūkanų norma svarbi
dėl dviejų priežasčių:
1. palūkanų norma yra kaina, mokama už tai, kad prekės ar ištekliai
įsigyjami dabar, o ne ateityje. Kitaip tariant, palūkanų norma nusako
ateities prekių arba išteklių kainą, naudojantis galimybe įsigyti juos
dabar.
2. kuo kaina labiau kinta, tuo labiau ji veikia ekonomiką.
Palūkanų normos
Palūkanų normos poveikis taupymui yra dvejopas. Ji sukelia du
skirtingus efektus:
1. substitucijos efektas: didesnė palūkanų norma didina būsimas
pajamas, kurios bus gautos, atsisakant dabartinio vartojimo, t.y.
taupant. Tai reiškia, jog didėja dabartinio vartojimo alternatyvieji kaštai.
Jie skatina taupiau naudoti pajamas, skirtas dabartiniam vartojimui ir
didinti taupymą. 2
.Didėjant palūkanų normai, ūkio subjektai riboja pajamų efektas:
palūkanų normos didėjimas keičia individų pajamas. Palūkanų normos
poveikis pajamoms priklauso nuo to, ar asmuo skolinasi, ar pats skolina.
Jei individas, firma skolinasi ir jo finansiniai aktyvai yra neigiami, tai
palūkanų didėjimas mažina pajamas, kurias galima skirti dabartiniam
vartojimui. Todėl besiskolinantiems palūkanų normos didėjimo pajamų
efektas yra neigiamas: didesnė palūkanų norma mažina jų vartojimo ir
taupymo galimybes. dabartinį vartojimą ir didina taupymą.
Palūkanų normos
Kas ir kaip veikia palūkanų lygį?
Makroekonomika gali stipriai paveikti bendrąjį palūkanų lygį:
Ø infliacija (esama ir laukiama) veikia žmonių elgesį, t.y. paskolų ėmėjus
skatina skolintis su kuo žemesnėmis palūkanomis, o kreditorius
(indėlininkus) – skolinti su kuo aukštesnėmis palūkanomis, kad apsaugotų
realias savo pajamas;
Ø atvirosios ekonomikos šalims didelę įtaką daro užsienio finansų rinkos;
Ø investicijų trukmė;
Ø šalies valdžia, norėdama sumažinti infliaciją, imasi monetarinių poveikio
priemonių (kontroliuoja pinigų kiekį ir kt.)
Ø pokyčiai mokesčių struktūroje (ypač pajamų, gaunamų iš dividentų, ir
palūkanų apmokestinimas);
Ø pokyčiai tarptautinių finansų rinkų reguliavimo taisyklėse, palengvinantys
tarptautiniam kapitalui judėti ir pakelti į naujas finansų rinkas ir kt.
Palūkanų normos
Pagrindiniai palūkanų normos diferenciavimo veiksniai yra mokėjimo
terminas, paskolos dydis, įsipareigojimų nevykdymo rizika, paskolų
rinkos monopolizavimo galimybė, užstatomo turto likvidumas, palūkanų
apmokestinimas, kredito suteikimo kaštai.