Transcript - Apie - jonavosistorijos
Samulevičių giminės pėdsakai Jonavos istorijoje
Raimundas Samulevičius Stasė Samulevičienė Antanas Samuolis Pranešimą rengė:
Elena Blažienė, Karolina Volodzkaitė, Gintarė Kvieskaitė
Raimundas Samulevičius
1952 m. Jonavos raj. laikraštyje ,,Pergalės vėliava“ pasirodė pirmieji straipsniai, o nuo 1954m. ir apsakymėliai.
Įstojęs į Veterinarijos akademiją, spausdina kūrinius ,,Kauno tiesoje“.
1958 m. įstoja į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją.
1962 m. įstoja į M.Gorkio literatūros institutą, kurį baigia 1973 m.
1964 m. sukuria dramą ,,Sofoklis ir Ji ‘‘.
1964 m. Kauno dramos teatre pastatyta jo ,,Studentiška novelė“.
1965 m. – ,,Pasiklydęs tarp žvaigždžių“.
1966 m. ją išleidžia ,,Vagos“ leidykla. Tai pirmoji knyga.
1967 m. išleidžiama pjesė ,,Jeigu pasibels“.
1969 m. ją suvaidina rusų dramos teatre.
1970 m. ,,Aidą“, ,,Nebylį“ pastato Klaipėdos dramos teatre.
1975 m. ,,Laukimas“ ir 1981 m. ,,Erškėtrožės rudenį“ pastatomi Panevėžio dramos teatre.
Lyrinė jo dramaturgija dažniau statyta užsienyje ( Lenkijos, Suomijos teatruose, jų televizijose, radijuje, Moldovoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje).
Dar gyvam esant pasirodė nemažai pjesių vertimų į užsienio kalbas.
Kūrinį ilgai nešiodavo mintyse, o rašė greitai ir impulsyviai:
,,esu šventai įsitikinęs, jog kurti galima tik esant tokiai būklei, kurios jokie mokslininkai nesugeba išaiškinti [...] vis lauki, kad prieš akis iškils veiksmo vieta, išgirsiu herojus šnekant
...
”
Pjesė
,,Vardas ant sniego
“- Lietuvoje nėra žinoma. Pjesės
,,Sofoklis ir Ji ‘‘, ,,ABC“
,
,,Mano mielasis kankinys
“ spausdintos tik periodikoje, dalis likę rankraščiuose.
1981 m. išleista knyga ,,
Ugniakuras pagiry“
bene intymiausiai iš visų rašytojo kūrinių atskleidžianti jo asmenybę. ,,Menas ir istorija, pasak kritikės J.Sprindytės, yra šio rinkinio objektas, patosas ir aistra“. Rašytojui pirmiausia rūpi personažų psichologinė realybė ir juos lydinčių nuotaikų aura.
Paveikslai, muzika, knygos supo ir namuose Žaliakalnyje. Rinko medžiagą apie kino režisierius I.Bergmaną, S. Eizenšteiną, M. Antonionį. Yra paskelbęs apie 200 recenzijų ir straipsnių meno klausimais. Jo straipsniai- eseistika kur svarbu gyvas įspūdis, asociacijų srautas, psichologijos detalės, analogijos, kontrastai.
Buvo gabus kalboms: labai gerai mokėjo rusų, lenkų kalbas, gerai- anglų, vokiečių, neblogai lotynų, prancūzų kalbas. Vertė iš kitų kalbų, skaitydavo naujausią literatūrą, ypač dramas.
Į lietuvių literatūrą įėjo kaip dramaturgas, o į dramaturgiją- kaip lyrinių pjesių autorius. Būdinga impresionistinė pasakojimo maniera, neryškūs, prislopinti tonai, dėmesys vidiniams konfliktams ir trapioms psichologinėms personažų būsenoms. Išorės įvykiai beveik nereikšmingi, svarbiausia - nuotaika ir personažų pasaulėjauta, jų gyvenimiškoji filosofija. Veikalų konstrukcija kartais mozaikiška.
Žymiausiais dramaturgais laikė Sofoklį, V.Šekspyrą ir A. Čechovą. Antono Čechovo kūrybą laikė kaip sektiną, tegu ir nepasiekiamą viršukalnę. ,,Idealas Ištirpęs“.
Čechovas. Jis visada many.
Įdomiausias personažų - jaunas rašytojas Ertas, jungiąs į dramų ciklą šiaip gana savarankiškas pjeses: ,,
Paukšti, ateik čia“,
,,
Kaip vėjas laukuose
“ bei ,,
Laukimas“.
Vėliau nejučia jis atklydo ir į pjesę ,,
Vardas ant sniego
“. Ertas - tai tarsi autoriaus antrininkas.
Buvo užmezgęs kūrybinius ryšius su Maskvos Tagankos teatro įžymybėmis J.Liubimovu, V.Vysockiu, V. Zolotuchinu, L. Zorinu. 1979 m. lenkų meno savaitraštis ,,Kultūra“ išspausdino platų interviu su R. Samulevičiumi. Tokio pripažinimo iki tol nebuvo sulaukęs nė vienas lietuvių rašytojas.
,,...Ypatingi saitai mane sieja su jame atsidūręs, nepasiklydau, nesupainiojau gatvių, namų...”
Praha-
man atrodė, kad tai yra man labai artimas miestas, kad turėjau ten gimti. Buvau tame mieste ne kartą [...] man rodos, kad tas miestas ne kartą yra prisisapnavęs , ir tik po to jį pažinau. Keista, bet netgi pirmąsyk
Antanas Samuolis
,,Pirmieji jo darbai:
,,Natiurmortai
:
,,Peizažas
“,
,,Paraseinys
“ – 1925 1926m. impresionizmo proveržis. Jo impresionizmas - pilkas, duslus, gamta kiek prigesusi ir pasyvi.
Baltoji obelis
1931 m. apie jį dailininkas Just. Vienožinskis atsiliepė:
,,talentingas menininkas, daug žadąs ateityje
“.
Jo tapyba novatoriška, drąsi, bekompromisė. Kasdienė aplinka, gamta, šalia esantys daiktai- būtini tapybos atributai.
Mėgo teatrą, muziką, kiną. Domėjosi Rembranto, van Gogo, Gogeno, Sezano, Picasso, Modiljanio kūryba impresionistais ir postimpresionistais. Atmetė natūrą mėgdžiojantį tapymo būdą.
A. Samuolio studijų meto paveikslai jo bendramoksliams atrodė ,,
daugiau iškankinti, sutepti, purvinoki, išoriškai nepatrauklūs“, tačiau būtent juos
geriausiai vertino dėstytojai.
Jaunųjų veikla, ,,nepriklausomųjų“, ypač arsininkų parodos A.Samuoliui buvo svarbi ir pasitikėjimą suteikusi paspirtis, leidusi įvertinti savo kūrybą platesniame kontekste.
,,Ars
“ parodos 1932, 1934 m. atskleidė jo nekompromisinę nuotaiką - niekam nepataikauti.
Negavo stipendijos išvykti studijuoti į užsienį. Buvo gavęs užsakymą nutapyti A.Smetonos portretą, bet įsikišus A.Žmuidzinavičiui, užsakymas atiteko kitam ir avansą atėmė.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje A. Samuolio tapyba ėmė šviesėti, įgavo dekoratyvių sąskambių, platų potėpį: ,,
Natiurmortas su dievuku
“,
,,Priemiestis“, ,,Motina su kūdikiu
“ įrodo, kad autorius yra pasiekęs aukščiausią įtampą.
Gėlės dailininko kūriniuose nuspalvintos liūdesio, vienatvės, lūkesčio, tylios egzistencijos asociacijų.
Saulėgrąžos
1932 ir 1934 m. surengtose
,,Ars“
parodose Samuolis eksponavo po 7 paveikslus. Geltona spalva ima ryškėti kaip vienas būdingiausių samuoliškos tapybos akcentų.
Geltonoji moteris
J.Kundrotas prisimena: ,,Dabar, kai laikas daug ką nutolino ir išblukino, man vis tebeatrodo, jog kur tik Raimundas žengė žingsnį, visur lydėjo jo dėdės Antano Samuolio geroji dvasia. Tik užsimink apie Samuolį, ir šnekos kaip vandens, nors kibiru semk.“
Stasė Samulevičienė
Trumpa biografija
Gimė 1906m.Arzgire ( Rusijoje).
Išmoko apdirbti kailius ir siuvo įvairius dirbinius.
1935 m. Paryžiaus parodoje buvo apdovanota diplomu ir aukso medaliu. Grįžusi į Lietuvą apsigyveno Kaune.
Siuvo dirbinius iš kailio, ypač pamėgo žaisliukus.
Kūryba
S. Samulevičienė teigė, kad Lietuvą išgarsinti gali tik menininkai. Leido linksmus leidinėlius įvairiomis kalbomis, kurių herojai – jos sukurti pūkuoti gyvūnėliai. Išleido 6 knygeles vaikams. Jos būdavo spausdinamos 100 tūkst. egzempliorių tiražu.
Kūryba
Kūrė novelių romaną “Mano kiemo istorija”, kuris liko nebaigtas. Kūrėja teigė “
Noriu vaikams parodyti pasaulį per meną, įkvėpti jiems meilę tam pasauliui, nes sakoma, jog mokąs mylėti gyvulį, neskriaus ir žmogaus...”.
S. Samulevičienės kūriniai
Šypsenos ordinas
Lenkų vaikų apdovanojimas už žaislų kūrimą.
Su Raimundu ir savo žaislais
Vienatvė
Tragiškai žuvus sūnui, Stasė Samulevičienė sakė: “
Dabar turiu gyventi už du”.
Rengė sūnaus raštus spaudai, daug pastangų įdėjo įamžinant dailininko Antano Samuolio atminimą. Atstatė jo klėtelę Prauliuose.
Vardas