Transcript Politinių partijų funkcijos

POLITIKOS TEORIJA IR
POLITINĖS SISTEMOS
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
2013
VIII TEMA. POLITINĖS PARTIJOS IR PARTINĖS SISTEMOS
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Politinių partijų atsiradimas ir raida
Šiuolaikinių politinių partijų samprata
Politinių partijų funkcijos
Politinių partijų tipologija
Partinės sistemos samprata
Pagrindiniai partinių sistemų tipai
LITERATŪRA STUDIJOMS:
• BENETON, Philippe. Politikos mokslo įvadas. Vilnius: Mintis, 2010.
• KRUPAVIČIUS, Algis; LUKOŠAITIS, Alvidas (sudarytojai). Lietuvos
politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas: UAB Poligrafija ir
informatika, 2004.
• MATAKAS, Juozas (sudarytojas). Šiuolaikinė valstybė. Kaunas:
Technologija, 1999.
• NOVAGROCKIENĖ, Jūratė. Politikos mokslo pagrindai: paskaitų
konspektai. Vilnius: VU leidykla, 2001.
• PRAZAUSKAS, Algimantas; UNIKAITĖ, Ingrida. Politologijos pagrindai.
Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2007.
• SARTORI, Giovanni. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. Struktūrų,
paskatų ir rezultatų tyrimas. Kaunas, UAB Poligrafija ir informatika,
2001.
• ZEIGLER, Harmon. Politinė bendruomenė: įvadas į politinių sistemų ir
visuomenių lyginamąją analizę. Kaunas: Littera Universitati Vytauti
Magni 1993.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS POLITINĖS PARTIJOS (I)
Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos (lot. pars – dalis)
atsirado XIX a. pirmoje pusėje.
Edmund Burke (XVIII a.):
Partinis susiskirstymas, nepriklausomai nuo to, ar partijos
veikia vadovaudamosi gėrio ar blogio interesais, yra
neatskiriama laisvos valdymo sistemos dalis.
Partija yra jungtinė žmonių organizacija, siekianti savo
bendromis pastangomis nacionalinių interesų pagal tam
tikrus principus, dėl kurių jie visi sutaria.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS POLITINĖS PARTIJOS (II)
Toriai (angl. Tory) ir vigai (angl. Whig) Anglijos
parlamente 1690-1695 m.
1828 m. Demokratų partija (JAV)
1830 m. Konservatorių partija (Didžioji Britanija)
1854 m. Respublikonų partija (JAV)
1859 m. Liberalų partija (Didžioji Britanija)
Lietuvoje:
1896 m. Lietuvos socialdemokratų partija
1902 m. Lietuvos demokratų partija
POLITINIŲ PARTIJŲ GENEZĖ
Max Weber:
Aristokratų svitos, „gerbiamų žmonių“ partijos
Politiniai klubai
Šiuolaikinės masinės partijos
Maurice Duverger:
Grupės parlamente
Kadrinės partijos
Masinės partijos
PRIELAIDOS POLITINĖMS PARTIJOMS RASTIS
•
•
•
•
Atstovaujamojo valdymo plėtra ir parlamentų įtakos
didėjimas
Masinis dalyvavimas politikoje ir rinkimų teisės plėtra
Industrializacijos ir urbanizacijos plėtra
Legitimacijos krizės
POLITINIŲ PARTIJŲ FORMAVIMASIS
• Politinių partijų atsiradimas iš parlamentinių frakcijų
(„vidinė mobilizacija“)
• Politinių partijų atsiradimas už parlamento ribų („išorinė
mobilizacija“)
KUR NĖRA POLITINIŲ PARTIJŲ?
• Valstybėse, kuriose nėra išvystytų politinių struktūrų ir
politinio dalyvavimo tradicijų (pvz., Saudo Arabija,
Omanas, Brunėjus, Kataras)
• Valstybėse, kuriose politinių partijų veikla nutraukiama
(Nigerijoje 1983-1998, Čilė 1973-1987 ir kt.)
POLITINIŲ PARTIJŲ SAMPRATOS (I)
• Elektoralinė: Tai - politinė grupė, aktyviai dalyvaujanti
rinkimuose ir todėl turinti galimybę deleguoti savo
kandidatus į valstybines institucijas (G. Sartori)
Tai – organizacija, kuri kelia kandidatus į pareigybes
savo vardu (K. Janda)
• Struktūrinė : Tai – mažų grupių, išsibarsčiusių po visą
šalį ir sujungtų koordinuojančiomis institucijomis,
sąjunga (M. Duverger).
POLITINIŲ PARTIJŲ SAMPRATOS (II)
• Struktūrinė-funkcinė : Tai – formali organizacija, kurios
sąmoningas
ir
pirmaeilis
tikslas
yra
asmenų,
kontroliuojančių pavieniui ar koalicijose valdžios mašiną,
iškėlimas ir išlaikymas viešojoje valdžioje (J. LaPolambara);
Tai – statutinė organizacija politinių visuomenės agentų,
kurie susiję su vyriausybinės valdžios kontrole ir kurie dėl
tautos paramos konkuruoja su kita grupe ar kitomis
grupėmis (S. Newmann).
• Ideologinė: Tai – grupė vienminčių, kurie veikia drauge,
kad pasiektų bendrus politinius tikslus (K. von Beyme).
POLITINIŲ PARTIJŲ POŽYMIAI
• Išpažįsta tam tikrą ideologiją;
• Partijos pasižymi organizacine struktūra, t.y. jos yra
tęstiniai laike žmonių susivienijimai;
• Partijų tikslas – iškovoti ir išlaikyti valdžią;
• Kiekviena partija siekia užsitikrinti tautos paramą.
POLITINIŲ PARTIJŲ TEISINIS
REGLAMENTAVIMAS
Švedijos Konstitucija (1974):
Partija laikomas kiekvienas rinkėjų susivienijimas ar
grupė, kuri dalyvauja rinkimuose savo vardu.
Vokietijos Politinių partijų įstatymas (1967):
Politinė partija – tai piliečių susivienijimas, siekiantis
nuolat ar ilgą laiką daryti įtaką politinės valios
formavimui federaliniu ar žemės mastu ir atstovauti
tautai budestage ir žemės susirinkime, su sąlyga, kad jų
faktinės galimybės, ypač atsižvelgiant į jų organizacijos
apimtį ir tvirtumą, narių skaičių ir jų viešą veikimą
suteikia pakankamas garantijas rimtam šių siekių
įgyvendinimui.
POLITINIŲ PARTIJŲ TEISINIS
REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE
Politinių partijų įstatymas (2004 m. redakcija):
Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį
Įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas
– tenkinti savo narių politinius interesus, padėti
išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią,
siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir
savivaldos teisę.
Konstitucinio Teismo 2005-02-10 sprendimas:
Politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių
steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra neatsiejami
nuo politinės valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo
rinkimuose į atstovaujamąją instituciją – Seimą.
POLITINIŲ PARTIJŲ ORGANIZACINĖ
STRUKTŪRA
 Partinis aparatas
 Partijos atstovai valdžios
valdžioje“)
 Narių ir elektorato partija
institucijose
Maurice Duverger:
 „Komitetas“ (angl. caucus) arba partinis elitas
 Partijos skyriai
(„Partija
POLITINIŲ PARTIJŲ FUNKCIJOS (I)
•
•
•
•
•
Dalyvavimas rinkimuose iškeliant ir remiant kandidatus;
Politinis rekrutavimas ir socializacija;
Inovacinė funkcija;
Akumuliacinė funkcija;
Ideologinės ir politinės įvairovės institucinių garantijų
užtikrinimas;
• Integracinė funkcija.
POLITINIŲ PARTIJŲ FUNKCIJOS (II)
A. Krupavičius: Apibendrintos
partijų funkcijos:
pagrindinės
politinių
 rinkėjų pasirinkimo formavimas per politikos
alternatyvų pateikimą rinkimams;
 kandidatų į politinius postus ir lyderių atranka;
 rinkimų kampanijos ir konkurencija dėl rinkėjų balsų;
 dalyvavimas valdžioje ir vyriausybės formavime.
POLITINIŲ PARTIJŲ FUNKCIJOS (III)
Vokietijos Politinių partijų įstatymas (1967):
• Piliečių valios visose viešojo gyvenimo srityse formavimas;
• Politinio švietimo skatinimas ir gilinimas;
• Piliečių aktyvaus dalyvavimo politiniame gyvenime
stimuliavimas;
• Piliečių, galinčių prisiimti atsakomybę už visuomenės
reikalus, auklėjimas;
• Kandidatų iškėlimas rinkimuose;
• Įtaka politiniams procesams parlamente ir vyriausybėje;
• Suformuluotų tikslų pateikimas valstybės valiai formuluoti;
• Rūpestis nuolatiniu gyvu ryšiu tarp piliečių ir valstybės
institucijų.
POLITINIŲ PARTIJŲ FUNKCIJOS LIETUVOJE
Politinių partijų įstatymas :
• Jungia piliečius bendriems politiniams tikslams
įgyvendinti;
• Padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę
valią;
• Dalyvauja įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos
teisę.
POLITINIŲ PARTIJŲ TIPAI (I)
Pagal politinių partijų organizacinę struktūrą ir narystę
jose:
1. Masinės partijos
2. Kadrinės partijos
3. Visuotinės partijos
Tas pats kriterijus:
1. Narystė formaliai apibrėžta
2. Formaliai apibrėžtos narystės nėra
POLITINIŲ PARTIJŲ TIPAI (II)
Priėmimo į partijos narius kriterijus:
1. Narystė tiesioginė
2. Narystė netiesioginė
POLITINIŲ PARTIJŲ TIPAI (III)
Du kriterijai: 1) administracinė ir techninė partijos
infrastruktūra ir 2) institucionalizuotos konfliktų
sprendimų procedūros ir programinio konsensuso kūrimas:
1.
2.
3.
4.
Charizmatinės partijos;
Protopartijos arba įstatymų leidybos frakcijos;
Klientistinės arba patronažo partijos;
Programinės partijos.
POLITINIŲ PARTIJŲ TIPAI (IV)
Pagal partijų ideologiją:
1. Dešiniosios partijos;
2. Centro partijos;
3. Kairiosios partijos.
Europos partijų „dvasines šeimas“: 1) liberalios ir
radikalios partijos, 2) konservatyvios partijos, 3) socialistų
ir socialdemokratinės partijos, 4) krikščionių demokratų
partijos, 5) komunistinės partijos, 6) agrarinės partijos, 7)
regioninės ir etninės partijos, 8) dešiniosios ekstremistinės
partijos, 9) ekologiniai judėjimai.
POLITINIŲ PARTIJŲ PERSPEKTYVOS (I)
• Partijos nebėra tas struktūrinis politikos elementas, kuris
formuoja rinkėjų pasirinkimą;
• Partijoms vis sunkiau sekasi suformuoti drausmingas ir
politiškai skirtingas vyriausybes ar jungti visuomenės grupių
interesus;
• Ph. Schmitter: akivaizdūs partijų nuosmukio ženklai yra:
a. antipartinių programų propaganda;
b. viešos partijų savigarbos nusilpimas;
c. piliečių tapatybės su politinėmis partijomis nuosmukis;
d. partijų ir interesų grupių ryšių susilpnėjimas;
e. auganti partijų finansinė priklausomybė nuo valstybės.
POLITINIŲ PARTIJŲ PERSPEKTYVOS (II)
Juan Linz: Mažai tikėtina, kad naujos partijos bus masinės
narystės partijomis, tai yra partijomis, įleidusiomis savo
šaknis į homogeniškus ir socialiai skirtingus elektoratus.
Jos bus visuotinės partijos, t.y. mažiau pasiryžusios
integruoti savo rėmėjus į daugybę masinių organizacijų, ir
net mažiau apibrėžtos specifine subkultūra partijos, kaip
atsitiko su kai kuriomis socialistų ir krikščionių demokratų
partijomis praeityje. Taip pat bus mažiau pasižyminčių
stipria
partine
tapatybe
rinkėjų
ir
daugiau
„plaukiojančių“.
Šaltinis: Some Thoughts on the Victory and Future of
Democracy (1997) (Cituojama iš Šiuolaikinė valstybė,
1999).
PARTINĖS SISTEMOS SAMPRATA
Partinė sistema – tai:
• Partijų išsidėstymas, jų svoris ir santykiai;
• Konkrečioje politinėje sistemoje veikiančių politinių
partijų sąveikos.
KRITERIJAI PARTINĖMS SISTEMOMS
SKIRSTYTI
Alan Ware:
• Partijų skvarbos į visuomenę laipsnis;
• Partijų ideologija;
• Partijų parama politinio režimo legitimacijai;
• Partijų skaičius valstybėje.
Giovanni Sartori: Efektyvių partijų skaičius
PARTINIŲ SISTEMŲ TIPAI
Šaltinis: Šiuolaikinė valstybė, 1999.
PARTINIŲ SISTEMŲ KLASIFIKACIJA PAGAL PARTIJŲ SKAIČIŲ IR SANTYKINĮ SVORĮ
PARTINĖ SISTEMA
DVIPARTINĖ SISTEMA
DVIEJŲ SU PUSE PARTIJŲ
SISTEMA
DAUGIAPARTINĖ SISTEMA SU
DOMINUOJANČIA PARTIJA
DAUGIAPARTINĖ SISTEMA BE
DOMINUOJANČIOS PARTIJOS
HIPOTETINIS VIETŲ PARLAMENTE
EFEKTYVIŲ PARTIJŲ
PASIDALIJIMO PAVYZDYS
SKAIČIUS
55-45
2,0
45-40-15
2,6
45-20-15-10-10
3,5
25-25-25-15-10
4,5
RINKIMAI Į LIETUVOS SEIMĄ 1992-2012 M.
RINKIMAI Į SEIMĄ
PARTIJŲ MANDATŲ PASISKIRSTYMAS (>5 NARIAI)
1992 m.
73 – 25 – 12 – 8 – 7 - 5
1996 m.
70 – 16 – 13 – 12 – 12
2000 m.
34 – 29 – 28 – 14 – 10 – 7
2004 m.
39 – 25 – 20 – 18 – 11 – 10 – 10 – 6
2008 m.
45 – 25 – 16 – 15 – 11 – 10
2012 m.
37 – 33 – 29 – 11 – 10 – 8 – 7
Partinių sistemų kaitą lemiantys veiksniai
• Masinis rinkėjų persiorientavimas, kai partijos praranda
dalį nuolatinių rėmėjų;
• Politiniai institutai (pvz., naujos rinkimų sistemos
įtvirtinimas);
• Rinkėjų korpuso pokyčiai dėl migraciją, teritorijos
pokyčių ir pan.;
• Vertybių ir politinių problemų kaita.