Transcript VII tema - VU Teisės fakultetas

Politinių ir teisinių teorijų istorija
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 1. Naujųjų laikų pradžia ir šio laikotarpio bruožai.
• Protestantizmo plėtra
• Olandijos išsivadavimas ir Anglijos revoliucija
• Racionalizmo plėtra
• Prigimtinės teisės doktrinos plėtra
• Visuomenės sutarties teorija
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 2. Hugo Grocijaus
(1583-1645 m.) politinė ir
teisinė
teorija.
Teisės
teorija ir prigimtinės teisės
samprata.
Visuomenės
sutartis kaip valstybės
atsiradimo
pagrindas.
Valstybės
samprata
ir
valdymo formos. Valstybių
santykius reguliuojančios
teisės koncepcija.
Svarbiausieji Hugo Grocijaus darbai
 Laisvoji jūra (1609)
 Apie karo ir taikos teisę.
Trys knygos, kuriose
aiškinama prigimtinė ir
tautų teisė, o taip pat
viešosios teisės principai
(1625)
Teisės rūšys
 Prigimtinė teisė.
 Valingai nustatyta teisė:
Dievo nustatyta teisė;
 Pozityvioji teisė.

Prigimtinės teisės samprata
„Prigimtinė teisė yra proto balsas, nurodantis, jog
vienas ar kitas veiksmas dėl to, kad jis atitinka
protingą prigimtį arba neatitinka jos, yra moraliai
niekingas arba moraliai būtinas ir jog todėl tokį
veiksmą arba draudžia, arba paliepia prigimties
kūrėjas Dievas“.
Prigimtinė ir Dievo nustatyta teisė
 „Kadangi prigimtinė teisė yra amžina ir nekintanti,
todėl Dievas, kuriam yra svetima netiesa, negalėjo
nurodyti ką nors, kas prigimtinei teisei
prieštarautų.“
 Prigimtinės teisės pakeisti negali net Dievas: „Yra
kažkas, ko nesiekia Dievo galia… Tad kaip Dievas
negali padaryti, kad 22 nebūtų lygu keturiems,
taip jis negali padaryti, kad tai, kas vidujai yra
blogis, nebūtų blogis“.
Pozityvioji teisė kaip sutarties rezultatas
 „Kadangi
prigimtinė teisė įpareigoja laikytis
sutarčių, iš šio šaltinio išplaukia valstybės vidaus
teisė. Tie, kurie įstojo į kokią nors bendruomenę
arba paklūsta vienam ar daugeliui, yra davę arba
žodinį pažadą, arba dėl paties sandorio kilmės yra
nebyliai įsipareigoję vykdyti tai, ką nuspręs
dauguma bendruomenės narių ar tie, kuriems
suteikta valdžia.“
 Tautų teisė „privalomą galią įgauna visų tautų ar jų
daugumos valia“.
Valstybės samprata
„Valstybė – tai tobula laisvų žmonių sąjunga,
sudaryta dėl teisės ir bendros naudos“.
 Valstybė atsiranda visuomenės sutarties pagrindu.
 Valstybė atsiranda kaip daugumos susitarimas prieš
mažumą, silpnųjų ir engiamųjų sąjunga prieš
stipriuosius ir galinguosius.
 Ypatingas
valstybės bruožas – aukščiausioji
(suvereni) valdžia: „tauta, patekusi kitos tautos
valdžion, nėra valstybė, o tik priklausomas ją
apimančios valstybės narys“.
Valdymo formos
 Monarchija
 Aristokratija
 Demokratija ir kt.
Valdymo forma esminės reikšmės neturi: „tauta gali
pasirinkti vieną ar kitą valdymo formą, kurią derėtų
vertinti ne pagal jos privalumus, o pagal tai, kiek ji
išreiškia tautos valią“.
Pasipriešinimo valdžiai problematika
 Po visuomenės sutarties sudarymo priešintis valdžiai
nevalia: „Įstatymas nesipriešinti“.
 Pasipriešinti galima tik kraštutinės būtinybės
sąlygomis ir tik žiūrint, kad tai neatneštų dar
daugiau žalos: „Pilietinis karas yra blogiau nei
neteisėtas valdymas“.
Ar teisė ir karas suderinami?
„Negalima sutikti su kai kurių išsigalvojimais, esą
karo metu pasibaigia visos teisės. (...) Tiek pradėti
karą, tiek ir jį tęsti nevalia kitaip, kaip tik laikantis
teisės bei sąžiningumo reikalavimų“.
Karas neprieštarauja prigimtinei teisei: „Iš prigimties
kiekvienas yra savo teisės gynėjas, tam mums ir
duotos rankos“.
Karo teisė
 Teisėta karo priežastimi yra teisės pažeidimas.
 Teisingi yra gynybiniai karai, taip pat karai siekiant
išsaugoti valstybės vientisumą ar apginti savo turtą.
 Neteisingi karai pažeidžia prigimtinės teisės,
dieviškųjų įstatymų ir tautų teisės reikalavimus. Tai
– grobikiški karai, karai siekiant užvaldyti svetimą
turtą ar pavergti kitas tautas.
 Turi būti siekiama kuo greičiau sudaryti taiką:
„Galutinis karo tikslas yra taika“.
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 3. XVII a. Anglijos
revoliucija.
Revoliucijos
priešininkų ir jos šalininkų
politinės ir teisinės idėjos.
Rojalistų
doktrinos.
Revoliucijos stovykla ir jos
politinės
bei
teisinės
pažiūros. Independentai.
Leveleriai („Lygintojai“).
Digeriai („Kasėjai“).
Revoliucijos priešininkų politinės ir teisinės idėjos:
Seras Robertas Filmeris (1588-1653)
Kūrinys:
PATRIARCHIJA, ARBA
PRIGIMTINĖ KARALIŲ
VALDŽIA (parašytas apie
1642 m., publikuotas 1680
m.).
Roberto Filmerio tezės
 Teiginiai grindžiami Biblija.
 Adomas turėjo valdžią savo vaikams ir jų palikuonims.
 Tėvo valdžia kyla iš Dievo ir yra absoliuti.
 Politinė valdžia kyla iš tėvo valdžios – potestas patria
virsta potestas regia.
 Karaliaus valdžia negali būti kontroliuojama.
 Karaliaus nesaisto jo išleisti įstatymai.
 Karalius negali būti pašalintas ar baudžiamas.
Independentai: Džonas Miltonas (1608-1674)
Svarbiausieji kūriniai:
IKONOKLASTAS (1649)
ANGLIJOS ŽMONIŲ GYNYBA
(1651)
BRITANIJOS ISTORIJA (1670)
Džono Miltono idėjos
 Politinė valdžia kyla iš tautos, kuri yra suverenas:




„Karalių ir magistratų valdžia yra ne kas kita, kaip
tai, kas kyla iš tautos ir yra jiems patikėta bendram
labui“.
Tauta turi teisę pašalinti karalių ar net panaikinti
monarchiją, net jei karalius „nėra tironas“.
Karaliai yra įpareigoti užtikrinti salus populi.
Nei viena laisva tauta negalėjo įsteigti absoliutinės
monarchijos.
Tauta turi teisę bausti tiek karalių, tiek ir valstybės
pareigūnus.
Independentai: Džeimsas Haringtonas (1611-1677)
Svarbiausias kūrinys:
OKEANIJOS RESPUBLIKA
(angl. The Commonwealth
of Oceana), 1652.
Džeimso Haringtono idėjos
 „Valdžia yra įstatymų, o ne žmonių viešpatavimas.“
 Įstatymų turi būti kuo mažiau (pakanka trisdešimties).
 Politinė valdžia turi būti proporcinga ekonominei galiai ar





žemės nuosavybei.
Pasisako už respubliką.
Siūlo įsteigti dviejų rūmų parlamentą, kuris būtų kasmet
atnaujinamas išrenkant trečdalį narių.
Senatas svarsto ir siūlo, Tautos rūmai sprendžia: „Kaip
aristokratija įkūnija valstybės išmintį, taip nuspręsti valstybėje
priklauso visai tautai“.
Teisė rinkti suteikiama 30 metų amžiaus savininkams vyrams.
Vykdomoji valdžia suteikiama Magistratui, kuris renkamas iš
Senato narių.
Leveleriai („Lygintojai“)
Džonas Lilbernas (1614-1657)
Levelerių politinės idėjos
 Suvereni valdžia priklauso tautai, o parlamentas vykdo





tik tautos deleguotas galias.
Nuosavybės teisė, sąžinės, spaudos laisvės, prekybos
laisvė, visų lygybė prieš įstatymą ir teismą skelbiamos
neatimamomis prigimtinėmis teisėmis.
Ragino panaikinti monarchiją, Lordų rūmus ir
diduomenės privilegijas.
Kasmetiniai, visuotiniai ir lygūs rinkimai, kuriuose
teisė balsuoti suteikiama visiems laisviems vyrams.
Kadangi gamta kiekvienam suteikė self-property, turi
būti atkurtos pažeistos prigimtinės teisės.
Reikalaujama lygiai pripažinti ir gerbti skirtingas
religijas.
Digerių („Kasėjų“) politinės idėjos
 Politinės idėjos grindžiamos Biblijos nuostatomis.
 Teisė dirbti žemę ir gauti pragyvenimą yra kiekvieno
individo prigimtinė teisė.
 Prigimtinėje būklėje viešpatavo bendra nuosavybė,
kuri turi būti atkurta.
 Socialinių blogybių ir daugelio žmonių ydų priežastis
yra privatinė nuosavybė („uzurpacija“).
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 4. Tomo Hobso (15881679) politinė ir teisinė
doktrina. Prigimtinės
būklės ir visuomenės
sutarties koncepcija.
Prigimtinė ir pozityvioji
teisė. Absoliučios valstybės
valdžios apologija.
Mokymas apie valdymo
formas.
Svarbiausieji Tomo Hobso kūriniai
 FILOSOFIJOS
PAGRINDAI:
APIE PILIETĮ (1642)
 LEVIATANAS
ARBA
BAŽNYTINĖS IR PILIETINĖS
VALSTYBĖS
MATERIJA,
FORMA
IR
VALDŽIA
(1651)(liet. k. Leviatanas.
Vilnius: Pradai, 1999).
Prigimtinė būklė (I)
„Taigi akivaizdu, kad tuo metu, kai žmonės gyvena be
bendros valdžios, laikančios juos visus baimėje, jie
yra tokioje būklėje, kuri vadinama karu; ir dar tokiu
karu, kuriame kiekvienas žmogus kariauja su
kiekvienu kitu žmogumi. (...) Todėl visa, kas būdinga
karo, kuriame kiekvienas žmogus yra kiekvieno
priešas, laikui, būdinga ir laikui, kai žmonės gyvena
be jokio saugumo, išskyrus vien tai, kurį jiems
suteikia jų pačių jėga ir jų pačių išradingumas“.
Prigimtinė būklė (II)
„Esant tokiai padėčiai, nėra vietos darbštumui, nes
darbo vaisia nėra garantuoti; todėl nėra vietos
žemdirbystei, jūrininkystei, jūrų prekybai, patogiems
pastatams, (...) o visų baisiausia – yra nuolatinė
baimė ir prievartinės mirties pavojus. Žmogaus
gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir
trumpas.“
Kaip pašalinti prigimtinės būklės trūkumus?
 Savisaugos instinktas, lenkiantis žmones į taiką,
paskatina juos ieškoti išeities.
 Protas pasiūlo taikos sąlygas, kurių laikydamiesi
žmonės gali susitarti. Šios sąlygos – tai vadinamieji
prigimtiniai įstatymai.
Prigimtinio įstatymo samprata
„Prigimtinis įstatymas yra proto surastas nurodymas
ar bendra taisyklė, kuri draudžia žmogui daryti tai,
kas pražūtinga jo gyvybei, ar atima iš jo priemones
išsaugoti ir nepadaro to, kas, jo manymu, gali
geriausiai jo gyvybę išsaugoti.“
Svarbiausieji prigimtiniai įstatymai
Pirmasis ir esminis prigimtinis įstatymas: ieškoti
taikos ir ją palaikyti.
2. Žmogus turi būti pasirengęs, jeigu kiti yra taip pat
pasirengę tiek, kiek jis mano esant būtina taikai ir
savigynai, atsisakyti teisės į visu daiktus ir
pasitenkinti, turėdamas tiek laisvės kitų žmonių
atžvilgiu, kiek jis leistų kitiems žmonėms jos turėti
jo atžvilgiu.
3. Teisingumas: žmonės turi vykdyti jų susitarimus.
1.
Likusieji (4-19) prigimtiniai įstatymai
4. Dėkingumas
11. Nešališkumas
12. Lygus bendrų daiktų naudojimas
17. Nė vienas žmogus nėra sau teisėjas ir kt.
Prigimtiniai įstatymai gali būti sutraukti į vieną lengvą
santrauką: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kiti
tau darytų.
Valstybė
 Valstybė atsiranda individams perduodant visą jų
valdžią ir galią vienam žmogui ar žmonių
susirinkimui, kuris galėtų balsų dauguma visų jų
valias paversti viena valia.
 Valstybė yra vienas asmuo, kuris įgaliotas panaudoti
visą bendruomenės jėgą ir priemones, kaip jis manys
esant būtina jų taikai ir bendrai gynybai.
 Tas, kuris įkūnija šį asmenį, yra SUVERENAS.
 Valstybės tikslas – INDIVIDO SAUGUMAS.
Valstybės įsteigimo pasekmės
 Pavaldiniai negali keisti valdymo formos.
 Aukščiausioji valdžia negali būti prarasta.
 Niekas negali protestuoti prieš daugumos paskelbtą





suvereno įsteigimą.
Suvereno veiksmų pavaldiniai negali smerkti.
Pavaldinys negali nubausti suvereno.
Suverenas pats sprendžia, kas yra būtina pavaldinių
taikai ir saugumui.
Suverenas nustato nuosavybę apibrėžiančias taisykles.
Suvereno teisės nedalomos ir kt.
Valstybės formos
 Monarchija – kai atstovas yra vienas žmogus.
 Aristokratija – kai atstovas yra tik dalies žmonių
susirinkimas.
 Demokratija (arba liaudies valstybė) – kai atstovas
yra visų norinčiųjų dalyvauti susirinkimas.
Apie geriausią valdymą: „Valdžia visomis savo
formomis, jei tik jos pakankamai tobulos, kad gintų
pavaldinius, yra tokia pati“.
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 5. Barucho
(Benedikto) Spinozos
(1632-1677 m.) mokymas.
Prigimtinė būklės
paveikslas ir visuomenės
sutartis. Valstybės
samprata ir jos formos.
Valstybės valdžios galios
ribos.
Svarbiausieji Barucho Spinozos kūriniai
 ETIKA, ĮRODYTA
GEOMETRIJOS METODU
(liet. Etika. Vilnius:
Pradai, 2001).
 TEOLOGINIS-POLITINIS
TRAKTATAS (1670)
 POLITINIS TRAKTATAS
(1677)
Prigimtinė būklė (I)
„Kadangi protas nereikalauja nieko priešingo
prigimčiai, tai jis reikalauja, kad kiekvienas mylėtų
pats save, ieškotų sau naudos – to, kas iš tikrųjų
naudinga, ir siektų viso to, kas žmogų iš tikrųjų veda į
didesnį tobulumą, ir apskritai kad kiekvienas kiek
galėdamas stengtųsi išsaugoti savo būtį.“
Prigimtinė būklė (II)
 Gamtoje galioja universalus įstatymas – kiekvieno siekis





išlikti. Jis – prigimtinės teisės pagrindas.
Prigimtine teisė egocentriška ir vertybiniu požiūriu
neutrali.
Kiekvienas siekdamas išlikti turi teisę panaudoti visas
jam prieinamas priemones.
Prigimtinių teisių apimtis priklauso nuo realios
(faktinės) jėgos.
Prigimtinė teisė draudžia tai, ko niekas nenori ar ko
niekas negali.
Prigimtinėje būklėje kiekvienas individas yra potencialus
kitų priešas.
Visuomenės sutartis
 Visuomenės sutartimi individai įsipareigoja paklusti




proto reikalavimams.
Visuomenės sutarties tikslas – saugumo užtikrinimas.
Prigimtinėje būklėje turėtų teisių „į viską“ (pirmiausia
– teisės į savigyną) atsisakoma formuojamos
aukščiausiosios valdžios naudai.
Valstybės valdžiai nepriklauso tai, ko vykdymas negali
būti užtikrintas atlyginimu ar bausmės grėsme.
Valstybės valdžiai nepriklauso tai, kam dauguma
nepritaria.
Laisvė kaip valstybės tikslas
Principai, kuriais turi būti grindžiama valstybės
valdžios veikla:
 Kiekvienas laisvas sakyti tai, ką galvoja;
 Laisvė gali būti suteikta kiekvienam be žalos
valstybės valdžios autoritetui;
 Laisvė niekaip netrukdo taikai valstybėje;
 Įstatymai, nukreipti prieš teorijas ir idėjas, yra
beprasmiški;
 Laisvė yra visuomenės klestėjimo sąlyga.
Valdymo formos
 Monarchija:


Bloga monarchija
Gera monarchija
 Aristokratija


Bloga aristokratija
Gera aristokratija
 Demokratija
Demokratijos privalumai
 Susitarta, kad būtų nuspręsta taip, už ką nubalsavo
dauguma.
 Teisė stoti valstybės tarnybon ir balsuoti suteikiama
visiems piliečiams. Valdo įstatymas (beasmenis ir
neutralus autoritetas).
 Užtikrintas piliečių lygiateisiškumas bei bendra
nauda.
 Kiekvienas pilietis išlieka laisvas, nes neatsisako
prigimtinės galios kažko kito naudai.
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 6. Džono Loko (16321704) politinės ir teisinės
idėjos. Prigimtinės būklės
koncepcija. Valstybės
kilmė ir tikslas. Valdžių
padalijimo teorija.
Būtinybė riboti valstybės
valdžios galias.
Svarbiausieji Džono Loko kūriniai
DU TRAKTATAI APIE VALDŽIĄ
(1690) (liet. k. Esė apie
pilietinę valdžią (Antras
traktatas apie valdžią).
Vilnius: Mintis, 1992.
Prigimtinė būklė
„Tai yra būklė, kai žmonės laisvai savo nuožiūra
veikia, disponuoja savo nuosavybe ir asmeniu pagal
prigimtinį įstatymą, neprašydami nieko leidimo ir
nepriklausydami nuo kito žmogaus valios. Tai yra ir
lygybės būklė, kai visa valdžia ir visa juridikcija yra
abipusė ir niekas neturi jos daugiau už kitą. (...)
Prigimtinę būklę valdo prigimtinis įstatymas, kuris
privalomas kiekvienam, o protas, kuris ir yra šis
įstatymas, visus į jį besikreipiančius žmones moko,
kad, esant visiems lygiems ir nepriklausomiems,
niekas negali kėsintis į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ir
nuosavybę“.
Prigimtinės būklės trūkumai
Trūksta sukurto, įtvirtinto, viešai pripažinto
įstaymo, kuris būtų pripažintas gėrio bei blogio
matu ir bendru matu sprendžiant visus tarpusavio
nesutarimus.
2. Trūksta žinomo ir nešališko teisėjo, įgalioto spręsti
visus nesutarimus pagal tam tikrą įstatymą.
3. Dažnai pritrūksta galios paremti ir palaikyti
teisingą sprendimą ir jį deramai įvykdyti.
1.
Visuomenės sutartis
„Nė viena politinė visuomenė negali egzistuoti ar išlikti
neturėdama jėgos, kuri saugotų nuosavybę ir baustų visus
visuomenės narius už nusikaltimus. Todėl politinė
visuomenės egzistuoja tada ir tiktai tada, kada kiekvienas
iš jos narių yra atsisakęs savo prigimtinės galios ir
atidavęs ją į bendruomenės rankas. (...) Teisėju tampa pati
bendruomenė, kuri, nustatydama nešališkas taisykles ir
skirdama visuomenės įgaliotus žmones joms vykdyti,
sprendžia visus nesutarimus, kurie gali kilti tarp jos narių
kuriuo nors teisės klausimu, be to, įstatymo numatytomis
bausmėmis baudžia už prasižengimus, padarytus atskiro
nario bendruomenei (...)“.
Prigimtinių galių perdavimas
Formuojamai aukščiausiajai valdžiai perduodamos
galios:
Galia daryti tai, ko reikia jo paties ir kitų apsaugai;
2. Galia bausti už prasižengimus.
1.
Svarbu: Prigimtinės laisvės (galios) atsisakoma tiek,
kiek to prireiks visuomenės gerovei, klestėjimui bei
saugumui.
Valstybės tikslas
Į valstybę vienijamasi tam, kad visi kartu gintų savo
gyvybes, laisves bei valdas – tai, ką vadinu bendru
vardu – nuosavybe.
Valdžia niekada negali būti išplėsta daugiau negu
reikia bendram labui, o privalo saugoti kiekvieno
nusoavybę šalindama tą trūkumų trejetą, kuris
prigimtinę būklę daro tokią nesaugią ir nelengvą.
Valdžios galios ribos
Valdžia negali būti absoliučiai savavališka žmonių
gyvybės ir nuosavybės atžvilgiu.
2. Valdžia privalo veikti ne pagal naujus savavališkai
susigalvotus įstatymus, o pagal paskelbtus
nuolatinius įstatymus.
3. Valdžia negali paimti iš žmogaus jokios jo
nuosavybės dalies be jo paties sutikimo.
4. Valdžia, būdama deleguota, negali būti perleista į
kokias nors kitas rankas.
1.
Valstybės formos
Kriterijus: valstybės forma priklauso nuo to, kam
suteikiama galia leisti įstatymus.
 Monarchija
 Aristokratija (ji vadinama oligarchija)
 Demokratija
Valdžių padalijimo tikslas
„Kadangi pagunda gali būti per didelė silpnai
žmogaus prigimčiai, linkusiai geisti valdžios, tie
patys asmenys, kurie turi teisę kurti įstatymus, gali
taip įsigeisti paimti į savo rankas teisę juos vykdyti,
kad tokiu būdu pasidarytų sau išimtį ir nebūtų
pavaldūs savo sukurtiems įstatymams ir kreiptų
įstatymą, jį kuriant ir jį vykdant, savo asmeninei
naudai; taip jų interesai tampa atskiri nuo likusios
bendruomenės, priešingi visuomenės ir valdžios
tikslui.“
Valstybės valdžios rūšys
 Įstatymų leidžiamoji valdžia
 Vykdomoji valdžia
 Federacinė valdžia
Svarbu: Vykdomoji valdžia yra pavaldi ir atskaitinga
įstatymų leidėjui, o panorėjus gali būti pakeista ir
nušalinta.
Pasipriešinimo valdžiai problematika
„Visa įgaliojimu suteikta valdžia yra skiriama vienam
tikslui, kuris ją ir riboja; todėl, kai šis tikslas
akivaizdžiai
prarandamas
ar
paneigiamas,
įgaliojimas būtinai nutraukiamas, o valdžia turi būti
grąžinta į rankas tų, kurie ją suteikė, ir jie gali iš
naujo skirti ją ten, kur, jų manymu, ji geriausiai
garantuos jų saugumą ir ramybę. Vadinasi,
bendruomenė nuolat išlaiko aukščiausią valdžią
gindama save nuo kieno nors kėsinimosi ir užmačių,
net savų įstatymų kūrėjų (...).“
Įstatymai kaip laisvės garantas
 Politinė valdžia – tai teisė leisti įstatymus.
 Įstatymai privalomi visiems, taip pat ir įstatymų
leidėjams.
 Įstatymų tikslas – laisvė, jos apsauga ir išplėtojimas:
Nėra laisvės ten, kur nėra įstatymo.
 Būti laisvam reiškia veikti pagal įstatymus, o ne
priklausyti nuo kito savivalės.
 Įstatymų turi būti kaip galima mažiau.
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. 7. Samuelio
Pufendorfo (1632-1694 m.)
politinė ir teisinė doktrina.
Prigimtinės teisės
koncepcija. Visuomenės
sutarties idėja.
Svarbiausieji darbai
 BENDROSIOS
JURISPRUDENCIJOS
PAGRINDAI (1660)
 APIE PRIGIMTINĘ IR TAUTŲ
TEISĘ
(1672)
 APIE ŽMOGAUS IR PILIEČIO
PAREIGAS (1673)
Prigimtinė būklė (I)
Prigimtinė būklė [...] yra pati žemiausia ir vargingiausia
žmogaus būklė. Žmogus, kaip ir kiti gyvi padarai, labiau už visus
kitus myli save; kas jam naudinga, to jis stengiasi pasiekti, kas
jam žalinga, to jis vengia. Tačiau kartu žmogus gimsta silpnas ir
reikalingas pagalbos, o iš to kyla pagrindinis prigimtinis
įstatymas: kadangi žmogus, jausdamasis silpnas, yra reikalingas
kitų pagalbos, jis būtinai linkęs bendrauti; su kitais jis bendrauja
taip, kad jiems kyla noras ne tik kad jam nekenkti, bet ir padėti.
Todėl kiekvienas turi stengtis veikti taip, kad būtų taikoje ir
meilėje su kitais, kame ir pasireiškia esminis bendro gyvenimo
bruožas. Tai reiškia, kad žmonės iš prigimties ne priešai, bet
draugai; prigimtinė būklė – taikos būklė. [...] Todėl pagrindinis
prigimtinis įstatymas skelbia: „Kiekvienas žmogus turi stengtis,
kiek leidžia jo jėgos, sugyventi taikiai, kas dera su žmonių
giminės prigimtimi ir jos paskirtimi“
Prigimtinė būklė (II)
 Iš prigimties individas yra silpnas ir reikalingas
pagalbos, kurią jam suteikia bendruomenė.
 Prigimtinis
žmonių visuomeniškumas sukuria
prielaidas jiems gyventi drauge ir be valstybės
valdžios.
 Prigimtinėje būklėje individai yra laisvi ir lygūs, jo
asmuo (taip pat ir nuosavybė) neliečiamas.
 Prigimtinėje būklėje individas nebūtinai bus kitiems
priešas, tačiau tai nesaugi būklė, nes ne visuomet
vadovaujamasi protu.
Pareigos, kylančios iš prigimtinės teisės
 Pareigos savo paties atžvilgiu: savo sielos ir kūno
lavinimas.
 Pareigos kitų atžvilgiu:
1. Absoliučios: (i) nedaryti skriaudų kitiems (tiek
žmogaus kūnui, tiek ir jo vardui); (ii) kitus
pripažinti ir gerbti kaip sau lygius; (iii) padėti kitų
gerovei (humaniškumas, geranoriškumas, atjauta);
2. Hipotetinės; tai – žmonių sudaromos sutartys,
kuriose prisiimtų įsipareigojimų privalu laikytis
Visuomenės sutartis
 Iš prigimtinės žmonių laisvės ir lygybės seka tai, kad
pavaldumo ir priklausomybės santykiai gali būti
nustatyti tik šių santykių dalyvių sutikimu, t.y.
sutartimi, kuri būtina siekiant užtikrinti bendrąjį gėrį
ir taiką.
 Formuodami
valdžią individai jai perduoda
prigimtinėje būklėje turėtą savigynos teisę.
 Valstybės tikslas – užtikrinti santarvę ir saugumą
visuomenėje.
Valstybės steigimo etapai
 Susitarimas įsteigti visuomenę;
 Valdymo formos nustatymas;
 Susitarimas paklusti.
Šie susitarimai gali būti sudaromi tiek tiesiogiai, tiek ir
nebyliai.
Visuomenės sutarties pasekmės
 Iš




sutarties kyla abipusiai tautos ir valdžios
įsipareigojimai: tauta įsipareigoja paklusti, o valdžia
– rūpintis bendruoju gėriu ir saugumu.
Vietoje įvairiausių rūšių priklausomybės užtikrinama
visų piliečių lygybė.
Garantuojamas teisinis saugumas.
Panaikinus priklausomybę nuo žemės savininkų,
skatinamas ekonomikos vystymasis.
Visuomenės sutartis gali būti nutraukta tik esant
ypatingai būtinybei.
Valdymo formos ir valdžios įgaliojimų apimtis
Valdymo formos:
 Monarchija;
 Aristokratija;
 Demokratija.
Valdžios įgaliojimų apimtis:
 Neribota valdžia;
 Ribota valdžia.
Pilietis privalo paklusti suvereno valdžiai nepaisant to,
kokia ji – monarchinė, aristokratinė ar demokratinė,
absoliuti ar ribota.
Reikalavimai pozityviajai teisei
Prigimtinė teisė nustato tai, kas proto požiūriu yra
būtina žmonėms gyvenant kartu. Pozityviosios teisės
esmė yra tai, kad „taip nusprendė įstatymų leidėjas“.
 Įstatymas turi būti naudingas, priešingu atveju nėra




pagrindo riboti prigimtinę laisvę.
Įstatymas turi būti viešai paskelbtas.
Įstatymo tekstas turi būti aiškus.
Įstatymo aiškinimas turi būti aiškus ir suprantamas.
Nustatytos sankcijos už įstatymo nevykdymą.
VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje
XVII a.
VII. Christiano Tomazijaus
(1655-1728 m.) prigimtinės
teisės koncepcija. Teisės ir
moralės santykio
problematika.
Svarbiausieji darbai
 PRIGIMTINĖS TEISĖS VADOVĖLIS (1687)
 DIEVIŠKOSIOS JURISPRUDENCIJOS INSTITUCIJOS (1688)
 PRIGIMTINĖS IR TAUTŲ TEISĖS PAGRINDAI (1705)
Žmogaus gyvenimo tikslas
 Privalu daryti tai, kas žmogaus gyvenimą daro kuo
ilgesnį ir laimingesnį bei vengti to, kas tam priešinga.
 Laimingas gyvenimas yra tada, kai jis prabėga
ramiai, nusipelno pagyrimo ir gausiai aprūpintas
visais daiktais.
 Siekiant tokio gyvenimo, privalu vadovautis moralės,
padorumo ir teisės pradais.
Trejopos pareigos
 Moralė (decorum): DARYK SAU tai, ką nori, kad kiti
tau darytų (arba – elkis taip, kaip privalo elgtis kiti).
 Padorumas (honestum): DARYK KITIEMS tai, ką
nori, kad kiti tau darytų.
 Teisė (iustum): NEDARYK KITIEMS to, ko nenori,
kad kiti tau darytų.
Teisė v. Moralė
 Moralė išreiškia vidinę, teisė – išorinę pareigą.
 Teisės tikslas – apibrėžti žmonių (išorinį) elgesį.
 Būtini du teisinio santykio subjektai.
 Teisinės
pareigos vykdymas yra privalomas
(užtikrintas prievarta); galima reikalauti ją įvykdyti.
 Vykdyti teisės nurodymą privalu nepaisant asmens
požiūrio į jį.
 Moralės sfera platesnė; ji - teisės pagrindas.
Visuomenės sutartis
 Visuomenės sutartį sudaro du aktai: susitarimas
įsteigti bendruomenę ir susitarimas paklusti.
 Valstybė
– iš žmonių prigimties kylanti
bendruomenė,
kurioje
aukščiausioji
valdžia
užtikrina bendrąjį gėrį ir naudą.
 Visuomenės sutarties pagrindu sukuriamas neribotas
imperium; valdovas nustato taisykles.
 Atsiradus valstybei, pareigų vykdymas tampa
privalomas.