Transcript X tema - VU Teisės fakultetas

Politinių ir teisinių teorijų istorija
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys
Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje
X. 1. Konservatizmo politinė
doktrina ir jos pradininko
Edmundas Berko (1729-1797
m.) mokymas.
Svarbiausias kūrinys:
„Apmąstymai apie Prancūzijos
revoliuciją“ (1790).
(liet. Edmund Burke.
Apmąstymai apie Prancūzijos
revoliuciją. Vilnius: Žara,
2009).
Prancūzijos revoliucijos kritika
 Revoliucija drasko „bendruomenės subordinacijos saitus“ ir




paverčia ją nesocialių ir nepilietiniu, nesusijusiu dalelių
chaosu.
Revoliucinė valdžia „mėgino sumaišyti visus piliečius kaip tik
galėjo į vienalytę masę“.
Prancūzijoje paneigus senąją tvarką ir vadovaujantis
„literatūrinių politikų“ metafizinėmis teorijomis ir abstrakčiais
idealais, pamėginta „vienu ypu sukurti naują konstituciją
didžiulei karalystei ir kiekvienai jos daliai“.
Revoliucionieriai elgiasi kaip užkariautoje šalyje, visuomenė
tapo jų bandymų objektu, žmonės „vertinami kaip pelės“:
„Sąžiningas reformatorius negali vertinti savo šalies viso labo
kaip tuščio lapo, kuriame galima rašyti viską, kas tik šauna į
galvą“.
Ar buvo būtina iš pagrindų sugriauti senąją tvarką, o po to
pagal abstraktų teorinį projektą statyti naują statinį?
Tradicionalizmas
 „Mes turime bendruomenių rūmus ir tautą, paveldėjusią




savo privilegijas ir laisves iš ilgos protėvių linijos“.
Stiprių „politinių protų“ užduotis – „saugoti ir tuo pat metu
reformuoti“.
Prigimtinių teisių filosofija yra metafizika, kalbėjimas apie
įsivaizduojamus dalykus, užmiršus istorinę realybę; žmonių
teisės apibrėžia ne tik jų teises, bet ir apribojimus.
„Visose visuomenėse, susidedančiose iš skirtingų kategorijų
piliečių, viena turi dominuoti“, todėl geriausia valdymo forma
– konstitucinė monarchija, kurioje derinami paveldėjimo ir
tautos atstovavimo principai.
Svarbiausia valstybės valdžios institucija – parlamentas, o
parlamentarai neturi būti tautos „pasiuntiniai“, veikiantys
pagal duotas instrukcijas.
Konservatizmo vertybės
 ISTORIJA IR TRADICIJA: „Neatsižvelgs į būsimąsias kartas tie,





kurie nė karto nėra atsigręžę į savo protėvius“.
NUSISTATYMAS IR PROTAS: „Geriau kreiptis kapitalo į visuotinį
banką, kuriame sukaupta daugelio tautų patirtis“.
AUTORITETAS IR GALIA: Prigimtinės teisės mokyklos klaida
buvo autoriteto, kurias įkūnija tradicijos ir socialiniai
kodeksai, nuvertinimas.
LAISVĖS IR LYGYBĖS NESUDERINAMUMAS: „Visos pastangos
valdžios sprendimais kompensuoti
pranašumų įvairovę
tegali suvaržyti žmonių laisvę“.
NUOSAVYBĖ: „Panaikinus privačią nuosavybę, laisvės nelieka“.
RELIGIJA IR MORALĖ: „Teisingumas ir gailestingumas –
esminės religijos dalys“.
X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys
Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje
X.2.1. Džeremio Bentamo
(1748-1832 m.) politinės ir
teisinės
pažiūros.
Utilitarizmo
teorija.
Prigimtinės teisės kritika.
Teisės ir moralės sąveika.
Politinis idealas.
Svarbiausieji Džeremio Bentamo kūriniai
 FRAGMENTAS APIE VALDŽIĄ (1776)
 ETIKOS IR ĮSTATYMŲ LEIDYBOS PRINCIPŲ ĮVADAS (1789)
 KONSTITUCINIS KODEKSAS (1830)
Žmonių elgesio vertinimo matas
„Gamta
padarė
žmoniją
pavaldžią
dviem
savarankiškiems šeimininkams – skausmui ir laimei.
Tik jie gali nurodyti, ką mes turėtume daryti, ir
nulemti, ką mes darysime. Prie jų sosto yra
pritvirtintas teisingumo ir neteisingumo matas, o,
antra vertus, – priežasčių ir padarinių grandinė“.
Didžiausios laimės principas
 Teisingumo ir neteisingumo matas yra didžiausio
žmonių skaičiaus didžiausios laimės principas (angl.
The greatest happiness of the greatest number).
 Didžiausios laimės principas – vienintelis protingas
asmeninės dorovės ir valstybinės politikos orientyras
ir universalus žmonių veiksmų vertinimo kriterijus.
 Kiekvienas individas siekia kuo didesnio malonumo.
 Tarp individualių ir visuomeninių interesų nėra
prieštaravimo:
visuomenės
interesai
–
tai
individualių interesų suma.
Malonumo ir skausmo įvertinimas
Laimės ir skausmo ŠALTINIAI:
 Fiziniai;
 Politiniai;
 Moraliniai;
 Religiniai.
Laimės ir skausmo VERTINIMO ASPEKTAI:
 Stiprumas (intensity);
 Trukmė (duration);
 Tikrumas (certainty);
 Artimumas (propinquity) ar atokumas (remoteness).
Didžiausio laimės principo taikymo sritis
Principas gali būti taikomas:
 Formuluojant tikslus;
 Įstatymų leidyboje;
 Valdyme;
 Auklėjime ir pan.
Dž. Bentamas įvardijo save „moralės mokslų Niutonu“
(angl. Newton of the moral sciences).
Įstatymų leidyba
 Įstatymus leidžia tik suverenas, t.y. tas, kuriam ši
teisė priklauso (pozityvistinis požiūris).
 Įstatymai varžo piliečių laisvę, tačiau juos leisti
būtina siekiant suteikti piliečiams SAUGUMĄ ir apginti
jų NUOSAVYBĘ.
 Teigiamai vertinama kodifikacija.
 Teisė ir įstatymas sutampa; jų supriešinimas yra
„didžiausias proto priešas ir pats baisiausias
vyriausybės griovėjas“.
Prigimtinės teisės, visuomenės sutarties ir
bendrosios teisės kritika
 Prigimtinė teisė – tai metafora, pavojingas
paklydimas, anarchistinis sofizmas.
 Visuomenės sutartis – tai fikcija ir beprasmybė.
 Precedentų teisė – „šuniška teisė“ (angl. dog-law).
Politinių reformų siūlymai
 Balso teisė turėtų būti suteikta kiekvienam mokančiam





skaityti piliečiui.
Parlamentas turėtų būti renkamas vieneriems metams.
Siūlo panaikinti Lordų rūmus.
Politinę valdžią turi kontroliuoti laisva spauda, taip pat
turi būti garantuota diskusijų ir susirinkimų laisvė.
Suverenu pripažindamas tautą buvo respublikos
šalininkas.
Vyriausybei negalima leisti kištis į ekonominius
santykius.
X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys
Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje
X.2.2.
Džono
Stiuarto
Millio (1806-1873 m.)
politinė doktrina. Individas
kaip aukščiausioji vertybė,
jo laisvės problematika.
Pilietinės bendruomenės ir
valstybės santykis.
Svarbiausieji Džono Stiuarto Milio kūriniai
 APIE LAISVĘ (1859) (liet. k. Apie laisvę. Vilnius:
Pradai, 1995).
 SAMPROTAVIMAI APIE ATSTOVAUJAMĄJĮ VALDYMĄ
(1861).
 UTILITARIZMAS (1863) (liet. k. Utilitarizmas. Vilnius:
Margi raštai, 2005).
Individo laisvės sritis
 Sąžinės laisvė; minties ir jausmų laisvė; absoliuti
pažiūrų ir jausmų visais klausimais (praktiniais,
moksliniais, moraliniais, teologiniais ir kt.).
 Laisvė planuoti savo gyvenimą, daryti, kas patinka
(net jei elgesys yra kvailas, ydingas ar klaidingas),
atsakant už galimus padarinius.
 Laisvė vienytis bet kuriam tikslui, nedarančiam žalos
kitiems.
Individo laisvės ribos
„Jo [individo] negalima teisėtai versti ar drausti ką
nors daryti todėl, kad jam taip bus geriau, kad dėl to
jis taps laimingesnis, kad taip daryti, kitų nuomone,
būtų išmintinga ar net teisinga. (...) Vienintelė
žmogaus elgesio dalis, už kurią jis atsakingas
visuomenei, yra toji dalis, kuri liečia kitus. Dėl elgesio
dalies, kuri liečia tik jį patį, jo nepriklausomybė
teisėtai yra absoliuti. Asmuo yra savo paties, savo
kūno ir sielos valdovas.“
Kada individo laisvė gali būti ribojama?
„Vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu
pateisinamas žmonijos tikslas kišantis į bet kurio jo
nario ar narių veikimo laisvę yra SAVISAUGA.
Vienintelis tikslas, kuriuo galima teisėtai panaudoti
jėgą prieš bet kurį civilizuotos bendruomenės narį,
jam nesutinkant, yra NELEISTI PADARYTI ŽALOS
KITIEMS.“
Kada galima prievarta individo atžvilgiu?
 Kai daromas kitiems žalingas veiksmas, tuomet
galima „jį bausti įstatymiškai arba, kai įstatyminės
bausmės
tikrai
nepritaikomos,
visuotiniu
nepritarimu jam“.
 Individas gali būti verčiamas atlikti kitiems
naudingus veiksmus (liudyti teisme, įnešti indėlį į
bendrą gynybą ir pan.)
„Žmogus gali padaryti bloga kitiems ne tik savo
veiksmais, bet ir neveiklumu.“
Prievartos šaltiniai
 VIEŠOSIOS NUOMONĖS PRIEVARTA: „Visuomenė padėjo
didžiausias pastangas siekdama (pagal savo galimybes)
priversti žmones prisitaikyti prie jos asmeninio, taip pat
ir visuomeninio, tobulumo sampratų“.
 VALSTYBĖS
VALDŽIOS
IR
ĮSTATYMŲ
PRIEVARTA:
„Vyriausybės tampa masių polinkių ir instinktų
tenkinimo įrankiu“.
Viešosios nuomonės tironija yra dar „pavojingesnė nei
daugelis kitų politinės priespaudos rūšių“, nes ji „dar
giliau įsiskverbia į privatų gyvenimą ir pavergia sielą“.
Priemonės valstybės valdžios galioms riboti
 Atstovaujamasis valdymas;
 Valdžių




padalijimas
(„didžiausias
galios
išsklaidymas, derinamas su efektyvumu“);
Vyriausybės ir biurokratijos kontrolė per parlamentą
kaip tautos atstovybę;
Laisvas mandatas;
Visuotinės rinkimų teisės plėtra (suteikiant ją ir
moterims);
Sudėtinga proporcinė rinkimų sistema.
Individas v. Valstybės valdžia
 Dalyką, kurį reikia padaryti, greičiausiai geriau
padarytų individai, o ne valdžia.
 Verčiau, kad darytų individai, o ne valdžia, nes tai
ugdo jų pačių protą, stiprina konkrečius
sugebėjimus, lavina protingumą ir supažindina juos
su problemomis, kurias reikia spręsti.
 Priežastis riboti valstybės valdžią yra didelis blogis,
kuris atsiranda be reikalo plečiant jos galią.
X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys
Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje
X.
2.3.
Bendžamino
Konstano (1767-1830 m.)
politinė teorija. Laisvės
sampratos kaita. Valstybės
uždaviniai ir sąranga.
Svarbiausieji kūriniai
 POLITIKOS PRINCIPAI (1806)
 APIE SENOVĖS TAUTŲ LAISVĘ LYGINANT JĄ SU
ŠIUOLAIKINIŲ TAUTŲ LAISVE (1819)
 KONSTITUCINĖS POLITIKOS KURSAS (1818-1820)
Laisvė esmė
„Laisvė yra tai, ką individai turi teisę daryti ir tai,
kam visuomenė negali sutrukdyti.“
„Asmeninis nepriklausomumas yra pirmiausias iš
šiuolaikinių poreikių“.
 Tai kiekvieno teisė paklusti tik įstatymui.
 Tai kiekvieno teisė reikšti savo nuomonę.
 Tai kiekvieno teisė vienytis su kitais .
 Tai kiekvieno teisė daryti įtaką valstybės valdymui.
Evoliucijos nuo POLITINĖS prie ASMENINĖS laisvės
priežastys
 Valstybės teritorijos plėtra, dėl kurios sumažėja
atskiro individo politinė reikšmė.
 Vergovės
panaikinimas, sutrumpinęs laisvųjų
žmonių laisvalaikį.
 Verslo (komercijos) dominavimas, nepaliekantis
pakankamai laiko politiniam dalyvavimui.
„Asmeninė laisvė – štai tikroji šiuolaikinė laisvė;
politinė laisvė yra jos garantas.“
Politinės laisvės reikšmė
„Pavojus šiuolaikinei laisvei glūdi tame, kad mes,
būdami pasinėrę į asmeninę laisvę ir rūpindamiesi
savo individualiais interesais, pernelyg lengvai
galime atsisakyti savo teisės dalyvauti įgyvendinant
politinę valdžią. Valdytojai nepraleidžia progos tam
mūsų paskatinti. (...) Politinė laisvė yra pati
galingiausia, pati ryžtingiausia tobulėjimo priėmonė,
suteikta mums dangaus.“
Atstovaujamasis valdymas
„Atstovavimo sistema yra įgaliojimai, kuriuos tam
tikram asmenų skaičiui perduoda žmonės, norintys,
kad jų interesai būtų ginami, ir kurie, vienok, neturi
laiko kiekvieną kartą ginti jų patys. Tačiau turtingi
žmonės, jei tik jie pakankamai apdairūs, nusamdę
valdytojus dėmesingai stebi, kaip šie vykdo savo
pareigas. (...) Lygiai taip pat ir tautos, perėmusios
atstovavimo sistemą tam, kad būtų sudarytos sąlygos
naudotis laisve, privalo nuolat ir aktyviai stebėti savo
atstovus ir pasilikti sau teisę (...) nušalinti juos, jei jie
nuvylė, ir atšaukti jiems suteiktus įgaliojimus, kuriais
buvo piktnaudžiauta.“
Valdžių padalijimas
Išskiriamos valstybės valdžios:
 Monarcho valdžia;
 Vykdomoji valdžia;
 Nuolatinė atstovybė;
 Renkama nuomonės atstovybė;
 Teisminė valdžia;
 Municipalinė valdžia.
Monarcho valdžia
 Tai – neutrali ir palaikanti pusiausvyrą valdžia,
gebanti
spręsti
konfliktus
tarp
įstatymų
leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių:
„Monarcho valdžia tam tikra prasme yra teisminė
valdžia kitoms valdžioms“.
 Monarcho
įgaliojimai: ministrų skyrimas ir
atleidimas, absoliuti veto teisė, teisė paleisti
žemutinius parlamento rūmus ir paskirti naujus
rinkimus, aukštesniųjų parlamento rūmų narių
skyrimas, teisėjų skyrimas, malonės teisė.
Kitos valstybės valdžios
 Vykdomoji valdžia priklauso monarchui ir parlamentui




atsakingiems ministrams, kuriems suteikta teisė teikti
įstatymų projektus parlamentui.
Žemutinių parlamento rūmų („visuomenės nuomonės
valdžios“) nariai renkami; siūlo nustatyti aukštą turto
cenzą.
Nuolatinė atstovybė turi riboti renkamo susirinkimo
„demokratinį paslankumą“, jiems suteikiama santykinio
veto teisė;
Teisėjus skiria monarchas iki gyvos galvos; teisėjai
nepriklausomi ir nekeičiami.
Municipalinė valdžia sprendžia vietos gyventojų reikalus.
X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys
Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje
X. 2.4. Aleksio de Tokvilio
(1805-1859
m.)
demokratijos
studija.
Tironijos
pavojus
demokratijos sąlygomis.
Svarbiausieji Aleksio de Tokvilio kūriniai
 APIE DEMOKRATIJĄ AMERIKOJE (1840(liet. k. Apie
demokratiją Amerikoje. Vilnius: Amžius, 1996).
 SENASIS REŽIMAS IR REVOLIUCIJA (1856).
Demokratinio valdymo privalumai
 Pati demokratinio valdymo esmė yra daugumos
viršenybė.
 Demokratija sudaro prielaidas siekti gerovės
didžiausiam piliečių skaičiui.
 Demokratija užtikrina politinę laisvę ir sudaro
galimybę plačioms piliečių masėms dalyvauti
valdyme.
Tironijos pavojus demokratijoje
 LYGYBĖS SUABSOLIUTINIMAS: „Despotiją gimdo tos
ydos, kurias skatina ir lygybė. (...) Lygybė sustato
žmones į vieną eilę, nesukurdama tarp jų jokių
ryšių. Despotija tarp jų sustato barjerus. Lygybė
skatina juos nesirūpinti aplinkiniais, o despotija
abejingumą paskelbia pilietine dorybe“.
 DEMOKRATINIS
INDIVIDUALIZMAS,
sutraukęs
tradicinius visuomeninius ryšius ir paskatinęs
piliečių politinę apatiją.
 VALSTYBĖS VALDŽIOS FUNKCIJŲ PLĖTRA, sumažinusi
nuo valstybės valdžios nepriklausančias sritis.
Tironijos pavojų neutralizuojančios priemonės
 INSTITUCINĖS GARANTIJOS: atstovaujamasis valdymas,
nepriklausomas prisiekusiųjų teismas.
 TERITORINIŲ
BENDRUOMENIŲ
AUTONOMIJA
IR
SAVIVALDA;
 AKTYVUS PILIEČIŲ DALYVAVIMAS POLITIKOJE: „Bet
kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio
mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas.
Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų,
kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius
kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems
prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir negausių“.