Transcript Savickis Jurgis

Jurgis Savickis
1890 -1952
Savickis kaip koks burtininkas,
kažkur dausose pasislėpęs, pakabino
pasaulį ant ilgo iešmo ir vartalioja jį,
protarpiais šmėktelėdamas kur į kurią
pasaulio skaudžiausią vietą savo magiška
lazdele... Pasaulis verkia, aimana kyla,
kaip pavasarį tarpukalny ūkana, o jis magas, burtininkas, žiūri meiliomis
akimis ir šypsos: Menkysta! Panorės ir
užgydys padarytą žaizdą vienu magiškos
lazdelės mojimu!
B. Sruoga
Gyvenimas
Gimė 1890 m.gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli
Ariogalos.
Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose.
1912-1914 m. studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje.
Prasidėjus I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose
nukentėjusiems nuo karo šelpti.
1919-1938 m. Lietuvos reikalų patikėtinis Skandinavijos
šalyse. Atstovaudamas Lietuvai jis rūpinosi tarptautiniu
Lietuvos pripažinimu, populiarino Lietuvos kultūrą
užsienyje.
Prasidėjus II pasauliniam karui Ženevoje atstovavo Lietuvai
tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų
Sąjungoje.
Kai Sovietai okupavo Lietuvą, jis neteko darbo ir
apsigyveno Pietų Prancūzijoje, Rivjeroje ,ūkyje, kurį
pavadino ,, Ariogala” ir ten mirė 1952 m. gruodžio 22 d.
Motina Sofija
Barauskaitė Savickienė
Tėvas Augustinas
Savickis
Jurgis Savickis gimnazistas(2-3 klasė)
Pirmoji žmona Ida.
1910 m.
Su draugais: sėdi
Vaižgantas, stovi –
M.Yčas ir J.Savickis
1918 m.
J.Savickis 1923 m.
dirbdamas Lietuvos
reikalų patikėtiniu.
Lietuvos atstovybės
namas KopenhagojeSavickio darbo vieta.
J.Savickis Pagausantyje –tėviškėje. Centre stovi
motina, šalia –antroji žmona Ingė Geisler.
J.Savickio sūnūsAugustinas ir Algirdas
- Danijoje.
Jau su paaugliais
sūnumis.
Užsienio reikalų ministerijos personalas ( apie 1923
m.) Sėdi iš dešinės į kairę: Šeinius, Savickis ir
Voldemaras.
Norvegijos ministras
įteikia savo kredensus
Kaune. Apie 1928 m.
Greta – J.Savickis
J.Savickis apie 1928-1930 m.
Jurgis su motina 1930m.
Iškilmingas J.Savickio
audiencija pas
Norvegijos karalių
Haakon΄ą.1930 m.
J.Savickis ( centre) tarp Kauno Vytauto Didžiojo
universiteto korporacijos ,,Fraternitas Baliensis”
studentų. 1938 m.
J.Savickio sūnus Algirdas ,kuris tragiškai žuvo
1943 m.
J.Savickio sūnustapytojas Augustinas
Savickis.
Jis apie savo tėvą yra
pasakęs: ,,Meilę
Lietuvai jis kaupė
savyje, savo
kūryboje”.
Su antrąja žmona Inge ir įsūniu Serge
Rokebriune.
Iškyla su draugais,
gražioje Skandinavijos
gamtoje.
J.Savickis eksdiplomatas.
Savo ūkyje
,,Ariogala”,
Prancūzijoje. 19501952 m.
Kūriniai
Pirmasis apsakymų rinkinys ,,Šventadienio sonetai”(1922
m.) susilaukė griežtos aplinkinių kritikos. J. Savickis buvo
laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Apsakymų
siužetai ribojosi pasąmonės reiškiniais ,siaurais vidiniais
žmonių išgyvenimais ir nieko bendro neturėjo su tradiciniu
sonetu.
Pilną pripažinimą atnešė antrasis apsakymų rinkinys ,,Ties
aukštu sostu”(1928 m.) . Čia veikėjų charakteriai stipriau
išryškinami, rodoma aiškesnė jų gyvenimo kryptis.
III novelių rinkinyje ,,Raudoni batukai”(1951 m.) –lietuviška
realybė. Čia rašytojo pasakojimai plaukia ramesne vaga,
negu ankstesniuose kūriniuose, žmogaus portretas
detalizuojamas platesne spalvų gama .Atsiranda nostalginė
intonacija, kurios nebuvo ankstesniuose kūriniuose.
Mažiau garsūs kūriniai:
-Romanas ,,Šventoji Lietuva”(1952)
- Dienoraštiniai užrašai ,,Žemė
dega”(1956)
Literatūros kryptis, kuriai priklausė Savickis
Vieni vadina ekspresionistu, nes vaizduojamas pasaulio
agresyvumas, individo kraštutinė desperacija, pasaulio
katastrofos nuojauta;
Kiti vadina impresionistu, nes daug dėmesio skiriama
įspūdžių vaizdavimui, nėra pastovių žmogaus savybių –
viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita, daug
kalbama apie meilę;
Dabar linkstama vadinti jį modernistu arba
egzistencialistu, nes kūryboje ryškus dvilypumas:
- novelės novatoriškos, modernios;
- yra ir daug tradicijos.
Kūrybos ištakos
Savickio kūrybai poveikį darė:
- teatras;
- kinas;
- dailė;
- visuotinė literatūra;
- platus vakarietiškas akiratis;
- miestietiška gyvenimo patirtis.
Kaip tai pasireiškia kūryboje?
Atsiranda tarptautinių arba kitų kalbų
žodžių, kultūrinių nuorodų;
Novelės teatrališkos,
kinematografiškos, nes gyvenimas
vaizduojamas kaip teatras.
Pasakotojas
Išlaikydamas distanciją, kaitaliodamas
pozicijas, stebi
- kaip personažas elgiasi
situacijoje;
- fiksuoja reikšmingiausius ( bet ne
visus) pasikeitimus.
* Jis dažnai iškelia tokią idėją- už viską
svarbesnis yra žmoniškumas.
Nebėra visažinis, nes nevertina
vaizduojamų įvykių;
Niekada nepasako, ar veikėjas
smerkiamas, ar juo didžiuojamasi –
tai paliekama vertinti skaitytojui.
Kompozicija
Dėl tokio įvykių fiksavimo
pasakojimas skyla į fragmentus;
Atskiri sakiniai pavirsta pastraipomis;
Suardomas sakinys, kad išryškėtų
esmė, netikėta pastaba ar išvada.
Pasakojimo stilius
Pasakojimas žaismingas:
- būdingi staigūs kontrastai;
- kai kada kalbama rimtai, kai kadašmaikštaujama, mėtomos replikos;
- bandoma šokiruoti skaitytoją;
- nevengiama šiurkštumo,
komiškumo.
Veikėjai
Miestietis, menininkas, aristokratas, kaimietis.
Veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų;
Jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilti jo
lūkesčius;
Jiems duodami tik keli bruožai;
Dažnai veikėjai atrodo lyg artistai, o dar dažniau kaip
prisukami automatai (teatro lėlės – marionetės, manekenai).
Kartais jie elgiasi veidmainiškai, nes užsideda kaukę:
- pašnekovui sako viena, patys galvoja ką kita;
- dažnai trokšta keistis, bet ketinimai dažnai yra
savanaudiški;
- dėl to dažnai pasišaipoma iš veikėjų.
Būdingi veikėjų jausmai
Novelėse neretai susipina
- džiaugsmas ir pagieža;
- atjauta ir abejingumas;
- nuoširdumas ir nepakantumas.
Dažnesnės temos
Meilė;
Žmogaus vienišumas;
Gyvenimas savyje;
Neturėjimas jokių tikslų ir siekių.
Vyrai ir moterys
Tai dažna novelių tema;
Flirtuojanti moteris ir viliojantis vyras yra
pagrindiniai novelių tipai;
Vyras pristatomas lakoniškai, nusakant jo
amžių, socialinį statusą (profesiją,
šeimyninę padėtį);
Moteris pristatoma kaip materiali būtybė,
išskiriant jos grožį ir sugebėjimą flirtuoti;
Šeima vertinama pozityviai.
Dievas ir velnias
Dievas nebėra visatos centras, jis gana pasyvus;
Dievas vertinamas kaip pasaulio kūrėjas, tačiau jis
labiau primena menininką (vadinamas
“malioriumi”, dangaus tapytoju, gamtos
modeliuotoju, sodininku).
Velnias energingas, nes jis nori kiekvieną sielą
nustumti nuodėmėn;
Ypač jis aktyvus dėl kūniškųjų nuodėmių –
sugundo visus veikėjus;
Nuo velnio neapsaugo nei Biblijos skaitymas, nei
bažnyčios lankymas;
Velnias vadinamas “raudonu velniu”, “raudonu
mefistofeliu”, diabolu, kipšu ir kt.
Mirtis
Novelėse dažna;
Dažniau tai smurtinė mirtis
(nužudymas ar savižudybė);
Nesiejama su jokiu tragizmu,
neverčia pamąstyti apie žmogaus
būtį;
Siejama su moters įvaizdžiu.
Laikas
Tiesiogiai nenurodomas;
Bendrą istorinį foną, gyvenamąjį laikotarpį
nurodo tam tikros realijos (kalba, drabužiai, vieta);
Istorinis laikas tik numanomas: 19 a. pabaiga- 20 a.
I pusės Lietuva ir Europa;
Veikėjams svarbiausia yra dabartis, nes jie gyvena
šios dienos džiaugsmais ir vargais;
Kai kada prisimenama istorinė Lietuvos praeitis,
senieji papročiai lyginami su dabartiniais.
Dažniausiai palankiau vertinama praeitis;
Apie ateitį nekalbama, nes ji nuo nieko
nepriklauso ir yra nežinoma.
Miesto erdvė
- Lietuvių prozai iki Savickio miestas- nuodėmių ir
patvirkimo lizdas, moralinio nuopuolio sinonimas
(Lazdynų Pelėda);
- Savickiui miestas tampa natūralia patirties kaupimo vieta,
nes ten vykstama norint pažinti, todėl mieste
nepražūvama;
- Miestas yra gyvas organizmas, diktuojantis veikėjui
nervingą gyvenseną;
- Veikėjas ten gali gyventi pagal individualius poreikius:
keliauti, kvailioti, laužyti kolektyvines normas;
- Gamtovaizdis kažkiek sugyvintas, technologizuotas:
kaštonų lapai- kaip pusiau išskėsti skėčiai; rytmečio
saulės spindulys- raudonas balionas; griaustinis- bloga
patrankų imitacija.
Kaimo erdvė
Erdvės elementai: ūkininko namai ar
dvarelis, klebonija, fortepijonas,
kambarinės gėlės, arbata, rimti pašnekesiai;
Bendruomenė kompaktiška ir uždara, o
individas privalo laikytis kolektyvo
nustatytų normų;
Gamtovaizdis minimalus, primenantis
saikingai spalvingą teatro dekoraciją;
Gamtovaizdžio nuotaika atitinka
personažo psichologiją.
Gamta
Nebėra natūralaus žmogaus ryšio su
gamta;
Gamtovaizdis tėra tapytojo nupieštas
meno paveikslas;
Gamta yra vyksmo ar veiksmo fonas;
aistrų išsiliejimo erdvė.
Būties įprasminimas
Žmogaus būtis atsiskleidžia kaip nepažini,
grėsminga.
Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos
„aukštojo modernizmo" literatūrai (Francui
Kafkai, Alberui Kamiu ).
Antra vertus, proza tikrai nėra niūri, nes lemties
grimasas, prigimties išdaigas joje atsveria
- šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą
suradusių mylimųjų),
- aukštieji grožio, meno, kultūros idealai.
J.Savickio ,,Vagies” ir J.Biliūno ,,Vagies” panašumai ir skirtumai.
Panašumai
1.
2.
3.
4.
5.
Abiejuose kalbama apie arklių
vagis.
Didelis dėmesys personažų
išgyvenimams. Vaizduojamas
pasigailėjimas ir graužatis.
Visi žmonės gina savo turtą.
Abu kūriniai trumpi- vos keli
puslapiai.
Veiksmas greitas.
Skirtumai
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Vagis iš karto užmušamas ginantis,
kitur kenčia už padarytą vagystę.
Pagrindinių personažų amžius
nevienodas .
Viename vagystė aprašoma
smulkiai ir su detalėmis ,o kitame
daugiau dėmesio skiriama vagies
kankinimo detalizavimui.
Vieno veikėjo sąžine rami, o kitas
graužiasi dėl padaryto darbo.
Savickio kūrinyje pasakotojas
vengia vienprasmiško įvykių
vertinimo, o Biliūno pasakojime
būtent pasakotojas vertina ir
padeda suprasti teksto prasmę.
Biliūno darbe yra kelios erdvės, o
Savickio ,,Vagyje” daugiausia
aprašoma viena.
J.Savickis ,, Ad astra”
Tai pasakojimas apie Dalbą, kuris pasiryžo atsikratyti seno šuns. Bet įvykiai pasisuko
kita linkme ir tas šuo jam išgelbėjo gyvybę , bet ūkininkas už tai jam neatsidėkojo.
Įvykis vyksta šventadienį.
Novelės veiksmas trunka nuo ryto iki vakaro. Vyras norėjo paskandinti šunį einant į
bažnyčią, bet tai nepavyko, ir jis įvykdė šį žiaurų nuosprendį grįžtant iš jos.
Veiksmo vieta , yra ant užšalusios upės kranto.
Dalbai yra svarbiau viešoji nuomonė, negu vidinės moralinės nuostatos.
Čia, ir kaip kituose Savickio kūriniuose, susipina daug jausmų ir veiksmas greit
pasisuka kita linkme. Jaučiama panieka, po to džiaugsmas dėl gyvybės išgelbėjimo ir
vėl staiga atsiranda Dalbos pyktis, kuris ir pražudo šunį.
Čia labai aiškiai susipina moralinės nuostatos. Dalba –tikintis žmogus: lankosi
bažnyčioje, pas jį dažnai lankosi kunigas, o jis nesilaiko krikščioniškų moralės
principų.
Ūkininkas po šio įvykio į namus įėjo ramesnis ir ne su tokiu trenksmu kaip įprasta. Gal
ir jam širdyje pagailo šuns , kuris jį išgelbėjo nuo mirties, bet tai jis suprato jau per
vėlai ir to labai aiškiai neparodė.
Šią novelę galime priskirti prie pamokančių novelių.
Proza labai koncentruota
Tekstai palyginti trumpi, tačiau nepaprastai
talpūs;
Nerasime nė vieno blankaus, be papildomo
prasminio krūvio pasakyto žodžio;
Neduodamas ištisinis aprašymas, pasakojimas
nėra tolydus: fiksuojami tik atskiri momentai ar
situacijos; jos dinamiškos;
Skaityti Savickį reikia atidžiai, sekant vaizdų ir
vertinimų kaitą, neprašokant užuominų, gėrintis
vaizdo ir žodžio originalumu, netikėtais siužeto
posūkiais.
Kuo skiriasi Savickio proza nuo
tradicinės?
Apžvelgus aiškėja, kad skiriasi trimis
bruožais:
pasakojimo sandara,
žmogaus būties samprata,
stiliumi.
Rašytojai apie J.Savickį sako...
Jurgi Savickis, Vakarų kultūros
žmogus, atėjo į mūsų ,,pilkąjį ”
gyvenimą ir ėmė rodyti, koks jis
įvairus, koks jisai margas (
K.Binkis 1928 m.).
Jurgio Savickio kūryba
inteligentiška, vientisa ir stilinga.
Stebėti pasauliui ir gyvenimui
autorius pasikėlė nuo žemės ,,ties
aukštu sostu ” (V.Mykolaitisputinas 1928 m.).
Įstabūs, gražūs, pilni gėrybės ir
meilės Jurgio Savickio ,,
Šventadienio sonetai ” (B.Sruoga
1923 m.) .