Atviro koordinavimo metodas ES ir Lietuvoje

download report

Transcript Atviro koordinavimo metodas ES ir Lietuvoje

Atviro koordinavimo metodas
ES ir Lietuvoje
Parengė: MRU Teisės ir valdymo spec.
magistrantūros st. II- o k. studentė:
Ramunė Valeikaitė- Časnovičienė
Europos užimtumo strategija
 Europos užimtumo strategija parengta siekiant skatinti visas
valstybes nares dalijantis informacija ir bendrai diskutuojant drauge
ieškoti sprendimų arba geriausios patirties pavyzdžių, kurie padėtų
kurti daugiau ir geresnių darbo vietų kiekvienoje valstybėje narėje.
 Kaip tai konkrečiai daroma?
 Strategija grindžiama daugiausia valstybėms narėms ir Europos
Komisijai bendraujant parengtais oficialiais dokumentais – gairėmis,
rekomendacijomis ir metine bendra užimtumo ataskaita.
 Šiuos dokumentus papildo Europos Komisijos ir socialinių partnerių
bei kitų Europos institucijų, įskaitant Europos Parlamentą, Europos
ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą ir Regionų komitetą,
dialogo rezultatai.
 Užimtumo komitetas, kurį sudaro valstybių narių ir Europos
Komisijos atstovai, atlieka pagrindinį vaidmenį derinant tikslus ir
prioritetus ES lygmeniu. Šie tikslai rengiami remiantis bendrais
rodikliais ir išmatuojamomis užimtumo srities užduotimis.

Europos užimtumo strategijoje įtvirtintas
atviro koordinavimo metodas
 EUS taikomas atvirasis koordinavimo
metodas, grindžiamas pagrindiniais
 subsidiarumo (pusiausvyros tarp Europos
Sąjungos lygio ir valstybių narių),
 konvergencijos (bendros veiklos),
 savitarpio mokymosi (keitimosi geriau sia patirtimi),
 kompleksinio požiūrio (struktūrinės reformos
siejamos ir su socialine, švietimo, mokesčių,
verslo bei regionine politika) ir vadovavimo
atsižvelgiant į tikslus principais
 Dėl pastarojo principo Strategijoje naudojami
kiekybiniai matavimai, uždaviniai ir gairės,
leidžiančios tinkamai stebėti ir vertinti veiklą.
Šiame kontekste siekiant įvertinti valstybių narių
veiksmus ir pastangas užimtumo politikos srityje
bei laikantis nacionalinių reformų programų
taikomi tam tikri rodikliai. Jie taip pat naudojami
ES metinėje pažangos ataskaitoje,
 kurioje pateikiamas ir jungtinės užimtumo
ataskaitos projektas
Socialiniai iššūkiai
 Tiek mokslininkai, tiek politikai pripažįsta, kad spartūs globalizacijos
procesai sąlygoja vis stiprėjančią tarptautinę konkurenciją, siekiant
investicijų, o tai, savo ruožtu, stipriai riboja šalių vyriausybių rinkos
reguliavimo priemonių pasirinkimą, siekiant išsaugoti esamą
socialinės apsaugos modelį (Lietuvos atveju, sukurti bent
patenkinamą socialinės apsaugos modelį).
 Valstybės ekonominės erdvės atvirumas, manoma, sukuria spaudimą
mažinti vyriausybės išlaidas socialinėms reikmėms;
 Globalizacija bei po-industrinė diferenciacija dažnai žengia koja į koją. Šios
dvi problemos yra trečiosios – "pastovaus asketizmo" (lėšų trūkumo
biudžete) – priežastis. Vykstantys ekonominiai pokyčiai, valstybių
socialinės programos bei įsipareigojimai, dirbančios šeimos
socialiniai poreikiai generuoja didžiulį fiskalinį "stresą".
 Net jei politikai ir pripažįsta socialinės politikos reformų poreikį, lėšų
trūkumas bei interesų grupių įtaka šias reformas daro mažai tikėtinas.
Panašu, kad valstybių biudžeto suvaržymai, turint galvoje visuomenės
senėjimo ir kitus procesus, ne mažės, o tik intensyvės
Atviro koordinavimo metodo vertinimas
(specialistų nuomonė)
 Gerovės valstybės kūrimas nebėra nepriklausomas procesas.
Vieninga rinka, Stabilumo ir augimo paktas bei Europos pinigų
sąjunga (greitu laiku ir Lietuvoje) tiesiog reikalauja, kad į socialinės
politikos kūrimą įsilietų ir ES.
 Tai neturėtų būti paprasta valstybių narių socialinės politikos
priemonių funkcionalumo praradimo kompensacija, kuriant
universalias ES socialines politikas.
 Daugumos mokslininkų bei politikų nuomone, stebėjimas,
ankstyvas problemų diagnozavimas, bendrų tikslų nustatymas
ir problemų sprendimui naudojamų priemonių pasirinkimo
koordinavimas yra tie vaidmenys, kurių turėtų imtis ES
socialinės apsaugos srityje.
 Manoma, kad koordinacinis politikos metodas yra per
"minkštas", nes jis nenumato sankcijų valstybėms narėms už
rekomendacijų imtis vienų ar kitų problemų sprendimo būdų
nesilaikymą, tačiau labai tikėtina, kad greitu laiku būtent tokie
metodai išstums "kietąjį" reguliavimą (direktyvas, reglamentus)
 Rinkos reguliavimo priemonių kūrimas (pozityvi
integracija), siekiant kurti ir išlaikyti pakankamą
viešųjų paslaugų mastą bei kokybę, "nesuspėja"
su rinkos plėtra (negatyvia integracija –
mokesčių tarifų vienodinimo, įvairių apribojimų
bei kitų kliūčių panaikinimo, siekiant sąžiningos
konkurencijos ir laisvos prekybos).
 Akivaizdu, kad ES vidaus rinką
reglamentuojantys teisės aktai vis daugiau
taikomi viešųjų paslaugų sektoriui, taip dar
labiau mažindami šalių narių vyriausybių
socialinės politikos kūrimo laisvę
Mastrichto sutarties svarba atviro
koordinavimo metodo įgyvendinimui





Atskiras straipsnis užimtumo didinimo reglamentavimui 1997 m. Amsterdamo sutartyje, kuri,
galima teigti, buvo politinė Mastrichto sutarties "korekcija", davė pagrindą Europos užimtumo
strategijos sukūrimui.
Šioje strategijoje pirmą kartą pristatytas "atviras koordinavimo metodas".
Jis grindžiamas penkiais pagrindiniais principais: subsidiarumo, konvergencijos, vertinimo
pagal užsibrėžtus tikslus, stebėjimo, integruoto požiūrio.
Pripažįstama, kad atviras koordinavimo metodas yra geriausia alternatyva direktyvoms bei
reglamentams, ypač tose srityse, kur Europos Sąjungos kompetencija yra silpna arba
griežtas reguliavimas teisės aktais yra negalimas ar nepraktiškas. Šio metodo stiprybė yra
ta, kad, siekiant bendrų tikslų, šalių narių vyriausybių rankos paliekamos laisvos, t.y.
Europos Sąjungos mastu nustatomi siektini tikslai, o priemones jiems pasiekti pasirenka
nacionalinės vyriausybės.
Šio proceso priežiūrą ir kontrolę užtikrina Europos Sąjungos Komisija bei Taryba, atlikdami
kasmetinius vertinimus bei teikdami rekomendacijas. Tačiau atviras koordinavimo metodas
turi ir trūkumų: nedidelis visuomenės susidomėjimas, menkas "nušvietimas" masinėse
informavimo priemonėse, nedidelis nacionalinių parlamentų susidomėjimas ir įvykių sekimas, be
to, jau minėtas sankcijų nesilaikantiems įsipareigojimų siekti bendrų tikslų nebuvimas. Būtina
pastebėti, kad šios problemos ypač būdingos naujosioms šalims narėms (Lietuvai taip pat), kurios
dar nesuvokė bendros Europos Sąjungos politikos kūrimo procesų arba, paprasčiausiai, neturi
institucinių sugebėjimų, kad galėtu įnešti savo indėlį ar apginti savo šalies interesus.
Atviro koordinavimo metodo trūkumai
 nedidelis visuomenės susidomėjimas, menkas
"nušvietimas" masinėse informavimo priemonėse,
 nedidelis nacionalinių parlamentų susidomėjimas ir
įvykių sekimas,
 sankcijų nesilaikantiems įsipareigojimų siekti bendrų
tikslų nebuvimas.
 Šios problemos ypač būdingos naujosioms šalims
narėms (Lietuvai taip pat), kurios dar nesuvokė bendros
Europos Sąjungos politikos kūrimo procesų arba,
paprasčiausiai, neturi institucinių sugebėjimų, kad galėtu
įnešti savo indėlį ar apginti savo šalies interesus.
Užimtumo komitetas (EMCO).
 Rodikliai kasmet derinami Užimtumo komitete (EMCO).
Užimtumo komiteto darbo grupė, sprendžianti rodiklių
klausimą, padeda Komitetui pasirinkti ir suformuluoti
rodiklius, reikalingus užimtumo gairėms stebėti.
 Šioje Rodiklių darbo grupėje dirba Komisijos ir valstybių
narių atstovai.
 Grupė nuolat siekia, kad būtų lengviau palyginti
duomenų bazes, jos būtų patikimesnės ir laiku
pateikiamos.
 Šioje srityje Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių
galimybių generalinis direktoratas plačiai
bendradarbiauja su Eurostatu
Pridėtinė EUS vertė
Nors ilgainiui buvo pasiekta pažanga, ES vis dar reikia
įveikti didelę spragą, kad pasiektų visišką užimtumą,
pagerintų darbo kokybę ir sustiprintų socialinę bei
teritorinę sanglaudą.
2005 m. vėl pradėjus vykdyti Lisabonos strategiją
skatinama imtis veiksmų ES ir nacionaliniu lygmeniu
sutelkiant dėmesį į augimą ir darbo vietas.
Europos socialinio fondo remiama EUS yra pagrindinis
pataisytos Lisabonos darbotvarkės punktas siekiant
geresniu valdymu ir savitarpio mokymusi patobulinti su
užimtumu susijusius veiksmus, politikos kūrimą bei
vykdymą
Europos užimtumo strateginiai tikslai
 2000 m. kovą Europos Vadovų Tarybos susitikime,
vykusiame Lisabonoje, Europos Sąjunga iškėlė sau
naują kito dešimtmečio strateginį tikslą:
 tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių
ekonomika pasaulyje, gebančia
 užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių
darbo vietų bei
 didesnę socialinę sanglaudą.
 EUS buvo sukurta, kad iki 2010 m. ES galėtų pasiekti
visišką užimtumą (70 % bendrojo ir 60 % moterų
užimtumo lygio)
 užtikrinančias sąlygas ir sustiprinti socialinę sanglaudą
Uždaviniai užimtumui skatinti








2001 m. kovą Stokholmo Europos Vadovų Taryba įtraukė tarpinius uždavinius iki 2005 m. ir vieną papildomą uždavinį: iki 2010 m. vyresnių darbuotojų užimtumo lygį padidinti iki 50 %.
Barselonoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime (2002 m. kovą) buvo
siūloma 2010 m. padidinti išėjimo iš darbo rinkos amžių 5 metais ir nustatyti
uždavinius, susijusius su vaiko auginimo sąlygomis, ypač tam, kad būtų lengviau
užtikrinti moterų užimtumą (33 % auginančių vaikus iki 3 metų amžiaus, 90 % –
vaikus nuo 3 metų iki pasirinktinio mokyklinio amžiaus). Barselonos Europos
Vadovų Taryba pareikalavo suformuluoti keletą visoje ES taikomų švietimo ir
mokymo gairių, ir 2003 m. gegužę jos buvo priimtos.
Valstybių ir vyriausybių vadovams reikalaujant 2003 m. pavasarį vykusiame
Tarybos posėdyje buvo įkurta buvusio Nyderlandų ministro pirmininko Wimo
Koko vadovaujama Europos užimtumo darbo grupė, kuriai patikėta peržiūrėti
EUS.
Šios darbo grupės ataskaitos išvadas Komisija ir Taryba pritaikė rengdama jungtinę
užimtumo ataskaitą, skirtą 2004 m. Tarybos susitikimui, kurio metu buvo pabrėžta
būtinybė valstybėms
narėms imtis ryžtingų veiksmų atsižvelgiant į darbo grupės pasiūlymus ir ypač
akcentuojant darbuotojų ir įmonių gebėjimo prisitaikyti gerinimą bei siekį pritraukti ir
išlaikyti daugiau darbuotojų, didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir geresnį valdymą
Komisija ir EVT
Komisijai pasiūlius Europos Vadovų
Taryba susitarė dėl tam tikrų jungtinių
gairių.
Jomis nustatomi bendrieji valstybių narių
politikos prioritetai.
Pirmąsias jungtines gaires Komisija
pasiūlė 2005 m. balandį, o Taryba jas
priėmė 2005 m. birželį
Užimtumo skatinimas nacionaliniu
lygmeniu
 Valstybės narės sudarė Nacionalinę reformų programą,
kurioje nurodoma, kaip gairės bus taikomos nacionaliniu
lygmeniu.
 Remdamasi savais nacionalinių reformų programų
įvertinimais, Komisija, atsižvelgdama į pavasarį vyksiantį
Europos Vadovų Tarybos susitikimą, parengė ES metinę
pažangos ataskaitą.
 Komisija taip pat numatė visos ES iniciatyvas, skirtas
nacionaliniams veiksmams paremti.
 2005 m. birželio Komisijos pranešime „Bendri veiksmai
augimui ir užimtumui skatinti: Bendrijos Lisabonos
programa“ skelbiama Bendrijos
 Lisabonos programa
Užimtumo politikos koordinavimas
Iki 2005 m. nacionalinė užimtumo politika
ES lygmeniu buvo koordinuojama išimtinai
remiantis
Europos bendrijos sutarties 128 straipsnio
nuostatomis, nors užimtumo gairių ir
bendrųjų
ekonominės politikos gairių grafikas buvo
suderintas 2003 m
2005–2008 m. užimtumo prioritetai ir
gairės













Įgyvendinti užimtumo politiką siekiant visiško užimtumo, darbo kokybės ir našumo
gerinimo bei socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo.
Pritraukti į darbo rinką ir joje išlaikyti daugiau žmonių, padidinti darbo
jėgos pasiūlą ir modernizuoti socialinės apsaugos sistemas
Skatinti požiūrį į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą.
Užtikrinti imlias darbo rinkas, didinti darbo patrauklumą, padaryti darbą finansiškai
patrauklų ieškantiems darbo žmonėms, įskaitant socialiai nuskriaustus ir neveiklius
žmones.
Gerinti darbo rinkos poreikių atitiktį.
Gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti
Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos
segmentaciją deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį.
Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio
nustatymo mechanizmus.
Didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą tobulinant švietimą ir įgūdžius
Plėtoti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir gerinti jų panaudojimą.
Švietimo ir mokymo sistemas pritaikyti naujiems kompetencijos reikalavimams
Aprėpties memorandumas
Vilija Blinkevičiūtė Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo
ministrė ir Anna Diamantopoulou Europos Užimtumo ir socialinių
reikalų komisarė
 Remdamiesi Stojimo partnerystės nuostatomis, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė kartu su Europos komisijos Užimtumo ir
socialinių reikalų direktoratu parengė Bendrąjį aprėpties
memorandumą.
 Memorandumo tikslas – parengti šalį nuo įstojimo į Europos
Sąjungą dienos dalyvauti socialinės aprėpties procese naudojantis
atvirojo koordinavimo metodu.
 Memorandumas nusako pagrindinius kovos su skurdu ir socialine
atskirtimi iššūkius;
 supažindina su pagrindinėmis politikos priemonėmis, kurių imasi
Lietuva laikydamasi sutartyje numatyto įsipareigojimo pradėti
perkelti Europos Sąjungos bendruosius tikslus į šalies politiką,
apibrėžia pagrindines politikos sritis, kurios ateityje turėtų būti
stebimos ir peržiūrimos.
 Pažanga įgyvendinant šią politiką bus įvertinta socialinės aprėpties
Europos Sąjungoje procese, kurio tikslas – turėti svarbią įtaką
siekiant iki 2010 metų panaikinti skurdą Europoje.
SOCIALINĖ SITUACIJA (vertinimas)
 Demografinė padėtis. Dėl mažėjančio gimstamumo ir didelio emigracijos masto
Lietuvos gyventojų skaičius nuo 1989 m. surašymo sumažėjo 5,8% ir 2003 metų
pradžioje siekė tik apie 3,5 mln. 66,9% visų gyventojų gyvena mieste;
 Gyvenimo sąlygos. Nepaisant to, kad 2000 m. prasidėjo Lietuvos ekonomikos
augimas, jis kol kas nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos vidutiniam gyvenimo
lygiui.
 Nacionalinių sąskaitų duomenimis šalies ūkio augimas 2002 m. sudarė 6,8%, tuo
tarpu vidutinės disponuojamos pajamos ir vartojimo išlaidos (namų ūkių biudžetų
tyrimų duomenimis) tais pačiais metais padidėjo tiktai maždaug 3% ir 1,2%
atitinkamai ir nepasiekė 1999 m. lygio. O Statistikos departamento perskaičiuoti
nacionalinių sąskaitų duomenys parodė, kad suvartojamas prekių ir paslaugų kiekis
2001–2002 metais augo atitinkamai 2,5–0,6 procentinio punkto lėčiau nei realusis
BVP
(Šiuo metu nedarbas siekia 18 %, kasmet emigruoja apie 8 tūkst. LR gyventojų).
 Apsirūpinimas būstu. Lietuvos Respublikos Gyventojų ir būstų 2001 m. visuotinio
surašymo duomenimis Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių tiek pagal vienam
asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (0,98 ir 1,89 kambario atitinkamai), tiek pagal
būsto kokybę
 Pajamų nelygybė ir skurdas. Pajamų nelygybė Lietuvoje yra santykinai
didelė. Ji nežymiai viršija ES šalių ir šalių kandidačių (accession countries)
vidurkį, bet yra panaši į kitų Baltijos šalių pajamų nelygybę. Tai matome
pagal S80/S20 kvintilinį koeficientą (viršutinio penktadalio (20%) pajamų
pasiskirstymo nacionalinėse ekvivalentėse pajamose ir žemutiniojo
penktadalio (20%) pajamų dalies santykį pasiskirstyme pagal ekvivalentines
pajamas ir pagal Džini (Gini) koeficientą.
 Skurdo rizikos lygis (the at risk of poverty level) Lietuvoje (gyventojų,
gyvenančių namų ūkiuose, kur bendros ekvivalentinės namų ūkių pajamos
yra mažesnės už 60% šalies ekvivalentinių pajamų medianos) 2001 m.
siekė 17%. Skurdo rizikos lygis prieš socialinius pervedimus (transferus)
siekia 41%
 Šie rodikliai EU15 yra atitinkamai 15% ir 40%, o šalyse kandidatėse 13% ir
44%.
 Daugiausiai skurstančių yra bedarbių, iš socialinių pašalpų gyvenančių
asmenų, tris ir daugiau vaikų auginančių šeimų, žemdirbių, savarankiškai
dirbančių, vienišų asmenų su vaikais, vieno asmens namų ūkiuose bei
ūkiuose su 3 ir daugiau vaikų.
 Socialinės apsaugos nepakankamumas. Lietuvoje socialinė parama
skurstantiems apima pajamų įvertinimo pagrindu mokamas socialines
pašalpas, komunalinių paslaugų lengvatas, vienkartines pašalpas ir
nemokamas socialines paslaugas. Socialinės paramos (assistance) sistema
Lietuvoje nepakankamai sistemiška. Ji sunkiai prieinama atskiroms
gyventojų grupėms (individualias įmones įregistravusiems, žemės
turintiems, ilgalaikiams bedarbiams). Be to pajamų slenkstis socialinei
paramai gauti (Valstybės remiamos pajamos - VRP) labai žemas - 135 Lt
arba apie 50% santykinės skurdo ribos.
 Pagrindinės profesinio mokymo sistemos problemos yra
nepakankamas profesinio informavimo, orientavimo bei konsultavimo,
ypatingai kaimo moksleiviams, prieinamumas (tik apie 20% jaunimo gauna
kvalifikuotas konsultacijas) bei nepakankamai su darbo vietos poreikiais
susietas profesinis parengimas.
 Pastaroji silpnybė susijusi su mokymo įstaigų ir darbdavių ryšių silpnumu,
nepakankamu darbdavių dalyvavimu rengiant programas ir nepakankamu
investavimu į mokyklų infrastruktūrą bei įrangą ir mokymo metodų
tobulinimą bei mokytojų mokymą.
 Dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai regionuose.
 Bendrasis Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimas. – LR Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija, 2002.
SVARBIAUSIEJI IŠŠŪKIAI






Esant dideliam nedarbo lygiui bei palyginti žemam pragyvenimui, Lietuva nesitiki labai greitu laiku
išspręsti skurdo ir socialinės atskirties problemas.
Esminis iššūkis - įveikti kraštutinį skurdą ir sumažinti gyventojų skurdą bei socialinę atskirtį per
artimiausius 10-12 metų. Tačiau, tai galima pasiekti savo ruožtu susidorojant su tokias
pagrindiniais iššūkiais: dideliu nedarbu, mažu užimtumu, nepakankamu darbo jėgos išsilavinimu,
nepakankamai išplėtota sveikatos ir socialine apsauga.
Darbo rinkos modernizavimas ir jos prieinamumo didinimas. Šioje srityje pripažįstamas
iššūkis per artimiausius 12-15 metų įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei neigiamo
išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui, priartinti užimtumo lygį prie 70% ir sumažinti bei
išlaikyti stabiliai neaukštą, ne daugiau kaip 6-7% nedarbo lygį.
Švietimo tobulinimas Švietimo srityje išskiriami šie iššūkiai:
- nepakankamai išplėtota įvairių formų ikimokyklinio ugdymo, mokyklų, tame tarpe jaunimo,
sistema, kad ugdymas ir švietimas būtų prieinamas visiems, kad nebūtų kliūčių socialinę atskirtį
patyrusiems vaikams. Bus siekiama, kad vidurinis išsilavinimas būtų visuotinis, apimantis visus
gyventojų sluoksnius, nepaisant jų amžiaus, socialinės padėties ir gyvenamosios bei kalbinės
aplinkos;
- dar neįgyvendinta tęstinio mokymosi koncepcija, nepakankama įvairių kursų, nenuosekliųjų
studijų įvairovė; neišplėtota moderni suaugusiųjų švietimo sistema (atsižvelgiant ir į regioninius
netolygumus), užtikrinanti visiems, tarp jų socialiai pažeidžiamiems asmenims, sudaranti galimybę
mokytis visą gyvenimą, įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, atnaujinti kvalifikaciją bei
persikvalifikuoti
 Sveikatos priežiūros prieinamumo didinimas. Pagrindinis iššūkis visiems gyventojams plėsti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas ir
užtikrinti prieinamą kokybišką stacionarią ir ambulatorinę pagalbą.
Nepakankamas šių paslaugų prieinamumas kaimo ir atokių vietovių
gyventojams; nepakankamai gera priklausomybės ligomis sergančių
asmenų sveikatos priežiūra ir neišugdyti socialinės rizikos ir sveikatos
rizikos grupių asmenų prisitaikymo prie aplinkos gebėjimai. Nepakankamai
užtikrinta, kad Lietuvos rinkoje būtų tik saugūs, tinkamos kokybės ir
veiksmingi bei prieinami kainos požiūriu vaistai.
 Adekvačios pajamos ir ištekliai. Iššūkis - derinant socialinio draudimo ir
socialinės paramos priemones, užtikrinti visuotinę gyventojų socialinę
apsaugą, padidinti pensijomis ir nedarbo išmokomis garantuojamą pajamų
pakeitimo normą, garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį,
kad kiekvienas gyventojas turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas.
Socialinio draudimo sistemos plėtojimo srityje yra keturi prioritetiniai
uždaviniai: pirma, reformuoti nedarbo draudimą; antra, neatidėliotinai spręsti
priešpensinio amžiaus bedarbių problemas; trečia padidinti socialinio
draudimo aprėptį; ir ketvirta, didinti pensijų pakeičiamumo normą.




Tinkamo (padoraus) būsto visiems užtikrinimas. Būsto problema Lietuvoje itin didelė ir jos
sprendimas reikalauja labai didelių lėšų, todėl artimiausiu laiku nesitikima jos visiškai išspręsti.
Keliamas iššūkis įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, kurios leistų per
12-15 metų aprūpinimo būstu sistemą išplėsti tiek, kad kiekviena šeima turėtų būstą. Taip pat
būtina plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą ir remti mažas pajamas turinčius gyventojus, kad
jie galėtų išlaikyti būstą. Turi būti sprendžiama skurdžių asmenų įsiskolinimo už komunalines
paslaugas problema. Taip pat turi būti išplėtotas visapusiškas ir integruotas atsakas benamystei.
Probleminių regionų ir kaimo atgaivinimas. Keliamas iššūkis mažinti didelį šalies regioninį
raidos netolygumą užimtumo, socialinės plėtros aspektais. Kaimo plėtros srityje neužtikrintas
kaimo gyventojų užimtumas (nepakankamai plėtojama ekonominės veiklos įvairovė), socialinė
apsauga. Būtina sutvarkyti švietimo ir ugdymo, sveikatos ir laisvalaikio paslaugų teikimo sistemą
kaime, atsižvelgiant į jo specifiką.
Tautinių mažumų socialinės ir profesinės integracijos užtikrinimas. Tautinių mažumų
atžvilgiu pagrindinis iššūkis – užtikrinti romų socialinę ir profesinę integraciją į visuomenę bei
skatinti didesnę kitų etninių mažumų ir imigrantų integraciją.
Institucinio aparato ir visų veikėjų gebėjimų kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi
stiprinimas. Šioje srityje išskiriami tokie iššūkiai: pirma, toliau plėtoti institucinius mechanizmus,
skirtus koordinuoti ir derinti visų susijusių sričių (mainstreaming) į kovą su skurdu ir socialine
atskirtimi nukreiptą politiką; antra, padidinti visų, tiek centrinio, tiek vietinio lygmenų, veikėjų
(actors) gebėjimus kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi bei skatinant socialinę aprėptį plėtoti
vietos partnerystę; ir trečia, stiprinti NVO vaidmenį bei skurdą ir socialinę atskirtį išgyvenančiųjų
dalyvavimą socialinės aprėpties procese
Užimtumo politikos teisinį pagrindą
nustato:
 Bedarbių rėmimo; Profesinio mokymo; Moterų ir vyrų lygių
galimybių įstatymai.
 Kita svarbi politinės sistemos (framework) dalis yra Europos
Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės parengtas bei sutartas
(agreed) užimtumo ir darbo rinkos tikslus nusakantis Užimtumo
politikos prioritetų bendro įvertinimo dokumentas.
 Darbo rinkos politiką ir programas įgyvendina Lietuvos darbo birža
(LDB) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT).
 LDB ir teritoriniai jos skyriai atsakingi už bedarbių įdarbinimą,
pašalpų jiems mokėjimą, naujų darbo vietų steigimą bei bedarbių
įtraukimą į tokias gyventojų užimtumo programas, kaip užimtumo
fondo remiami arba viešieji darbai, darbo klubai. LDRMT atsakinga
už darbo rinkos profesinį mokymą ir konsultavimą
Prioritetinės būsimos politinės plėtros
sritys








Siekiant sukurti atvirą ir labiausiai pažeidžiamų asmenų poreikius atitinkančią darbo rinką bei
didinti bedarbių aktyvumą išskiriamos šios prioritetinės būsimos politinės plėtros sritys:
- plėtojant lanksčių darbo organizavimo formų taikymą, patvirtinti Laikinosios, Antraeilių pareigų,
Namudinio darbo ir Patarnavimo sutarčių ypatumų formas, kuriose būtų reglamentuojami sutarčių
sudarymo, darbo ir poilsio laiko nustatymo, saugos darbe, sutarčių nutraukimo klausimai;
- kartu su savivaldybėmis plėtoti tikslines užimtumo programas vaikams ir jaunimui, neįgaliesiems,
kaimo gyventojams ir kitoms socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, paskirti už tą darbą
atsakingus pareigūnus, kurti tai veiklai pritaikytus darbo biržų filialus ir specialius darbo centrus;
- įtraukti darbdavius, nevyriausybines organizacijas, profesines sąjungas į sunkiau integruojamų
bedarbių įdarbinimo organizavimo veiklą vietiniu, regioniniu ir valstybiniu lygiu;
- įgyvendinti užimtumo rėmimo priemones, numatytas Nacionalinėje romų (čigonų) integracijos
programoje ir lengvinti kitų tautinių mažumų įsidarbinimo galimybes;
- užkertant kelią ilgalaikiam nedarbui bei siekiant jį sumažinti, palaipsniui užtikrinti, kad kiekvienas
įsiregistravęs darbo biržoje bedarbis po 3 mėnesių būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos
priemones (nedarbo prevencijos; darbo pasiūlos ir paklausos; profesinio mokymo; viešųjų ir
remiamų darbų; darbo vietų steigimo invalidams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims; savo
verslo organizavimo);
- reformuojant nedarbo draudimo sistemą siekti pakeisti galiojantį aktyvių darbo rinkos politikos
priemonių finansavimo modelį, perkeliant šių priemonių finansavimą į valstybės biudžetą, o iš
socialinio nedarbo draudimo lėšų finansuoti tik draudimines bedarbio pašalpas;
- siekiant kompleksiškai spręsti žmonių su negalia užimtumo klausimus, reikalinga įtraukti į
užimtumą ir darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus žmonių su negalia klausimus
ES kuriamos politikos poveikis ir atsakas Lietuvos
mastu (Gintautas Paluckas, Socialinių ir ekonominių
tyrimų institutas)
 ES kuriama bei vykdoma politika neturi jokios įtakos Lietuvai. Tokį įspūdį galima
susidaryti stebint Lietuvos žiniasklaidą, politines diskusijas parlamente, partijose,
visuomenėje. Europa diskutuoja apie Lisabonos strategijos įgyvendinimo
rezultatus bei kliūtis jai įgyvendinti, Lietuvoje – tyla.
 Europa diskutuoja apie Stabilumo ir augimo pakto pataisas, Lietuvoje – tyla. Europa
diskutuoja apie direktyvą liberalizuojančią paslaugų sektorių, Lietuvoje – tyla…
Savaime suprantama, kad pastarąjį dešimtmetį dabar jau naujųjų šalių narių
vyriausybių dėmesys buvo skirtas perėjimui nuo planinės prie rinkos
ekonomikos, tačiau dabar tokias šalys kaip Estija, Čekija, Lenkija, Slovėnija
sparčiai "socializuojasi", t.y. remdamosi vakarų Europos šalių patirtimi bei
naudodamosi Europos Sąjungos sukurtais politiniais įrankiais (pvz. atviras
koordinavimo metodas) kuria savo socialines programas, į šį procesą įtraukdamos
socialinius partnerius bei visuomenę. Kokia tuo tarpu situacija Lietuvoje? Kiek žmonių
(tame tarpe ir politikų) Lietuvoje žino apie nacionalinį užimtumo veiksmų planą,
Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijas dėl užimtumo politikos gairių bei jų
įgyvendinimo, Europos Sąjungos Tarybos ataskaitas dėl socialinės integracijos
politikos ir t.t.? Turint galvoje tai, kad gerovės valstybės kūrimą Lietuvoje kuo toliau
tuo labiau reglamentuos Europos Sąjungos teisės aktai bei kiti politiniai instrumentai,
visiškai nesuprantama ir nepateisinamas Lietuvos politikų absoliutus nesidomėjimas
Europoje vykstančiais procesais. Dar labiau keista, kad Lietuvos socialdemokratų
partijos nariai taip pat apatiški (arba veikla nežymi, pavienė, nesukoncentruota)
Kokia situacija Lietuvoje?
 Kiek žmonių (tame tarpe ir politikų) Lietuvoje
žino apie nacionalinį užimtumo veiksmų planą,
Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijas dėl
užimtumo politikos gairių bei jų įgyvendinimo,
Europos Sąjungos Tarybos ataskaitas dėl
socialinės integracijos politikos ir t.t.? Turint
galvoje tai, kad gerovės valstybės kūrimą
Lietuvoje kuo toliau tuo labiau reglamentuos ES
teisės aktai bei kiti politiniai instrumentai, visiškai
nesuprantama ir nepateisinamas Lietuvos
politikų absoliutus nesidomėjimas Europoje
vykstančiais procesais.
Išvados
 Globalizacija socialinei apsaugai pradeda grasinti ne tik siauresne, tradicinių
socialinės rizikos grupių apsaugos prasme, bet ir platesnės rizikos prasme.
Socialinė ir sveikatos apsauga, žmogaus teisės, išsilavinimas ir ekologija
pradeda užimti žemesnes nacionalinių prioritetų vietas;
 Derinant Europos Sąjungos socialinę politiką, teigiamos įtakos visose Europos
Sąjungos šalyse tikimasi iš „atviro koordinavimo metodo“;
 Jo tikslas socialinės politikos harmonizavimas sekant geriausia praktika ir
pritaikant ją;
 Geriausios praktikos pritaikymas Europos Sąjungoje yra įvairiais būdais
institucionalizuojamas. Atviro koordinavimo metodas numato vietinį mokymąsi,
mokymąsi iš kitų, mokymąsi su kitais ir mokymąsi stengiantis išvengti
nesėkmių;
 Atviro koordinavimo metodo atsiradimui didelės reikšmės turėjo pasaulyje
vykstanti globalizacija privataus verslo ir nacionalinio viešojo administravimo
srityse;
 AKM grindžiamas 5 pagrindiniais principais: subsidiarumo, konvergencijos,
vertinimo pagal užsibrėžtus tikslus, stebėjimo, integruoto požiūrio;
 AKM yra geriausia alternatyva direktyvoms bei reglamentams, ypač tose
srityse, kur Europos Sąjungos kompetencija yra silpna arba griežtas
reguliavimas teisės aktais yra negalimas ar nepraktiškas.
 Šio metodo stiprybė yra ta, kad, siekiant bendrų tikslų, šalių narių vyriausybių
rankos paliekamos laisvos, t.y. ES mastu nustatomi siektini tikslai, o priemones
jiems pasiekti pasirenka nacionalinės vyriausybės.
Išvados
 AKM įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę užtikrina Europos
Sąjungos Komisija bei Taryba, atlikdami kasmetinius
vertinimus bei teikdami rekomendacijas.
 Atviro koordinavimo metodo trūkumai: nedidelis
visuomenės susidomėjimas, menkas "nušvietimas"
masinėse informavimo priemonėse, nedidelis
nacionalinių parlamentų susidomėjimas ir įvykių
sekimas, be to, jau minėtas sankcijų nesilaikantiems
įsipareigojimų siekti bendrų tikslų nebuvimas (Tai
pastebima ES Lisabonos strategijos įgyvendinime
nacionaliniu mastu)