Transcript File - Neringa Kavaliauskaitė

Šventės ir atmintinos
dienos
Parengė: Neringa Kavaliauskaitė
Technologijų pedagogika I k.
Lietuvoje kalendorinės šventės nyksta. O
kartu su jomis susiję švenčių papročiai ir
tradicijos. Jau dabar daugelis lietuvių
pamiršo švenčių papročius ir tradicijas.
Tad labai svarbu saugoti švenčių tradicijas,
kad turėtume ką perduoti ateities kartoms.
Kasmet, tuo pačiu metu pasikartojančios
šventės sudaro kalendorinių švenčių
grupę. Lietuvių tautos kalendorinės šventė
– žemdirbių gyvenimo ir veiklos gairės.
Kalendorinės šventės išsidėsto pagal metų
laikus arba atitinka sezoninius žemdirbių
veiklos ciklus. Kalendorinių švenčių
papročiai siejami su keturiais metų laikais:
žiema; pavasariu; vasara; rudeniu.
Žiemos šventės
Adventas.
Su gruodžio mėnesiu prasideda Advento
metas, keturios savaitės iki Kalėdų. Savitą
atspalvį Advento pabaigai suteikdavo
kalėdiniai turgūs. Seniau žmonės per
Adventą, laukdami saulės grįžimo,
atlikdavo įvairias apeigas. Vakarais
susirinkę, bendrai vakarodami,
dainuodavo, dirbdavo, šokdavo ratelius.
Senovėje tai buvęs rimties, saulės geismo ir
ūkinių metų pabaiga.
Kūčios
Gruodžio 24-oji – Kūčios. Tai išvakarių
vakarienė, pasirengimas Kalėdoms. Kūčių
diena – visapusiško dvasinio ir fizinio
apsivalymo metas, santarvės diena, per
kurią visi susipykę būtinai susitaikydavo.
Dieną suknių darbų nedirbdavo. Moterys
tvarkydavo namus, ruošdavo valgius.
Tikėta kad Kūčių vakarienėje dalyvaudavo
ir mirusieji, todėl prie stalo palikdavo tuščią
vietą.
Senovėje ant Kūčių stalo būdavo 9
patiekalai. Vėliau stengėsi patiekti 12
patiekalų tapatinant su 12 mėnesių. Valgiai
buvo pasninkiniai ir turėjo savo simboliką.
Per būrimus norėta sužinoti būsimus
įvykius: koks bus derlius, apie vedybas,
mirtį. Tikėjo, kad šią naktį prakalba
gyvuliai, o šulinyje vanduo trumpam virsta
vynu.
Kalėdos
Liaudies kalendoriuje ši šventė išryškina
kalendorinių metų pabaigos ir rūpesčio
kitais metais bruožus. Ryte einama i
bažnyčią. Kalėdoms skersdavo kiaules.
Pirmą dieną linksmybių nekeldavo. Antrą
dieną prasidėdavo kalėdojimas po kaimą,
su dingstimi pasveikinti šeimininkus.
Užgavėnės
Žiemos išlydėjimas. Per Užgavėnes
valgydavo 7, 9 ar net 12 kartų. Tradicinis
valgis – blynai. Užgavėnėms būdinga
kaukėtų persirengėlių vaikštynės po
kaimą. Lašininio ir kanapinio grumtybės
vaizdavo žiemos ir pavasario kovą.
Šventės pabaigoje simbolizuojanti morė,
yra sudeginama.
Pavasario šventės
Velykos.
Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po
pavasario lygiadienio. Iš vakaro, prieš
šventę dažydavo margučius, ruošdavo
valgius. Po sekmadienio mišių, visi
skubėdavo namo, tikėta kad greičiau grįžę
pirmi laukų darbus nudirbs. Pusryčiai
susidėdavo iš šaltų patiekalų: margučiai,
šaltiena, kumpis...
Seniau Velykas švęsdavo 3-4 dienas.
Sekminės
Krikščionims, 7 savaitės po Velykų, o
liaudyje – šventė susijusi su sėjos
pabaigtuvėm ir vasaros darbų pradžia.
Dėmesys skirtas jauniems berželiams,
kurie senovės baltų tikėjime laikyti
žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Berželiais
buvo puošiamos trobos ir karvių ragai.
Vasaros šventės
Joninės
Tai trumpiausia naktis ir ilgiausia diena.
Tikėta kad naktį augalai ir vanduo turi
stebuklingą galią. Rinko vaistažoles, pynė
vainiku, šokinėjo per ugnį, paparčio žiedo
ieškojimas. Suradęs žiedą žmogus tampa
turtingas, sužino visas pasaulio paslaptis.
Rudens šventės
Vėlinės
Senovėje Vėlinių metas dar vadintas
Ilgėmis. Buvo puotaujama dėkojant žemės
derliaus dievybėm už derlių. Keliamos
giminės vaišės su maldomis už
mirusiuosius. Likusį maistą išdalindavo
elgetoms. Lietuviams kapinės šventa,
ramybės vieta.
Kalendorinėse šventėse žmogus
įsitraukdavo į pasaulio, gamtos ir protėvių
gyvenimo ritmą. Tik gaila kad šiais laikais
šventės ir jų papročiai nyksta, nors
turėtumėme tai saugoti ir perduodi kitoms
kartoms.