Transcript Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai Parengė lietuvių kalbos

Mažosios Lietuvos
kultūros veikėjai
Parengė lietuvių kalbos mokytoja
metodininkė I. Grauslienė
2010
Martynas Mažvydas (apie 1510-1563)
M. Mažvydo
Giesmių
krikščioniškų
titulinis
Pirmosios lietuviškos knygos parengėjas. 15391542 m. dėstė Abraomo Kulviečio įsteigtoje Vilniaus
aukštojoje evangelikų mokykloje, buvo persekiojamas
už dalyvavimą reformacijos judėjime. Kunigaikščio
Albrechto Brandenburgiečio kviečiamas, 1546 m.
atvyko į Karaliaučių. Bakalauro laipsniu baigė
Karaliaučiaus universitetą, paskirtas Ragainės
kunigu, vėliau – arkidiakonu. Studijuodamas
universitete, parengė pirmąją lietuvišką knygą –
Katekizmusa prasti žadei. Ji buvo išspausdinta
Karaliaučiuje gotiškomis raidėmis. Knygą sudaro:
lotyniška dedikacija, Karaliaučiaus universiteto
rektoriaus F.Stafilo lotyniška prakalba, paties
M.Mažvydo eiliuota lietuviška prakalba (pirmasis
originalus lietuviškas eilėraštis), elementorius, 5
dalių katekizmas, giesmės su natomis. Rengdamas
Katekizmą naudojosi ir kitų veikėjų (Stanislovo
Rapolionio, Jurgio Zablockio) giesmių vertimais,
tekstais. Parengė religinių knygelių. M.Mažvydo
parengtą giesmyną Giesmės krikščioniškos 15661570 m. išleido jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas.
Daugelį giesmių išvertė pats M.Mažvydas. Giesmynu
rėmėsi vėlesni protestantų giesmynų sudarytojai.
Abraomas Kulvietis (1510-1545)
A. Kulvietis
(dailininkas R.
Šakalys)
Vienas lietuvių raštijos pradininkų, kultūros
veikėjas. Studijavo Krokuvos, Vitenbergo, Leipcigo,
Sienos universitetuose. Teisės daktaras. Vilniuje
1539 m. įsteigė aukštesniąją mokyklą ir iki 1542 m.
jai vadovavo. Persekiojamas už reformacijos idėjų
skelbimą, išvyko į Karaliaučių. Buvo kunigaikščio
Albrechto Brandenburgiečio patarėjas, partikuliaro
(aukštesniosios mokyklos) vedėjas. 1544 m. įsteigus
universitetą, tapo graikų ir hebrajų kalbų
profesoriumi. 1543 m. lotyniškai parašytame,
karalienei Bonai adresuotame Tikėjimo išpažinime
išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Išvertė į
lietuvių kalbą giesmių, psalmių. Bendradarbiavo su
Stanislovu
Rapolioniu.
A.Kulvietis
padėjo
M.Mažvydui sudaryti pirmąją lietuvišką knygą. 1545
m. grįžo į Lietuvą.
Stanislovas Rapolionis (16 a. pr.-1545)
S. Rapolionis
(dailininkas R.
Šakalys)
Raštijos darbuotojas. Nuo 1528 m. studijavo
Krokuvos universitete, baigė jį bakalauro laipsniu.
Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio remiamas
studijavo Vitenbergo universitete. Teologijos daktaras.
Nuo 1544 m. Karaliaučiaus universiteto teologijos
profesorius. Rūpinosi religinės raštijos lietuvių kalba
leidimu. Lotynų kalba parašė teologinių raštų. Jo veikla
ir kūryba turėjo poveikio lietuvių raštijos raidai.
Jonas Bretkūnas (1536-1602)
J. Bretkūno
Postilės titulinis
Vienas lietuvių raštijos pradininkų. Mokėsi
Karaliaučiaus ir Vitenbergo universitetuose. Kunigavo
Labguvoje (dabar Poleskas), po to, iki mirties –
Karaliaučiuje. Vokiškai parašė Prūsų krašto kroniką,
kurios išliko tik fragmentai. Parengė ir 1589 m. išleido
giesmyną Giesmės duchaunos, giesmių su natomis
rinkinėlį ir pirmą lietuvišką maldaknygę Kolektos. 1591
m. išleido originalių ir kompiliacinių pamokslų rinkinį
Postilė (dvi dalys), kurioje aiškinamos evangelijos,
propaguojamas pamaldumas, reiškiama užuojauta
liaudžiai, yra buities, istorijos atspindžių. Iš M.Liuterio
Biblijos vokiško vertimo 1579- 1590 m. pirmasis išvertė
ją visą į lietuvių kalbą (rankraščio fotokopijos yra
Vilniaus
universiteto
ir
Mokslų
akademijos
bibliotekose). Biblijos vertimas tikslus, kūrybiškas, jo
kalba liaudiška, vaizdinga. J.Bretkūno darbai turėjo
įtakos lietuvių literatūros kalbos raidai, prisidėjo prie
Mažosios Lietuvos lietuvių kovos su germanizacija.
Danielius Kleinas
D.Kleino lietuvių
k. gramatikos
titulinis
(1609-1666)
Kalbininkas. Filosofijos magistro laipsniu baigęs
Karaliaučiaus universitetą, iki mirties kunigavo
Tilžės (dabar Sovetskas) lietuvių bažnyčioje. 1653
m. išleido lotynų kalba pirmąją lietuvių kalbos
gramatiką – Grammatica Litvanica. 1654 m. išleido
jos santrauką vokiečių kalba – Compendium
Litvanico–Germanicum. D.Kleino gramatikos turėjo
didelę reikšmę lietuvių kalbos raidai: jose pirmą
kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė
sandara, nustatytos pastovesnės to meto bendrinės
lietuvių kalbos normos, paremtos vakarų aukštaičių
tarme. D.Kleino gramatikomis sekė bemaž visi 18
amžiaus Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos gramatikų
autoriai. D.Kleinas 1666 m. išleido giesmyną Naujos
giesmių knygos ir prie jos pridėjo maldų knygeles.
Buvo parengęs vokiečių-lietuvių kalbų žodyną.
Kristijonas Donelaitis
K.Donelaitis
(1714-1780)
Pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Kilęs iš
laisvųjų valstiečių. Baigė Karaliaučiaus universiteto
evangelikų liuteronų teologijos fakultetą. Dirbo
Stalupėnų (dabar Nesterovas) mokykloje. Nuo 1743
m. iki gyvenimo pabaigos buvo Tolminkiemio (dabar
Čistyje Prudy) klebonas. Pastatydino naują mokyklą,
klebonų našlių namą, pastatė kleboniją, bažnyčią.
Kūrė muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus,
barometrus, mikroskopus, veisė sodą. Parašė 6
eiliuotas pasakėčias – pirmuosius originalius šio žanro
kūrinius. Svarbiausias kūrinys – poema Metai,
parašyta 18 a. 7 dešimtmetyje, pirmąkart išleista
Liudviko
Rėzos
1818
m.
Metuose epiškai
pavaizduotas 18 amžiaus Mažosios Lietuvos lietuvių
baudžiauninkų gyvenimas, jų santykiai su feodalais,
sukurta tikroviškų kaimo buities, baudžiauninkų
darbo, papročių vaizdų. Poemoje K. Donelaitis kėlė
prigimtinės
žmonių
lygybės
idėją,
smerkė
baudžiavinę priespaudą, pabrėžė vokiečių dvarininkų
engiamų lietuvių valstiečių socialinę ir nacionalinę
Liudvikas Gediminas Rėza (1776-1840)
L.G.Rėza
Tautosakininkas, poetas, kultūros veikėjas. Baigęs
Karaliaučiaus universitetą iki 1816 m. buvo kariuomenės
pamokslininkas, dalyvavo 1812-1814 m. kare. Nuo 1807
m. dėstė Karaliaučiaus universitete. Nuo 1818 m.
profesorius ir lietuvių kalbos seminaro direktorius.
Kelis kartus ėjo universiteto rektoriaus ir teologijos
fakulteto dekano pareigas. Filosofijos ir teologijos
daktaras. Rūpinosi lietuvių inteligentijos ugdymu. Rinko
ir tyrė lietuvių liaudies dainas. Su 9 talkininkais
parengė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį Dainos
(išleistos 1825 m.). Jame lietuvių ir vokiečių kalbomis
pateikė 85 dainas iš Mažosios Lietuvos, įvadinį
straipsnį, paaiškinimus vokiečių kalba. Vokiečių kalba
rašė eilėraščius. Lyrikos rinkinyje Prutena apdainavo
gimtąjį kaimą (Karvaičius), poetizavo Lietuvos istoriją,
smerkė baudžiavą, kryžiuočių agresiją. 1818 m. išleido
K. Donelaičio Metus su vertimu į vokiečių kalbą.
Pratarmėje poemą prilygino geriausiems to meto
Europos rašytojų kūriniams. Dedikacijoje Vilhelmui fon
Humboltui, kuris rėmė lituanistinę Rėzos veiklą, smerkė
germanizacijos politiką Mažojoje Lietuvoje. Studijoje
Lietuviškosios Biblijos istorija (vokiečių k.) pateikė
žinių apie lietuvių raštijos darbuotojus, ypač apie Joną
Bretkūną, smerkė lietuvių vokietinimą, reikalavo gerinti
Martynas Jankus
M.Jankus
(dailininkė
I.Labutytė)
(1858-1946)
Visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas,
publicistas, vienas lietuvių nacionalinio judėjimo
vadovų. Kovojo prieš Klaipėdos krašto germanizavimą,
propagavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo idėją. Žurnalo Aušra įkūrimo vienas
iniciatorių, 1884-1885 m. atsakingasis redaktorius.
Vienas kultūros draugijos Birutė steigėjų. Laikraščio
Garsas redaktorius ir leidėjas, žurnalų Varpas,
Ūkininkas vienas leidėjų, 1894-1910 m. leido kitus
laikraščius. Per spaudos draudimą bendradarbiavo su
knygnešiais, organizavo draudžiamų lietuviškų knygų
prekybą. Rinko tautosaką, parašė eilėraščių,
keliasdešimt šviečiamųjų knygelių. Už antikaizerinę
veiklą buvo keliasdešimt kartų Prūsijos valdžios
suimtas, kalintas, baustas piniginėmis baudomis.
Joms ir spaudai leisti, spaustuvėms įgyti paaukojo
visas savo lėšas, ūkį. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo
evakuotas į Rusiją. "Vyriausiojo Mažosios Lietuvos
Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868-1953)
Vydūnas
Filosofas, rašytojas. Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno
universitetuose studijavo filosofiją, sociologiją, literatūros, meno,
religijos istoriją, kalbas. Mokytojavo Kintuose (Šilutės rj.) ir
Tilžėje. Aktyviai dalyvavo kultūriniame Mažosios Lietuvos lietuvių
gyvenime. Rengė lietuviškus vaidinimus, dainų šventes. 1895 m. įkūrė
Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, jai 40 metų vadovavo. Leido ir
redagavo žurnalus Šaltinis, Jaunimas, Naujovė, Darbymetis. Nuo
1925 m. rašytojų tarptautinės organizacijos PEN klubo garbės
narys. Kauno universiteto filosofijos garbės daktaras, Lietuvių
rašytojų draugijos garbės narys. Hitlerininkų persekiotas, 1938 m.
kalintas. 1944 m. evakuotas į Vokietiją. Parašė 12 filosofijos veikalų,
daugiau kaip 30 filosofinio turinio dramų, istoriosofinių darbų.
Vydūno filosofija formavosi iš senovės indų filosofijos idėjų ir
idealistinių Vakarų Europos krypčių, ypač platonizmo, neoplatonizmo,
krikščioniškojo misticizmo, panteizmo elementų. Žmogaus problemai
skirtuose veikaluose aiškinama, jog žmoguje reiškiasi visi dvasinės
visumos elementai. Jis esąs mikrokosmosas ir aukščiausia evoliucijos
pakopa. Žmogiškumo esmė, kuri reiškiasi savimone, intuicija, dorumu,
sąžine, meile, jautrumu gėriui ir grožiui, kyla iš dvasinio absoliuto.
Tobulėdamas žmogus privalo įveikti pasaulio trauką, visas prigimties
jėgas skirti dvasinei esmei. Pagrindiniame filosofiniame veikale
Sąmonė teigia, kad dorovė, menas ir mokslas esančios pagrindinės
žmoniškumo esmės apraiškos, kilusios iš absoliuto. Socialinės Vydūno
pažiūros dėstomos veikaluose Mūsų uždavinys ir Tautos gyvata.
Visuomenės raida, pasak Vydūno, sutampanti su žmogaus dvasinio
tobulumo pakopomis: individas - tauta - žmonija - absoliutas.
Visuomenės dvasinį netobulumą, jos polinkį į materialines vertybes
Vydūnas laikė pagrindine pasaulinių karų bei socialinių neramumų
priežastimi.
Savo filosofines idėjas Vydūnas taikė kultūrinei veiklai, pagal jas
Ieva Simonaitytė
I.Simonaitytės
ekslibris
(dailininkas
S.Katauskas)
(1897-1978)
Klaipėdos krašto rašytoja. Vaikystėje susirgusi, mokėsi
savarankiškai.
Dalyvavo
Klaipėdos
krašto
lietuvių
kultūrinėje veikloje, susijusioje su antigermanizacinėmis
nuotaikomis. Bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje.
1921-1939 m. gyveno Klaipėdoje, vėliau Kaune, nuo 1963 m.
– Vilniuje. Literatūrinę kūrybą pradėjo veikiama Pirmojo
pasaulinio karo įspūdžių. Išpopuliarėjo 1935 m. išleistu
pirmuoju romanu Aukštųjų Šimonių likimas, kuriame
pasakojama apie Klaipėdos krašto lietuvių tragišką istorinį
likimą 18-19 a., atskleidžiamas vienos giminės kelių kartų
tautinės ir moralinės savimonės menkėjimas vokiečių
kolonizacijos sąlygomis. Antroje romano pusėje vyrauja
realistiniai 19 a. pabaigos patriarchalinės valstiečių šeimos
buities vaizdai. Autentiškais faktais pagrįstame romane
Pavasarių audroj (1938) vaizduojamas Klaipėdos krašto
lietuvių
tautinis
sąmonėjimas
20
a.
pradžioje.
Daugiaplaniame psichologiniame romane Vilius Karalius
(1939 ir 1958 m:) epiškai aprašomas turtėjančių valstiečių
šeimos patriarchalinis gyvenimo būdas ir jo irimas, susijęs
su demoralizuojančiu Pirmojo pasaulinio karo poveikiu.
Apysakoje Paskutinė Kūnelio kelionė (1971) vaizduojamas
Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimas hitlerizmo, Antrojo