Transcript Mokytojų_veidai.Parengė_Vilija_Junevičienė

,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Bendruomenė prasideda nuo tavęs, nuo manęs,
nuo žmonių, esančių greta, gyvenančių tarp mūsų.
Kiekvienam ji labiau reikalinga, negu mes patys sau.
Jeigu mes patys nebūsime sąmoningi,
nesistengsime tobulėti, tai ir bendruomenė
nebus darni, nepasieks savųjų tikslų.
Bendruomenėje turi pasikeisti žmonių mąstysena,
požiūris į gyvenimą, turi gimti nenumaldomas noras
kūrybingai dirbti ir sąžiningai atlikti savo pareigas.
Tik tada atsiras galimybė sėkmingai spręsti
pagrindinius bendruomenės uždavinius bei suvokti,
kokios pertvarkos reikalingos.
Tik tada kils bendruomenės sąmoningumo lygis.
Todėl būtina rūpintis kiekvieno jos nario
sąmoningumo ugdymu, mąstysenos keitimu,
nes ateitis priklauso aktyvioms bendruomenėms...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Žmones į grupeles suburia bendra veikla,
įsitikinimai, pažiūros, tautiškas supratimas.
Neįmanoma gyventi be santarvės su kitais,
kai tiek daug vidaus sunkumų ir išorės pavojų,
kai pasaulį purto stichinės nelaimės,
katastrofos, politinių aistrų sukelti karai...
Teisus rašytojas V. Skotas teigdamas,
kad žmonių sąjunga - neįveikiama tvirtovė.
Tik santarvė sudaro galimybes
įgyvendinti prasmingiausius ir
reikšmingiausius idealus bei tikslus.
Gyventi santarvėje - tai gerbti ir ginti vienas kitą.
Todėl dvasinė santarvė turi eiti per kiekvieno širdį,
nuraminti pavojingas aistras,
pripildyti sielas gerumo ir žmogiškumo.
Santarvė yra raktas į sėkmės pasaulį,
kuriame po nakties visada išaušta rytas...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Visi girdėję V. Kudirkos „Tautišką giesmę",
žino tautos" himno žodžius:
„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi".
Ką jie reiškia?
Kas išves susiskaldžiusią tautą
į tvirtos santarvės kelią ir ko tam reikia?
Tautos labui, Lietuvos gerovei,
visuomenės laimei reikalinga vienybė.
Kiekvieno pareigūno,
nuo aukščiausio iki žemiausio,
kiekvieno žmogaus širdis
turi plakti tuo pačiu ritmu,
nes kitaip mes,
lyg išsisklaidžiusi bičių šeimyna, nieko gero
tautos labui nenuveiksime.
Tik suvienytos jėgos, tik bendri tikslai –
ištikimai tarnauti Lietuvai –
gali užauginti nuostabiausius vaisius.
Tegul vienybė žydi mūsų širdyse...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kaip šaunu, kad daug yra žmonių,
kurie širdyse nešioja gerumą ir dalija jį tiems,
kuriuos likimas leidžia sutikti gyvenimo kelyje.
Besisukdami pilkos kasdienybės gyvenimo
verpetuose, pasinėrę į varganų dienų rūpesčius,
ne visada spėjame net artimui padovanoti
gerumo krislelį, savo širdies šilumos spindulėlį.
Tačiau ateina toks laikas, kai stabtelėjame,
prisimename aplinkui mus buvusius
bei esamus gerus žmones,
ir kyla noras su kažkuo pasidalyti
gerumo pripildytos širdies šiluma.
Tiesiog norime būti aplinkiniams
geresni, artimesni, mielesni...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Ko gero kiekvieną darbą
galima atlikti be įtampos
ir su dideliu malonumu,
jeigu tam reikiamai
nusiteikiama ir pasiruošiama.
Tai daugiausia priklauso
nuo paties žmogaus...
Mes mokomės ir pratinamės
viską daryti su įkvėpimu,
meile bei kūrybine ugnele,
kad mūsų darbuose
sužėrėtų vaivorykštės spalvos...
Tik tada,
kai veikla teikia pasitenkinimą
ir pasididžiavimą,
gyvenimas įgauna gilią prasmę...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Pasaulis niekada nebuvo
ir nėra tobulas.
Mes norime,
kad apie mus gerai kalbėtų
ir esame to verti.
Niekada nesigiriame ir
nesididžiuojme savo gerumu.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Stenkimės surasti tinkamiausią paguodos
žodį ir jį pasakyti tada,
kai jis labai reikalingas greta esantiems,
kad vėliau neslėgtų kaltė
dėl ne taip pasakyto arba
laiku neištarto žodžio,
kurio kažkam labai reikėjo...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Noras dovanoti vaikams gerumą
turi gimti iš meilės jiems, iš sampratos,
kad vertingiausia dovana
yra iš širdies sklindanti šiluma.
Kai gerumas nušviečia sielą
dar vaikystėje,
žmogaus širdyje ir vėliau gimsta
noras ištiesti pagalbos ranką silpniesiems,
būti greta jų, įsigilinti į jų rūpesčius,
sulaikyti nuo blogio bedugnės.
Mūsų širdis diktuoja norą
dovanoti gerumo sėklą.
Mes darome su džiaugsmu ir meile...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Taip jau būna,
kad pajuntame norą kažkam pasakyti
svarbius gražius žodžius,
galvojame kada, kaip juos ištarsime,
bet vis atidėliojame ir nepasakome.
Atrodo, jog dar netinkamas metas
atlapoti širdį,
nėra tam tinkamos progos,
vis stokoja laiko,
nes apie reikšmingus ir svarbius dalykus
kalbėti paskubomis lyg ir netinka.
Kai susiruošiame - pasirodo,
jau nebėra kam jų sakyti,
nebėra su kuo išsiaiškinti svarbius dalykus.
Neatidėliokime, nepavėluokime
ištarti svarbius žodžius tiems,
kuriems juos skiriame...
“MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Mes visada savo širdyje
nešiojame gerumą.
Mes norime, kad kiti būtų
mums paslaugūs ir patys tokie esame.
Mes nepakenčime pikčiurnų,
todėl patys dažniau šypsomės.
Mes pykstame, kad kiti vėluoja,
todėl visada esame punktualūs.
Mes nepakenčiame betvarkės,
todėl esame tvarkingi.
Mes baudžiame drausmės pažeidėjus
ir patys esame drausmingi.
Mums nepatinka kupini didybės išpuikėliai,
nes esame kuklūs, santūrūs, paprasti.
Mes pasiilgstame nuoširdumo,
nors patys visiems rodome jautrų dėmesingumą.
Mes norime, kad aplinkiniai būtų mandagūs,
nes patys elgiamės
korektiškai, taktiškai ir kultūringai.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Būdami tarp žmonių,
privalome žinoti,
kuo gyvena šalia esantis,
ko jam trūksta,
ko jis trokšta,
kokie rūpesčiai kamuoja.
Kiekvienas turime džiaugtis likimo
mums atsiųstais gerais žmonėmis
ir privalome stengtis,
kad būtume verti gyventi su jais
ir būti tarp jų...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Mes mylime ir gerbiame tuos žmones,
kurie negaili gero žodžio
kiekvienam sutiktam žmogui.
Todėl mes pratiname ir vaikus
negailėti gerų, širdį sušildančių žodžių,
padedančių valingai siekti
savojo laimės žiburio.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Visos emocijos yra geros ir niekam nepakenkia,
jeigu sugebama jas taip valdyti,
kad jos netrukdytų eiti pirmyn
ir laisvai išreikšti savąjį žmogiškumą.
Juk esame žmonės, o ne stabai.
Kas kitas, jeigu ne žmogiškumo emocijos
padaro gyvenimo kasdienybę spalvingesnę,
tarpusavio santykius daug nuoširdesnius,
atviresnius.
Apima džiaugsmas, kai įsitikini,
kad sutikto žmogaus širdyje neišnykęs
jautrumas ir atjauta,
kad ji kupina žmogiškų jausmų.
Juk žmogiškumas mus vienija...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Laimingi žmonės,
kurių pašaukimas surasti šioje žemėje
gerumo lobius.
Tie lobiai visiems reikalingi,
nes gerumas –
viena iš svarbiausių žmogiškumo apraiškų.
Gerumas –
tai žmogaus dvasios dosnumas,
širdies šiluma,
vidinis grožis.
Sulaukdami gerumo iš kitų,
dalijame jį greta esantiems,
tiems, kuriems jo labai reikia.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Jeigu norite,
kad jūsų pasakyti žodžiai pasiektų
klausytojų širdis,
visada gerai įsiklausykite
į savo sakomus žodžius,
supraskite tai, ką sakote.
Žodis parodo savo galią,
atlieka jam skirtą vaidmenį,
jeigu mokate tinkamai
ir įtikinamai jį ištarti.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Pirmiausia turime būti
žmogiški,
dvasiškai turtingi ir paslaugūs,
padedantys ir užjaučiantys,
pasiaukojantys ir mylintys...
Mums reikia
gerumo,
meilės,
pagarbos,
kad tais pačiais jausmais
galėtume pasidalyti
su kitais žmonėmis.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Žmogus,
nesvarbu,
ar nuo darbų pavargęs,
ar bėdose ir skurde skendi,
turi stengtis,
kad jo siela būtų kupina
žmogiškosios šilumos.
Turi išlikti toks,
kaip tas pasakos varguolis,
kuris nė marškinių neturėdamas
buvo laimingas
ir linksmai dainavo...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Mes nuolat
papildome,
tobuliname ir
turtiname
savąjį žodyną
ir stengiamės,
kad labai svarbus ir
žmogui reikšmingas žodis
kuo dažniau pasipuoštų
vaivorykštės spalvomis
ir būtų diktuojamas širdies...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kai žmogus gyvena taip,
kad visi mato
jo atliktus darbus,
visi džiaugiasi
ir didžiuojasi jo sumanumu,
tada suveikia
magiškasis panašumo dėsnis –
žmogus traukia žmogų,
išmintingas traukia
išmintingą, kūrėjas – kūrėją...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Žmogiškumas –
tai gelmės,
kuriose kaupiasi
visos moralinės ir dvasinės vertybės.
Žmogiškumas –
tai gyvenimo kelią
nušviečianti saulė,
kuri savo nuostabiais spinduliais
sušildo artimuosius,
greta dirbančius ir besiilsinčius.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Žmogiškumas
tarnauja gėrio idealams,
pastato užtvaras blogiui,
todėl gyvenimas ir
dvasinės vertybės
įgauna kitą prasmę.
Niekas turbūt
nesugebėtų apskaičiuoti,
kiek žmoguje yra žmogiškumo...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Tai priklauso nuo paties žmogaus –
koks jo vidus,
kiek jis turi dvasinių vertybių
bei žmogiškumo.
Visiškai kitoks tampa žmogus,
kai žmogiškumas
iš jo vidaus išguja pyktį,
neapykantą, pavydą, kerštą.
Tada iš jo širdies sklinda
visiems džiaugsmą teikiantis gerumas.
Tokia asmenybė
niekada nė vieno neišduoda, neapkaltina,
nepasmerkia, nemurkdo į blogio upę.
Ieškokite savyje gėrio ir pasistenkite,
kad jūsų širdyje daugiausia vietos užimtų
žmogiškumas...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Šaltus jausmus
lyg ledą tirpdantys gerumo spinduliai
reikalingi kiekvienam iš mūsų.
Norėdami,
kad jie taptų iš tikrųjų veiksmingi,
mes kasdien išlaikome ne tokį jau lengvą
žmogiškumo egzaminą.
Tam reikia psichologiškai nusiteikti,
pasitikėti savimi,
savo širdyje išsiugdyti pagarbą ir meilę
artimui bei jj supančiam pasauliui.
Pasak A. de Sent Egziuperi,
visiems patinka,
kai žmogus švyti savo šviesa...
Norisi dar pridurti –
kai skleidžia
žmogiškumo šilumą ir gerumo spindulius...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Tik tikrai,
protingai reguliuojami jausmai
padeda išlaikyti
žmogiškumo egzaminą.
Jautrumas - nevienašališka savybė.
Jis turi atsakomąją jėgą.
„Kaip šauksi, taip atsilieps", sako patarlė.
Gebėjimas geranoriškai reikšti
užplūdusius jausmus,
nesidangstyti atjautos kauke
žmogų daro žmogišką...
“MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kas gali paskatinti žmones
mokytis ne tik sudėtingų formulių,
bet ir paprasčiausio žmogiškumo, taurumo,
pagarbos bei meilės sau ir kitiems?
Ką daryti, kad neužvaldytų nuostata –
savi marškiniai arčiau kūno?
Kaip pasiekti,
kad visi mokytųsi pažinti dvasines vertybes,
kurių taip trūksta mūsų širdyse?..
Tam reikia poezijos posmų, muzikos garsų,
drobėje jamžintos spalvų harmonijos,
į širdį pasibeldžiančių nuostabiai sutvarkytų
gamtos kampelių grožio,
gero auklėjimo, supratimo,
kad žmogus privalo būti žmogiškas...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kartais net pats nereikalingiausias,
nežymiausias
gali tapti reikalingesnis
negu išgarsėjęs, daug ką galintis asmuo.
Jaučiame pareigą išlikti reikalingi ne tik
šeimai, artimiesiems, darbovietei,
bet ir tiems,
kurie turi tuos pačius įsitikinimus ir pažiūras,
siekia tų pačių tikslų,
kultūros ir dvasingumo lygio.
Mes reikalingi vieni kitiems,
kai tenka spręsti sudėtingus gyvenimo uždavinius,
išnarplioti neduodančias ramybės problemas,
nes esame vienos bendruomenės nariai.
Ko gero, niekam nereikalingas tik tas,
kuris jaučiasi reikalingas vien pats sau...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Pradedi su kuo nors bendrauti ir pajunti,
kad žmogus susidomėjęs klausosi
tavo samprotavimų,
yra atidus, mandagus.
Randame bendrą kalbą,
bendrų temų pokalbiams.
Kyla noras
kartu nueiti išgerti puodelį kavos,
apsilankyti kokiame nors renginyje.
Bendravimas tampa vis artimesnis, įdomesnis.
Vis labiau tausojame vienas kitą,
nes įsitikiname,
jog esame reikalingi vienas kitam.
Tausokime vieni kitus ir užsitarnaukime,
kad būtume reikalingi...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Jeigu nori būti laukiamas svečias,
belskis į žmonių širdis
su savo dovanomis:
meile ir gailestingumu,
taurumu ir paprastumu,
su kilniais darbais
ir garbingais poelgiais,
sąžine ir teisingumu,
gerumu ir paslaugumu.
Kai sukaupsi savyje šias dovanas,
būsi visur laukiamas svečias.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kartais žmogus ilgai svarsto –
atleisti ar neatleisti
už padarytą skriaudą.
O be reikalo.
Visada reikia žmogaus
pasigailėti,
atleisti jam už klaidas,
nes pats nežinai,
kas tau gali nutikti
šiandien, rytoj,
o gal net po kelių minučių,
kuo gali pasikeisti
tavasis gyvenimas.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Daug yra žmonių,
kurie labai nori būti bet kam reikalingi,
bet kokių žmonių šlovinami,
trokšta būti pastebimi,
kad pergalės akimirką sulauktų daug žiūrovų,
kurių plojimai pereitų ovacijas.
Kol esame kam nors reikalingi,
viskas daug sėkmingiau klostosi,
dvasinis pasaulis tampa daug turtingesnis,
gyvenimas - mielesnis ir gražesnis.
Verta dažniau sustoti gyvenimo kelyje
ir paklausti savęs:
„Ar dar esi kam nors reikalingas?.."
Laimingi tie, kurie visą savo gyvenimą
išlieka kažkam reikalingi.
Sakoma, net kertant medį reikia gerai apžiūrėti
ir įsitikinti, ar kartais nebus kam nors
reikalingas jo pavėsis...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Ar nebūtų geriau,
jeigu žmonės lenktyniautų
siekdami būti kuo reikalingesni vieni kitiems,
stengdamiesi pagelbėti
sunkiame gyvenimo kelyje.
Šaunu būtų, jeigu žmonės lenktyniautų
turėdami tikslą,
kas pirmasis padės kitam
nusikratyti kasdienybės nuovargio dulkių,
kas pirmasis atskubės
gyvenimo skersvėjuose
sužvarbusios sielos sušildyti,
kas pirmasis parodys
savo žmogiškumą...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Gal žmogus retai giliau susimąsto,
ar viskas šioje žemėje reikalinga ir reikšminga.
Būna, kad iš pažiūros labai reikalingas dalykas
tampa nereikalingas, ir atvirkščiai.
Visada labai reikšmingas būna žodis,
priklausomai nuo to, ar jis mestas akmeniu,
ar suspindi žvaigžde...
Ilgam įsimena
sutikto gero žmogaus šiltas žvilgsnis,
jeigu jis su didele meile ir pagarba
kalba apie žmones,
ištiesia jiems pagalbos ranką, atveria savo širdį.
Viskas, ką sutvėrė ir išsaugojo gamta,
yra mums reikalinga, tik mokėkime tai tinkamai
įvertinti ir pritaikyti gyvenime,
sugebėkime suprasti to reikalingumo prasmę.
Nepamirškime, kad visi esame priklausomi ir
reikalingi vieni kitiems...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kiekvienoje sieloje
turi gyventi paslaugumas.
Juk žmogaus paskirtis ir yra
ne tik susikurti sau vietą po saule,
bet ir padėti šalia esantiems...
Kuo daugiau bus tokių žmonių,
tuo ryškiau švies vilties spindulėlis,
leidžiantis suprasti,
kad nebūsi paliktas likimo valiai,
kad sunkią valandą vis tiek
kas nors tau išties pagalbos ranką,
palengvins rūpesčių naštą...
Dėkok likimui už galimybę
padėti kitam žmogui ir už tai,
kad yra žmonių, kurie gali padėti tau...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Gyvenimo kasdienybėje
liekame nepadėkoję už šimtus dalykų.
Dažniau ištarkime ačiū
savo artimiesiems,
draugams,
bendradarbiams.
Negailėkime padėkos žodžių
už šilumą širdies tiems,
kurie jų verti,
nepraraskime dėkingumo jausmo...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Šiuolaikinio gyvenimo logika byloja,
jei nori į save atkreipti dėmesį,
turėk ką pasakyti tinkamu laiku ir taip,
kad visi suklustų, kad įsitikintų,
jog jiems esi reikalingas.
Vertos dėmesio trumpos, vertingos ir
kaip diena aiškios mintys,
geros ir perspektyvios idėjos.
Norėdami į save atkreipti dėmesį,
mes nestatome
tarp savęs ir aplinkinių žmonių sienos ir
nepabijome atverti savo širdies...
Nepamirštame,
kad mes linkę traukti prie savęs tai,
į ką kreipiame didelį dėmesį...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Dėmesingas žmogus
dažniau susilaukia ir kitų dėmesio.
Nebūna dienos,
kad pas nepagailintį dėmesio aplinkiniams
kas nors neateitų, jo nepakalbintų,
jam nepaskambintų.
Savo dėmesiu mes galime daug padėti,
kai kažkam prireikia su kuo nors
pasitarti vienu ar kitu klausimu.
Dėmesys atveria vartus į žmogaus širdį.
Dėmesys žmogui nieko nekainuoja,
bet juo daug ką galima papirkti ir nupirkti
- tvirtą draugystę,
šiltus tarpusavio santykius,
patikimus ryšius...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Mus vienus su kitais sieja
šimtai matomų ir nematomų gijų,
tam tikri tarpusavio ryšiai.
Geri ir nuoširdūs santykiai tarp žmonių –
tai dėmesys ir pagarba,
tai pripažinimas, teikiantis pasitikėjimą,
padedantis patirti pilnatvės jausmą,
tai giedrios nuotaikos ir
kūrybingos veiklos laidas.
Tarpusavio bendravimui
didelę teigiamą įtaką turi
troškimas atsiverti vienas kitam,
pastangos viską daryti ne formaliai,
o iš širdies.
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kaip bepuoštume išorę,
reikia nepamiršti pamąstyti
ir apie pamatus,
kurių daugelis gal net nepastebi.
Juk medis laikosi ant šaknų,
pastatas stovi ant pamatų.
Kas turi rūpintis nematoma pastato dalimi,
pamatų stiprinimu?
Kas turi siekti,
kad žmonės savo gyvenimo būstą statytųsi
ne ant byrančio smėlio,
bet ant tvirtos uolos,
patikimų dvasios pamatų?..
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Džiaugsmas yra dorybė,
kuri suvienija žmogaus laiką
su svarbiausiais tikslais ir leidžia jau
dabar gyventi ta džiugia akimirka,
kurios jis laukia.
Džiaugsmas nėra lengvabūdiškas,
jis įpareigoja matyti įvykius
per visai kitą prizmę.
Mąstytojai kviečia žiūrėti į džiaugsmą
kaip į įsakymo laikymąsi.
Tai toli nuo to spontaniškumo,
su kuriuo įprasta sieti
paviršutiniškus džiaugsmus.
Tad stenkitės dažniau paklusti Dekalogui,
liepiančiam tobulėti
džiaugsmingai išgyvenant
dabarties pilnatvę...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Tikras džiaugsmas gyventi,
kai širdis kupina meilės ir draugystės,
poezijos ir muzikos akordų,
kurie skatina pajusti dvasios palaimą...
Kokią didelę jūrą pripiltume
per savo gyvenimą,
jei kiekvienas surinktume
patirto džiaugsmo lašus.
Tikra laimė gyventi,
kai širdis pilna džiaugsmo,
nors ir žinome,
kad ji kažkada prisipildys ir liūdesio.
Ar prisimeni, žmogau,
kada paskutinį kartą buvai kupinas džiaugsmo,
ar bent dalelę jo išdalinai kitiems?..
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Žmogaus gyvenimas privalo turėti ašį –
patikimą ir tikrą.
Ją pasirinkus,
net ir blogiausiai besiklostančios aplinkybės
negali sutrukdyti patirti tikrą gyvenimo pilnatvę...
Joks troškimas neišsipildys,
joks tikslas nebus pasiektas
be žmogaus aktyvumo ir jo didelių pastangų.
Senovės filosofas Sofoklis teigė:
„Dangus niekada nebūna palankus neveikliesiems".
Mes daug ir sąžiningai dirbame,
pozityviai žvelgiame į gyvenimą,
kad jis mums pasiūlytų daugybę dalykų,
už kuriuos bus verta dėkoti likimui.
Pamąstykite,
ar jūsų gyvenimas turi pagrindinę ašį...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Nepamirškime,
kad visi mes esame
gyvenimo mokyklos
mokiniai ir mokytojai.
Vieni norime išmokti,
kiti norime išmokyti,
pasitaiko ir tokių,
kurie nieko nenori,
tiesiog plaukia pasroviui...
Ir vis dėlto gyvenimas yra
neįkainojama mokykla...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
„Nors gerieji darbai bus pamiršti rytoj,
vis dėlto darykite gerus darbus“,
- sakė Motina Teresė,
savo gyvenimu žmones kvietusi
rinktis gėrį ir šviesą.
Mus supančio pasaulio
pagražinimas, praturtinimas
priklauso tik nuo mūsų pačių,
nuo to, kiek mes padarome
prasmingų ir gerų darbų...
Kai priemonės patenkina rezultatą,
pats sunkiausias darbas yra įveikiamas.
Mes mylime savo dirbamą darbą,
juo didžiuojamės, branginame jį,
kad galėtume juo matuoti
savo gyvenimą...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kiekviena pasaulio šalis turi savus įstatymus,
tačiau Kūrėjas davė žmonijai amžiną jstatymą,
kurio negalima nei pakeisti, nei tobulinti,
nei papildyti - Dekalogą.
Dešimt Dievo įsakymų
tai vienintelis idealus įstatymas,
kuris palieka žmogui reikiamą laisvės erdvę,
užtikrina galimybę augti ir tobulėti,
keistis ir siekti gyvenimo pilnatvės.
Šis nemirtingas įstatymas reguliuoja
žmogaus elgesį,
pačias įvairiausias gyvenimo sferas.
Dekalogo nesilaikymas atneša žmonėms
daug nelaimių,
sugriauna santarvės tvirtovę...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Kokie esame laimingi,
kai sieloje išgirstame
džiaugsmo motyvą,
kai kiekviena kūno ląstelė
spinduliuoja džiaugsmą.
Džiaugsmas –
tai žmogaus gyvenimo brangakmenis.
Džiaugsmu spindintis žmogus
lyg magnetas
prie savęs traukia aplinkinius.
Tegul kiekviena gyvenimo diena
būna lyg šventė...
,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS
PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”
Džiaugiamės ne tik maloniais dalykais,
bet ir tais, kurie tampa gyvenimo pamoka,
nors ir nėra malonūs.
Nebėgame nuo tų pamokų,
nes ir jos yra vertinga likimo dovana.
Pastebėję savo tamsiąsias puses,
nuspalviname jas šviesiomis spalvomis.
Tada gyvenimas pasisuka į gerąją pusę
ir teikia daugiau džiaugsmo.
Gerai pagalvojame ir įsitikiname, kad ne taip
jau dažnai patenkame į tokią situaciją,
kad nebūtų nė mažiausios priežasties
kuo nors pasidžiaugti.
Nepamirštame, kad norint džiaugtis gyvenimu,
reikia ir sielos stiprybės, ir humoro jausmo,
ir optimizmo.
Kasdien kam nors padovanojame
malonią akimirką
ir tada džiaugsmas užlieja mūsų širdis...