Transcript Meninė publicistika ugdant mokinių kritinį mąstymą Vilniaus Jono

Meninė publicistika
ugdant mokinių kritinį
mąstymą
Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos lietuvių
valstybinės kalbos vyr. mokytoja
Vilma Tamošaitienė
2009 – 02 - 21
TIKSLAI
Atskleisti kritinio mąstymo
aktualumą ir svarbą šiuolaikinio
mokymosi proceso eigoje.
Sukurti situacijas ir taip
organizuoti veiklą, kad mokinys
mokytųsi pats.
Turinys
< Kritinio mąstymo ir aktyvaus mokymosi svarba
< Gebėjimas kritiškai mąstyti
< Aktyvus mokymasis – būdas pasiekti tikslą
< Būdingi klausimų tipai pagal Bloomo pažinimo lygmenis
< Kritinio mąstymo komponentai pamokoje
< Literatūrinio ir taikomojo aspekto sintezė pamokoje
< Pamokos, kurioje akcentuojamas kritinis mąstymas, planavimas
< Skaitydami išmokstame mokytis, o rašydami – galvoti
< Atmintinė galvojantiems, ką rašyti
< “Jeigu jūs tikite viskuo, ką skaitote, geriau neskaitykite”
< “Aš supratau, kad televizija mane lavina. Kiekvieną kartą, kai kas nors įjungia
televizorių, aš einu į kitą kambarį ir skaitau knygą” (G. Marx)
< Atmintinė norinčiam padėti rašančiam
< Kūrybinės gyslelės beieškant
KRITINIO MĄSTYMO IR AKTYVAUS
MOKYMOSI SVARBA
Kritinis mąstymas – protingas,
reflektyvus mąstymas, sutelktas į
apsisprendimą, kuo tikėti ir ką
daryti. Jis reikalauja žinių ir
žinojimo, ką galima su tomis
žiniomis daryti.
Kritinis mąstymas nereiškia
negatyvaus vertinimo ar kritikos, tai
protingas įvairių požiūrių
svarstymas tam, kad būtų prieita
prie pagrįstų vertinimų ir
sprendimų. Kritiškai mąstant niekas
nelaikoma besąlygiškai teisinga,
atsisakoma aklai tikėti autoritetais,
kritinis – tai reflektyvus ir analitinis
mąstymas (gebėjimas analizuoti).
Analitinis mąstymas padeda
lengviau susigaudyti įvairiose
situacijose, o sintezės įgūdžiai –
surasti įvairių reiškinių ryšius.
Kritinis mąstymas padeda kurti
naujas idėjas, daryti išvadas, jas
apibendrinti.
Gebėjimas kritiškai mąstyti:
 skatina visuomenės atvirumą;
 skatina tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių;
 ugdo mokinių ir mokytojų gebėjimą klausytis
 padeda suprasti įvairius požiūrius;
 įgalina mokinius, pasinaudojant tuo, ko išmoko, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę;
 Išmoko suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę;
 leidžia imtis naujos veiklos;
 garantuoja mokinių mokymosi integralumą ir saviraišką.
Kritiškai mąstyti –
tai nuolat abejoti ir
klausti – “kas,
jeigu?”, ieškoti
atsakymų į įvairius
klausimus, turėti
savo nuomonę ir ją
apginti.
Aktyvus mokymasis – būdas pasiekti
tikslą
Mokydami kritinio mąstymo, jei mokiniai yra įgiję aktyvaus mokymosi
patirties, mokytojai gali naudoti šiuos aktyviuosius mokymo metodus:
1. Klasės diskusija
Reikėtų pateikti atvirus klausimus, skatinančius analizuoti, sintetinti,
vertinti, padrąsinti mokinius klausinėti vieni kitus ir mokytoją. Diskutuojant,
svarbu laikytis taisyklių:
< gerbti grupės narius;
< aktyviai klausyti vienas kito;
< kalbėti po vieną;
< kiekvienam leisti pasisakyti;
< neminėti konkrečių vardų ir pavardžių;
< pripažinti, kad kiekviena idėja ar mintis vertinga (nors nebūtinai teisinga);
< kito nuomonę išklausyti mandagiai;
< nekritikuoti, prieštarauti argumentuotai, būti imliems;
< nenukrypti nuo temos.
2. Debatai
Naudojamas tuomet, kai
yra du skirtingi
problemos sprendimo
būdai. Metodas
naudingas, kai reikia
visapusiškai
išanalizuoti problemą ir
argumentuotai pagrįsti
sprendimą. Argumentų
už ir prieš analizė.
3. Svarbaus įvykio analizė
Metodas leidžia vertinti faktinę informaciją, mąstyti
naudojantis asmenine patirtimi. Skatina kurti
prielaidas, remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos žino
ir pažįsta. Metodas padeda nustatyti svarbiausias
moksleiviams vertybes, aptarti problemas, priimti
sprendimus.
4. Vaidmens atlikimas
Metodas padeda įsijausti į kitų žmonių problemas,
požiūrius.
5. Proto šturmas
Metodas skatina pateikti kuo daugiau idėjų vienu ar kitu
klausimu, siūlyti kuo daugiau galimų problemų sprendimo
būdų. Taip sužinome, kiek moksleiviai įsisavino ir kaip tai
išreiškia žodžiais.
6. Interviu
Metodas naudingas tuo, kad moksleiviai naudojasi kitų
žmonių žiniomis, sužino jų nuostatas.
7. Savarankiškas mokymasis
Tai geriausias būdas ko nors išmokti, tyrinėti,
mokyti kitus.
8. Tyrimai
Metodas, tinkantis apibendrinti įgytas žinias,
gebėjimus ir nuostatas.
P.S. Klausimai pateikiami kiekvieno atliekamo
metodo metu. Jie įtraukia į diskusiją, skatina
mąstyti, analizuoti, sintezuoti ir vertinti, reikalauja
pareikšti savo požiūrį, patyrimą.
Būdingi klausimų tipai pagal
Bloomo pažinimo lygmenis
Žinios (faktiniai klausimai)
kas?
kur?
kada?
Supratimas (parodo, kaip suprantama sąvoka)
Pasakykite savais žodžiais;
Aprašykite;
Kokius teiginius patvirtina duota informacija?
Taikymas (parodo, kaip suprantama praktinė nauda)
Parodykite, kaip;
Paaiškinkite, kodėl įvyko?
Analizė (gebėjimas parodyti santykius tarp komponentų)
Palyginkite;
Supriešinkite;
Parodykite skirtumus;
Suklasifikuokite;
Apibendrinkite;
Raskite savo klaidas.
Sintezė (gebėjimas dalis logiškai jungti į visumą)
Sudarykite;
Kaip jūs patikrintumėte teiginį, idėją;
Kaip sukurtumėte;
Nustatykite svarbiausias temas ir pavyzdžius;
Padarykite konkrečias išvadas.
Įvertinimas (gebėjimas daryti išvadas ir nuspręsti remiantis analize bei
sinteze)
Nustatykite, ar..................
Ar ................. Atitinka kriterijus;
Ar .................. yra geras pavyzdys? Kodėl?
Kodėl jūs taip manote?
Kritinio mąstymo komponentai
pamokoje
Augant mąstymo lygio reikalavimams, daugiau
dėmesio skiriama kalbiniams gebėjimams: gebėjimui
kitiems suprantamai reikšti mintį, vartoti sąvokas,
kurti prasmingą tekstą. Šie gebėjimai plėtojami
skiriant įvairias užduotis: interpretuoti, referuoti
tekstus, rašyti esė, atlikti savianalizę raštu ir
panašiai.
Pagrindinis pamokų tinkamumo kriterijus yra
prasmė, mokinių suvokimas, kodėl kas nors
dėstoma, gebėjimas įžvelgti sau svarbius aspektus.
Siekdami prasmingumo, mokytojai turėtų nuolat
derinti savo ir mokinių požiūrius į tai, kas vyksta
pamokose.
Literatūrinio ir taikomojo aspekto sintezė
pamokoje
Literatūrinis aspektas
1.Bičiulystė ir meilė
Draugystė šiuolaikinėje literatūroje
Artimo meilė krikščioniškoje filosofijoje.
(Pvz.: E. M. Remarkas “Trys draugai”, L.
S. Černiauskaitė “Benedikto slenksčiai”).
2.Pareiga.
Pareigos kitiems ir pareigos sau (Pvz.: J.
Marcinkevičius “Mažvydas”, A. Camus
“Maras”).
3. Gyvenimo prasmė.
Prasmės ir beprasmybės dilema.
(Pvz.: J. Ivanauskaitė “Placebas”).
4. Laisvė.
Laisvė ir pasirinkimas.
Lemtis.
Laisvė ir žmogaus orumas.
Asmens autonomija.
(Pvz.: A. Camus “Sizifo mitas”).
5. Tėvai ir vaikai.
Tėvų ir vaikų santykiai.
Tinkamo ugdymo problema.
(Pvz.: A. Cicėnaitė “Viskas apie mano
šeimą”).
Taikomasis aspektas
1.Bendravimo etika.
Pasitikėjimas ir pagarba.
Pirmoji meilė.
2. Formalūs ir neformalūs įsipareigojimai.
Žmogus ir įstatymas.
3. Žmogus ir laikas.
Sėkmė ir nesėkmė.
Įvairūs gyvenimo įprasminimo būdai.
Vertybės.
4. Žmogaus teisės kaip šiuolaikinio
pasaulio
etoso pagrindas.
Kasdieniai pasirinkimai (reklama,
žiniasklaida, vartojimas ir kt.).
Egzistenciniai apsisprendimai.
5. Kultūra ir kartų santykiai.
Vaikų teisės.
Pagyvenusių žmonių teisės.
Pamokos, kurioje akcentuojamas
kritinis mąstymas, planavimas
Dalykas: .....................................................
Pamokos tema: ..........................................
Mokymosi uždaviniai (rezultatai):
.....................................................................................................
Mokinių motyvacija:
......................................................................................................................................................
...........................................................
Mokomoji veikla:
A. Klausimai (iš visų 6 pažinimo lygmenų):
B. Taikymas:
C. Aktyvaus mokymosi metodas:
D. Tarpiniai apžvalginiai klausimai (grįžtamasi ryšys su mokytoju; ar pamoka krypsta
reikiama linkme):
E. Įvertinimas (ar tinkamai iškelti uždaviniai):
Skaitydami išmokstame mokytis, o rašydami galvoti
XXI – ojo a. hamletai ir donkichotai
“Būti ar nebūti pasauliui, kuriame masės meldžiasi natalijų ir zvonkių stabams, kuris
praradęs tikruosius žmoniškosios vertės kriterijus, kurio gyventojai tarp tobulų
komunikacijos priemonių jaučiasi dar labiau vieniši. <...> . Ir niekam nesvarbu, kad prieš
juos žmogus, nusivylęs pasauliu ir žmonėmis, pasimetęs ir sutrikęs. O ar kada nors bus
svarbu? Ne. Valinskų šou nubukinta visuomenė, minia, kuri kaip antikinis choras
pasiduoda jai palankesnei srovei ir mato tik daiktinį pasaulį, niekada nesupras, ką
išgyvena hamletai, antigonės faustai, ir prometėjai, nes yra per daug abejinga „ kitų
aistroms ir kančioms, abejinga mirčiai ir net savo pačių likimui“ (P. Česnulevičiūtė).
<...> Būti ar nebūti visiškai struktūrizuotame pasaulyje, kuriame gyventų žmonės, nuolat
svarstantys apie gyvenimo prasmę, bet taip jos ir nerandantys. Ar nepritrūktų kovų su
vėjo malūnais? Dabar gi taip populiaru visur, kur reikia ir kur nereikia, ieškoti „svieto“
lygintojų tadų blindų, maklaudų ar donkichotų. Ypač tokia paieška mėgsta užsiimti
televizija. Neseniai per TV3 buvo rodomas projektas „Lietuvos garbė“. Ten pateko daug
pasiaukojančių žmonių, išgelbėjusių senelės vilnonius siūlus iš degančio namo, nukėlę
katę nuo medžio ar ištraukę girtą kaimyną iš griovio. Už tai buvo skirta auksu žibanti
skulptūra lygi Nobelio apdovanojimui. Nomeda ilgai verkė prie mikrofono, sakydama,
kad šie žmonės – Lietuvos ateitis. O tuo metu anapus ekrano gyveno tikrieji donkichotai:
šešių vaikų motina, neturinti kuo juos maitinti, bet šventai tikinti, kad pasauliui reikalingi
jos vaikai; mokslininkas, visą gyvenimą paskyręs neįmanomai užduočiai, bet tikintis, kad
sukurs vaistus nuo AIDS, ir visi kiti žmonės, gyvenę, tikėję ir nenusivylę. Ne auksinės
skulptūrėlės jiems reikia – į priekį veda idėjos ir idealai. Žmonija netobulėtų ir be
donkichotų – žmonių, tikinčių idealiu pasauliu, beatodairiškai pasišvenčiančių savoms
idėjoms ir naiviai trokštančių pagerinti pasaulį.
Tai... būti ar nebūti?
Atmintinė galvojantiems, ką rašyti
< Kai bijai kalbėti rimtai
apie rimtus dalykus –
pasitelk ironiją, sarkazmą;
< Rašydamas publicistinio
stiliaus rašinį, ne tik
informuok, bet ir
propaguok savo idėjas,
idealus, daryk įtaką;
< “Gyveni ir mokaisi arba
negyveni ilgai” (R. Heilen);
“Aš supratau, kad televizija mane lavina.
Kiekvieną kartą, kai kas nors įjungia
televizorių, aš einu į kitą kambarį ir
skaitau knygą” (G. Marx)
Šiais informacijos ir mobilumo laikais literatūra patyrė stiprų smūgį, kurį sudavė
realybė. Norint patirti dvasinį sukrėtimą, pakanka įsijungti žinias ir stebėti
tiesioginę karo mėsmalę. Televizinio žanro gerbėjams derėtų išsirinkti tokias
laidas, kurios skatintų kurti ir gautą naudingą informaciją panaudoti rašant
publicistinio stiliaus straipsnius (Pvz.: L. Donskio “Be pykčio”, “Kultūra”,
dokumentiniai filmai, mokslinės pažintinės laidos). Ir, žinoma, kelti klausimą
kodėl?
Išmokti rašyti - labai neapibrėžtas tikslas, todėl būtina suskaidyti į kelias dideles
dalis, kol kiekviena dalis bus įgyvendinta:
< Įgyti savitą stilių;
< Rišliai dėstyti mintis;
< Tęsti apleistą švietimąsi;
< Išmokti planuoti.
Atmintinė norinčiam padėti
rašančiam
1. Parenkant temas stengtis, kad jos
skatintų diskutuoti, padėtų kaupti
informaciją. Literatūrine ir kita medžiaga
naudotis kūrybiškai – atsižvelgiant į
pamokos tikslus (Pvz.: galima prašyti
įvardyti stilių, kompozicijos dalykus ir
panašiai);
2. Stengtis kelti tokius klausimus, kurie
skatintų mąstyti, ieškoti sąsajų;
3. Neužgožti mokinio iniciatyvos, skatinti
kūrybinį pradą;
4. Mokyti atsirinkti prasmingą
informaciją, kritiškai (argumentuotai)
vertinti net ir autoriteto išsakytas mintis;
5. Padėti įžvelgti literatūros kūriniuose, iš
kurių mokosi, gilesnes prasmes,
paieškoti sąsajų su kitų tautų literatūra;
6. Mokyti atrasti savitą-individualų stilių,
atitinkantį mokinio temperamentą,
socialinę aplinką, atsižvelgti į mokinio
vertybių skalę;
7. Įvertinti mokinio (nors ir mažiausius)
kūrybinius impulsus.
“Jeigu jūs tikite viskuo, ką skaitote,
geriau neskaitykite”
Žurnalistas ir mokytojas – abu surenka žinias ir jas pateikia
“Teisingas” laikraštis yra tas, kuris kritiškai vertina, bet kritinio mąstymo nebuvimas
žiniasklaidoje lemia mūsų aklą pasitikėjimą:
< Nėra kritikos tradicijų;
< Žiniasklaida diktuoja sąlygas rinkai (formuoja skonį), todėl nenuostabu, kai moksleivė
žurnalo “Panelė” redakcijai rašo: “Vartydama senus “Panelės” žurnalus, radau atsakymą
– ji man parodė, kokia esu aš. Taip, gal pernelyg žemiška, bet gyvenu ne danguje. Man
vis tik įdomios naujausios mados, nors ir sakau, kad rengiuosi tai, kas man patogu ir
patinka. Man rūpi, ką valgo Zvonkė, ką veikia Rusytė. Atsidūstu dar kartą. Ką gi, žurnalai
nugalėjo.”
Šiandieninės žiniasklaidos tikslas – pelnas, o turėtų būti žinių surinkimas ir
paviešinimas visuomenei. Tad mokant rašyti publicistinį rašinį, mokytojas,
bendraudamas su mokiniais, turi išskirti prioritetus:
> Kas yra “teisingas” laikraštis?
> Kaip atskirti – straipsnis ar užsakomoji reklama?
> Sintezuoti ir vertinti įvairių dienraščių straipsnius;
> Mokantis rašyti straipsnius, skaityti gerą spaudą (Pvz.: “Šiaurės Atėnai”).
Kūrybinės gyslelės beieškant
Kūrybiškumas – psichologinė savybė, todėl ji privalo būti kryptingai ugdoma. Svarbiausias vaidmuo
tenka mokytojui, todėl kūrybiškumas gali ir turi būti ugdomas.
Kūrybiškumą skatinantys veiksniai:
1) turininga aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti, turtinti;
2) demokratiški aplinkinių santykiai;
3) tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybės;
4) tinkamas ugdytinio motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos
asmenybės bruožų formavimas.
Šių veiksnių žinojimas mokytojui yra būtinas planuojant, parenkant bei skiriant užduotis. Ypatingi
mokytojo kūrybiškumo skatintojai yra mokiniai su savo lūkesčiais ir troškimais. Jų prigimtis
nepakenčia šablonų ir standartinių sistemų, panašių į gamybinį darbą, kur produkuojami vienodi
gaminiai.
Pedagoginis darbas leidžia laisvai pasirinkti ugdymo metodus, sukurti tam tikslui savitą ugdymo
strategiją. Pagal mokinių kūrybinės veiklos pobūdį galime skirti šias grupes:
1. Įdėmaus lyrikos tekstų skaitymo užduotis (įsiklausyti, palyginti, įrodyti);
2. Improvizacines mokinių kūrybos užduotis (tam tikrų eiliuotų tekstų modelių kūrimas);
3. Poetinės kompozicijos;
4. Vaidmeniniai žaidimai (literatūrinis taisymas);
5. Integruotos pamokos (matematika, muzika, dailė, istorija);
6. Laikraščio kūrimas ir maketavimas;
7. Reklamos kūrimas (informacinė ir vaizdinė);
8. Literatūrinio eksperimento-bandymo kūrimas (individuali, mėgėjiška kūryba);
9. Interviu (improvizuojant žinomus kultūros veikėjus ir ne tik);
10. Dienoraščio rašymas (skirtas publikacijai).
Vietoj apibendrinimo:
“Vidutinis mokytojas
– kalba.”
“Geras mokytojas –
aiškina.”
“Puikus mokytojas –
demonstruoja.”
“Didis mokytojas –
įkvepia.”
Medžiagą parengė:
Vyr. mokytoja V. Tamošaitienė
Vilnius, 2009-02-21