Transcript Nusiųsti 2 () - Paruoštukė.96.lt
Salom ėja Nėris 1904-1945
SAULĖS KŪDIKĖLIS
Ūžia girios, ūžia Pasaką slaptingą, Skambančiam gegužiui Pasakų nestinga.
Ąžuolai galingi Kužda ąžuolams čia Girgžda beržo lingė Ir lopšinė šlamščia Ne jauni dagiliai Sparnelius pakėlė Vėjai supa tyliai Saulės kūdikėlį.
Saulės auksaplaukis Krykščia man ant kelių Pakartoja laukas Džiūgesį vaikelio.
1936.V.22.
Salomėja Nėris. Diemedžiu žydėsiu: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1938.
Biografija
Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904m. spalio 17d. Kiršų kaime, Vilkaviškio apskrityje.
Mokėsi Alvito pradžios mokykloje .
Nuo 1918m. Marijampolės gimnazijoje.
1919m. persikėlė į Vilkaviškio "Žiburio" gimnazijos ketvirtą klasę.
Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje.
Baigė Kauno universitetą ir dirbo mokytoja Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune.
1928 m. Salomėja Nėris baigė universitetą ir buvo paskirta į Lazdijų “Žiburio” gimnaziją. Tik nuo 1930 m. jai pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojos vardas.
1938m. buvo išleistas geriausias S.Nėries poezijos rinkinys
Diemedžiu žydėsiu
, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.
1924m. Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete; pagrindinė specialybė – lietuvių literatūros istorija.
1928 m. Salomėja Nėris baigė universitetą ir buvo paskirta į Lazdijų “Žiburio” gimnaziją. Tik nuo 1930 m. jai pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojos vardas.
Kūrybos bruožai
Pagrindinis eilėraščių orientyras – liaudies dainos lyrizmas.
Eilėraščiuose dominuoja romanso poetika, džiaugsmingai išsakomos jaunystės svajonės ir lūkesčiai.
Visai S. Nėries kūrybai būdingas romantinis maksimalizmas, vėliau įgyjantis dramatizmo atspalvį.
Lyriniam subjektui yra svarbus ryšys su gimtąja žeme.
S. Nėris save aiškiai ir sąmoningai laikė romantizmo atstove
MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau - tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ufa, 1942.I.15.
Salomėja Nėris. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
Poezijos rinkiniai
„Anksti rytą“, 1927 „Pėdos smėly“, m.
1931 m.
„Per lūžtantį ledą“, 1935 „Diemedžiu žydėsiu“, m.
1938 m.
„Eglė žalčių karalienė“, 1940 m.
„Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m.
„Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m.
„Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m.
„Širdis mana – audrų daina“, „Kur baltas miestas“, 1964 m.
1959 m.
„Laumės dovanos“, 1966 m.
„Negesk žiburėli“, 1973 m.
„Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 „Prie didelio kelio“, 1994 m.
m.
“PRIE DIDELIO KELIO”
PRIE DIDELIO KELIO
Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom. ..
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko Su gęstančia saule, su balta diena. ..
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, nukrinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.