Transcript 007 ROMANIKA

ROMANIKA
10-12 a.
Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha.
Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu,
beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi.
Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose
Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse.
Romaninis menas ryškiausiai pasireiškė architektūroje.
To meto statybininkai, kaip ir romėnai, mokėjo mūryti arkas
ir skliautus, tačiau nepaisydami to sukūrė visiškai savitą
architektūros stilių.
Romaninio stiliaus architektūrai būdinga:
•
storos statinių sienos,
•
masyvios konstrukcijos,
• formų rūstumas, griežtumas, monumentalumas,
•
glaudus architektūros, skulptūros ir tapybos ryšys;
• pusapvalės arkos languose, duryse, arkadose, karnizuose;
•
siauros skliautinės lubos, langų, durų išpjovos;
•
nėra pastovaus orderio tipo, įvairuoja kolonų proporcijos ir kapitelių formos;
•
bažnyčios - bazilikos tipo su daugeliu apsidų; feodalų pilys, kurių centre stovi
masyvus bokštas - donžonas;
Tuo metu daugiausia statomos b a z i 1 i k o s.
Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų —
bažnyčios pastato jungimas su b o k š t a i s
Kluni abatija Prancūzijoje 1088 m.
Benediktinų bažnyčia Jako kaime Vengrijoje. 1230 – 1256 m.
Šv. Mykolo bažnyčia Hildesheime, Vokietijoje. 1010 – 1033 m.
Murbacho
benediktinų
bažnyčia. 1160 m.
Italų bažnyčios bebokštės. Dažniausiai bokštus pakeisdavo
šalia bažnyčios stovinčios varpinės. Mūsų laikais
garsiausia pasvirusi varpinė Pizoje (Pizos bokštas).
Pizos katedra, baptisterija ir
kampanilė. Italija. 1053 –
1272 m.
Romaninės architektūros bruožas –masyvūs bokštai,
vadinami donžonais.
Donžonai San Džiminjano
pilyje Toskanijoje.Italija 1300
m.
Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnio plano už savo pirmtakus
pilioriai
ROMANIKA
BIZANTIJOS IR ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS
Kadangi čia pamaldose dalyvavo daugiau dvasininkų, jiems
rytinėje bažnyčios dalyje statoma speciali altoriaus dalis —
c h o r a s.
Romaninės bažnyčios — didingi, storų akmeninių sienų
statiniai. Navos perdengtos sunkiais pasagiškais arba
kryžminiais s k 1 i a u t a i s, sudarytais iš dviejų
sukryžiuotų pasagiškų skliautų.
Daramo katedros
Normaninis
interjeras 1093 m.
Šv. Saturnino
bažnyčia Tulūzoje,
Prancūzija. 1080 –
1096 m.
Tokiai akmens masei išlaikyti reikėjo labai tvirtų kolonų.
Dažnai jas pakeisdavo keturkampiais arba aštuoniakampiais
stulpais — vadinamaisiais pilioriais.
Šv.Stepono bažnyčia.
1064 – 1087 m.
Virš šoninių navų palyginti dažnai statė į viduriniąją navą atviras
galerijas.
Nedidelių arkų ir kolonų galerijos puošė ir romaninių bažnyčių
sienų išorę. Tai — vadinamasis triforijus.( bazilikinių bažnyčių išilginė II
aukšto galerija; 2. 3 arkų, paremtų kolonomis arba stulpais, anga. )
TRIFORIJUS
Nuo 12 a. kolonų kapitelius ir portalus pradėta puošti akmens
reljefais. Platus, kubinis ankstyvosios romanikos kapitelis
(maždaug nuo 1000 m.) darosi vis puošnesnis.
Tarp kitų romaninės architektūros šedevrų ypač puikūs
arkadų galerijomis juosiami vienuolynų kiemai —
vadinamieji k l u a t r a i.
Romaninė galerija Marijos Lacho vienuolyne Eifelio kalnuose, Vokietijoje. 12 a. pab.
Viduramžių vienuolyno vidaus kiemas. Salamanka, Iapanija
Viduramžiais ypač garbinamos šventųjų — tikėjimo labui
nukentėjusių arba atlikusių žygdarbį žmonių — relikvijos.
Kiekviena bažnyčia didžiavosi turėdama šventojo palaikų dalelę
arba asmeninių jo daiktų. Juos saugojo relikvijoriuose, specialiai
tam skirtose vietose.
Nešiojamasis altorėlis. 1150 m.
Romaninėje skulptūroje vyravo reljefai, bet buvo atgaivinta ir
monumentalioji plastika
Paskutinio teismo
vaizdai Konko Šv.
Fua bažnyčios
timpane. 1135 – 1140
m.
Romaninės skulptūros atrodo nerangios ir negrabios –
primityvios, kita vertus, netobulumas suteikia daugiau
išraiškos. Vaizduojant žmogų nebuvo laikomasi realių
kūno proporcijų.
Skulptūra iš akmeninės durų
atramos Sujako bažnyčioje.
1120 m.
Skulptūra, remianti portalo
timpaną Muasake. 1115 m.
Gausiausiai skulptūromis buvo puošiami įėjimai į bažnyčias
(p o r t a 1 a i), ir kolonų kapiteliai.
Romaninis timpanas
Romaninis timpanas
Kurtos sienų tapybos kompozicijos, pasižymėjusios linijiniu
piešiniu, primityviomis formomis, elementariais spalvų
deriniais.
Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo
tapyba.
Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje intensyviai plėtotos
rankraščių iliuminacijos.
Romanikos mene nėra proporcijų kanono. Tuo jis skiriasi
nuo antikos meno. Nei tapyboje, nei skulptūroje
nesilaikoma realių proporcijų
Figūros ištęstos arba suspaustos, išdidintom rankom ir akim.
Mat stengiamasi vaizduoti ne kūną, o dvasią. Tokia
figūra tapoma plokščia, be šešėlio. Tęsiamos Bizantijos
tapybos tradicijos.
Glosterio žvakidė. 1104 m.