Transcript Ugdymo filosofija 3

3 paskaita
2013
o Sokrato etika ir filosofinis ugdymas
o Platono ugdymo teorija
o Aristotelio edukacinės idėjos
2
Sokratas yra išties neeilinė asmenybė Vakarų istorijoje: jį galime
vadinti tikru klasikinės epochos eruditu, nors jis pats teigė
apskirtai nieko nežinąs; jį galima vadinti iškiliausiu, pavyzdiniu
mokytoju, nors jis pats tvirtino neužsiimantis mokymu; jį galima
vadinti politiniu maištininku, nors jis verčiau sutiko mirti užuot
laužęs įstatymus.
3
Sokratas (469-399 m. pr. Kr.) visą gyvenimą praleido Atėnuose,
būdamas tiek Atėnų aukso amžiaus, tiek ir nuopuolio liudininku.
Jo šeima, regis, priklausė žemesniems visuomenės sluoksniams
– anot antikinių šaltinių, jo motina Fainaretė buvo pribuvėja
(akušerė), o tėvas Sofroniskas užsiėmė skulptoriaus amatu.
Tikėtina, kad pats Sokratas sukūrė šeimą (gal buvo vedęs
dukart), turėjo tris vaikus (Lamproklį, Sofroniską, Menekseną);
apie jo žmoną Ksantipę pasakojama, kad ji buvusi labai bjauraus
būdo (Sokratas esą sakęs, kad gyvendamas su tokia žmona,
išmoks sugyventi su bet kokio charakterio žmogumi).
4
431 m. pr. Kr. Atėnų ir Spartos tarpusavio nesutarimai peraugo į
atvirą karinį konfliktą; kol spartiečiai siaubė Atikos sritį, jos
gyventojams teko slėptis už Atėnų miesto sienų, gyventi
antisanitarinėmis sąlygomis; 430 m. mieste kilo maras, pražudęs
maždaug trečdalį gyventojų (šiuos įvykius aprašo istorikas
Tukididas). Tačiau maru atėniečių nelaimės nesibaigė: po
virtinės nesėkmingų karinių kampanijų, atėniečių karinė galia
sumenko, 404 m. Atėnuose valdžią perėmė vadinamoji
„Trisdešimties tironų“ grupuotė (Spartai palanki grupuotė),
pradėjusi mieste didelio masto represijas; tais pačiais metais
atėniečiams teko pripažinti Spartos ir jų sąjungininkų pranašumą
– t.y. kapituliuoti. Gana greit (403 m.) Atėnuose valdžia iš
oligarchų buvo atimta, atkuriant demokratinį valdymą, tačiau
įtampa neatslūgo, valstybinis aparatas veikė neefektyviai.
5
Politikoje Sokratas visuomet buvo opozicionierius; tokia jo
laikysena susilaukė įvairių sankcijų. Jis buvo nepalankus
„Trisdešimties tironų“ valdžiai, ir valdžia savo verdiktu
uždraudė tai, kuo Sokratas užsiėmė visą gyvenimą – t.y.
uždraudė diskutuoti filosofinėmis temomis. Jis atvirai kritikavo
demokratiją, ir demokratijos šalininkai jį apkaltino dievų
negerbimu bei jaunuomenės tvirkinimu, galiausia didele balsų
persvara (360 prieš 140) jį nuteisė mirties bausme.
6
Iki šiol yra manoma, kad Sokratas iš esmės pakeitė ne tik graikų
filosofijos, bet ir apskritai visos Vakarų filosofijos prioritetus
(pagrindines veiklos gaires).

„Manydamas, kad gamtotyra - tai ne mūsų reikalas, tiek
savo dirbtuvėse, tiek ir turgaus aikštėje Sokratas
aptarinėjo etinius dalykus. Jis tvirtino tesirūpinąs ‚Kas
namuose tau yra atsitikę ar gera, ar bloga‘.“
(Ksenofontas)

„Sokratas buvo pirmasis, kuris filosofiją iš dangaus
nukėlė ant žemės, apgyvendino ją miestuose, įkurdino
šeimose, įpareigojo ją tyrinėti gyvenimą ir dorovę, gėrį ir
blogį.“ (Ciceronas)
7
•
•
Sokrato domėjimasis išimtinai etine problematika susijęs su
jo įsitikinimu, kad etika galima kaip mokslas, mokslinė
disciplina.
Jei etika galima kaip mokslas, tuomet tai reiškia, kad etinės
sąvokos nėra vien tik tai, dėl ko žmonės susitaria
tarpusavyje, kitaip tariant, tai nėra tik savo nuožiūra
klijuojamos etiketės. Sokratas įsitikinęs, kad mes privalome
ir galime duoti vienareikšmius atsakymus į tokius
konceptinius klausimus: „Kas yra laimė?“, „Kas yra gėris?“,
„Kas yra teisingumas?“ ir t.t. ir pan.
8
Svarbiausi Sokrato etinės doktrinos aspektai atsiskleidžia
šiame fragmente:
„Aš jums, vyrai atėniečiai, linkiu gero ir jus myliu, bet paklusiu
veikiau dievui nei jums, ir kol kvėpuosiu bei pajėgsiu, jokiu
būdu nesiliausiu filosofavęs, jus raginęs ir įtikinėjęs kiekvieną
sutiktąjį iš jūsų, kalbėdamas tai, ką esu įpratęs: ‚O geriausias iš
vyrų, būdamas atėnietis, didžiausio ir garsiausio išmintimi bei
jėga miesto pilietis, ar nesigėdiji, kad rūpiniesi turtais, idant jų
turėtum kuo daugiausiai, taip pat šlove ir garbe, o nesirūpini nei
mąstymu [phronēseōs], nei tiesa, nei siela [psychēs], idant ši
būtų kuo geriausia, ir apie tai nemąstai?‘ O jeigu kas nors iš
jūsų prieštarautų ir sakytų, kad rūpinasi, jo iš karto nepaleisiu ir
neatstosiu nuo jo, bet jį klausinėsiu, tyrinėsiu bei paneiginėsiu, ir
jeigu jis man neatrodys įgijęs dorybės [aretēn], o tik sakys jį
turįs, aš gėdysiu už tai, kad verčiausius dalykus laiko
menkiausiais, o blogesnius vertina labiau.“ (Sokrato apologija;
29d – 30a).
9
Cituotame fragmente išryškėja pagrindinės Sokrato filosofijos
sąvokos:
• Siela (gr. psychē) – žmogaus tikrasis Aš, t.y. mąstantis (taip pat
jaučiantis, geidžiantis) subjektas, priimantis sprendimą vienaip
ar kitaip pasielgti, atliekantis (tarpininkaujant kūnui) veiksmą
ir prisiimantis atsakomybę už jį (vėlesnėje filosofijoje vietoj
sielos sąvokos vartojama individo ar asmens sąvoka);
• Dorybė (gr. aretē) – tai įgyta savybė, įgalinanti tam tikrus
vertingus veiklos būdus;
• Praktinė ar moralinė išmintis (gr. phronēsis) – žinojimas,
įgalinantis žmogų tinkamai veikti konkrečiose gyvenimiškose
situacijose (tiesa, lieka neaišku, kokio pobūdžio žinojimas tai
yra – intuityvus ar diskursyvus)
• Laimė („gera klotis“, gr. eudaimonia) – aukščiausia žmogaus
egzistencijos forma, galutinis jo veiklos tikslas ir poelgių
vertinimo kriterijus.
10



Sokrato filosofinė etika – paprastai apibūdinama kaip
etinis intelektualizmas – grindžiama principu „dorybė
yra žinojimas“, o tai reiškia: žmogus kuris žino, kas yra
dorybė, tas ir elgiasi dorai. Neteisingai mąstydamas ir
spręsdamas, žmogus neteisingai elgiasi – blogas poelgis yra
tiesiogiai nulemtas nesugebėjimo susiorientuoti situacijoje, iš
žmogaus klaidingų (tikrovės neatitinkančių) įsitikinimų ir
pažiūrų.
Sokrato etika yra aiškiai orientuota į individą (poelgių
subjektą) ir tinkamo elgesio prielaidomis laiko tam tikras
jo asmenines savybes (kurios veikiausiai nėra natūralios,
bet įgyjamos dorovinio ugdymo dėka).
Tobulinant savo sielą (t.y. gebėjimą mąstyti ir spręsti),
sykiu ugdant savyje dorybę, svarbiausia – atskirti ir
atmesti neteisingas nuomones.
11
Sokratas sako, kad „nėra nieko labiau dieviško žmonių
sprendimuose nei tai, kas liečia auklėjimą, ar tai paties
žmogaus, ar jo šeimos narių”, kad „dievai mums liepė
nagrinėti ir mokytis, ir vieniems kitus mokyti”.
•
Etinė problematika Sokratui neatsiejama nuo ugdymo
problematikos.
•
Ugdymas, anot Sokrato, turi būti individualizuotas procesas
– t.y. būtina atsižvelgti į ugdytinio asmenines savybes.
Faidre jis akcentuoja „kalbos galią vesti sielas”. Esą
mokydamas žmogų jis pasirenka tokį kalbos būdą, kuris
geriausiai atitinka žmogaus, kurį jis nori paveikti bei
įtikintį, charakterį.
12
Sokratas ugdomąją veiklą atlieka pasitelkdamas vadinamąjį
dialektinį metodą.
•
Dialektinis metodas ar tiesiog dialektika – tai būdas
kamantinėti, provokuoti arba „demaskuoti” pašnekovą,
uždavinėjant jam klausimus, pačiam apsimetus nieko
nežinant, kol pašnekovas neįsitikina, jog ir jis pats nieko
nežino, nors tarėsi žinąs.
•
Toks klaidingo įsitikinimo, esą žinai tai, ko iš tikro
nežinai, „nuvalymas” (katarsis) yra būtina sąlyga
tikrajam mokymui pradėti. Dialektinio metodo poveikis
buvo prilyginamas šokui. Tai yra savotiška šoko terapija,
į kurią Sokrato pašnekovai dažnai reaguodavo gana
agresyviai. Patekęs į Sokrato „pinkles”, Trasimachas jį taip
užsipuola: „O Herakli! Štai toji įprastinė Sokrato ironija! Aš
jau seniai tai žinojau ir kitiems iš anksto sakiau, kad tu
nesutiksi atsakinėti, o apsimesi kvaileliu ir darysi viską, kad
tik nereikėtų atsakinėti, kai kas tavęs ko paklaus” (Valstybė).
13
Dialektikai kaip kamantinėjimo (klausinėjimo) metodui
būdingi trys etapai:
Pradžioje Sokratas, apsimetęs naivuoliu, išsiaiškina, kaip
pašnekovas supranta vieną ar kitą etinę sąvoką (pvz.,
teisingumą). Pats Sokratas tvirtina – „žinau, kad nieko nežinau“;
kaip nieko nenusimanantis aptariamu klausimu, jis sakosi
ketinąs pasimokyti iš to, kuris yra išmintingesnis. Laikydamas
save išmintingu, pašnekovas pernelyg nesusimąstydamas
pateikia teisingumo, drąsos ar kokios nors kitos sąvokos
apibrėžimą.
Po to Sokratas ironiškai prisipažįsta, kad yra nesumanus ir
pateikto apibrėžimo nesupranta; jį aiškindamas, pašnekovas
išsako kitas savo nuomones aptariama tema.
14

Paskutiniame diskusijos etape Sokratas parodo, jog
pašnekovo nuomonės prieštarauja pirminiam jo pateiktam
apibrėžimui. Kadangi logika draudžia mąstyti prieštaringai,
pašnekovas turi atsisakyti pirminio apibrėžimo ar kitos savo
išsakytos nuomonės; bet kokiu atveju, jo ankstesnis
pasitikėjimas savo išmintimi išnyksta, vadinasi, Sokrato
klausimai pasiekia savo pagrindinį tikslą.
15
Kaip veikia Sokrato metodas, galima pailiustruoti tokiu
pavyzdžiu, paimtu iš dialogo Lachetas:
Užklaustas, kas yra drąsa (gr. andreia), Sokrato pašnekovas
atsako: „drąsa yra tam tikra sielos ištvermė“ (kitaip tariant: drąsa
– tai užsispyrimas, nepasidavimas išorinių aplinkybių įtakai).
Pašnekovas mano, kad žino, kas yra drąsa, jog tai yra savaime
suprantama, o Sokrato tikslas – demaskuoti šį tariamą žinojimą.
Toliau klausinėdamas pašnekovą, Sokratas iš jo išgauna tokius
teiginius: drąsa yra vienas iš pačių tauriausių ir naudingiausių
dalykų; protinga ištvermė (protingas užsispyrimas) yra taurus ir
naudingas dalykas, tačiau neprotinga ištvermė (kvailas
užsispyrimas) – nei taurus, nei naudingas dalykas.
Galiausiai pašnekovas yra priverstas pripažinti, kad pradžioje jo
pateiktas drąsos apibrėžimas toli gražu nėra tikslus – t.y. kad
drąsa nėra bet kokia sielos ištvermė (ne bet koks užsispyrimas).
16
Friedrichas Nietzsche gana kritiškai vertino Sokrato metodą.
Anot Nietzsche’s, dialektika yra ne ugdymo, bet manipuliacijos,
susidorojimo su oponentais priemonė:
„Dialektika pasirenkama tik tada, kai neturima jokių kitų
priemonių“; „Tampant dialektiku, įsigyjamas negailestingas
įrankis; su juo galima daryti tironus, demaskuoti ir kartu
pasiekti pergalę. Dialektikas savo priešininkui įrodo, kad
pats nėra joks idiotas: jis išprovokuoja įsiūtį ir kartu padaro
priešininką bejėgį. Dialektikas susilpnina savo priešininko
intelektą“ (Stabų saulėlydis).
17
Platonas gimė 428/27 m. pr. Kr. Atėnuose, jam buvo lemta gimti
ir augti išties kilmingoje, tvirtomis aristokratizmo tradicijomis
išsiskiriančioje šeimoje, kuri Atėnų miesto istoriją suvokė kaip
savo giminės istoriją. Susitikimas su Sokratu dvidešimtmečiui
Platonui buvo lemtingas – esą po šio susitikimo (407 m.) jis
sudegino visus savo literatūrinius kūrinius, tapo ištikimiausiu
Sokrato mokiniu ir atsidėjo filosofijai.
Po Sokrato mirties Platonas, kaip ir dauguma kitų Sokrato
mokinių, nusprendė pasitraukti iš Atėnų ir leidosi į keliones
(kurios truko apie 15 metų). Platonas mirė 347 metais pr. Kr.
sulaukęs aštuoniasdešimties.
18
387 metais pr. Kr. Platonas nusipirko už miesto sienų,
Akademo giraitėje esantį gimnazioną ir čia įkūrė savo
filosofinę mokyklą, kuri ilgainiui gavo Akademijos vardą.
•Platono Akademiją galima vadinti pirmuoju Europos
universitetu, kur šalia filosofijos kaip pagrindinio dalyko
buvo studijuojamos ir kitos disciplinos – matematika,
astronomija, gamtos mokslai. Regis, itin daug dėmesio buvo
skiriama būtent geometrijai; pasakojama, kad virš įėjimo į
Akademiją buvo užrašas –„negeometras tegu neįžengia čionai.“
•Akademijoje Platonas gyveno kartus su savo mokiniais; taigi čia
buvo gyvenamosios patalpos, taip pat įrengta Mūzų garbinimo
vieta (vadinamasis muziejus, mouseion), kur ne tik vyko tam
tikros apeigos, bet sykiu buvo laikomos ir kaupiamos knygos.
19
Sekdamas Sokratu, savo mokytoju, Platonas manė, kad
filosofo pirmoji užduotis – žmogaus prigimties pažinimas.
•
•
Platonas laikėsi nuostatos, kad žmogus yra ne tik
mirtingas kūnas, bet ir nemirtinga bei mąstanti siela. Siela
kontroliuoja kūną, tad nuo jos savybių priklauso žmogaus
poelgiai (fiziniai veiksmai) bei gyvenimo kokybė.
Kita vertus, kūnas veikia sielą – t.y. siela yra priversta
ieškoti būdų elementarių kūniškų poreikių patenkinimui.
Sąjunga su kūnu sielai turi tiktai negatyvių pasekmių: „Kūnas
užtvindo mus geismais, norais, baimėmis, visokiais kliedesiais
ir gausybe niekų tiek, kad iš tiesų, kaip kad sakoma, tikrai
niekad nieko jis mums neleidžia suvokti“ (Faidonas).
20
Platonas pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus poelgių
motyvai gana dažnai būna vidujai prieštaringi, kad žmogui
būdingi vidiniai konfliktai, jog žmogaus siela yra
susiskaldžiusi į tarpusavyje konfrontuojančias dalis.
Šiai sampratai pagrįsti pateikiamas toks argumentas: labai
dažnai žmogui tuo pat metu būdingi priešingi potraukiai (pvz.,
žmogus nori valgyti ir sykiu mėgina susilaikyti nuo valgio,
kuomet, jo manymu, valgymas gali jam pakenkti); tačiau būtų
nelogiška manyti, kad ta pati nedali siela tuo pat metu kažko ir
siekia, ir nesiekia, vengia (panašiai tuo atveju, kai žmogus stovi
vietoj, tiktai judindamas rankas ir galvą, nelogiška sakyti, kad jis
ir juda, ir nejuda) (žr. Dialogą Valstybė).
21
Dialoge Faidras Platonas prilygina žmogaus sielą dviejų
žirgų kinkiniui, kurį valdo vadeliotojas:
•
Šioje analogijoje vienas žirgas vaizduojamas kaip gražus,
grakštus ir klusnus – jis simbolizuoja „šlovę mylinčiąją“,
karingąją (thymoeides) žmogaus sielos dalį. Ši sielos dalis
siejama su socialiniais (pagarbos, pripažinimo ir pan.)
žmogaus poreikiais.
•
Kitas žirgas yra neišvaizdus ir ūmaus būdo – jis
simbolizuoja geidžiančiąją (epithymētikon) žmogaus sielos
dalį. Šią dalį Platonas sieja su pačiais primityviausiais
kūniškais poreikiais (valgymo, saugumo, giminės
pratęsimo ir pan.).
•
Pagal šia sielos ir žirgų kinkinio analogiją, esama ir
trečiosios dalies – būtent protingosios (logistikon), kurios
funkcija – kontroliuoti kitas dvi dalis (protingoji dalis
prilygsta kinkinio vadeliotojui). Ši sielos dalis – tai loginis
22
mąstymas.
23
Platono požiūris į sielą pirmiausia turėjo lemiamos reikšmės
jo plėtotai etinei doktrinai. Jo supratimu, atskiros sielos
dalys turi turėti savo atskiras dorybes:
•
Karingosios (ar aistringosios) dalies dorybė – „laikytis
proto įsakymų dėl dalykų, kurių reikia bijoti ir kurių
nereikia“; tai yra vadinama drąsa ar narsumu (andreia).
•
Geidžiančios dalies dorybė – taipogi paklusti protui
(trokštant įvairių kūniškų malonumų, siekiant
elementarių fiziologinių poreikių patenkinimo), šiuo
atveju
tas
klusnumas
vadinamas
nuosaikumu
(sōphrosynē).
•
Protingosios dalies dorybė – gerai valdyti, kitaip tariant,
žinoti, „kas yra naudinga kiekvienam sielos pradui ir šių
pradų visumai“; tokia dorybė vadinama išmintimi
(sophia).
•
Tačiau Platonas taip pat kalba ir apie bendrą visos sielos
dorybę – teisingumą (dikaiosynē); šia dorybe pasižymi
tvarkinga, harmoninga žmogaus siela, kurios kiekviena
dalis atlieka tik jai būdingą funkciją.
24
Platono įsitikinimu, žmones galima skirstyti į tam tikrus luomus,
atsižvelgiant į tai, kokia sielos dalis yra dominuojanti.
Kiekvienas luomas tobuloje valstybėje („polyje“) turi savo
funkciją kaip ir kiekviena sielos dalis turi savo funkciją.
Valstybės sandara, anot Platono, turi atspindėti žmogaus
prigimtį, žmogaus sielos sandarą.
•
Pirmajam ir žemiausiam luomui Platonas priskiria
žemdirbius, prekybininkus ir amatininkus. Jų funkcija –
aprūpinti valstybę maistu, įvairiomis materialinėmis
gerybėmis. Jų dorybė – nuosaikumas.
•
Viduriniajam luomui priskiriami kariai. Jų dorybė –
drąsa. Siekdami šlovės jie net ir savo gyvybės kaina
garantuoja valstybės saugumą.
•
Aukščiausiam luomui priklauso išminčiai (išminties
dorybę įgiję piliečiai), kuriems, anot Platono, ir dera imtis
valstybės valdymo. Kita jų funkcija – mokymas,
ugdymas.
25


Platonas savo veikale Valstybė siekia taip modifikuoti esamą
Atėnų švietimo sistemą, kad ji būtų pritaikyta tobuliausiai iš
galimų valstybės santvarkų. O tobuliausias, anot jo, yra
būtent aristokratinis valdymas, kuomet politinė galia sutelkta
tam tikros žmonių grupės – elito, tikrų „dvasios aristokratų“
– rankose.
Platono įsitikinimu, ne kiekvienas žmogus gali pasižymėti
visomis keturiomis dorybėmis – nuosaikumu, drąsa,
išmintimi ir teisingumu. Iš teiginio, kad ne kiekvienas
žmogus yra etikos požiūriu tobulas individas, Platonas daro
išvadą, kad ne kiekvienam žmogui suteiktina galia valdyti ir
pareiga mokyti.
26
Platonas pirmasis aiškiai formuoja mokymosi visą gyvenimą
idealą. Valdovų ugdymą jis traktuoja kaip ilgalaikį ir
visaapimantį procesą:
•
Iki dvidešimties metų jaunuoliai, anot Platono, turėtų įgyti
klasikinį graikų išsilavinimą – pirma, mokytis „muzikinių“
(ar „mūsų globojamų menų“), t.y. gramatikos, literatūros,
muzikos, matematikos; antra, užsiimti gimnastika; o
galiausiai atlikti karo tarnybą.
•
Po šio laikotarpio turėtų būti vykdoma griežta jaunuolių
atranka – tolimesni ugdymo etapai skiriami tik gabiesiems.
Platonas pažymi: būtent gabumai, o ne pinigai turėtų būti
atrankos kriterijus.
27
Atrinktieji jaunuoliai dešimt metų turėtų mokytis penkių
teorinių disciplinų: aritmetikos ar „skaičiavimo mokslo“ (gr.
logistikē, geometrijos (geōmetria), stereometrijos ar „gylio
matavimo mokslo“ (hē bathous auxēs methodos; 528b-5),
astronomijos (astronomia), taip pat mokslo apie sąskambius,
„harmoningus skaičius“ (t.y. „muzikos teorijos“).
•
Visų šių teorinių mokslų mokymosi paskirtis – atitraukti sielą
nuo materialių dalykų, įskiepyti sielai meilę nematerialioms
vertybėms, visų pirma, „pažinimui vardan pažinimo“.
„Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip,
kaip tik pasukant visą kūną, taip visą sielą reikia nugręžti
nuo išnykstančių dalykų; tada sielos sugebėjimas pažinti
įstengs stebėti būtį ir tai, kas joje ryškiausia, - štai šitai
mes ir vadiname gėriu. (...) Taigi auklėjimas (...) yra
menas nukreipti – tokiu būdu, kokiu lengviausiai ir
geriausiai galima nukreipti žmogų.“
•
28
Platono „olos alegorija“, kurioje filosofinis ugdymas
traktuojamas kaip išlaisvinimas iš „šešėlių pasaulio“.
29
•
•
Ugdytiniams sulaukus trisdešimties metų, vėl turi būti
vykdoma griežta atranka. Vėlgi reikia atrinkti gabiausius –
šiuo atveju pasižymėjusius teoriniuose moksluose.
Po atrankos turi būti penkerius metus studijuojama filosofija
ir vadinamoji „ginčo technika“. Pastaroji, pažymi Platonas,
neturėtų būti dėstoma jaunuoliams, nesubrendusiems
žmonėms: „jaunuoliai vos tik susipažinę su ginčo technika
[antilogian], ima netinkamai ją naudoti vien pramogai,
pamėgdžiodami tuos, kurie juos diskusijoje įveikia, patys
kitus nuneigia; jie džiaugiasi tarsi šuniukai tampydami ir
plėšydami savo įrodymais kiekvieną, kuris tik prisiartina“ .
Subrendęs žmogus naudoja „ginčo techniką“ tiesai pasiekti,
o nesubrendęs – tiesiog pramogai.
30
•
Po filosofijos studijų būsimieji valdovai turi penkiolika metų
tarnauti valstybės labui (būti valstybės tarnautojai). Platono
įsitikinimu tik 50 metų sulaukęs žmogus gali efektyviai
vadovauti valstybei. Jis jau turi tiek pakankamai teorinių
žinių, tiek ir patyrimo, o svarbiausia – jis pasižymi tikram
filosofui būdinga tiesos ir dorybės meile, kas neleidžia
valstybėje įsigalėti korupcijai.
„Nei valstybė, nei piliečiai tol neišsivaduos iš
vargų, kol nepradės valdyti filosofų giminė ir
kol santvarka, kurią mes nupiešėme
vaizduotėje, netaps tikrove ...“
(Platonas, Valstybė)
31
Platonas buvo Sokrato mokinys, gerokai pranokęs savo
mokytoją. Tačiau ir Platono Akademijoje atsirado žmogus,
iš kitų mokinių išsiskyręs savo gabumais ir užmojais. Tas
žmogus – Aristotelis (384-323 m. pr. Kr.).
Aristotelio tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų
gydytojas ir priklausė gydytojų kastai, kurios nariai save laikė
Asklepiadais, t.y. dievo Asklepijaus palikuonimis. Taigi nuo pat
mažumės Aristotelis buvo artimai susijęs su Makedonijos
valdančiuoju elitu, o tai tiesiogiai nulėmė kai kurias tolimesnes
jo gyvenimo peripetijas. Regis, dar vaikystėje Aristotelis buvo
pratinamas prie gydytojo amato (turėjo asistuoti tėvui operacijos
metu), ir būtent tai jam visam gyvenimui įskiepijo susidomėjimą
gamtos mokslais.
32
Maždaug 367 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir stojo
mokytis į Platono Akademiją – tuo metu vienintelę mokyklą,
kurioje studijos apėmė įvairias disciplinas (sykiu ir
gamtotyrą, biologiją). Akademijoje Aristotelis praleido apie
devyniolika metų. Iš pradžių jis buvo studentas, o vėliau tapo
dėstytoju.
Po Platono mirties (347 m. Pr. Kr.) Akademijos vadovu tapo jo
sūnėnas Speusipas (nepaisant to, jog Aristotelis akivaizdžiai
pranoko jį savo gabumais). Aristotelis išvyko ir į Akademiją
daugiau niekuomet negrįžo. 343/2 metais Makedonijos karalius
Pilypas II pakvietė Aristotelį tapti trylikamečio princo
Aleksandro auklėtoju. Tiesa, nežinome, ko gi konkrečiai
Aristotelis mokė Aleksandrą (kuris bus pramintas Didžiuoju).
Greičiausia Aleksandras kaip ir kiekvienas graikų paauglys
skaitė Homero poeziją, galbūt mokytojo iniciatyva buvo
supažindintas ir su medicinos pagrindais .
33
Mirus Pilypui (335/4 m.), Aristotelis grįžo į Atėnus. Jis buvo
garsus ir turtingas, tad neabejotinai turėjo puikus šansus
įkurti savo atskirą filosofinę mokyklą, kuri galėtų
konkuruoti su platoniškąja Akademija. Jis išsinuomojo
Atėnų priemiestyje, Likėjaus giraitėje esančius pastatus ir
čia įkūrė savo filosofinę mokyklą, kuri ilgainiui gavo
Likėjaus pavadinimą.
Pasakojama, kad Aristotelis buvo pratęs kiekvieną rytą
išeiti pavaikščioti su savo artimiausiais mokiniais –
bevaikščiodami jie aptardavo sudėtingiausius logikos,
etikos, ontologijos klausimus (todėl Aristotelio sekėjai gavo
peripatetikų vardą). Vakare Akademijoje buvo skaitomos
retorikos, politikos paskaitos, skirtos plačiajai publikai.
Aristotelio mokykla turėjo ne tik labai turtingą biblioteką,
bet ir zoologijos sodą, akvariumą.
34
Kaip ir Platono atveju, Aristotelio edukacinių idėjų pagrindas
yra psichologija ir etika.
•
Anot Aristotelio, siela yra tai, kas gyvam organizmui suteikia
gyvybę ir ją palaiko. Gamtoje gyvybė pasireiškia trimis
būdais: augalai yra gyvi, gyvūnai yra gyvi ir taip pat žmogus
yra gyvas. Jei siela yra gyvybės priežastis, augalai ir gyvūnai
taip pat turi turėti tam tikras „sielas”. Pagal Aristotelį, sielos
yra trijų „tipų”: vegetatyvinė (arba maitinanti) siela,
kokią turi augalai; juslinė siela, kokią turi gyvūnai,
galintis jausti bei judėti; ir protingoji siela, priklausanti
tiktai žmogui.
35
•
•
Aristotelio manymu, žmogaus siela turi dvi pagrindines
„dalis” – tai protingoji dalis ir neprotingoji dalis. Į pastarąją
įeina abi „gamtinės” sielas: juslinė (kiti pavadinimų
variantai: jutiminė, geidžiančioji) bei vegetatyvinė.
Atsižvelgdamas į žmogaus sielos sudėtingumą, Aristotelis
sukuria gana sudėtingą etinę teoriją. Jis išskiria dvi dorybių
rūšis - intelekto/proto dorybės ir moralinės dorybės
(susijusios su jusline siela).
36
•
•
Svarbi Aristotelio etikos nuostata yra vadinamasis
„vidurio kelio” principas, kurio reikalauja moralinės
dorybės.
Veikdamas,
žmogus
privalo
vengti
kraštutinumų, tik tuomet jo veikimas bus teisingas –
doras. Intelekto/proto dorybėms, žinoma, „vidurio kelias”
negalioja, nes jos yra nukreiptos į pažinimą, o pažinimo
negali būti „per daug”.
Tam, kad išvengtų kraštutinumų ir įgytų dorybę, žmogus turi
turėti tam tikrą išankstinį žinojimą, kas yra gėris, polinkį į
gėrį, tam tikrą gėrio troškimą. Pagal Aristotelį, toks polinkis į
gėrį žmogui yra įgimtas: tai yra optimistinis požiūris į žmogų,
paveldėtas dar iš Sokrato etikos – pasitikėjimas žmogaus
žinojimo galia jo veiksmams ir požiūris į žmogaus prigimtį
kaip į gerą, linkusią į gėrį iš esmės.
37
•
Aristotelis laimingą gyvenimą sieja su teorine veikla: „Jei
laime reikia laikyti kilnią veiklą (eupraxia), tai visai valstybei
apskritai ir kiekvienam žmogui atskirai geriausias gyvenimo
būdas būtų veiklus.” „Tačiau, - tęsia Aristotelis, veiklumas nebūtinai turi būti kitų atžvilgiu, kaip kai kas
mano, ir veiklūs yra ne tik tie svarstymai, kurie skirti
veiklos padariniams, bet juo labiau tie samprotavimai ir
apmąstymai, kurių tikslas slypi juose pačiuose ir kurių
priežastis yra jie patys“. Kitaip tariant, proto veikla
vardan paties pažinimo, o ne dėl kokių nors kitų tikslų,
daro žmogų laimingu.
38
•
•
Aristotelio santykis su pedagogika yra labai panašūs į jo
mokytojo Platono - jis taipogi laikė savo tikslu mokyti ir
auklėti būsimuosius politinius veikėjus. Filosofo
užsiėmimas yra kilnesnis Aristotelio akyse už visus kitus
užsiėmimus; filosofas priklauso „intelektualiniam elitui”.
Filosofijos mokymas yra elitinis mokymas.
Aristotelio manymu, klaidinga sakyti, kad dorybes turime
iš prigimties. Teisinga sakyti: iš prigimties turime tik
galimybę būti dori, ir tik nuo mūsų veiklos ir įpročių
priklauso, ar ta galimybė bus realizuota.
39
Aristotelis taipogi siekė reformuoti esamą švietimo sistemą
taip, kad ji būtų pritaikyta elito („dvasios aristokratų“)
ugdymui.
 Kalbėdamas apie vaikų ikimokyklinį ugdymą, Aristotelis
pirmiausiai akcentuoja fizinio aktyvumo reikšmę.
Tradicinėje Atėnų pedagogikos sistemoje pirmiausiai buvo
lavinama vaikų siela – jiems skiepijami geri įpročiai,
elementarios moralinės normos, ir tik nuo 12 metų imamasi
lavinti jų kūną. Aristotelio įsitikinimu, šioje programoje
prioritetai išskiriami klaidingai. Juk žmogus gyvena
materialiame pasaulyje, tad pirmiausiai turime tapti
atsparūs materialios aplinkos poveikiui. Aristotelis
rekomenduoja grūdinti kūną (pratinat vaikus praustis šaltu
vandeniu). Netgi vaikų verkimas, anot jos, yra „savotiška
gimnastika“. Kitas fizinio lavinimo svarbus komponentas –
įvairūs žaidimai.
40

Kaip ir Platonas, Aristotelis aiškiai supranta, jog valstybė
nuo pat pradžių turi kontroliuoti vaikų ugdymą
(pradedant ugdymu šeimoje). Taigi valstybei būti tam
tikri pareigūnai – vadinamieji „pedonimai“, - kurių
darbas yra padėti tėvams vaikus auklėti tinkamai. Jie
turėtų skatinti vaikus žaisti tokius žaidimus, kurie parengia
juos suaugusiųjų veiklai (pvz., karinei tarnybai, šeimyniniam
bei visuomeniniam gyvenimui). Tai pat „pedonimai“ turi
prižiūrėti, kokie mitai yra pasakojami vaikams; mat
Aristoteliui akivaizdu, kad būtent mitai (mitologija) formuoja
vaiko pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą ankstyvajame
laikotarpyje.
41

Mokyklinis ugdymas (trunkantis maždaug iki 16 m.), vėlgi
pirmiausiai turi orientuotis į fizinį lavinimą. Jis, aišku,
privalo būti valstybinis – t.y. tarnaujantis ne paskirų asmenų
interesams, bet visos visuomenės gerovei. Aristotelis klausia,
kam turėtų pirmiausiai būti skiriamas dėmesys – „rūpinimuisi
siela“ ar „kūno lavinimu“, - ir priimtina laiko būtent antrąją
alternatyvą.
42

Rūpinantis siela, anot Aristotelio, pirmiausi reikia puoselėti
vaikų polinkius („gerus įpročius“) ir tik po to lavinti jų protą.
Pagrindinės mokyklinės disciplinos, kurias išskiria
Aristotelis, - tai gimnastika, gramatika, muzika ir piešimas
(kaip bebūtų keista). Gramatika suteikia pasirengimą
tolimesnėms studijoms. Antra vertus, akivaizdu, jog būtent
muzika ir piešimas yra siejamas su sielos „treniravimu“.
Kodėl? Priežastis paprasta – šios disciplinos lavina vaiko
estetinį supratingumą ir etinę savimonę. Tų disciplinų dėka
vaikas išmoksta matyti grožį aplink save (jį supančiame
pasaulyje) ir savyje (savo vidiniame pasaulyje). Mokėdami
atpažinti grožį paveiksle ar muzikiniuose garsuose, jie gebės
matyti poelgių ir charakterių grožį.
43

Gavę bendrąjį išsilavinimą gabiausieji turi gauti ir
aukštąjį išsilavinimą, kurį Aristotelis (skirtingai nei
Platonas) sieja ne tik su teorinių mokslų studijomis.
Aristotelis pirmasis pateikia gana aiškią mokslų
klasifikaciją. Visus mokslus jis suskirsto į tris grupes –
praktinius (politika, etika), poietinius ar gamybinius
(mechanika, literatūra ir t.t.) ir teorinius (filosofija,
matematika, fizika).
44

Aristoteliui atrodo svarbiausia būtent teorinių
mokslų grupė, kuriai jis priskiria matematiką,
fiziką ir filosofiją. Fizika, anot Aristotelio,
tyrinėja kintančius ir materialius dalykus;
matematika – nekintančius, bet su materija
susijusius dalykus (skaičius, geometrines figūras,
kurios įkūnytos žmogaus gaminiuose ir gamtos
objektuose); filosofija tyrinėja tai, kas nekinta ir
nematerialu
(pirmuosius
daiktų
pradus;
Aristoteliui vienas iš tokių pradų - Dievas).
45

Deja, aristotelinė pedagogikos sistema anaiptol nėra išplėtota.
Čia pasigendame bene svarbiausio dalyko – rekomendacijų,
kaip reikėtų organizuoti ir įgyvendinti „aukštojo mokslo“
programą. Gali būti, kad Aristotelis praktinius mokslus laikė
pasirengimu teorinėms studijoms. Savo ruožtu teorinės
studijos Aristoteliui nėra lygiavertės: filosofiją jis aiškiai
laiko svarbiausia disciplina, tad natūralu manyti, kad kitos dvi
teorinės disciplinos – matematika ir fizika – jam yra
reikšmingos ne tiek pačios savaime, kiek kaip būtinas
pasirengimas filosofijos studijoms. Būtent filosofija pilnutinai
realizuoja „dieviškajį pradą žmoguje“, t.y. protą.
46
47