Transcript Ugdymo filosofija 4

4 paskaita
2013
o Filosofija ir filosofinis ugdymas helenizmo laikotarpiu
o Švietimo sistema Romos imperijoje
o Senekos pedagoginės pažiūros
2
Helenizmas. Po klasikinio laikotarpio graikų filosofijoje
(laikotarpio kuriam priklauso Sokratas, Platonas ir Aristotelis)
seka vadinamasis helenizmo laikotarpis (323 m. pr. Kr. – 27 m.
pr. Kr.; t.y. prasideda Aleksandro Didžiojo mirtimi ir baigiasi
Oktaviano Augusto įsitvirtinimu valdžioje, Romos imperijos
pradžia). Helenizmas – tai laikotarpis, kuomet graikų
kultūra susidūrė su kitomis kultūromis, jas įtakojo ir sykiu
buvo jų įtakojama.
3
Graikų kultūrai turėjo įtakos ir kaimynai Vakaruose – būtent
romėnai. 146 m. pr. Kr. didesnioji Graikijos dalis pateko
romėnų valdžion (30 m. pr. Kr. romėnai užkariavo paskutinę
helėnišką karalystę - Egiptą).
Romoje iš pradžių į filosofiją žiūrėta nepatikliai – pavyzdžiui, II
amžiuje pr. Kr. (173 – 155 metais) Katono Vyresniojo iniciatyva
buvo išleista visa eilė Senato potvarkių, reikalaujančių filosofus
ir retorikos mokytojus pašalinti iš Romos.
Tačiau ilgainiui situacija pasikeitė ir kilmingi romėnai noriai
kvietėsi graikų mokytojus ir studijavo filosofiją. Iškilo naujo
tipo mąstytojai – Ciceronas, Seneka, Markas Aurelijus, kurie
filosofijos studijas derino su aktyviu politiniu gyvenimu
(imperatorius Augustas netgi parašė Pagiriamąjį žodį
filosofijai). Galiausia filosofija taip išpopuliarėjo, kad tarp
pasiturinčiųjų romėnų tapo madinga savo namuose laikyti
filosofą (kai kurie netgi mėgdavo pramogauti, rengdami
filosofų, priklausančių priešiškoms mokykloms, disputus).
4
Helenistinio laikotarpio filosofijai būdingi trys ryškūs bruožai.
o Pirma,
filosofijos skilimas į tris pakankamai
nepriklausomas kryptis – logiką, gamtotyrą ir etiką.
o
Antra, filosofija daugiausia dėmesio skyrė praktinio
pobūdžio problemoms – būtent etika tapo pačia
svarbiausia sritimi. Iš filosofijos buvo tikimasi gauti aiškų
atsakymą į vieną paprastą klausimą – „Kaip žmogui tapti
laimingu?“ Taigi iš klasikinės filosofijos buvo perimtas
eudaimonizmas (t.y. nuostata, kad laimė yra galutinis
visos žmogaus veiklos tikslas ir jos vertinimo kriterijus).
Helenizmo laikotarpiu aiškiai suvokta, kad abstraktūs,
teoriniai samprotavimai apie būtį niekaip neprisideda prie
siekio būti laimingu realizavimo, todėl ontologinės
problemos nustumtos į antrą planą. Šiuo laikotarpiu
vyrauja vartotojiškas požiūris: filosofijos egzistavimas
pateisinamas tik su sąlyga, jei ji gali pagaminti tam tikrą
produktą – būtent laimę.
5
o
Trečia, helenistinio laikotarpio filosofijai ypač būdingas
susiskirstymas į pakankamai uždaras ir tarpusavyje
konkuruojančias mokyklas; šalia platonikų Akademijos ir
peripatetikų Likėjaus atsiranda skeptikų, epikūriečių bei
stoikų filosofinės mokyklos (kiekvienas tų laikų filosofas
būtinai priklausė kuriai nors iš minėtų mokyklų.
6
Rafaelio freska „Atėnų mokykla“ (1510, Vatikanas). Čia visi žymiausi graikų
filosofai vaizduojami kaip vienos tradicijos („mokyklos“) atstovai.
7
8
Epikūras gimė maždaug 342 metais pr. Kr. (apytikrė mirties
data – 271m.). Pasakojama, kad Epikūras filosofija susižavėjo
būdamas keturiolikos. Jaunystėje jis keliavo iš miesto į miestą,
tiek pats mokydamasis, tiek ir mokytojaudamas (regis, dėstė
retoriką). Maždaug 306/7 metais pr. Kr. jis grįžo į Atėnus,
mieste įsigijo namus su dideliu sodu ir čia įkūrė savo
filosofinę mokyklą, įgijusią ne menkesnę šlovę nei Akademija
ar Likėjus; ilgainiui Epikūro mokykla buvo vadinama tiesiog
Sodu.
Kaip liudija šaltiniai, tai buvo bene labiausiai ortodoksiška,
konservatyvi iš visų filosofinių mokyklų: Epikūro veikalus jo
sekėjai mokėsi mintinai; jie mažai kuo prisidėjo prie savo
mokytojo doktrinų tobulinimo ar atnaujinimo. Tai labiau panašėjo
į religinę sektą – netgi pats Epikūro asmuo tapo savotiško kulto
objektu. Esama liudijimų, kad Epikūras labai daug rašė - jam
priskiriama apie 300 kūrinių (kurių didesnioji dalis neišliko).
9
Šiandien yra įprasta Epikūro etiką apibūdinti kaip
hedonizmą (gr. hēdonē - malonumas). Jis vadovavosi
elementariu pastebėjimu, jog kiekvienas žmogus (kaip ir bet
koks kitas gyvūnas) iš prigimties siekia to, kas jam malonu, ir
vengia to, kas sukelia jam skausmą ir kančią. Toks yra mūsų
sąmoningas veiklos mechanizmas, kurio negalime pakeisti (juk
negalime pakeisti savo prigimties).
10
•
•
Malonumas – mūsų apsisprendimo elgtis vienaip ar kitaip
pagrindas, svarbiausias mūsų veiklos tikslas.
Tačiau čia reikia pažymėti, kad Epikūras malonumą
suvokia labai specifiškai – jį traktuoja negatyviai, t.y.
kaip skausmo ir kančios nebuvimą. Epikūras neginčija, kad
išbadėjusiam skaniai ir sočiai pavalgyti yra malonu (tai alkio nebuvimas), jis tik tvirtina, kad šalia tokių paprastų ir
sykiu trumpalaikių potyrių, esama visai kitos rūšies
malonumo – tiksliau sakant, sielos tam tikros ilgalaikės
būsenos. Šiai būsenai nusakyti jis pasitelkia terminą
„ataraksija“ ataraxia, kuris čia reiškia visišką sielos
ramybę.
11
Stoicizmo pradžia siejama su Zenonu Kitioniečiu; pastarasis
gimė maždaug 336/5 metais pr. Kr. Kitiono mieste (esančio
Kipro saloje), o mirė – maždaug 264/3 metais Atėnuose. Regis,
jaunystėje jis vertėsi prekyba, o filosofija susižavėjo perskaitęs
Platono kūrinį Sokrato apologiją. Būtent Sokrato asmuo, jo
charakterio stiprybė pakerėjo Zenoną. Jis mokėsi pas įvairius
filosofus (pirmiausiai pas vadinamuosius kinikus, kurie laikė
save Sokrato sekėjais ir pasižymėjo atsiribojimo nuo civilizacijos
propagavimu).
Maždaug 300 metais Zenonas įkūrę savo filosofinę mokyklą,
kuri ilgainiui gavo Stojos pavadinimą (tai yra sutrumpintas
vietovardis: Stoia Poikilē – „margoji kolonada“, kurios
pavėsyje mėgo diskutuoti Zenonas).
12
Būtent vėlyvojo laikotarpio stoikai yra šiandien geriausiai
žinomi.
•
Tai yra Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m.), imperatoriaus Nerono
mokytojas ir patarėjas,
•
taip pat Epiktetas (50 – 138 m.), laisvę gavęs vergas,
•
galiausiai Romos imperatorius Markas Aurelijus (121 180).
Išliko visas pluoštas Senekos filosofinių kūrinių, parašytų
lotyniškai (Laiškai Liucijui, Gamtos klausimai ir kt.), išliko
Epikteto kūriniai (Pokalbiai, Vadovėlis) ir Marko Aurelijaus
užrašai (graikiškai parašyta knygelė pavadinimu Pačiam sau). Iš
šitų tekstų mes galime susidaryti gana aiškų vaizdą tiek apie
„vėlyvąją stoją“, tiek apskritai apie stoicizmą.
13
•
•
Stoikų tradicija atspindi helenizmo dvasią – stoikai (kaip
ir epikūriečiai) filosofiją pirmiausiai laiko tam tikru
gyvenimo būdu, kuris įgalina žmogų tapti laimingu.
Laimė - vadinamoji apatijos būsena (apatheia). Čia
turime reikalą su negatyvia sąvoka: priešdėlis a- reiškia
neigimą, o pathos – jausmą ar emociją, galima sakyti,
afektą. Stoikai išskyrė afektų (pathos) rūšis: troškimas
(epithymia) ir baimė (phobos), malonumas (hēdonē) ir
liūdesys (lypē).
Senekos mirtis
14
Stoikų supratimu, filosofija – tai savotiška terapija, kuri
pašalina tokius sielos potyrius tarsi ligos simptomus. Jie
aiškino, kad tie potyriai (afektai) yra nenatūralūs, svetimi
žmogaus prigimčiai (kaip ir liga yra nenatūrali kūno būklė).
Blogiausias iš tų afektų yra liūdesys; žmogus, pagydęs savo
sielą, nejaučia liūdesio nei dėl savo asmeninių nesėkmių, nei dėl
jo artimuosius kankinančių nelaimių. Taigi stoikams užuojauta
(liūdesys dėl kito) anaiptol nėra tinkama paskata poelgiui.
Krisipas, vienas žymiausių stoikų
15
•
Vienas ryškiausių stoikų etikos (ir apskritai jų
pasaulėžiūros) bruožų – fatalizmas, t.y. įsitikinimas, kad
tiek gamtoje, tiek ir žmogaus gyvenime viskas vyksta
pagal iš anksto numatytą dievišką planą. Tasai išankstinis
planas ir vadinamas likimu (gr. heimarmenē, lot. fatum).
Stoikai tikėjo, kad kosmosas yra vientisas, gyvas ir sykiu
protingas organizmas, o žmogus – tik nedidelė to organizmo
dalis. Žmogus yra pernelyg priklausomas nuo įvairių išorinių
veiksnių (nuo aplinkos), todėl negali veikti visiškai
savarankiškai. Stoikų fatalizmą geriausiai perteikia toks
Senekos posakis:. „Kas eina savo noru, tą likimas veda
gražiuoju, kas ne – tą jėga priverčia” (Ducunt volentem
fata, nolentem trahunt).
16
•
•
Epiktetas
žmogaus
gyvenimą
prilygino
išlanksto
surežisuotam spektakliui, ir esą laimingai gyvens tik tas
žmogus, kuris užuot mėginęs pakeisti režisieriaus
sumanymą, priešingai, stengsis jį perprast – stengsis
išsiaiškint savo vaidmenį spektaklyje ir jį kuo geriausiai
suvaidinti.
Stoikai neginčijo, kad žmogui būdinga laisvė, tačiau, jų
supratimu, ta laisvė reiškiasi tik formuojant savo požiūrį
į tai, kas vyksta pasaulyje. „Žmones sukrečia ne patys
daiktai, bet nuomonės apie daiktus“ – sako Epiktetas.
Žmogus negali pakeisti daiktų tvarkos, bet gali pakeisti
savo požiūrį į tą tvarką. Stoikų įsitikinimu, išties laisvas
ir išties išmintingas yra tasai, kuris sąmoningai atsiduoda
likimui. Tai yra amor fati, „meilės likimui“, etinis idealas.
17
Helenizmo laikotarpiu iškyla naujas mokslo ir studijų centras –
Aleksandrija. Miestą 332 m. pr. Kr. įkūrė Aleksandras
Makedonietis (kurio garbei miestas ir buvo pavadintas) – jis čia
planavo įkurti geriausią uostą.
o Aleksandrijoje požiūris į mokslą buvo panašus kaip
dabartinėje Amerikoje: jam buvo teikiamos tiesiog neribotos
lėšos. Aleksandrijos „Musėjas“ buvo milžiniškas mokslo
institutas su valstybės išlaikoma gausia mokslininkų
bendruomene, su puikia biblioteka (sukaupusia apie 700 000
knygų), zoologijos kolekcijomis, botanikos sodais,
astronomijos observatorija. Ten dirbo tokie žymūs
mokslininkai kaip Eratostenas, Ptolemajas. Ten darbavosi
ir geometras Euklidas.
18
o
Aleksandrija - tai vieta, kur mokslas galėjo vystytis
laisvai – jam nebuvo keliamas praktinio pritaikymo
reikalavimas. Pasakojama, jog sykį vienas mokinys,
išklausęs, kaip Euklidas įrodo vieną geometrinę teoremą,
paklausė, kokia iš viso to nauda. Tada Euklidas pakvietęs
savo vergą ir taręs: „Duok jaunuoliui skatiką, mat jis nori
būtinai gauti naudą iš visko, ką studijuoja.“
Aleksandrijos biblioteka
19
Aleksandrijoje gyveno ir dirbo bene žinomiausia antikos filosofė
ir mokslininkė – Hipatija (350/70 – 415 m.). Ši išskirtinės
erudicijos ir neeilinių gabumų moteris, anot legendos, buvo
apkaltinta raganavimu ir nužudyta krikščionių minios.
„Mokyti prietarų kaip tiesų yra pats baisiausias dalykas.
Vaiko protas priima juos ir tiki jais, ir tiktai per didelį
skausmą ir galbūt per tragediją jis po daugelio metų gali būti
išlaisvintas nuo jų.“
Kadrai iš filmo „Agora“ (2009), pasakojančio apie garsiąją Hipatiją
20
o
o
(a)
(b)
(c)
(d)
Romėnai pasižymėjo gebėjimu savo reikmėms pritaikyti kitų
kultūrų pasiekimus. Jiems rūpėjo tai, kas gali duoti praktinę
naudą, kas gali garantuoti valstybės ir jos piliečių gerovę.
Romėnai greit suprato graikų pedagoginių idėjų reikšmę
ir ėmėsi jų pagrindu kurti savo ugdymo sistemą. Dar IIIII a. pr. Kr. Romos respublikoje susiformavo keturių
pakopų ugdymo sistema, apimanti
ikimokyklinį ugdymą šeimose;
pradines mokyklas (lot. ludi),
gramatikos mokyklas, teikiančias „vidurinį išsilavinimą“;
retorikos mokyklas, kurios teikė „aukštąjį išsilavinimą“.
Romos imperijos laikais (I-II a.) ugdymo programų turinys
keitėsi, tačiau pati sistema išliko keturnarė.
21
(a) Ikimokyklinis ugdymas šeimose.
•
Šiame lygmenyje mažai kas pasikeitė (lyginant su anksčiau
aptarta Atėnų sistema). Kūdikis buvo paprastai globojamas
auklės, ir romėnai buvo linkę auklėmis rinktis verges graikes
tam, kad vaikas nuo pat priprastų prie graikų kalbos.
•
Nuo keturių metų vaikas atiduodamas pedagogo globon;
ir vėlgi tenka pažymėti, jog ta globa vargu ar darė
teigiamą įtaką: antai Plutarchas rašo, jog gabiausi vergai
užsiima žemdirbyste, namų ūkiu, prekyba, tačiau niekam
tikusiems vergams („girtuokliams ir apsirijėliams“)
romėnai kažkodėl patiki brangiausią savo turtą – vaikus.
22
•
Kita vertus, Plutarchas pateikia ir kitokių pavyzdžių. Antai
jis rašo, jog Katonas Vyresnysis, žymus politinis veikėjas,
patsai ėmėsi savo sūnaus auklėjimo – pats mokė sūnų
skaityti ir rašyti, aiškino jam Romos įstatymus ir mokė
gimnastikos, nenorėdamas to patikėti vergui (mat atrodė
nepriimtina, kad vergas bartų ir baustų romėną). Jis, kaip
liudija Plutarchas, ne tik mokė sūnų mėtyti ietį, jodinėti,
kautis kumščiais bei kardu, bet taip pat jį pratino kęsti
šaltį ir badą. Katonas netgi pats parašė savo gimtojo miesto
istoriją, kad sūnus susipažintų su praeitimi ir „iš to gautų
naudos“ (t.y. turėtų kilnaus elgesio pavyzdžių). Toks buvo
ikimokyklinio ugdymo idealas, ir, žinoma, skirtingose
šeimose jis buvo skirtingu laipsniu įgyvendinamas.
23
Imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (121-180 m.) savo
užrašuose aiškiai akcentuoja šeimos narių įtaką jo vertybių
sistemos susiformavimui: „Prisimenu savo senelio Vero gerumą
ir sugebėjimą išlaikyti dvasios ramybę. Prisimenu tėvo, kuris
mane pagimdė, garbę; liko atmintyje jo kuklumas ir vyriškumas.
Prisimenu savo motinos pamaldumą, pamėgimą dalintis su
kitais, susilaikymą ne tik nuo blogo veiksmo, bet ir nuo minties
apie piktą darbą ...“
Imperatorius Markas Aurelijus ir jo sūnus Komodas filme
„Gladiatorius“ (2000)
24
(b)
o
o
Pradinės mokyklos (lot. ludi).
Maždaug 7/8 metų vaikai lankydavo pradines mokyklas
(jas palikdavo būdami maždaug 12 metų amžiaus). Į šias
mokyklas savo vaikus leisdavo romėnai, kurie priklausė
viduriniajam sluoksniui – t.y. kurie nebuvo pakankamai
turtingi, kad galėtų atžaloms samdyti asmeninius
mokytojus. Turtingųjų ugdymas toliau tęsdavosi
namuose.
Pradinėse mokyklose (vadinamuosiuose „ludijuose“) vaikai
buvo pirmiausiai mokomi skaityti ir rašyti (mat šeimose
paprastai būdavo supažindinami tik su gramatikos
pagrindais), taip pat jie turėdavo „iškalti mintinai“ įvairias
sentencijas (žymių žmonių posakius apie moralę). Taip pat
jie buvo mokomi aritmetikos (t.y. atlikti elementarias
skaičiavimo operacijas, o tai buvo gana sunku dėl specifinės
romėniškų skaičių sistemos, kurioje, neminint kitų trūkumų,
nebuvo nulio). Galima sakyti, jog mokyklų programa buvo
gana skurdi; kita vertus, reikia prisiminti, kad tai tebuvo
pasirengimas tolimesniam mokymo procesui.
25
26
(c) Gramatikos mokyklos.
•
Jas vaikai lankydavo nuo 12 iki 16 metų. Tai buvo privačios
mokyklos, kuriose užsiėmimai vyko tiek lotynų, tiek ir graikų
kalbomis. Didžiausias dėmesys skiriamas graikų ir romėnų
literatūros studijoms. Seneka rašo: „Gramatikai užsiima
mokslu apie kalbos taisykles, jeigu supranta savo dalyką
plačiau, - apie prozos taisykles, arba, žinoma, pačia
plačiausia prasme – taip pat ir eilėdaros taisykles“.
•
Romėnų
vidurinis
išsilavinimas
buvo
išimtinai
humanitarinio pobūdžio. Kartais į mokymosi programą
būdavo įtraukiama matematika bei astronomija, tačiau šios
disciplinos buvo studijuojamos labai paviršutiniškai.
27
•
•
•
Gramatikos mokyklose iš esmės siekta formuoti mokinių
meninį skonį, įskiepyti jiems tam tikrus grožio standartus.
Tačiau, kitaip nei Atėnų mokyklose, estetinis lavinimas
jau nebebuvo tiesiogiai susijęs su doroviniu ugdymu. Turėti
gerą skonį romėnams anaiptol jau nebereiškia turėti tvirtus
etinius principus.
Seneka, garsus romėnų filosofas, gramatikos mokyklas
vertino neigiamai: „Nejaugi naudingiau tyrinėti, kur
klaidžiojo Odisėjas, nei rūpintis tuo, kad patsai neklystum“;
gramatikai uoliai tyrinėja dalykus, kurie neturi jokios
praktinės reikšmės, kurie niekaip neprisideda prie asmenybės
tobulėjimo.
Be to, išskirtinas ir kitas neigiamas aspektas: gramatikos
mokyklose sieta suteikti žinių, bet nesirūpinta tuo, kiek
mokiniai gaunamą informaciją geba suprasti; kitaip tariant,
svarbiausiu dalyku laikyta erudicija (galima sakyti,
apsiskaitymas), bet ne kritinis mąstymas.
28
(d) Retorikos mokyklos.
Jos buvo lankomos nuo 16 iki 20 metų (paprastai, studijoms
įpusėjus, buvo daroma vienerių metų pertrauka, kuomet
jaunuoliai turėdavo atlikti karinę tarnybą). Mokymosi
programą čia sudarė trys pagrindiniai komponentai: (i)
iškalbos meno (retorikos) teorija, (ii) žymiausių žodžio
meistrų kūrinių nagrinėjimas, (iii) praktiniai užsiėmimai.
Vėlgi studijos buvo iš esmės humanitarinės. Studijuojami graikų
Isokrato, Lisijo, Menandro, romėnų Cicerono, Livijaus kūriniai.
29
•
•
Daugumos praktinių užsiėmimų pagrindinis tikslas buvo
išmokyti studentus įtikinamai kalbėti didesnei ar mažesnei
grupei. Užduočių būta įvairių. Vienas iš jų tipų – nedidelei
auditorijai pateikti savo autocharakteristiką (siekdami
politiko karjeros ar užimti administracines pareigas,
jaunuoliai turi gebėti „pristatyti save“, atskleisti savo
geriausiąsias savybes). Kitas užduočių tipas – proginių
kalbų sakymas. Taip pat buvo rengiamos teisminių
procesų inscenizacijos, kuriose studentai turėdavo atlikti
tiek gynėjo (advokato), tiek kaltintojo (prokuroro) vaidmenį.
Retorikos mokykloms iš esmės būdingas tas pats
trūkumas kaip ir gramatikos mokykloms: studentams
suteikiamos žinios, bet nesuteikiamas gilesnis supratimas,
neformuojama jų pasaulėžiūra, nesuteikiami aiškesni
gyvenimo orientyrai.
30
Liucijus Anėjus Seneka (1 m pr. Kr. – 65 m.) yra bene
griežčiausias romėnų švietimo sistemos kritikas. Gimęs
Kordoboje (Ispanijoje) aristokratų šeimoje, jis gavo puikų
išsilavinimą Romoje (čia studijavo retoriką ir filosofiją), kas jam
garantavo sėkmingą politinę karjerą. Keletą metų jis buvo
imperatoriaus Nerono asmeninis mokytojas, vadinasi, tapo vienu
įtakingiausių žmonių Romoje. Politinė įtaka laidavo ir gerą
materialinę padėtį. Nors Seneka žavėjosi Sokratu, turtams
abejingo filosofo idealu, nors savo kūriniuose mokė nevertinti
laikinų materialinių gėrybių, visgi pats jis skendėjo prabangoje.
31
Panašu, kad patį Neroną, kuris anaiptol nebuvo dorybingas
žmogus, erzino ir piktino jo mokytojo veidmainystė. Senekos
gyvenimas baigėsi savižudybe: apimtas paranojos, praradęs
sveiką nuovoką Neronas ėmėsi plataus mąsto represijų
aukščiausiuose Romos aristokratijos sluoksniuose; tik
nedaugelis iš Nerono svitos išvengė mirties bausmės; savo
ruožtu Senekai imperatorius suteikė galimybę iš gyvenimo išeiti
oriai (mirti ne nuo budelio rankos), ir Seneka šia galimybe
pasinaudojo.
Savo kūriniuose Seneka rašė, kad tada, kai gyvenimas tampa
tikra našta, filosofas turi pilną teisę tos naštos atsikratyti – esą
tik bailys, silpnadvasis žmogus bijo mirties kaip didžiausio
blogio. Nors savo gyvenimu Seneka ir neprilygo Sokratui, visgi
Seneka pasistengė jam prilygti bent savo mirtimi.
32
•
Seneka laikėsi nuomonės, jog mokyklose jaunimas mokomas
nereikalingų dalykų – t.y. dalykų, kurie niekaip neprisideda
prie pagrindinio visų žmonių tikslo – laimės – įgyvendinimo.
Jis rašo: „Geometrija moko matuoti žemę, bet jos dėka
negalima sužinoti, kaip atmatuoti tiek, kad užtektų žmogui
... Geometrija moko, kaip neprarasti nė pėdos savo žemės, o
aš norėčiau įvaldyti meną likti linksmu, praradęs netgi visą
savo turtą ... O nuostabioji geometrija! Tavo dėka galima
išmatuoti apskritimo plotą, kvadratiniais skaičiais išreikšti
bet kokios figūros plotą; tu žinai atstumus tarp žvaigždžių,
tu viską išmatavai ir suskaičiavai. Bet jeigu tu išties įgudusi
tokiuose dalykuose, išmatuos žmogaus sielą, pasakyk, kiek
ji didelė ar kiek menka! Tu žinai, kas yra tiesi linija, bet
kokia iš to nauda, jeigu nežinai, kas yra tiesus [teisus]
gyvenimas?“
33
•
Pagrindinė Senekos nuostata tokia: „Esama galimybės
pasiekti išmintį, neužsiimant mokslais ir menais“. Pačiam
Senekai svarbi yra būtent praktinė išmintis, susijusi su
kasdieniniu
žmogaus
gyvenimu,
su
konkrečiomis
situacijomis, kuriose reikia priimti konkrečius sprendimus.
Žinoma, nuo žemiškų dalykų atsiribojusios teorinės
disciplinos neduoda jokių praktinės veiklos orientyrų: jos
neįgalina nustatyti, ar konkretus sprendimas yra tinkamas, ar
konkretus poelgis yra geras.
34
•
•
Neįmanoma tapti gerais, kuomet „ne gyvenimui, bet
mokyklai mokomės“ (lot. non vitae, sed scholae discimus).
Būtent etiką Seneka laiko svarbiausia disciplina, kurios
dėka įgyjama praktinė išmintis. Šiai disciplinai studijuoti
nereikia jokio išankstinio pasirengimo – juk „išmintis
moko darbais, o ne žodžiais“.
Tikroji filosofija (užsiimanti išimtinai etikos klausimai)
ne tik netūrėtų būti teorinė, ji taip pat neturėtų būti
mokyklinė. Jauni Seneka dažnai šaiposi iš „katedrinių
filosofų“ (filosofinių mokyklų narių) ir pažymi, kad iš
aplinkinių mes paprastai linkę perimti ydas, o ne dorybes, tad
kuo mažiau žmonių mus supa, tuo menkesnė galimybė mūsų
sielai užsikrėsti blogais įpročiais ir klaidingomis
nuomonėmis.
35
•
Asmens tobulėjimas yra individualus ir sudėtingas
procesas, ir priklausymas tam tikrai žmonių grupei
(filosofinei mokyklai) jo anaiptol nepaspartina. Faktiškai
Seneka siūlo pedagogikoje taikyti principą „vienas mokytojas
– vienas mokinys“. Esą mokymas (dorybės ugdymas) yra
sėkmingas tik tuomet, kai mokytoją ir mokinį sieja ne tik
abipusės pagarbos, bet ir draugystės ryšys. Kita sėkmingo
mokymo prielaida – puikus žmogaus psichologijos
išmanymas, pasiekiamas per savistabą. Tik tuomet kai,
mokytojas yra pažinęs savo paties sielą, jis gali rasti tinkamas
paveikumo priemones auklėtinio sielai.
36
37