Transcript Viljamas Šekspyras ,,Hamletas” Skaidres ruošė Roberta Čėsnaitė, 3

Viljamas Šekspyras
,,Hamletas”
Skaidres ruošė Roberta Čėsnaitė, 3 ga kl.
“Hamletas” - Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo
pjesių, parrašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė.
Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje
prieš visuomeninį blogį.
“Hamletas” – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami
būties (egzistenciniai) klausimai.
Ši drama yra pirmasis ir daugiausia į lietuvių kalbą verstas
Šekspyro kūrinys.
Drama vyksta Danijoje, Kronborgo pilyje (dabar Helsingioras).
Pagrindinis tragedijos veikėjas princas Hamletas ( Hamletas - iš
anglų kalbos išvertus reiškia
mėgstantis būti namie, namų
žmogus, siekiantis tikslo) nepaprasta asmenybė, apdovanota
įžvalgiu protu.
Vienas svarbiausių Hamleto bruožų dvasinė kaita. Jis niekada neskuba
atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir
bando susivokti situacijoje, suprasti
reiškinių priežastis ir esmę.
Svarbiausia Hamleto, kaip draminio
charakterio, ypatybė – jo neryžtingumas
ir abejonė.
Atrodo, jog šis personažas susidūrė su
tokiomis sudėtingomis moralinėmis ir
egzistencinėmis problemomis, kurios
tarytum nuslopino veiksmo valią ir
herojaus troškimų neleido paversti vienu
paprastu keršto veiksmu.
Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie
pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties
prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar
nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos
kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis
klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis
daugelio žmonių ateitį
Hamletas - lyg nusivylusio žmogaus jausmų
išpažintis, jo sielos atspindys. Hamletui skaudu
matyti nesvetingą pasaulį. Jo akyse subyra
gyvenimo vertybės, jį sukausto tarsi
grandinėmis neviltis ir siaubas. Griūva visi
Hamleto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai,
lieka tik pasitikėjimas ir pasikliovimas savimi.
Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl
trokšta iš jo pasitraukti.
Tačiau jis yra aktyvios dvasinės veiklos
herojus, nepaprastai ryški figūra nykios ir
veidmainingos dvaro aplinkos fone. Jo
vienintelis tikras varžovas tragedijoje-gudrus ir
klastingas Klaudijus, tačiau Hamletas jį
pranoksta proto galia, intelektu, įžvalgumu,
gebėjimu neišsiduoti, mokėjimu pasinaudoti
įvairiomis aplinkybėmis.
Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir
mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo
sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja
keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai
sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis
dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio
kankinančio pasaulio.
Hamleto sarkazmas (skausminga ironija)
dramos istorijoje beveik
nepranokstamas. Hamletas didingas tuo,
kad aiškiai įžvelgia žmogaus esmę,
tragiškas-kad yra nusivylęs žmogaus
prigimtimis ir savo galimybėmis.
Hamleto draugas ir jį suprantantis
žmogus šioje tragedijoje yra Horatio personažas, kurio vardas tarytum yra
Antikos idealų simbolis.
Hamletas klausė savęs: ,,Būti ar nebūti?“ Tačiau klausimas tėra
poetinė retorika, o esmė – patiems skaitytojams suformuluoti
atsakymą, ką jis pasirinko.
Ir jei pranyktų nuo žemės paviršiaus visos knygos, išskyrus šią
dramą, jos pakaktų ir mūsų kasdienai, ir amžinoms problemoms
atspindėti.
Tragedija ,,Hamletas“ lyg užduoda mums klausimus :,,Kas aš esu
dabar? Kas yra pareiga, meilė, laimė, kas yra tikra ir kas yra
laikina?“, atskleidžia modernaus žmogaus situaciją, kai jis tampa
savo paties susikurtų gyvenimo ir elgesio modelių belaisviu.
Hamletas pasitraukia iš šio pasaulio, o tai rodo, koks jis
negailestingas pats sau. Tuo pačiu, žuvimas – ir pralaimėjimas, ir
pergalė. Toks dramatiškas poelgis verčia mus susimąstyti apie
gyvenimą, ypač tada, kai privalome rinktis, apsispręsti, kai
turime patys padaryti išvadas.