Transcript Orus ir aktyvus senėjimas

Socialinių mokslų fakultetas
Socialinio darbo katedra
Orus ir aktyvus senėjimas:
senyvo amžiaus moters patirtis
Dovilė Jankūnaitė, doc. dr. Rasa Naujanienė
Vytauto Didžiojo universitetas
Senatvė ir senėjimas
• Žmogaus senėjimas neturėtų būti suprantamas kaip
vienas procesas, iš tiesų – tai sudėtingas
kompleksinis
procesas,
apimantis
biologinius,
psichologinius ir socialinius pokyčius, kuriuos
kiekvienas žmogus patiria skirtingais ir subtiliais
būdais (Atchley, 1997).
• Yra daugybė galimų būdų teorizuoti senatvę ir
senėjimo procesus. Vienos teorijos pabrėžia
neigiamus, kitos, tuo tarpu, teigiamus senėjimo
aspektus. Pirmuoju atveju pabrėžiami senatvėje
patirimas silpnėjimas, ligos, skurdas, vienišumas,
poreikis globai ir slaugai, savarankiškumo
praradimas.
• Tuo tarpu antrasis požiūris pabrėžia galimybę
valdyti senėjimo procesą, o tai gali būti įvardinama,
kaip „sėkmingas senėjimas“.(Wray, 2003).
• Tačiau abu požiūriai į senatvę ir senėjimą gali būti
pavadinti stereotipiškais, pernelyg supaprastintais ir
neatspindinčiais tikrojo senėjimo „veido“ (Gubrium,
Holstein, 2000). Kadangi pagrindinis dėmesys yra
kreipiamas į individualų senėjimą bei senėjimo, kaip
problemos traktavimą. Liguistumas, išėjimas į
pensiją, skurdas, patiriama socialinė izoliacija yra
pristatomi tarsi senėjimo faktai. Vyresnio amžiaus
asmenys turi prisitaikyti prie šių senatvės
„pasekmių“,
o
iš
to
kyla
„prisitaikymo“,
„pasitenkinimo
gyvenimu“
konceptai
bei
„išsipareigojimo“ bei „aktyvumo“ teorijos (Oldman,
2003).
• Toks požiūris pabrėžia asmens priklausomybės nuo
kitų didėjimą senatvėje. Oldman (2003) įvardino
tokį požiūrį kaip medicininį modelį, kuriame senyvi
žmonės traktuojami kaip nepajėgūs, kadangi
asmens
gyvenime
vykstantys
pokyčiai
yra
tapatinami ir susiejami su kasdieniniame gyvenime
kylančiais sunkumais, kurie veda prie silpnėjimo,
susirgimo
tam
tikromis
ligomis
(pavyzdžiui
Alzheimerio liga ar demencija, psichinės sveikatos
problemų) neįgalumo ir daugelio kitų sunkumų.
• Socialinis konstrukcionizmas kritikuoja senatvės,
kaip praradimų ir nykimo laikotarpio vaizdavimą.
Senatvės socialiniame konstrukte ypatingą dėmesį
reikia skirti kultūrinei, religinei, ideologinei bei
istorinei įtakai, kurios suformavo požiūrį į senus
žmones (Johnson, 2005). Skirtingose kultūrose bei
skirtingais laikotarpiais senatvė, buvimas senu yra
interpretuojami,
pristatomi
bei
išgyvenami
skirtingai.(Gergen, Gergen, 2003).
• Biologinio
senėjimo
požymiai,
besireiškiantys
žmogaus išvaizdoje, neturi įtakos jos sveikatos
būklei, bet kelia realią grėsmę asmens padėčiai
visuomenėje. Pagal šiuos požymius žmogus gali būti
priskirtas senimo kategorijai bei susiduria su rizika
prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties
skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas
pasinaudoti paslaugomis (Tulle, Lynch, 2011).
• Socialinis
konstrukcionizmas
pabrėžia,
kad
neteisingas
senų
žmonių
kaip
demenciškų
traktavimas, infantilizacija, kuomet su senu
žmogumi kalbama ar elgiamasi lyg su mažu vaiku,
vizualinių senstančio kūno požymių manifestacija,
kaip nykimo ar silpnėjimo proceso įrodymas yra
kultūriškai bendrų reikšmių rezultatas, o ne
tiesioginis
senėjimo
rezultatas
(Featherstone,
Hepworth 2005).
• Išankstinis nusistatymas senatvės atžvilgiu gali būti
palaipsniui rekonstruotas. Vienas iš gerųjų
rekonstravimo pavyzdžių galėtų būti pastangos
sukurti pensinio amžiaus, kaip dinamiško, aktyvaus
gyvenimo periodo įvaizdį, vietoj tradicinio senatvės
suvokimo kaip pasyvaus laikotarpio, kuomet
pasitraukiama iš aktyvaus socialinio gyvenimo,
atsiribojama ir užsidaroma namuose (Featherstone,
Hepworth, 2005).
• Pamažu senatvės vaizdavimas, kur akcentuojami
pozityvūs
aspektai
išstumia
senatvės
kaip
problemos
vaizdavimą.
Pabrėžiama
vyresnio
amžiaus asmens nepriklausomybė, kalbama apie
seno žmogaus teisę likti savo namuose tiek ilgai,
kiek norima ir galima. Reikšmingas indėlis
pabrėžiant pozityvius senėjimo aspektus buvo
įdėtas ėmus tyrinėti kasdieninio žmogaus gyvenimo
aspektus Oldman (2003) .
• Senėjimas ir kasdieninis gyvenimas apibūdina, kaip
žmonės mato patys save bei suvokia juos supantį
pasaulį. Pradėta domėtis tuo, kaip vyresnio amžiaus
asmenys patiria senėjimą, kuris gali būti įdomus ir
prasmingas gyvenimo laikotarpis, nepaisant fizinių
galių sumažėjimo ar neįgalumo (Gubrium, Holstein,
2000).
• Imta domėtis, kaip senyvo amžiaus žmonės gali
patirti senėjimą, kaip prasmingą ir pasitenkinimą
teikiantį nepaisant patiriamų sunkumų ar nepriteklių
(Gergen, Gergen (2003).
• Asmens identitetas ir kultūriniai skirtumai yra
akcentuojami. O tai yra didžiulis pokytis
gerontologiniame mąstyme ir idėjose. Šie pokyčiai
veda prie „Naujojo senėjimo“, kuris atsirado 9
dešimtmečio pabaigoje, 10 dešimtmečio pradžioje.
Tuo metu pradėti akcentuoti ilgaamžiškumas,
senėjimo heterogeniškumas ir santykiai tarp kartų.
Seni žmonės matomi kaip resursai, pabrėžiant jų
autonomiją bei individualumą.
• Šalia medicininio senėjimo koncepto, atsiranda
sociokultūrinis senėjimo konceptas. Šiame koncepte
atsižvelgiama į senų žmonių balsą, užuot pasikliovus
vien tik „ekspertų“ nuomone, kaip tai buvo
praktikuojama medicininiame modelyje (Koskinen,
2002).
SĖKMINGO SENĖJIMO PRASMĖ LIETUVOJE
• Lietuvoje senatvė ir senėjimas vis dar apibūdinamas
ir įsivaizduojamas kaip gyvenimo periodas, kuriam
būdingos ligos, neįgalumas, savarankiškumo
praradimas, vienišumas, autoriteto netekimas,
skurdas ir priklausomybė nuo kitų. Seni žmonės
susiduria su neigiamo požiūriu į save, kartais jie net
gi traktuojami kaip našta visuomenei. Visa tai
konstruoja problematinį senatvės vaizdą. Tačiau
kaip priešinga versija tokiam negatyviam senatvės
matymui atsiranda atsvara – tai „aktyvios senatvės“
vaizdas, kuriame vyresnio amžiaus asmenys yra
įsitraukę į įvairias jiems prasmingas veiklas, ar netgi
šias veiklas organizuoja patys.
• Sėkmingo
senėjimo
perspektyva
akcentuoja
įvairias „išlikimo jaunu“
technikas
per
aktyvų
įsitraukimą
į
asmeniui
reikšmingas
gamybines,
socialines,
fizines,
kognityvines
veiklas,
kurios
turi
teigiamos
įtakos asmens fizinei ir
psichinei
sveikatai.
(Bukov, Maas, Lampert,
2002).
• Sėkmingo senėjimo perspektyva sulaukia kritikos.
Pats apibrėžimas turėtų būti skirtas pasiektų
rezultatų tęstinumui, o ne taikomas supaprastintam
normatyviam sėkmės ar nesėkmės vertinimui
(Phillips ir kt., 2010). Chapman (2005) teigimu
sėkmingo senėjimo teoretizavimas yra problematinis
dėl to, kad nurodo, kaip žmonės turėtų senėti,
užuot stengusis išsiaiškinti ir apibūdinti kokią
prasmę ir kaip skirtingi žmonės suteikia savo
gyvenimui senėdami.
• Toks mąstymas paskatino domėtis ir atskleisti
sėkmingui senėjimui suteikiamą prasmę iš senyvo
amžiaus asmenų perspektyvos, kadangi dažniausiai
mūsų turimos žinios apie senėjimą yra suformuotos
iš perspektyvos tų, kurie dar net nėra patyrę, ką
reiškia senėti.
• Atliekant
tyrimą
buvo
remtasi
socialinio
konstruktyvizmo perspektyva ir subjektyvistinės
interpretuojamosios epistemiologijos idėjomis.
• Tiek senėjimas, tiek sėkmingas senėjimas buvo
traktuojami kaip socialiniai konstruktai, kurie
konstruojami sąveikoje su kitu žmogumi, jo
sąmone.
• Socialinė realybė konstruojama per kalbą. O kalba
traktuojama ne kaip realybės atspindys, o kaip
įrankis
konstruojantis
realybę
ir
skatinantis
pokyčius.
• Siekiant atskleisti sėkmingo senėjimo prasmę per
senyvo amžiaus asmenų perspektyvą atliktas
kokybinis tyrimas.
• Tyrime dalyvavo septyni 68-74 metų amžiaus
asmenys.
• Duomenys rinkti naudojant pusiau struktūruotą
interviu.
• Interviu metu gauti tyrimo duomenys analizuoti
vadovaujantis fenomenografijos principais.
• Atrasta, kad santykių palaikymas su kitais,
materialinė gerovė bei sveikatos išsaugojimas – tai
pagrindiniai komponentai, kurie konstruoja
sėkmingą senėjimą.
• Buvimo naudingu ir reikalingu pojūtis, galimybė
suteikti ir gauti socialinę paramą buvo atskleistos
kaip sėkmingo senėjimo bruožai.
• Buvimas aktyviu ir galimybė patenkinti poreikius
buvo apibūdintos kaip svarbios siekiant išlikti
sveikam ir išlaikyti materialinę gerovę.
• Paminėtos kategorijos ir bruožai yra glaudžiai susiję
ir kartu konstruoja individualią sėkmingo senėjimo
patirtį.
• Sėkmingas senėjimas yra individualus, subtilus
išgyvenimas, kiekvienas vyresnio amžiaus asmuo
savo gyvenime geba rasti tam tikras sferas, kurias
jis gali įvardinti kaip sėkmingas ir kurios sudaro jo
sėkmingo senėjimo pagrindą.
Ačiū už dėmesį!