Vieną dieną į mano gyvenimą atėjo nelaimė, o aš lyg idiotas nesugebėjau jos išprašyti.

Turiu gerą naujieną nelaimė verčia liesėti. Niekas neužsimena apie šią dietą, nors ji pati veiksmingiausia. Liekninamoji Depresija.

Sveriate keliais kilogramais per daug? Įsimylėkit tą, kuri jūsų nemyli, gyvenkit vienas ir kiauras dienas gromuliuokit savo liūdesį. Kūnas taps grakštus ir galėsit juo džiaugtis, jei tik išgyvensit.

Esu miręs žmogus. Kas rytą nubundu nepakeliamai norėdamas miego. Dėviu vien juodus drabužius, nes gedžiu pats savęs. Gedžiu žmogaus, kuriuo galėjau būti.

Čia ir vėl aš, gyva gražiųjų kvartalų vėlė. Verčiau būčiau gimęs melancholiku – tai elegantiška, o dabar balansuoju tarp skystėjimo ir atitirpimo.

Dabar vienintelė man likusi draugija – mano paties širdgėla.

Tikras laiko gaišimas ketinti žudytis, kai jau esi miręs.

Mano absurdiškas egzistavimas vertas spūstelėti stabdžius. Susikaupti. Daryti tik vieną dalyką vienu metu. Glamonėti tylos grožį. Mėgautis lėtumu. Išgirsti spalvų kvapą. Daryti viską, ką pasaulis nori mums uždrausti.

Kiekvieną vakarą kur nors einu. Vaikštau kur papuola, persimetęs per petį neviltį. Noriu atsikratyt savęs ir nakties.

Esu zombis, rėkiantis gyvenimui, kad tebesu gyvas. Kraujuoju stovėdamas gatvėj priešais tavo namus, bet kraujas nebėga, tai vidinis kraujavimas, skęstu ore.

Visąlaik apie tave galvoju. Galvoju apie tave iš ryto, vaikštinėdamas šaltame ore. Tyčia žingsniuoju lėtai, kad galėčiau ilgiau apie tave galvoti.

Galvoju apie tave, kai matau tave ir kai tavęs nematau. Labai norėčiau daryti ką kita, užuot galvojęs apie tave, bet neįstengiu. Jei žinai būdą, kaip tave pamiršti, pranešk, lauksiu.

Atleisk, esu stuobrys ir viską sakau taip, kaip yra. Dabar žinau - skauda mums abiems, dėl to man skauda dar labiau.

Vaikštau po miestą skersai išilgai. Einu pažiūrėt namo, kur tu gyveni. Maniau, kabinu tave tik žaisdamas, o štai vaikštinėju prie tavo durų užgniaužęs kvapą. Juk žinai - meilė yra kvėpavimo bėdų šaltinis.

Stoviu priešais tave ir kaip paskutinis kvailys negaliu ištart nė žodžio. Daryk ką nors, nes tapsiu nebyliu visiems amžiams.

Leisk bent prisiliest, apkabint tave. Matai, džiūstu. Negalėdamas įkvėpt tavosios gyvybės, greit pavirsiu į vieną iš tų pilkųjų medžių po langu - jie negyvi.

Tik nieko nesakyk, patylėk. Leisk man pajausti tylos skonį, įtikink, kad ši akimirka amžina. Aš tik noriu žiūrėti į tavas rankas, liesti jas.

Iki šiol buvau paprastas mirtingasis iš pilkosios minios, nesuprantantis, ką reiškia mylėti. Dabar esu vienas iš tų bepročių, nemokančių gyventi su šiuo jausmu.

Noriu surast save tavo akyse. Aš ne akmuo, aš tik sužeistas ir nugalėtas. Ne bejausmis - jausmai paslėpti ir sudėti į giliausią lentyną, nugrūsti į tamsų rūsį. Aš kartoju žodį „aš” ir vis labiau grimztu - kur tu? Atleisk, išeinu.

Tu nemanai, kad viltis, tikėjimas ir meilė yra tos visagalės jėgos, kurių mes šaukiamės kasdien? Mes nebuvom pasiruošę laimei, nes nepripratę prie nelaimės.

Nemanau, kad kokia nors jėga pasaulyje sugebėtų surinkti mano išsitaškiusias smegenis, bet turiu pripažinti, tau pavyko tikrai neblogai. Ačiū, kad esi.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad privalau užsikrėsti nepagydoma optimizmo liga, nuo kurios taip seniai pats save paskiepijau. Turiu ištrūkti iš to pesimizmo narvo, į kurį pats save uždariau.

Visada gailimasi tų, kurie kenčia, bet niekada tų, kurie sukelia skausmą.

iš F. Beigbeder „Meilė trunka trejus metus" Muzika

E. Cortazar

[email protected]

[email protected]