Transcript Kelmės krašto medinis paveldas Apie projektą Pagrindinis meniu Pagrindinis meniu: 1. Apie projektą 2. Liolių Šv.

Kelmės krašto medinis
paveldas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pagrindinis meniu:
1. Apie projektą
2. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado
bažnyčia
2.1. Bažnyčios vidus
2.2 Vargonai
3. Liolių varpinė
4. Liolių kapinių koplyčia
5. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos
bažnyčia
5.1 Bažnyčios vidus
5.2 Vargonai
6. Užvenčio varpinė
7. Užvenčio kapinių koplyčia
8. Verpenos Šv. Onos koplyčia
9. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
9.1 Bažnyčios vidus
10. Vaiguvos varpinė
11. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus
bažnyčia
11.1 Vidus
11.2 Vargonai
12. Karklėnų varpinė
13. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia
13.1 Vidus
13.2 Vargonai
13.3 Varpas
14. Pašilės koplytstulpiai
15. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia
15.1 Vidus
15.2 Vargonai
16. Žalpių varpinė
17. Maironių (Saudininkų) Švč. Mergelės
Marijos bažnyčia.
18. Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio
bažnyčia
18.1 Bažnyčios vidus
18.2 Vargonai
19. Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia
19.1 Šventoriaus vartai
19.2 Šventorius
20. Stulgių bažnyčios varpinė
21. Kolainių Dievo Motinos ikonos
„Smolenskaja“ cerkvė
22. Koplytėlė Tytuvėnuose
23. Koplytėlė prie Jukniškių kaimo
24. Koplytėlė Kražiuose
25. Adošiškės dvaras
25.1 Gyvenamasis namas
25.2 Svirnas
25.3 Ūkinis pastatas
Pagrindinis meniu:
26. Kletiškės dvaras
26.1 Gyvenamasis namas
26.2 Ūkinis pastatas
27. Kiaunorių dvaras
27.1 Gyvenamasis namas
28. Išlynų dvaras
28.1 Gyvenamasis namas
28.2 Ūkinis pastatas
29. Spyglių dvaras
29.1 Gyvenamasis namas
29.2 Kiti pastatai
30. Užvenčio dvaras
30.1 Gyvenamasis namas
30.2 Svirnas (Užvenčio kraštotyros
muziejus, Kelmės krašto muziejaus
filialas)
30.3 Kiti pastatai
31. Gelučių dvaras
31.1 Gyvenamasis namas
32. Kelmės dvaras
32.1 Svirnas
32.2 Medinis kumetynas
32.3 Oficina
33. Šilo Pavėžupio dvaras
33.1 Svirnas
33.2 Paminklinė lenta
34. Vaiguvos dvaras
34.1 Svirnas
35. Tytuvėnėlių dvaras
35.1 Sodininko namelis
36. Daustorių dvaras
36.1 Ūkinis pastatas
37. Povilo Višinskio memorialinis muziejus
37.1 Memorialinis muziejus
37.2 Memorialinė ekspozicija
37.3 Povilo Višinskio kambarys
37.4 Etnografinė ekspozicija
38. Namas Užventyje, Žemaitės g. 14
39. Užvenčio pastatas
40. Svirnas prie Užvenčio
41. Pikelių kaimas
42. Liolių pastatai
43. Povilo Niparo sodyba Tytuvėnų
apylinkėje
Kelmės krašto medinis paveldas
Apie projektą
Apie projektą
Pagrindinis meniu
VIDEO
Lietuvą pagrįstai galima vadinti medžio kultūros šalimi, nes iki pat
Antrojo pasaulinio karo architektūroje vyravo medis. Lietuvių tradicinei
architektūrai būdinga darna su aplinka, savitas koloritas, priimtinos proporcijos.
Medinį paveldą sudaro ne tik materialios formos, medžiagos ar konstrukcijos,
bet ir nematerialūs jo pavidalai, slypintys senose nerašytose statybos
tradicijose, kurios buvo perduodamos / perteikiamos karta iš kartos žodžiu,
veiksmu ar judesiu.
Kelmės krašto muziejus, bendradarbiaudamas su kraštotyros
draugija ir „Aukuro“ vidurine mokykla organizavo ekspediciją, kurios metu buvo
fotografuojamas ir filmuojamas Kelmės rajono medinis paveldas. Užfiksuoti 34
kultūrine verte ir autentiškumu pasižymintys medinio architektūros paveldo
objektai, kurių dauguma įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą:
sakraliniai pastatai bei mažoji architektūra - koplytėlės, koplytstulpiai; dvarų ir
palivarkų sodybos, jų statiniai; kaimų sodybos.
DVD skirtas atkreipti dėmesį į vertingą Kelmės rajono
architektūrinio palikimo dalį medinius pastatus, kurie yra unikaliausias
palikimas. DVD padės geriau pažinti medinį paveldą, o geriau pažindami
išmoksime labiau jį vertinti.
DVD „Kelmės krašto medinis paveldas“ išleidimą finansavo
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (tarptautinis, ryšių su
visuomene ir edukacijos skyrius) ir Kelmės krašto muziejus
Fotografijos: Valentinas Lukonas
Tekstus parengė: Laima Šimkutė
Įgarsino: Danutė Žalpienė, Laima Šimkutė, Rimantas Serva
Filmavo ir maketavo: Rolandas Kančauskas
2. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia
2.1. Bažnyčios vidus
FOTO VIDEO
2.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
1517 m. liepos 23 d. Vilniuje surašytu dokumentu broliai Martynas ir
Lukas Viekavičiai fundavo Liolių bažnyčią. Tuo metu I-ą kartą paminėta ir jau
stovinti šv. Mikalojaus titulo bažnyčia Lioliuose. Sunku tiksliau pasakyti kada
buvo pastatyta bažnyčia – ji galėjo jau stovėti ir prieš 1517 m., įrengta dar
abiejų fundatorių tėvo.
Išlikusi bažnyčia – taip pat viena seniausių medinių bažnyčių
Lietuvoje, pasižyminti išskirtine architektūra, puošniu interjeru, kuriame gausu
autentiškų XVIII –XIX a. paminklų.
Bažnyčia trinavė, su dviem kryžmą suformuojančiomis šoninėmis
koplyčiomis primenančiomis lotyniškąjį kryžių. Vidurinė nava gerokai platesnė ir
aukštesnė už šonines. Bažnyčią dengia vientisas stogas, abipus jo kiek žemiau
yra vienšlaičių navų stogeliai ir dvišlaičiai koplyčių stogai. Iš kryžmos kyla
aukštas aštuonkampis bokštas, pastatytas 1851 m.
Bažnyčia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1999 m.
paskelbta kultūros paminklu. Restauruota 2001 m.
Liolių parapinė bažnyčia – vienas geriausiai išlikusių seniausios
medinės bažnyčių architektūros pavyzdys Žemaitijoje.
Liolių bažnyčios viduje vertingiausias XVIII a. pabaigoje sukurtas
didysis altorius. Nors jis vėliau buvo ne kartą perdažytas, taisytos kai kurios
dekoratyvinės detalės, vėlyvojo baroko altoriaus kompozicija ir puošybinė
drožyba išliko.
Altorių puošia XVIII a. pabaigoje sukurtos skulptūrų poros: apačioje
– šv. Kazimiero ir Stanislovo, aukščiau – pirmųjų krikščionių kankinių šv.
Stepono ir Lauryno, o viršutiniame tarpsnyje – šv. Simono ir Judo Tado, kurių
garbei dedikuota bažnyčia, skulptūros.
Apie projektą
2. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia
2.1. Bažnyčios vidus
FOTO VIDEO
2.2 Vargonai
Pagrindinis meniu
Pagrindinis didžiojo altoriaus paveikslas
sukurtas netgi anksčiau už bažnyčią ir įrengtas didysis
altorius – XVIII a. I-oje pusėje. Tiesa, XIX a. viduryje jis
buvo gerokai pertapytas. Didžiojo altoriaus antrajame
viršutiniame tarpsnyje sukurtas šv. Judo Tado, vieno iš
bažnyčios globėjų paveikslas. Tapyba barokinė,
ekspresyvi.
Panašiu laikotarpiu, kaip didysis altorius
(XVIII a. pabaigoje) sukurta ir sakykla, dekoruota
vėlyvojo baroko stiliumi. Įdomu tai, kad Žemaitijos
bažnyčiose XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kaip
sakyklos atrama neretai panaudojama klausykla. Tokį
pavyzdį randame ir Lioliuose.
Senesne tapyba išsiskiria kairiosios koplyčios
altoriaus paveikslai – pagrindinis šv. Antano Paduviečio,
nutapytas 1854 m., o viršutiniame tarpsnyje esantis Trijų
karalių paveikslas dar senesnis tapytas XVIII a.
pabaigoje ar pačioje XIX a. pradžioje.
Įdomūs ir vertingi greičiausiai Rytų Prūsijoje
1808 m. sukurti bažnyčios vargonai. Instrumentas
šiandien jau prastos būklės, tačiau neabejotinai vienas
seniausių šiame regione. Vargonų prospektas puoštas
barokinėmis ir klasicistinėmis detalėmis.
FOTOGALERIJA
Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia
2.1. Bažnyčios vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia
2.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
3. Liolių varpinė
VIDEO
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Vertingos architektūros ir šventoriuje stovinti varpinė. Ji pastatyta 1875 m., gana reto tipo, ant
aukšto akmenų mūro pamato, praplatinta viršutine dalimi ir primena gynybinį bokštą. Joje tebekabo
vertingi XVIII a. lieti varpai: vienas 1734 m. Karaliaučiuje pagamintas, o kitas su 1796 m. data.
4. Liolių kapinių koplyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
5. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia
5.1 Bažnyčios vidus
5.2 Vargonai
FOTO
VIDEO
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Užvenčio valdos minimos jau XV a., tačiau bažnyčia čia įsteigta gerokai
vėliau. Pirmąją bažnyčią Užventyje pastatė ir įrengė XVII a. pradžioje ar net XVI a.
pabaigoje LDK iždininkas ir Užvenčio žemių laikytojas Matas Vaina.
Dabartinė Užvenčio bažnyčia liudija įvairaus laikotarpio perstatymus. Išlikęs
XVIII a. pradžioje statytos bažnyčios planas, tačiau sienos ir stogo konstrukcijos
pakeistos jau XIX a. Bažnyčia trinavė, nors šoninės navos gerokai mažesnės už
pagrindinę. Kryžiaus planą sudaro dvi šoninės koplyčios. Dvišlaitis baroko formas
primenantis stogas ir masyvus kupolo pavidalo bokštas virš presbiterijos išlikę
greičiausiai po remontų XIX a. antrojoje pusėje.
Bažnyčios viduje irgi gausu skirtingo laikotarpio paminklų. Didysis altorius
sukurtas XIX a. antrojoje pusėje, istoristinio stiliaus, puošnus. Jame galima atpažinti
neoklasicistines ir neobarokines detales. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje XX
a. įrengtoje nišoje įstatyta Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Ši skulptūra uždengiama
profesionalios tapybos šv. Marijos Magdalietės paveikslu, tapytu XIX a. trečiojo ir
ketvirtojo ketvirčio sandūroje. Abu altoriai šoninėse koplyčiose įrengti vienu metu,
XIX a. trečiajame ketvirtyje. Jie savo puošyba artimi didžiajam altoriui, tiesa,
dekoruoti kukliau. Tačiau kai kurie juose esantys paveikslai sukurti kur kas anksčiau
nei drožinėti patys altoriai. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas kairiajame
koplyčios altoriuje minimas jau XIX a pirmoje pusėje, tačiau greičiausiai jis tapytas
dar anksčiau – XVIIIa. antrojoje pusėje. Dešiniosios koplyčios altorius viršutinio
tarpsnio šv. Mato paveikslas irgi amžiumi „pranoksta“ patį altorių, sukurtas XVIII a.
pabaigoje ar XX a. pradžioje.
Vargonai įrengti apie 1827 m. kadaise buvo skirti kaimyninei Kolainių
Karmelitų bažnyčiai, tačiau ją uždarius 1863 m. po kelerių metų perkelti į Užventį. Ant
vargonų esančioje lentelėje užrašyta: Signataro Jono Smilgevičiaus giminių aukomis
vargonai suremontuoti 1996.
FOTOGALERIJA
Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
FOTOGALERIJA
Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia
5.1 Bažnyčios vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia
5.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
6. Užvenčio varpinė
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Varpinė, sovinti šventoriaus kampe, nedidelė, paprastų formų, su
bokšteliu, statytu XIX a. pabaigoje. Joje tebekabo du Valdajuje lieti
varpai. Kaip liudija įrašai ant varpų, vienas nulietas Martyno Jačo
lėšomis, kitas – Izidoriaus Cešinskio (Cieszinski).
7. Užvenčio kapinių koplyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
8. Verpenos Šv. Onos koplyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Nedidelė Verpenos Šv. Onos koplyčia, stovinti ant
nedidelės pakilumėlės prie Kelmės – Šaukėnų kelio Žemaitijos
regiono medinės sakralinės architektūros kontekste išsisikiria
formų paprastumu ir tūrių proporcijų darna.
Išlikęs fundacijos aktas, patvirtintas Žemaičių kapitulos
notaro Karolio Burbos, liudija, kad pirmoji koplyčia Verpenoje
buvo pastatyta 1723 m. ir ją statė bei fundaciją skyrė Mykolas
Šemeta.
Nedidelę bažnytėlę primenanti Verpenos koplyčia
orientuota iš rytų į vakarus – pagrindinis keturkampiu bokštu
akcentuotas fasadas yra rytuose. Koplyčia labai paprastų
liaudiškų formų, tačiau iš kitų panašaus pobūdžio Žemaitijos
koplyčių, pasak medinės architektūros tyrinėtojų, ji kaip tik ir
išsiskiria aukštu dvitarpsniu, ant žemės pastatytu bokštu. Iš
tokio tipo statinių Verpenos koplyčia Žemaitijos regione esą
vienintelė.
Verpenos koplyčios planas – siauras ilgokas
stačiakampis, vakarų pusėje užsibaigiantis trisiene apside, rytų
pusėje – minėtu į priekį kiek išsikišusiu bokštu. Visam pastatui
ypatingos nuotaikos suteikia aukštas gegnių konstrukcijos
malksnomis dengtas stogas bei virš bokšto ir ant presbiterijos
kraigo iškelti nedideli kupoliuko pavidalo bokšteliai. Verpenos
koplyčios forma ir tūriai mažai kuo skiriasi nuo nedidelių
stačiakampio plano medinių bažnytėlių.
Dabartinis interjeras labai paprastas, santūrus ir
funkcionalus. Jame vyrauja vienavė erdvė, perdengta
plokščiomis lubomis, lygios tašytų rąstų sienos. Kol kas
koplyčioje yra vienintelis kūrinys – gana didelė liaudiška XVIII
a. pačios pabaigos Nukryžiuotojo skulptūra.
FOTO
FOTOGALERIJA
Verpenos Šv. Onos koplyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
9. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
9.1 Bažnyčios vidus
Apie projektą
FOTO
VIDEO
Pagrindinis meniu
Ankstyvoji Vaiguvos bažnyčios istorija nėra labai aiški ir dokumentuota šaltiniais. Pirmoji bažnyčia
statyta apie 1719m.
Nauja Vaiguvos bažnyčia pastatyta 1803 m., o kitais metais konsekruota Šv. Jono Krikštytojo
titulu. Bažnyčioje vertinga XIX a. drožta Antakalnio Jėzaus Nazariečio skulptūra. Šios dabar Vilniaus Šv.
Petro ir Povilo bažnyčioje esančios skulptūros kopijos buvo paplitusios po visą kraštą. Bažnyčioje
saugomos ir kelios XIX a. antrojoje pusėje greičiausiai naujai, 1877 m. statytai bažnyčiai nutapytos
Kryžiaus stotys.
XIX a. pabaigoje tikriausiai sukurti ir du procesijų altorėliai. Neobarokine drožyba ir karūna puošto
altorėlio vienoje pusėje įstatytas Pietos, o kitoje – Švč. Mergelės Marijos Škaplerinės paveikslas.
Bažnyčioje yra du žinomo XX a. pirmosios pusės tapytojo Zigmo Petravičiaus, ilgai dirbusio Kelmės
progimnazijoje, 1944 m. tapyti paveikslai. Viename jų nutapyta Švč. Trejybė virš Vilniaus katedros, kitas
yra Gailestingojo Jėzaus paveikslo, nutapyto remiantis vienuolės šv. Faustinos 1931 m. regėjimais kopija.
Bažnyčioje yra XIX a. pirmoje pusėje sukurti devynių balsų vargonai. Instrumento prospektas
puoštas barokine drožyba. Greičiausiai vargonai buvo sukurti ankstesnei bažnyčiai, statytai XIX a.
pradžioje.
FOTOGALERIJA
Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
FOTOGALERIJA
Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
9.1 Bažnyčios vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
10. Vaiguvos varpinė
FOTO
VIDEO
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Varpinė buvo pastatyta 1841 m. Ji XIX a. pabaigoje buvo remontuota. Išlikusi
varpinė kukli, nedidelė, liaudiškų formų su paplatėjimu apatinėje dalyje.
FOTOGALERIJA
Vaiguvos varpinė
Apie projektą
Pagrindinis meniu
11. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia
11.1 Vidus
11.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Medinės Šv. Baltramiejaus bažnyčios ir šalia stovinčios
dvitarpsnės varpinės ansamblis – Karklėnų miestelio architektūrinis
akcentas.
1767 m. Ignas Šiukšta Karklėnuose pastatė bažnyčią, kuri
buvo Kražių jėzuitų vienuolyno altarija. 1773 m. panaikinus jėzuitų
ordiną bažnyčia tapo Pašilės parapijos filija.
Iki mūsų dienų išlikusios 1871 m. statytos bažnyčios
architektūra liaudiško klasicizmo formų. Tai kryžiaus plano, vienanavė
salinė bažnyčia. Pagrindinio fasado portike keturi išlakūs briaunoti
stulpai laiko profiliuotą karnizą ir virš jo iškilusį aukštą trikampį
frontoną su mažu bokšteliu. Interjero puošybos elementai liudija ilgą ir
turtingą maldos namų istoriją, kadangi čia esama XVIII-XX a.
pirmosios pusės bažnytinės dailės paminklų.
Seniausios vertybės Karklėnų bažnyčios administratorių
įsigytos XVIII a. paskutiniame ketvirtyje, yra 1779 m. Rygoje I .A.
Hetzelio nulietas varpas, zakristijos bufetas, brolijai priklausęs
Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas ir keli mediniai kryžiai su
Nukryžiuotojo skulptūromis.
Minėtinas ant Nukryžiuotojo altoriaus mensos įkomponuotas
stačiakampis puošnus relikvijorius, kuriame po stiklu eksponuojamos
šventųjų relikvijos. Šis relikvijorius tikriausiai yra sukomponuotas XVIII
a. pabaigoje. Bažnyčios šoninę sieną puošia ant drobės tapytas šv
Kristoforo paveikslas. Subtili ir gana profesionali tapyba rodo, kad jis
sukurtas gana įgudusio XIX a. pirmosios pusės meistro. Vertingas XIX
a. antrosios pusės vietinės drožybos pavyzdys yra bažnyčios
koplyčioje pastatyta Kristaus su nendre skulptūra.
Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia
11.1 Vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia
11.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
12. Karklėnų varpinė
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Apie projektą
13. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia
13.1 Vidus
13.2 Vargonai
13.3 Varpas
Pagrindinis meniu
Pašilės miestelyje stovi medinė 1883 m. statyta Šv. Jurgio bažnyčia ir XIX a.
suręsta varpinė, kurioje dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo trys varpai,
vienas lietas 1620, o du – 1795 m.
Apie ankstyvąjį Pašilės bažnyčios istorijos etapą žinių beveik neturima. Kaip
netiesioginis XVII a. pirmosios pusės istorijos paminklas nebent gali būti įvardytas
1620 m. lietas varpas.
Iki mūsų dienų išlikusi 1883 m. statyta Pašilės bažnyčia yra lotyniškojo
kryžiaus plano, su dviem koplyčiomis. Virš paprastų formų pagrindinio fasado iškilęs
neaukštas bokštelis su ornamentuotu kryžiumi. Bažnyčioje išsaugota XVIII a.
antrosios pusės-XX a. pirmosios pusės dailės paminklų.
Didysis altorius – harmoningas ir išraiškingas liaudiškas klasicizmo stiliaus
imitavimo pavyzdys. Šv. Jurgio paveikslas tapytas XVIII a. paskutiniais
dešimtmečiais ir tikriausiai dar puošė 1781 m. statytos bažnyčios didijį altorių.
Bažnyčioje esama įdomių ir vertingų pavienių bažnytinės dailės kūrinių.
Vienas iš vertingiausių – priebažnytyje, virš švęsto vandens indo pritvirtintas kryžius
su XVIII a. išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra.
Nuo XIX a. Pašilės bažnyčios šventorių puošia vienatarpsnė į viršų
siaurėjanti varpinė ir nesudėtingų formų koplytstulpiai.
Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia
13.1 Vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia
13.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia
13.3 Varpas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
14. Pašilės koplytstulpiai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
15. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia
15.1 Vidus
15.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Žalpiai minimi jau XVII a., tačiau bažnyčios
istorija prasideda tik XIX a. pradžioje. I814 m. buvo
pastatyta koplyčia, tuo metu kaip filija paskirta
Viduklės bažnyčiai. 1815 m. įrengti vargonai, tais
pačiais metais Karaliaučiuje A. Hartmannas
bažnyčiai nuliejo varpą. Išlikęs varpas ir vargonai
kone vieninteliai šiandien liudija apie senosios
koplyčios egzistavimą.
Naujosios bažnyčios statybų pradžią liudija įrašas
ant akmens pamatuose: Lietuvos nepriklausomybės
atminimui, Žalpiai 1928 V 15.
Bažnyčia nedidelė, vienanavė, stačiakampio
plano. Virš pagrindinio įėjimo kyla bokštelis, dar
vienas įrengtas tradiciškai virš presbiterijos.
Didžiojo altoriaus kitoje pusėje esanti lentelė
su įrašu liudija, kad altorius statytas žinomo XX a.
pirmosios
pusės
vargonų
meistro
Jono
Garalevičiaus (1871-19430) lėšomis. Didysis
altorius santūrus, profesionalaus darbo. Altoriaus
centre įstatytas Nekaltojo Prasidėjimo Švč.
Mergelės Marijos paveikslas, šonuose mažesnės
Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos ir Švč, Jėzaus
širdies skulptūros. Didžiojo altoriaus centrinio
paveikslo kitoje pusėje įkomponuotas ir šv.
Benedikto Nursiečio paveikslas. Šis paveikslas
buvo įtaisytas taip, kad reikalui esant buvo galima
atsukti vieną arba kitą paveikslą.
Bažnyčioje saugomi ir kiti įdomūs paminklai.
Kryžiaus kelio stotys naujai bažnyčiai sukurtos
panaudojant italų tapytojo Luigi Morgari (18571935) tapybos darbų reprodukcijas.
Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia
15.1 Vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia
15.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
16. Žalpių varpinė
Apie projektą
Pagrindinis meniu
17. Maironių (Saudininkų) Švč. Mergelės Marijos
bažnyčia.
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Maironių Švč. Mergelės Marijos bažnyčią savo žemėje 1782 m.
pastatė Saudininkų savininkas Ksaveras Stanevičius. Bažnyčios statybą
rėmė ir turtingesni valstiečiai.
Bažnyčia išlaikė pirminę planinę struktūrą, tūrius, būdingas liaudies
sakralinės architektūros formas. Tokių itin lakoniškos formos , nepuošnių
XVIII a. sakralinių pastatų Žemaitijos regione likę nedaug, tačiau jie
akivaizdžiai liudija paties seniausio, paplitusio XV-XVI a., sakralinių pastatų
tipo tradiciją.
Maironių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia – stačiakampio plano su
trisiene apside, nedidelio tūrio, medinis, ant akmenų mūro pamato , itin
paprastų santykių formų pastatas. Ant pagrindinio fasado stogo kraigo
stūkso nedidelis keturkampis bokštelis. Bažnyčios interjeras, kaip ir
eksterjeras, toks pat santūrus, paprastas, saikingas ir funkcionalus.
Vienanavė erdvė perdengta medinėmis kiek įgaubtomis lubomis.
Laikui bėgant bažnyčios įranga keitėsi, ji nesudaro autentiško
ansamblio, daug kas buvo perkelta ir pritaikyta iš kitų sakralinių pastatų.
Pirmajame didžiojo altoriaus tarpsnyje įtaisytas titulinis Švč. Mergelės
Marijos paveikslas su aptaisais. Kadaise jis puošė pirmosios dar medinės
Kražių benediktinių bažnyčios didįjį altorių. Šis paveikslas – tai ant
sujungtų medžio lentų tapyta Trakų Švč. Dievo Motinos nevisiškai tiksli
maždaug XVII a. vidurio kopija, įkomponuota į kiaurapjūvį rėmą, jo
ornamento stilistika taip pat būdinga XVII a. vidurio drožiniams. Kairiojo
šoninio altoriaus šv. Onos paveikslas su aptaisais priskiriamas prie
vertingiausių Maironių bažnyčios dailės paminklų. Tai vietinės mokyklos
XVII a. tapybos pavyzdys. Tai tikriausiai tas pats paveikslas, kadaise
buvęs Kražių benediktinių bažnyčios Šv. Onos altoriuje. Minėtinas XVIII a.
antrosios pusės gana profesionaliai nutapytas paveikslas „Trys Karaliai
garbina Kūdikėlį Jėzų“, taip pat atvežtas iš buvusios Kražių benediktinių
bažnyčios. Dar vienas meniniu požiūriu vertingas paveikslas šv. Stanislovo
Kostkos atvaizdas, tikriausiai tapytas XVIII a. antrajame ketvirtyje, galimas
dalykas kadaise buvęs Kražių jėzuitų vienuolyno bažnyčioje.
18. Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
18.1 Bažnyčios vidus
18.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Vidsodžio parapijos ir bažnyčios istorija
nėra sena. Dabar Vidsodžio kaime esanti medinė
bažnyčia pastatyta 1938-1939 m.
Medinė Vidsodžio bažnyčia yra lotyniškojo
kryžiaus plano su vienu pagrindinio fasado centre
šiek tiek į priekį „ištrauktu“ bokštu, kuris užbaigtas
aukštu keturšlaičiu stogu.
Vidaus įranga rodo, kad bažnyčios
puošimui buvo naudoti iš kitų aplinkinių bažnyčių
įvairiu metu dovanoti seni dekoro elementai,
liturginiai daiktai, taip pat buvo užsakomi nauji
dailės kūriniai. Dalis bažnyčioje esančių
puošmenų yra sukurta ar įgyta XX a. viduryje arba
net antrojoje amžiaus pusėje.
Dabar bažnyčioje yra XVII, XIX ir XX a.
bažnytinės dailės paminklų. Didžiojo altoriaus
pirmajame tarpsnyje įkomponuotas XIX a. (?)
tapytas Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas,
kurį dovanojo Šaukėnų klebonas. Kairiojo šoninio
altoriaus antrajame tarpsnyje yra šv. Kazimiero
paveikslas, žymaus XVII a. italų tapytojo Carlo
Dolci paveikslo kopija.
Greičiausiai į Vidsodžio bažnyčią, tik ją
pastačius, iš Upynos (Telšių r.) buvo atkelti
įspūdingi rokokinių, pereinančių į klasicizmą formų
vargonai. Jie gali būti sukurti apie 1807m.
Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
18.1 Bažnyčios vidus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
18.2 Vargonai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
19. Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia
19.1 Šventoriaus vartai
19.2 Šventorius
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia
19.1 Šventoriaus vartai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia
19.2 Šventorius
Apie projektą
Pagrindinis meniu
20. Stulgių bažnyčios varpinė
Apie projektą
Pagrindinis meniu
21. Kolainių Dievo Motinos ikonos
„Smolenskaja“ cerkvė
FOTO
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Iki XIX a. 7-ojo dešimtmečio
Kolainiuose
veikė
karmelitų
vienuolyno bažnyčia, kuri 1867 m.
performuota į Viešpaties Atsivertimo
cerkvę.
Gyvenvietė
pavadinta
Blagoveščenskoje (kadangi atkelti
kolonistai iš Blagovečensko). Tačiau
1922 m. cerkvė ir 44 ha žemės
sugrąžinti
katalikams,
cerkvė
rekonstruota į bažnyčią. Kadangi tuo
metu Kolainiuose buvo mažai katalikų,
bet gyveno daug stačiatikių kolonistų,
todėl jie teikė prašymą
sugrąžinti
cerkvę. 1940 m. pašventinta cerkvė,
įrengta mediniame name. 1947 m.
sovietai oficialiai užregistravo parapiją.
FOTOGALERIJA
Kolainių Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“
cerkvė
Apie projektą
Pagrindinis meniu
22. Koplytėlė Tytuvėnuose
Apie projektą
Pagrindinis meniu
23. Koplytėlė prie Jukniškių kaimo
FOTO
Apie projektą
Pagrindinis meniu
FOTOGALERIJA
Koplytėlė prie Jukniškių kaimo
Apie projektą
Pagrindinis meniu
24. Koplytėlė Kražiuose
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Apie projektą
Pagrindinis meniu
25. Adošiškės dvaras (Kražių sen.).
25.1 Gyvenamasis namas
25.2 Svirnas
25.3 Ūkinis pastatas
Dvaro medinį gyvenamąjį namą
atstatė iš Vilniaus į Adošiškę atsikėlusi
diplomuota provizorė Regina Jankauskienė.
Adošiškė senovėje turėjo daugiau
kaip 200 hektarų žemės, didelį tvenkinį,
miškų. Dvaras priklausė Jadvygai Lopataitei,
kurią vedusiam R.Jankauskienės seneliui
Vaitiekui Bytautui jis atiteko kaip kraitis.
Prieškario žemės reforma dvarui paliko 80 ha
žemės.
Bytautų tėviškė – daugiau kaip 300
hektarų turėjęs Pagirgždučio dvaras Karklėnų
parapijoje. Dvaras priklausė Tadui Bytautui,
nepriklausomybės kovų savanoriui. Po
prieškario Lietuvoje vykusios žemės reformos
dvarui paliko tik 80 ha žemės. Negana to,
sudegė medinis rūmas.
Tadas
Bytautas
vedė
Gelučių
dvarininko,
garsaus
šalies
miškininko
Marcijono
Janavičiaus
dukrą
Mariją.
M.Janavičius dukrai skyrė kraitį – nupirko iš
Jadvygos Lopataitės-Bytautienės Adošiškės
dvarą. Čia iš Pagirgždučio apie 1928-1930uosius metus persikėlė jaunųjų Bytautų
šeima ir gyveno kartu su senaisiais Bytautais.
Tada Tadui Bytautui kaip savanoriui buvo
grąžinta žemės, miško. Adošiškės dvaras
prieškaryje turėjo 150 ha žemės, miškų.
Adošiškės dvaras (Kražių sen.).
25.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Adošiškės dvaras (Kražių sen.).
25.2 Svirnas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Adošiškės dvaras (Kražių sen.).
25.3 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
26. Kletiškės dvaras (Kražių sen.)
26.1 Gyvenamasis namas
26.2 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kletiškės dvaras (Kražių sen.)
26.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kletiškės dvaras (Kražių sen.)
26.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kletiškės dvaras (Kražių sen.)
26.2 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
27. Kiaunorių dvaras (Tytuvėnų sen.)
27.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Prie Tytuvėnų – Šiaulių kelio,
11 km į šiaurę nuo Tytuvėnų,
Kiaunorių gyvenvietėje.
Kiaunorių dvaras pirmą kartą
istoriniuose šaltiniuose minimas
1596
m.
Tuomet
jį
valdė
Kiaunarskių giminė. 1851 m.
Kiaunoriuose Ksaveras Kiaunarskis
pastatė architektūriniu požiūriu
labai įdomius medinius dvaro
rūmus, tebestovinčius ir dabar.
Nepriklausomybės metais dvarą
valdė
Janina
KiaunarskytėSinkevičienė. 1941 m. ji ištremta į
Sibirą, ten mirė. Lietuvai atgavus
nepriklausomybę, dvaro rūmus ir
150 hektarų žemės atgavo Janinos
Sinkevičienės marti Stanislava
Mikulskytė-Sinkevičienė
ir
jos
dukros Marija ir Jadvyga.
Kiaunorių dvaras (Tytuvėnų sen.)
27.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kiaunorių dvaras (Tytuvėnų sen.)
27.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
28. Išlynų dvaras (Pakražančio sen.)
28.1 Gyvenamasis namas
28.2 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Išlynų
dvare
gyveno
Mykolas
Kazimieras Girdvainis (1841-10-20 Vilnius –
1925-12-27 Išlynos) žymus ictiologas ir
bitininkas. Paryžiaus MA narys (1878).
Žuvininkystės pradininkas Lietuvoje. 186673 m. Varšuvoje studijavo gamtos mokslus,
agronomiją, vėliau Vokietijoje, Prancūzijoje,
D.Britanijoje ir Liuksemburge specializavosi
ichtiologijoje, entomologijoje. 1876 m.
pradėjo tirti Lietuvos vandens gyvūnus,
Šiauliuose surengė Lietuvos gėlųjų vandenų
ir Baltijos, Juodosios jūros faunos parodą.
1881 m. Gerkonyse (prie Dūkšto) įsteigė
žuvų veisyklą, joje pirmasis iš dirbtinai
apvaisintų ikrų užaugino seliavas. 1880-85
m. suprojektavo ir įrengė žuvivaisos įmonę
Vokėje. 1895 m. savo lėšomis į Nemuną,
Dauguvą, Vyslą paleido sterlių, Trakų
ežeruose įveisė karpius, sykus. Lietuvoje,
Lenkijoje,
Ukrainoje
įsteigė
–
350
žuvininkystės ūkių. 1883-93 m. tyrė ungurių
biologiją, migraciją iš Atlanto vandenyno į
Sommeos
upę
Prancūzijoje.
Tyrė
bitininkystės problemas. Svarbiausi veikalai:
Bitės anatomija (1875 Paryžius, pranc. k.),
Žuvų
patalogija (1877,1880, pranc. k.,
1882, vok. k.).
Išlynų dvaras (Pakražančio sen.)
28.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Išlynų dvaras (Pakražančio sen.)
28.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Išlynų dvaras (Pakražančio sen.)
28.2 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
29. Spyglių dvaras (Užvenčio sen.)
29.1 Gyvenamasis namas
29.2 Kiti pastatai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Šiuo metu buvę Spyglių dvaro
pastatai prastos būklės, dalis centrinio
pastato jau nugriauta, kitoje dalyje
gyvena žmonės. Apie buvusį vidaus
interjero turtingumą liudija tik kadaise
buvusi puiki, bet dabar jau griūvanti
krosnis.
Iš Spyglių dvaro yra kilusi
dailininkė
Sofija
LiseckaitėPlechavičienė (g. 1914 m. Spyglių
dvare), profesionali dailininkė. Ji meno
mokslus studijavo Kauno meno
mokykloje. 1936-1937 m. mokėsi
Briuselio karališkoje akademijoje, 1938
m. – meno akademijoje Vienoje. 19401941
m.
mokytojavo
Telšių
gimnazijoje, ten dėstė piešimą ir
vokiečių kalbą. 1944 m. Sofija kartu su
vyru Leonardu Plechavičiumi (karo
meto Vietinės rinktinės organizatoriaus
Povilo Plechavičiaus broliu) pasitraukė
į Vokietiją, o 1949 m. pasitraukė į JAV.
Ten dailininkė vertinama kaip labai
gera portretistė, dalyvauja įvairiose
meno parodose.
Spyglių dvaras (Užvenčio sen.)
29.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Spyglių dvaras (Užvenčio sen.)
29.2 Kiti pastatai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Spyglių dvaras (Užvenčio sen.)
29.2 Kiti pastatai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Apie projektą
Pagrindinis meniu
30. Užvenčio dvaras (Užventis)
30.1 Gyvenamasis namas
30.2 Svirnas (Užvenčio kraštotyros muziejus,
Kelmės krašto muziejaus filialas)
30.3 Kiti pastatai
VIDEO
Užvenčio dvaras žinomas nuo XV a. Nuo 1527 m. Žygimantas
Senasis jį perėmė savo žinion, ir Užventis tapo karališkuoju dvaru.
Žinoma, kad 1820 m., jau carinės Rusijos laikais, dvaras ir jo žemės
atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui-Liubeckiui. Tai labai
sena LDK didikų giminė, minima jau Vytauto laikais. XV a. karalius
Kazimieras jiems suteikė žemių Pinsko apylinkėse (dab. Baltarusija).
Vėlesniais amžiais ypač iškilo Pranciškus Druckis-Liubeckis (1778-1846).
Tarnavo Rusijos kariuomenėje (Lietuva jau buvo carinės
Rusijos
okupuota), 1799 m. dalyvavo jungtinių Rusijos ir Austrijos pajėgų, kurioms
vadovavo A.Suvorovas, kariniuose veiksmuose prieš Prancūziją. Išėjęs į
atsargą, nuo 1816 m. paskirtas Gardino, tais pačiais metais – Vilniaus
gubernatoriumi. Tuo laikotarpiu Druckiai, matyt, ir įsigijo Užvenčio dvarą,
kuriame jie negyveno, tačiau rūpinosi ne tik dvaru, bet ir miesteliu. 1825
m. Druckiai atstatė sunykusią Užvenčio katalikų bažnyčią...
1887-1898 m dvarą nuomojo Anupras ir Stanislava Pečkauskai –
žinomos rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877-1930)
tėvai. Užventyje prabėgo gražiausios M. Pečkauskaitės gyvenimo dienos,
čia ji sėmėsi įkvėpimo vertingiausiems savo kūriniams „Viktutė“, „Sename
dvare“, kitiems. Čia ji susipažino su gimnazistu Povilu Višinskiu, kuris
sudomino ją Lietuvos praeitimi, kultūra. Veikiama jo minčių, M.
Pečkauskaitė keitė orientaciją – nuo sulenkėjusių dvarininkų pasuko į
lietuvybę. Užsidegė noru ir pati mokyti kitus rašto, o Povilas tai skatino.
Užventis M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos gyvenimui ir kūrybai buvo
ypatingas. Ji sukūrė dvaro simbolį: kai išgirstame „senas dvaras“,
„sename dvare“ – iškart mintyse iškyla Užvenčio dvaras. Šatrijos Ragana
net buvo vadinama „dvarų rašytoja“.
Užvenčio dvaras (Užventis)
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Dvaras susijęs ir su kitu žymiu žmogumi – 1918 m. Lietuvos
nepriklausomybės akto signataru Jonu Smilgevičiumi (1870-1942). 1910
m. J. Smilgevičius nusipirko Užvenčio dvarą., kurį pavertė pavyzdiniu
ūkiu: čia įsteigė pirmąją Lietuvoje 40 ha tabako plantaciją, įsigijo
produktyvių galvijų, įrengė modernų valcų malūną, spirito varyklą,
plytinę, sūrinę, elektrinę, lentpjūvę. J. Smilgevičius buvo studijavęs
mokslus Karaliaučiaus, Berlyno universitetuose. Aktyviai dalyvavo
visuomeniniame gyvenime. 1917 m. buvo vienas iš Lietuvių
konferencijos Vilniuje organizatorių, joje išrinktas į Lietuvos Tarybą, kuri
1918 m. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. (J. Smilgevičius
neėmė atlyginimo už signataro pareigas, nes matė, kad skursta
neturtingi grytelninkai, amatininkai ir mažažemiai.) Nepriklausomybės
metais – įvairių akcinių bendrovių, Lietuvos kredito banko steigėjas.
Gyveno Užventyje beveik iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, o vėliau
čia sugrįždavo pailsėti su šeima tik vasaromis. Mirė Kaune, palaidotas
kapinių koplyčioje Užventyje. 1996m. giminių noru signataro palaikai iš
koplyčios perkelti į kapines, kuriose 1998 m. pastatytas antkapinis
paminklas. J. Smilgevičiaus vardu pavadintas parkelis, o prie buvusio
Užvenčio dvaro 2009 m. iškilo jam skirta akmens skulptūra, kurią sukūrė
Zyplių dvaro savininkas Vidas Cikana.
Apie Užvenčio dvarą galima daugiau sužinoti nuo 1966 m.
veikiančiame Užvenčio kraštotyros muziejuje, įsikūrusiame dvaro
svirne, kuris 2010 m. naujai restauruojamas.
2002 m. Užvenčio dvaro malūną įsigijo ir restauravo Alvydas ir
Milda Knyzeliai. Malūne ir šalia jo vyksta konferencijos, literatūriniai
skaitymai, kūrybiniai plenerai.
2009 m. rekonstruotame Užvenčio dvare, kur sovietmečiu buvo
tarybinio ūkio kontora, atidaryti bendruomenės namai. Dvare 2010 m.
gyveno keturios šeimos.
Užvenčio dvaras (Užventis)
30.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Užvenčio dvaras (Užventis)
30.2 Svirnas (Užvenčio kraštotyros muziejus,
Kelmės krašto muziejaus filialas)
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Užvenčio dvaras (Užventis)
30.3 Kiti pastatai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
31. Gelučių dvaras (Šaukėnų sen.)
31.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Gelučių dvaro rūmai pastatyti 1791 m.
Pagal žodinę tradiciją Gelučiai buvo Marijos
Putvinskaitės, Rapolo sesers, ištekintos už Juzefo
Butkevičiaus, kraitis. Jų dukra Kristina, po tėvų ir
brolio Kazimiero mirties tapusi dvaro savininke,
ištekėjo už kaimyno iš Gaugarių Marcijono
Janavičiaus.
Marcijonas Janavičius (1855 – 1929 )
miškininkas, mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Vilniaus
realinėje mokykloje ir Petrapilio miškų institute.
Baigęs mokslus, ilgą laiką dirbo Briansko plieno
liejyklų miškuose, vesdamas Malcevo plieno
gaminimo įmonių ūkį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą
grįžo Lietuvon į savo ūkį. 1918 m. Lietuvos
vyriausybės paskirtas įgaliotiniu perimti iš vokiečių
okupacinės valdžios turtą Kuršėnų apskrityje. 1919
m. buvo suėmimo ir maitinimo departamento
direktoriumi. Šią įstaigą likvidavus, perėjo dirbti į
miškų departamentą ir buvo miškų inspektoriumi
Žemaitijos rajone. Veikė ūkinėse organizacijose.
M. Janavičius draugavo ir artimai bendravo
su Pavėžupio savininku, žmonos pusbroliu Vladu
Putvinskiu. Jam prižiūrint Gelučiuose atsirado žuvų
tvenkiniai, buvo pastatyta bendra akmeninė
pieninė (išlikusi ir šiandien) bei Žemaitijoje mažai
kur aptinkamas didžiulis klojimas su į pastogę
pakeltu tiltu.
Gelučių dvaras (Šaukėnų sen.)
31.1 Gyvenamasis namas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
32. Kelmės dvaras (Kelmė)
32.1 Svirnas
32.2 Medinis kumetynas
32.3 Oficina
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis XV a. Tada Kelmė
buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. pabaigoje
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą
padovanojo Jonui Kontautui. 1591 m. dvaras atiteko Gruževskiams.
Gruževskių (Gružewski) giminė Kelmės dvarą valdė 350 metų.
Giminės šaknys – Lenkijoje, Lomžos srityje. Kelmės dvaras įvairiu
istorijos laikotarpiu buvo švietimo, kultūros židiniu. Gruževskiai buvo
aktyvūs reformacijos šalininkai. 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų
parapiją. 1622 m. pastatydino mūrinę bažnyčią. Kelmės dvaras
garsėja ir tuo, kad būtent čia pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831
m. sukilimas.
1940 m. paskutinės dvaro savininkės Gabrielė Gruževskienė su
dukromis Adolfina ir Sofija buvo išvarytos iš dvaro, 1941 m.
ištremtos į Sibirą. Vokiečių okupacijos metais Kelmės dvare
gyveno baronas fon Haren, pokario metais čia buvo įsikūrusi
mokykla, vėliau Paukštininkystės tarybinio ūkio centras, kuris išlaikė
ir dvaro pastate buvusį visuomeninį muziejų, 1990 m. davusį
pradžią dabartiniam Kelmės krašto muziejui.
Kelmės dvaras (Kelmė)
32.1 Svirnas
FOTO
Apie projektą
Pagrindinis meniu
VIDEO
Tai seniausias tokio tipo medinis svirnas
Lietuvoje. Pirmą kartą dvaro aprašuose jis paminėtas
1716 metais. Svirnas pasiekė mūsų laikus mažai
pakitęs, išlaikęs savo pirmykščią išvaizdą. Tik XIX a.
pabaigoje svirno pietrytiniame fasade vietoje langų jau
buvo įrengtas keltuvas.
Pastarąjį dešimtmetį Kelmės dvaro svirnas buvo
avarinės būklės: dalis medinių sienų pažeista puvinio,
stogas ir perdanga – grybo. Be to, šalia svirno buvo
išasfaltuota aikštelė, kuri buvo iškilusi aukščiau už
svirno pamatus. Lietaus vanduo nuo asfalto tekėjo link
svirno ir plovė jo pamatus. Visos šios priežastys kėlė
grėsmę vertingo paveldo objekto išlikimui. Dėl prastos
svirno būklės buvo nuspręsta jį ne tik konservuoti, bet ir
restauruoti.
2010 m. Kelmės rajono savivaldybė baigė
įgyvendinti Norvegijos finansinio mechanizmo, Lietuvos
Vyriausybės ir rajono savivaldybės remiamą projektą
„Kelmės dvaro sodybos svirno restauravimas ir
pritaikymas muziejinei, kultūrinei ir švietimo paskirčiai“.
Kelmės dvaro svirno pamatai – akmenų, vidaus
sienos ir pertvaros – medinės, stogas dvišlaitis, dengtas
skiedromis. Vieno aukšto su pastoge svirnas pasižymi
maloniomis
išilgintomis
proporcijomis.
Fasadų
architektūrinio dekoro elementų nėra. Pagrindinė fasado
puošmena – išlikusios ketverios autentiškos durys.
FOTOGALERIJA
Kelmės dvaras (Kelmė)
32.1 Svirnas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kelmės dvaras (Kelmė)
32.2 Medinis kumetynas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Kelmės dvaras (Kelmė)
32.3 Oficina
Apie projektą
Pagrindinis meniu
33. Šilo Pavėžupio dvaras (Šaukėnų sen.)
33.1 Svirnas
33.2 Paminklinė lenta
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pirmosios istorinės žinios apie Pavėžupį
siekia XVI a. I. Sprogis savo geografiniame žodyne
rašė, kad jau 1575 m. Beržėnų valsčiuje prie
Vėžupio upelio buvęs Šilo dvaras. Vėliau šią
gyvenvietę imta vadinti Šilo Pavėžupiu. XVIII a.
viduryje Šilo Pavėžupis atiteko PūtviamsPutvinskiams. Pūtviai čia atkeliavo iš Karšuvos
krašto. Jų senoji ir tikroji tėviškė yra Pūtvė
(Tauragės aps., Šilalės vls.). Petras Putvinskis,
vedęs Šilo Pavėžupio bajoraitę Radavičiūtę, buvo
pirmasis Putvinskis, atsikėlęs iš Pūtvės.
Vladas Gerardas Putvinskis-Pūtvis (18731929 Kaune), lietuvių nacionalinio atgimimo
dalyvis, visuomenės veikėjas, Lietuvių šaulių
sąjungos kūrėjas ir vadovas. Mokėsi Šiaulių ir
Jelgavos gimnazijose. 1894-1896 m.
Halės
universitete studijavo agronomiją. Nuo 1896 m.
ūkininkavo Šilo Pavėžupio dvare. Įsijungęs į
nacionalinį judėjimą, steigė slaptas lietuviškas
mokyklas, globojo knygnešius. Jo dvaras buvo
draudžiamos literatūros paskirstymo ir saugojimo
punktas. Graužikų ir Šilo Pavėžupio dvaruose
rinkdavosi Žemaitė, Povilas Višinskis, Petras
Avižonis, Jonas Jablonskis, Augustinas Janulaitis
ir kiti lietuvių kultūros vekėjai. 1906 m. caro
valdžios areštuotas, kalintas Šiaulių ir Kauno
kalėjimuose. Paleistas be teisės gyventi Lietuvoje,
įsikūrė Jaltoje. 1914 m. vėl areštuotas ir
apgyvendintas Žemutiniame Novgorode. Tik 1918
m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, kur įkūrė
Šaulių sąjungą. Grįžęs į Šilo Pavėžupį organizavo
savivaldybes.
Šilo Pavėžupio dvaras (Šaukėnų sen.)
33.1 Svirnas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Šilo Pavėžupio dvaras (Šaukėnų sen.)
33.2 Paminklinė lenta
Apie projektą
Pagrindinis meniu
34. Vaiguvos dvaras (Vaiguvos sen.)
34.1 Svirnas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Istoriniuose šaltiniuose Vaiguvos dvaras minimas
1557 m.
XIX a. Vaiguvos dvaras buvo didikų Sirevičių
nuosavybė. Sirevičiui mirus, dvaras atiteko jo dukrai
Jadvygai, ištekėjusiai už generolo Aleksandro Babiansko.
Dvare kurį laiką gyveno ir mirė A. Babiansko sesers vyras,
agronomas ir visuomenės veikėjas Steponas Hulevičius
bei jo brolis medicinos mokslų daktaras Vladislovas
Hulevičius.
1923 m. duomenimis Vaiguvos dvare gyveno 46
žmonės. 1925 m. dvaras buvo išparceliuotas, o 120 ha
dvaro centre 1926 m. įsteigtas Dievo Apvaizdos draugijos
seserų vienuolynas su 50 vienuolių. 1931 m. mirus
Vaiguvos dvaro savininkui A. Babianskui, dvaras atiteko
paskutinei jo savininkei Elenai Babianskaitei, kuri 1941 m.
buvo ištremta į Sibirą.
Vaiguvos dvaras (Vaiguvos sen.)
34.1 Svirnas
Išlikęs svirnas nuo 1837 metų, vieno aukšto. Pamatai – akmenų mūro. Sienos – rąstų.
Apie projektą
Pagrindinis meniu
35. Tytuvėnėlių dvaras (Tytuvėnų sen.)
35.1 Sodininko namelis
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Rašytiniuose šaltiniuose Tytuvėnų dvaras minimas 1500 metais. Jo
savininkas buvo Stanislovas Bartusevičius, kurio dukra Ona ištekėjo už
Vilniaus vaivados J. Hlebavičiaus, o 1549 m. Tytuvėnų dvarą pasidalijo
penkios jų dukros. XVI a. pradžioje dvaras ir miestelis ėjo iš vienų rankų į
kitas. Antrąją amžiaus pusę dėl šių turtų dvarininkai bylinėjosi, įkeitinėjo jį,
pardavinėjo dalimis, kol perėjo kunigaikščio Leono Sapiegos nuosavybėn.
1609 m. dvaras, gretimos žemės ir miestelis buvo parduotas Lietuvos Didžiojo
Kunigaikščio vėliavininkui ir Žemaitijos seniūnui Andriui Valavičiui. Jam mirus,
1616 m. dvarą perėmė brolis Jeronimas. Jo dukros Teklės vyru tapo
kunigaikštis, Lietuvos maršalka Aleksandras Liudvikas Radvilas. Beveik du
šimtmečius Tytuvėnus ir dvarą valdė net penkios Radvilų kartos. 1808 m. visą
šį turtą už 35 tūkstančius nupirko pakamaris Jonas Burba. 1825 m. turtas
atiteko jo dukrai Celinai Burbaitei, kurį ji gavo kaip kraitį, tekėdama už J.
Pšeciševskio. Celinos dukrai – irgi Celinai Pšeciševskai Tytuvėnų žemės
atiteko ištekėjus už Izidoriaus Riomerio. Izidorius Riomeris Eugenijaus ir
Jozefo Riomerių tėvas (1843-1910) palaidotas Tytuvėnuose, Riomerių
koplyčioje, o jo žmona Celina mirė 1916 m. ir palaidota Rusijoje prie Vitebsko.
Izidoriaus sūnus Eugenijus Riomeris ypač rūpinosi Tytuvėnų dvaru, kuriame
gyveno su žmona, žinoma dailininke Sofija Dembovskyte, kurios kūrybingiausi
ir brandžiausi metai prabėgo būtent šiame dvare. Riomeriai gyveno 11,5 m
ilgio ir 7,5 m pločio name, kuris buvo suręstas iš maumedžio rąstų ir dengtas
medžio gontais.
Tytuvėnėlių dvaras (Tytuvėnų sen.)
35.1 Sodininko namelis
Apie projektą
Pagrindinis meniu
36. Daustorių dvaras (Vaiguvos sen.)
36.1 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Daustorių dvaras pirmą kartą paminėtas 1568 m. Prieš
Pirmąjį pasaulinį karą dvaro savininku tapo Valdemaras
Liutikas, kuris vėliau pasižymėjo kovose dėl Lietuvos
nepriklausomybės. 1919 m. jis su 15 vietinių žmonių būriu
likvidavo bolševikų valdžią Užventyje. 1931 m. dvaras buvo
išskirstytas į vienkiemius. Iki šių dienų išlikęs pasakojimas, kad
ponas apie 1930 metus pralošęs Daustorių dvarą ir nusišovęs
antrame jo aukšte. Pokaryje vienoje Daustorių dvaro pastato
dalyje buvo įsikūrusi mokykla, o kitoje – parduotuvė. Dvaro
būta gražaus, su kolonomis, kurių dabar tik žymės. Viduje yra
išlikę sukti laiptai, aukštos krosnys. Tebestovi senasis svirnas,
buvęs kumetyno pastatas.
Daustorių dvaras (Vaiguvos sen.)
36.1 Ūkinis pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
37. Povilo Višinskio memorialinis muziejus
(Kelmės krašto muziejaus filialas) Ušnėnų k.,
Užvenčio sen.
Apie projektą
Pagrindinis meniu
37.1 Memorialinis muziejus
37.2 Memorialinė ekspozicija
37.3 Povilo Višinskio kambarys
37.4 Etnografinė ekspozicija
VIDEO
P. Višinskio memorialinis muziejus įkurtas 1960 m. Jo
gimtajame name įrengta memorialinė ekspozicija, kurioje
atsispindi ir kaiminystėje
gyvenusios rašytojos Žemaitės
gyvenimo ir kūrybos kelias. Netoli namo stovi paminklinis
akmuo, žymintis buvusios sodybos, kurioje gyveno Žemaitė,
vietą.
Povilas Višinskis (1875-06-28 Ušnėnų k. – 1906-04-23
Berlyne), lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, literatūros kritikas,
publicistas, vienas Lietuvos demokratų partijos kūrėjų. 18861894 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Sankt
Peterburgo universiteto gamtos fakultetą. Parašė konkursinį
darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“. Aktyviai
dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo
„Varpe“, „Ūkininke“, įtraukė į literatūrinę veiklą Žemaitę, Šatrijos
Raganą, Lazdynų Pelėdą (S. Pšibiliauskienę), Jovarą. Kovojo
prieš
lietuviškos spaudos draudimą. 1899 m. dalyvavo
pastatant Palangoje
pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika
pirtyje“. 1905 m. įsteigė knygų leidimo bendrovę „Šviesa“.
Parengė tris elementorius, parašė politinių brošiūrų („Kas yra
konstitucija“,
„Vaina arba Karė“), straipsnių, apsakymų,
vaizdelių.
Povilo Višinskio memorialinis muziejus (Kelmės
krašto muziejaus filialas) Ušnėnų k., Užvenčio sen.
37.1 Memorialinis muziejus
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Povilo Višinskio memorialinis muziejus (Kelmės
krašto muziejaus filialas) Ušnėnų k., Užvenčio sen.
37.2 Memorialinė ekspozicija
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Povilo Višinskio memorialinis muziejus (Kelmės
krašto muziejaus filialas) Ušnėnų k., Užvenčio sen.
37.3 Povilo Višinskio kambarys
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Povilo Višinskio memorialinis muziejus (Kelmės
krašto muziejaus filialas) Ušnėnų k., Užvenčio sen.
37.4 Etnografinė ekspozicija
Apie projektą
Pagrindinis meniu
38. Namas Užventyje Žemaitės g. 14
Šiame name gyveno lietuvių rašytoja Žemaitė.
Apie projektą
Pagrindinis meniu
39. Užvenčio pastatas
Apie projektą
Pagrindinis meniu
40. Svirnas prie Užvenčio
Apie projektą
Pagrindinis meniu
41. Pikelių kaimas (Vaiguvos sen.)
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pikelių kaimas (Vaiguvos sen.)
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pikelių kaimas (Vaiguvos sen.)
Apie projektą
Pagrindinis meniu
Pikelių kaimas (Vaiguvos sen.)
Apie projektą
Pagrindinis meniu
42. Liolių pastatai
Apie projektą
Pagrindinis meniu
43. Povilo Niparo sodyba Tytuvėnų apylinkėje
Apie projektą
Pagrindinis meniu