Transcript Parapijos pristatymas *

Šv. Juozapo Parapija
VADŽGIRYS
•
•
•
Vadžgirio bažnytkaimis įsikūręs 21 km. nuo Raseinių į pietų vakarus, prie mažo
Logupio upelio, kiek toliau į rytus teka Bebirvytis ir šiaurėje - Bebirva. Vadžgirys yra
15 km. į rytus nuo Eržvilko, 23 km. į šiaurės rytus nuo Jurbarko. Vietovė iš visų pusių
apsupta miškais.
Vadžgirio parapijos istorija neatskiriama nuo Vadžgirio bažnyčios istorijos, o ši - nuo
Vadžgirio miestelio, kaimo ir dvaro. Žmonių čia gyventa nuo seniausių laikų, tai liudija
ir kadaise mokykloje saugoti ūkininkų laukuose surinkti akmens ir bronzos amžių
dirbiniai.
Prieš šimtą metų apylinkės buvo beveik ištisai apaugusios miškais, o jų properšose
paupiais - kaimeliai. Šaltuonos, Bebirtos ir Vidaujos pakrantėse išsibarstę kaimeliai
vėliau sudarė Vadžgirio parapiją. Per neįžengiamą girią iš vakarų ir pietų buvo galima
patekti tik upelių slėniais, todėl ši giria saugojo, rengė ir maitino mūsų protėvius.
Derlingos lankos ir trakų išdagos tiko žemdirbystei, o statūs upelių šlaitai gynybinėms pilims.
Pirmosios žinios apie Vadžgirį siekia net 14-tą amžių. 1307 metais
kryžiuočiai žiauriai nuniokojo Varšuvos žemę ir sunaikino jos
centrinę Bebirvaičių pilį, kuri, spėjama, buvusi dabartinio
Vadžgirio apylinkėse.
•
•
17 a. jau žinomi Vadžgirio kaimas
ir dvaras, o 1676 m. Vadžgirio
valdytojo Samuelio Naruto Milavičiaus palikuonys, vykdydami
jo valią, pastatė kapinaitėse
medinę koplyčią ir tuo padėjo
pagrindą dabartinei parapijai.
Pradėjo augti bažnytkaimis.
1789 - 1790 m. mažamečio
Vincento Vaitkevičiaus (Vaitkaus)
globėjai - dėdės kunigai: Juozapas
Vaitkevičius, pagal tėvą ir
Juozapas Stankevičius pagal
motiną, davė žemės ir po 500
muštinių talerių bažnyčios
statybai. Kitas Vadžgirio valdytojas
Benediktas Valavičius 1793 m.
padovanojo kaip beneficiją kunigui
vieną valaką žemės.
Iki 19 a. vidurio Vadžgirio bažnyčia buvo Viduklės, o vėliau - Eržvilko parapijos filija,
turinti ypatingas teises ir savarankiškumą. Ji gauna visus parapijoms siunčiamus
dokumentus, ją vizituoja vyskupai. Yra išlikę į Vadžgirį rašyti Stepono Giedraičio,
Motiejaus Valančiaus ir kitų vyskupų siųsti dokumentai, jų vizitacijų rezoliucijos.
•
•
Iš 19 a. Vadžgiryje dirbusių kunigų bene daugiausiai
nusipelnė Pranciškus Orlovskis, pristatęs bažnyčiai
šonines navas, už didžiojo altoriaus - zakristiją ir
priduręs "bobinčių".
Bažnyčia augo, plėtėsi kapai, didėjo klebonijos ūkis.
Vadžgirio dvaro valdytojas Vincentas Vaitkevičius, jo
duktė Julija Silvestravičienė - Dovainienė, jos sūnus
Antanas įvairiais būdais rėmė bažnyčią - dovanodami
žemės, duodami pinigų statyboms. Tačiau 1878 m.,
mirus kunigui Pranciškui Orlovskiui, bažnyčiai dėl
žemės teko bylinėtis. Julija Silvestravičienė pardavė
žydui miško ir pasiuntė darbininkus jį kirsti. Bet
pasirodė, kad dalis jo priklausė parapijai, todėl
susirinkę kaimiečiai tuos darbininkus išvaikė.
Dvarininkė kreipėsi į teismą, tačiau nieko nelaimėjo.
Teismas savo aktu pripažino Vadžgirio bažnyčiai
nuosavybės teisę į 35 dešimtines žemės. Konfliktas
ilgai nesibaigė, nes nebuvo sudaryti būtini žemės
nuosavybės planai ir kiti dokumentai, o žemė buvo
keliuose sklypuose. Tik tarpukario Lietuvos
Nepriklausomybės metais Petronėlei Lazdauskienei,
nupirkusiai Dainavos, arba Išlaužtojo, dar vadinto
Naudvariu, Palivarką ir po to išmatavus žemę,
pasirodė, kad ten jos daugiau, negu buvo pirkta. Tuo
tarpu bažnyčia, kuri laiku nesuspėjo sudaryti savo
žemės planų, prarado apie 5 dešimtines. Spėjama,
kad tai buvo bažnyčios tarnų galvijams skirtos
ganyklos, kurias vėliau dvarininkas užginčijo kaip
laikino naudojimo plotus.
1895 m. kun. Jonas Vadapalas pastatė naują kleboniją, o 1900 m. kun.
Juozapas Genelis uždengė naują stogą bažnyčiai, atnaujino interjerą, pastatė
špitolę. Vis tik reikšmingiausi įvykiai susiję su Juozo Dargužio vardu.
• Jo kunigavimas Vadžgiryje neatsiejamas nuo tautinio
Lietuvos atgimimo. Atgavus lietuvišką raštą, pradėjo
steigtis lietuviškos mokyklos ir kun. Juozas Dargužas,
Antano Silvestravičiaus remiamas, atidarė dviejų
komplektų lietuvišką mokyklą, pradėjo šviesti jaunimą,
mokė ūkininkus, propagavo blaivybę. Pagrindine
užduotimi jis laikė išrūpinti Vadžgiriui parapijos teises ir
pastatyti naują bažnyčią. Jo sudarytas komitetas tais
klausimais kreipėsi į Žemaitijos vyskupijos kuriją ir
Kauno gubernatorių. Pastarasis atsisakė duoti eigą
vadžgiriečių prašymui. Tačiau Žemaičių vyskupijos kurija
1904 m. rugpjūčio mėn. 11 d. įsaku Nr. 5702 šį klausimą
išsprendė, suteikdama Vadžgirio filijai "savarankiško
Vadžgirio bažnytinio rajono" teises.
Kun. Juozas Dargužas, gavęs savarankiškos filijos teisę, visą savo veiklą nukreipia
bažnyčios statybai, nors valdžia leidimo ir nedavė. Pasiraitojęs kelnes,
pasikaišiojęs sutanos skvernus, kartu su darbininkais renka akmenis Bebirtos ir
Šaltuonos pakrantėse, veža juos į šventorių, skaldo, tąšo.
• 1910 m. visi akmenys pamatams jau paruošti. Gauna iš dvaro
žemės ir ant Bebirvyčio kranto 1907 m. pastato plytinę, kurioje bus
gaminamos bažnyčiai plytos. Apie 1911 m. Silvestravičiaus tam
reikalui skirtas plotas pereina į Kotrynos Silvestravičiūtės
nuosavybę; ši gi 1921 m. tą žemę parduoda Viktorui Lazdauskui. Su
juo ir su jo motina vyksta ilgos derybos, kol pagaliau sutariama, kad
plytinei vieną dešimtinę duoda A. Silvestravičius, pusę dešimtinės K.
Silvestravičiūtė ir 1,5 - V. Lazdauskas, už tai pastarajam parapija
užmoka 2250 "obosto" markių.
Bekaupiant medžiagas ir lėšas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, darbai
sustojo. Pasikeitė kunigai. 1917 m., atsiradus kitam entuziastui, gerai
organizuotam kunigui Povilui Katelai, prasideda darbai keliomis
kryptimis.
• Pagaliau 1922 m. sausio mėn.
28 d. iš Lietuvos atstatymo
komiteto gaunamas leidimas
Nr. 350 bažnyčios statybai.
Ieškoma projektų, rangovų,
ieškoma lėšų ir dar tais pačiais
metais padedami bažnyčios
pamatai. Visą 1923 m. žiemą
įtemptai dirbama. Pagal
apytikrę sąmatą nustatoma
268000 lt kaina. Mūro darbus
sutinka atlikti meistras iš
Viekšnių Gurmanas už 19000
lt sumą; dengti stogą už 9000 lt
Adolfas Hincas iš Dainavos
(Biliūnų); 150000 plytų žada
išdegti už 9000 lt sumą; J.
Kanas iš Pikelių žada patiekti
17 tonų kalkių už 10000 lt (iš
tikro jos su pristatymu kainavo
15000 lt).
Jau 1923 m. bažnyčia išmūrijama iki langų. 1924 m. baigiamos
mūryti sienos ir uždengiamas stogas, ji pašventinama, aukojamos
šv. Mišios, nors bažnyčioje dar neįrengti skliautai, nėra
altorių, nėra vietos vargonams ir choristams.
• Pradėjus statybą, kasoje buvo tik keletas tūkstančių vietos dvarininkų
paaukotų litų, antra tiek buvo surinkta iš parapijiečių, kurie savo parašais
tvirtina iš anksto duotus pažadus: iki tam tikros datos įnešti savo indėlį (kas
25, o kas ir 1 lt) į bažnyčios statybos kasą. Bet iš kur paimti dar šimtus
tūkstančių litų? Organizuojamas aukų rinkimas gretimose parapijose,
vyskupijoje, tarp Amerikos emigrantų per buvusius parapijiečius.
Skolinamasi pinigų iš kaimyninių parapijų: Skirsnemunės, Girdžių,
Kalnujų, Raseinių. Sutvarkoma žemė: iškeičiamos 10 dešimtinių, esančių
už 2 km. į 5 dešimtines prie bendro sklypo; paruošiami reikalingi žemės
dokumentai, planai. Nenuilstamai dirbamas pastoracinis darbas.
Pagaliau 1924 m. sausio mėn. 26 d. (įsakymo Nr. 425) vysk. Juozapas
Skvireckas pasirašo įsakymą: kadangi yra pakankamai žemės (25 dešimtinės),
o gyventojai pasižada kas metai duoti po gorčių javų, statoma pakankamai
erdvi (18 metrų pločio ir 37 metrai ilgio) bažnyčia, įforminti Vadžgirio bažnyčios
parapijos teises.
• Vadžgirio parapijai priklauso
šios gyvenvietės: Iš Eržvilko
parapijos - Vadžgirio kaimas,
dvaras ir miestelis, Paskynai,
Šapališkė, Pavidaujys,
Pavidaujėlis, Butkaičiai,
Lapgiriai, Plėkių kaimas ir
dvaras, Dūdlaukis, Paparčiai,
Žvirblaukis, Kalniškiai,
Bulzgeniškiai, Šuneliškiai,
Kalupiai, Pabebirvys,
Naukaimis. Iš Raseinių
parapijos - Gėgiai, Paišlynys,
Užraguvis, Stulgiai,
Aukštrakiai. Iš Girkalnio
parapijos - Pleteriškiai,
Bebirvai, Apolonovka,
Šimkaičių kaimas ir miestelis,
Kniečiai, Šilišninkai, dalis
Bliūdžių, Patolupys.
Tai tie patys kaimai, minimi 1904 m. dokumente, ir tada suteiktos tos
pačios teisės Žemaitijos Vyskupijos raštu, tad prieš 70 metų buvo tik
formaliai patvirtinta pagal Lietuvos Respublikos galiojančią tvarką tai,
kas buvo faktiškai duota prieš 90 metų.
•
•
1928 m. ištinkuojamas ir išbalinamas
bažnyčios vidus. Tais pačiais metais
padarytos septynerios ąžuolinės durys.
Padaromas didysis altorius už 10000
lt. 1931 m. už 4000 lt sudedamos
grindys visoje bažnyčioje. 1935 m.
padaromi suolai. Parapijiečiai pradeda
prasigyventi ir labiau remia savo
bažnyčią.
Parapijos teisės įformintos, bažnyčia
pastatyta, joje vyksta pamaldos. Tačiau
nuo tokio titaniško darbo visi pavargo.
Pasibaigė lėšos. 1926 m. inventorizacijos
akte, perduodant parapiją naujam
klebonui kun. Kazimierui Rickui Rickevičiui, rašoma: "... presbiterijoje
jau suvesti skliautai ir ištinkuotos sienos,
kitose dalyse to dar nėra, grindys
laikinos - neobliuotų lentų visoje
bažnyčioje". Altoriai taip pat laikini,
perkelti iš senosios. Buvo kaupiamos
lėšos, grąžinamos skolos, pradėta
racionaliai, nuosaikiai, netgi moderniai
ūkininkauti. Ir jau 1926 m. visose trijose
navose įrengiami skliautai. 1927 m.
sudedamos grindys presbiterijoje,
abiejuose zakristijose, padaromos Dievo
stalo grotelės, choro perdengimai ir
baliustrada. Už 10000 lt atnaujinami ir
įrengiami 1900 m. Jono Garalevičiaus
statyti vargonai.
Tais pačiais metais Ona Jakutytė padovanojo dvyliką stacijų su rėmais, kainavusių 10000 lt; 1936 m.
dvi parapijietės - už 2050 lt kairįjį altorių; šv. Petronėlės paveikslą - Petronėlė Lazdauskienė, šv.
Izidoriaus paveikslą - Pranciška Ignatavičienė. 1938 m. J.Latvys su kitais parapijiečiais padovanojo
dešinįjį altorių su šv. Jurgio ir Jėzaus Kristaus Atsimainymo paveikslais, kainavusį 1650 litų. Rengti
bažnyčią, aprūpinti ją bažnytiniu inventoriumi padėjo daugybę parapijiečių: kas dovanojo austą juostą,
kas siuvinėtą stulą, kas kilimą ar altoriaus užtiesalą.
• Bažnyčios bokštas iki šiol
nebaigtas statyti. 1925 m. kai
bažnyčios mūro darbai seniai
buvo baigti, kun. Povilas
Katėla pasirašo naują sutartį
su Adolfu Hincu, kad
pastarasis išdegtų dar 75000
plytų. Bet plytos liko
neišdegtos, o bažnyčia be
bokšto. Vėliau plytinė buvo
atiduota ar parduota Imeliui
Haazei su sąlyga, kad jis
išdegtų 40000 plytų (tiek
bokštui pakaktų), tačiau ir ši
sąlyga liko neįgyvendinta.
Sutrukdė karas, trėmimai,
pasipriešinimo kovos,
bažnyčios niokojimo metai.
•
1940 m. sausio mėn. 18 d. Vadžgirio parapiją
perėmė kun. Jonas Ruokis. Jo būdas atitiko to
meto tikrovę. Jis buvo antikomunistas, atkaklus
alkoholio priešas. Karo metu emigravo į
Vakarus ir mirė JAV. Keistas, ne visai
suprantamas paskutinis klebono J. Ruokio
įrašas bažnyčios inventoriaus knygoje 1944 m.
birželio mėn. 21 d., kai vieni okupantai jau
traukėsi, kiti artėjo prie Lietuvos: "Visą
bažnyčios inventorių priėmiau... priėmiau, nes
perduoti nebuvo kam".
Vadžgirio bažnyčia daug padėjo ir savo jaunesniosioms sesėms - Paupio ir Šimkaičių
parapijoms, steigtoms ketvirtame dešimtmetyje. Ypač padėta Šimkaičių filijai, tada
priklausiusiai Vadžgirio Parapijai. Šį darbą atliko Vadžgirio bažnyčios vikaras kun.
Stanislovas Kemzūra, kuris tapo Šimkaičių parapijos steigėju ir bažnyčios statytoju,
vėliau - jos klebonu.
• Pirmas pokario klebonas buvo kun. Jurgis Kudirka, mūsų tautos didvyrio ir
švietėjo Vinco Kudirkos giminaitis (bene sūnėnas). Jį pakeitė teologijos
mokslų daktaras kun. Augustinas Šimkus, jis ir palaidotas Vadžgirio
kapinėse.
• Jeigu nuo kryžiuočių Vadžgirio apylinkės žmonės gynė miškas, tai carinės
okupacijos metais, tas pats, nors ir praretėjęs miškas dengė nuo žandarų ir
rusų kareivių akių knygnešių takus. 40 km. atstumas nuo sienos būdavo
nesunkiai įveikiamas pėsčiomis, o Vadžgirio apylinkėse jau būdavo
parenkamos didesnės knygų partijos, kurias toliau veždavo vežimais.
• Vadžgirio apylinkėse gyveno enciklopedijose minimi knygnešiai Jonas
Švedas, Izidorius Mickevičius, Pranas Mažeika iš Butkaičių ir Rozalija
Grybauskaitė iš Pavidaujo.
• Vyko kultūrinis kaimo atgimimas - kiekvienas pasijuto žmogumi, galinčiu
lemti savo likimą. Formavosi demokratinė pasaulėjauta. Susiorganizavo
draugijos: Šv. Sakramento brolija su 186 nariais, Gyvojo rožančiaus - 105
nariais, Tretininkų - apie 60, Pavasarininkų ūkininkų sąjunga - 46,
Bitininkų draugija - 17 narių. Kiti, ir nebūdami tų draugijų nariais,
dalyvavo tų draugijų renginiuose, pritarė jų nusistatymui. Draugijų veiklai
išblėsus, iniciatyvą perėmė mokykla, kuri Vadžgiryje ėjo ranka rankon su
bažnyčia.
Apie Vadžgirio vardą
• Reikia sutikti su ta versija,kuri
kildina Vadžgirio pavadinimą iš
žodžio "vedžioti" (vietine tarme
"vadžioti") ir žodžio giria.
Šiame krašte vietovių
pavadinimų su žodiu "giria" yra
ir daugiau: Lapgiriai,
Degutgirys, Vidgirys. Ir visa tai
- Vadžgirio parapijoje.
Nenuostabu, kad be vedlių "vadžiotojų" tą girią pereiti
buvo sunku. O atsiradus
vedžiotojams, jie pasistatė
namus, vėliau gyvenvietę, kuri
tapo Vadžgiriu.
•
Architektūra
1924 metais statyta mūrinė šv.
Juozapo parapijos bažnyčia yra
išraiškingas pastatas, sudėtas iš
kelių istorinių stilių elementų.
Fasadinis portikas yra maždaug
klasicistinis: jo keturios stambios
apskritos kolonos remia nedidelį
trikampį frontoną su mažais
langeliais. Stačiakampis portalas
uždengtas lengvai įgaubtu sandriku,
o virš jo sienoje įkomponuotas
apskritas langelis su kryžminiais
sparneliais baltame fone. Sienos
suremtos viršun plonėjančiais
kontraforsais. Stačiakampio plano
bažnyčia apjuosta lygių traukų
karnizu ir uždengta dvišlaičiu stogu.
Jo priekis nusklembtas valminiu
trikampiu ir ant kraigo uždėtas atvirų
angų bokštelis su šalmu ir kryžiumi.
Plytinės sienos netinkuotos, tik
kolonos, kontraforsai, karnizai ir
angų apvadai baltai nutinkuoti.
Parapijos talkininkai
Maža ugnelė širdyje įsidegė į didžią ugnį, išdegino ji žaizdą manyje ir trankė į pavojaus
būgną.
Dvasia nepaprasto gražumo, su gintaro kasom, su kryžiumi paženklinta krūtine ir kojomis
basom.
Dvasia man kelią rodė ir liepė eit greta, mažutę žvaigždę davė ir dingo žieduose...
Šv. Mišios aukojamos:
Sekmadienis 10.00 val. SUMA
Šeštadienis 14.00 val.
GSM: +370-688-35553
[email protected]
http://kaunas.lcn.lt/parapijos/vadzgirys
• Atlaidai:
• Šv. Juozapas (bažnyčios tituliniai) kovo mėn. 19 d.
• Kristaus Atsimainymas rugpjūčio mėn. 06 d.
• Švč. Mergelė Marija Rožančinė spalio mėn. 07 d.
•
Atlaidai keliami į sekantį sekmadienį.